Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudžiamoji bylos Nr. 1A-151-348-2013

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00210-2011-9

2013 m. kovo 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Valdo Vitunsko ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Eglei Privenienei, gynėjai advokatei Giedrei Subačiūtei, išteisintajam V. M., nukentėjusiajam A. V., jo atstovui advokatui Tomui Kaminskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl 2012 m. spalio 25 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. M. pagal LR BK 294 str. 2 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. pagal LR BK 294 str. 2 d. išteisintas kaltinant tuo, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą bet nerealizuotą J. K. teisę į turtą, t.y. 2011-09-05, apie 18.20 val., (duomenys neskelbtini) , Kazlų Rūdos sav., A. V. pastebėjus, jog J. K. savavališkai, neturėdamas leidimo miškui kirsti, grobia iš S. Ū. priklausančio miško, esančio (duomenys neskelbtini) , Kazlų Rūdos sav., sklypo Nr. 299, malkinę medieną, kurios vertė 533,17 litų, atvykęs V. M., siekdamas apginti J. K., manydamas, jog pastarasis kerta medieną iš jam nuosavybės teise priklausančio miško, sugriebė A. V. už marškinių apykaklės, stumdė jį, įrėmė kumštį A. V. į veidą ir spaudė prie automobilio, dėl ko nukentėjusiajam A. V. buvo padarydamas nubrozdinimas apatinėje lūpoje ir kraujosruva viršutinio žandikaulio dantenose, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, panaudodamas psichinę prievartą, t.y., šaukdamas reikalavo ir privertė A. V. grąžinti J. K. 150 litų, kuriuos buvo paėmęs 2011 m. rugsėjo mėn. už pagrobtą malkinę medieną.

Priešingai nei konstatavo teismas, liudytojo J. K. parodymai, jog konfliktas buvo taikus, nevartojant smurto, turėjo būti vertinami kritiškai, t.y. kaip pagalba kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent minėtas liudytojas buvo konflikto iniciatoriumi, būtent jis padarė pakartotiną teisės pažeidimą, ir buvo suinteresuotas, kad kaltinamasis V. M. savo veiksmais padėtų liudytojui pažeidimo darymo metu išvengti atsakomybės. Nustatytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai manyti, kad konfliktas nebuvo taikus, kaip bando parodyti kaltinamasis, o priešingai, įvertinus nukentėjusiojo parodymus bei juos patvirtinančių kitų duomenų visumą, darytina išvada, kad A. V. atžvilgiu buvo vartota psichinė ir fizinė prievarta, savavaldžiaujant ir padarant didelę žalą nukentėjusiojo teisėtiems interesams. Konkrečiu atveju, nustatyta nusikaltimo sudėties požymių visuma ir yra pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 294 str. 2 d., t.y., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą bet nerealizuotą J. K. teisę į turtą.

Teismas, išteisindamas V. M. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos LR BK 294 str. 2 d., padarymo, neteisingai įvertino įrodymų visumą, nesivadovavo baudžiamojoje byloje teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir padarė nepagrįstą išvadą, jog neįrodyta, kad V. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Išteisintojo V. M. gynėja advokatė G. Subačiūtė atsikirtime prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-10-25 nuosprendį, nes apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis A. V. ir jo atstovas advokatas T. Kaminskas prašė Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis V. M. ir jo gynėja advokatė G. Subačiūtė prašė atmesti Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą nuosprendį. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes.

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, nes teismas neteisingai įvertino įrodymų visumą, nesivadovavo baudžiamojoje byloje teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir padarė nepagrįstą išvadą, kad neįrodyta, jog V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 294 straipsnio 2 dalyje, tačiau su tokiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutikti negali.

LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti, vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nerado teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pagal LR BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t.y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

V. M. atiduotas teismui kaltinant tuo, jog nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą bet nerealizuotą J. K. teisę į turtą, t.y. 2011-09-05, apie 18.20 val., (duomenys neskelbtini) , Kazlų Rūdos sav., A. V. pastebėjus, jog J. K. savavališkai, neturėdamas leidimo miškui kirsti, grobia iš S. Ū. priklausančio miško, esančio (duomenys neskelbtini) ., Kazlų Rūdos sav., sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) , malkinę medieną, kurios vertė 533,17 litų, atvykęs V. M., siekdamas apginti J. K., manydamas, jog pastarasis kerta medieną iš jam nuosavybės teise priklausančio miško, sugriebė A. V. už marškinių apykaklės, stumdė jį, įrėmė kumštį A. V. į veidą ir spaudė prie automobilio, dėl ko nukentėjusiajam A. V. buvo padarydamas nubrozdinimas apatinėje lūpoje ir kraujosruva viršutinio žandikaulio dantenose, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, panaudodamas psichinę prievartą, t.y., šaukdamas reikalavo ir privertė A. V. grąžinti J. K. 150 litų, kuriuos buvo paėmęs 2011 m. rugsėjo mėn. už pagrobtą malkinę medieną.

Pagal LR BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Vadinasi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.

LR BK 294 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, kuri taikoma tais atvejais, kai savavališkas teisės vykdymas susijęs su fizinės ar psichinės prievartos panaudojimu. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę. Prievarta gali būti panaudota tiek prieš asmenį, kurį siekiama priversti įvykdyti prievolę, tiek ir prieš jam artimą žmogų. Kvalifikuotoje savavaldžiavimo sudėtyje psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Fizinė prievarta – tai neteisėtas tyčinis, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, žalos sveikatai padarymo, fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių sukėlimo, laisvės atėmimo arba bejėgiškumo būklės sukėlimo.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertinęs kaltinamojo V. M., nukentėjusiojo A. V., nepilnamečio liudytojo M. V., liudytojų J. K. bei policijos pareigūno J. G. parodymus, konstatavo, jog nėra neginčijamų įrodymų patvirtinančių tai, kad V. M. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo A. V. atžvilgiu, t.y. įrėmęs kumštį nukentėjusiajam į veidą, pastarąjį stūmė prie automobilio.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. M. kaltę patvirtina ne tik nukentėjusiojo A. V. parodymai, tačiau ir specialisto išvada, kurioje A. V. konstatuoti sužalojimai: nubrozdinimas apatinėje lūpoje ir kraujosruva viršutinio žandikaulio dantenose, kurie įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tačiau kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje patikrinti bylos duomenys neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog būtent kaltinamasis V. M. nukentėjusiajam savo veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nustatyta, kad tarp A. V. ir V. M. kilo ginčas dėl J. K. kertamo miško, dėl miško nuosavybės, kurioje J. K. malkavo, bei dėl A. V. veiksmų, t.y. dėl 150 Lt paėmimo iš J. K.. Nors nukentėjusysis A. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis V. M. jam grasino, įrėmė kumštį į veidą ir stūmė link automobilio ir įsakmiai liepė grąžinti J. K. pinigus, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien to nepakanka konstatuoti, kad kaltinamasis V. M. nežymiai sužalojo nukentėjusįjį. Iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis V. M. nuosekliai neigė fizinio smurto vartojimą. Nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. V. tvirtino, kad jam buvo prakirsta lūpa, buvo kraujo, tačiau jo tokių parodymų nepatvirtino nei liudytojas J. K., nei liudytoju apklaustas policijos pareigūnas J. G.. Taip pat teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas liudytoju nukentėjusiojo nepilnametis sūnus M. V., kuris iš esmes nepatvirtino fizinio smurto naudojimo tėčio atžvilgiu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvykęs vyriškis pradėjo šaukti ir keikėsi, sugriebė tėtį ir prispaudė prie automobilio bei reikalavo atiduoti J. K. pinigus. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. V. nurodė daugiau įvykio detalių, tačiau kolegija pažymi, kad vertinant šio liudytojo aprodymus, būtina įvertinti ir tai, kad jis yra nukentėjusiojo A. V. sūnus. Taip pat pažymima, kad liudytojas M. V. nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų apie kraujo lašus ir prakirstą lūpą. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytoju policijos pareigūnas J. G., kuris niekaip nėra susijęs nei su kaltinamuoju, nei su nukentėjusiuoju, parodė, kad dirbdamas policijos pareigūnų buvo iškviestas į įvykio vietą, kur vyko ginčas dėl seno žmogaus kertamo miško. Nukentėjusysis apie jo atžvilgiu vartotą smurtą atvykusiems pareigūnams nieko nesakė. Liudytojo teigimu, nei ant vieno ten buvusių žmonių sužalojimų nepastebėjo, jei būtų sužalotų asmenų, tai būtų asmenys pristatomi į policijos komisariatą. Jis nematė jokių kraujo dėmių ir praskeltos lūpos. Ten buvęs jaunuolis neatrodė keistai ar išsigandęs. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo J. G. parodymai, nes jis nenurodė konkrečių aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo teiginiais sutikti negali. Be to, pažymima, kad minėtas liudytojas į teisiamąjį posėdį buvo iškviestas būtent prokurorės iniciatyva, t.y. 2012-07-18 teisiamojo posėdžio metu paprašius į teisiamąjį posėdį iškviesti pareigūnus, atvykusius į įvykio vietą.

Kolegija pažymi, kad kvalifikuotoje savavaldžiavimo sudėtyje psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kaltinamasis V. M. atvykęs ir išlipęs iš automobilio aiškinosi su nukentėjusiuoju A. V., dėl pastarojo veiksmų J. K. atžvilgiu, t.y. dėl kokių priežasčių A. V. paėmė 150 Lt iš J. K., bei kad J. K. miške malkavo V. M. leidimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad V. M. kalbėjo pakeltu tonu ir (ar) vartodamas necenzūrinius žodžius, negali būti laikoma psichine prievarta BK 294 straipsnio 2 dalies prasme, nes nebuvo grasinimų panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti turtą ar kitaip padaryti didelės žalos. Kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas 2013-10-25 nutartimi V. M. iškėlė administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 188 straipsnį, tačiau nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą institucija turėtų kruopščiai įvertinti apylinkės teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes.

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą) reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys (kasacinė byla Nr. 2K-P-183/2012).

Kolegija pažymi, kad kaltinime V. M. nebuvo inkriminuotas, ir tuo labiau nebuvo argumentuotas, anksčiau minėtas kvalifikuoto savavaldžiavimo būtinasis požymis, sutampantis su nusikalstamais padariniais - didelės žalos nukentėjusiojo asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. Taip pat ir apeliaciniame skunde išsamiai nepatartas didelės žalos požymis, skunde tik nurodoma, kad A. V. atžvilgiu buvo vartota psichinė ir fizinė prievarta, savavaldžiaujant ir padarant didelę žalą nukentėjusiojo teisėtiems interesams.

Kolegija konstatuoja, jog nenustačius, kad nukentėjusiojo A. V. atžvilgiu kaltinamasis V. M. vartojo fizinį smurtą bei įvertinus įvykio kontekstą, V. M. veiksmus prieš A. V., nėra pagrindo pripažinti tokiais pavojingais, kad būtų tai galima vertinti kaip psichinę prievartą BK 294 straipsnio 2 dalies prasme, nėra pagrindo išvadai, kad V. M. būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiojo A. V. teisės ar (ir) teisėtiems interesams.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad V. M. veiksmuose nėra visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje sudėties požymių. Dėl to, pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti nėra įstatyminio pagrindo, nes nuosprendžiu V. M. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. V. teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą bei prašė iš V. M. priteisti 1000 Lt, išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad paliekamas galioti pirmosios instancijos išteisinamasis nuosprendis, kuriuo V. M. išteisintas, neįrodžius, jog buvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, netenkina nukentėjusiojo A. V. prašymo jo patirtas išlaidas dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme priteisti iš V. M..

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.