Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo

V. G. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. G. priteista 13040,06 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. V.. Iš nuteistojo V. G. taip pat nuspręsta išieškoti 261,88 Lt teismo išlaidų valstybei.

Laikinai apribota nuteistojo V. G. nuosavybės teisė į ½ dalį buto, esančio Tauragės m., J. T.-Vaižganto g. 130-28.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajai L. V.. Šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

V. G. 2010 m. sausio 13 d., apie 6 val., Tauragės m., (duomenys neskelbtini) penktame namo aukšte esančio buto balkone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su L. V. metu, siekdamas ją pabučiuoti, pavartojo prieš jos valią jėgą ir, nukentėjusiajai pasipriešinus, besigrumiant tyčia ją pastūmė, dėl ko ji iškrito iš balkono, padarydamas nukentėjusiajai L. V. politraumas, dešinės pusės dubens kaulų lūžimą, dešinės pusės gaktikaulio abiejų šakų lūžimą, juosmeninio I-ojo slankstelio lūžimą, daugybinių abiejų stipinkaulių lūžimą tipinėje vietoje bei alkūnkaulių ylinių ataugų lūžimą, trauminės galvos smegenų ligos ūmaus periodo sunkią formą ir potrauminį šoką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti jam paskirtą bausmę ir turtinės bei neturinės žalos atlyginimus. Tačiau skunde apeliantas nurodo ir apie tai, kad jam paskirta bausmė yra neteisinga, nes jis nusikaltimo nepadarė. Taip pat nurodo apie tai, kad teismas neteisingai įvertino nukentėjusiosios L. V. parodymus. Tai reiškia, kad apeliaciniame skunde nesutinkama ne tik su bausmės paskyrimo ir civilinių ieškinių klausimo išsprendimu, tačiau ginčijamos ir teismo išvados dėl nuteistojo kaltės. Tačiau išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisingas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, išnagrinėtus įrodymus ir jų visumą įvertino teisingai ir pagrįstai pripažino V. G. kaltu. Kvalifikuojant nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.

Visos jau išdėstytos bylos aplinkybės ir išvardinti bylos duomenys nustatyti teisiamajame posėdyje atlikus įrodymų tyrimą, tos aplinkybės nekelia jokių abejonių ir jų neginčija apeliantas. Neabejotinai nustatyta, kad L. V. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas kaltinime nurodytu laiku nukentėjusiajai nukritus ant žemės iš penktame aukšte esančio V. G. buto balkono. Tai irgi pripažįsta pats nuteistasis V. G.. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikaltimo už kurį nuteistas, jis nepadarė, nesutinka su nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad ji pati iškristi iš balkono negalėjo. Nors apeliantas išsamiau savo nesutikimo su nuosprendžiu argumentų skunde neišdėstė, iš šio skundo turinio matosi, kad jis neigia patį priežastinį ryšį tarp jo veikos ir kilusių padarinių, t. y. dėl L. V. iškritimo iš balkono ir jai padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo nepripažįsta padaręs nusikalstamą veiką nei tyčia, nei dėl neatsargumo.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta, nes įvykių buto balkone aplinkybes teismas irgi išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai nustatė V. G. kaltės formą bei rūšį ir pagrįstai pripažino jį kaltu.

Apelianto argumentai dėl tariamo nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo jau buvo aptarti ir atmesti. Tuo tarpu teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo būtent apie paties nuteistojo parodymų prieštaringumą. Nuosprendyje nurodoma apie prieštaravimus tarp V. G. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Iš tikrųjų prieštaravimų yra netgi V. G. parodymuose teisiamajame posėdyje ir netgi tos pačios apklausos metu. Teisme V. G. parodė, kad balkone norėjo L. V. apsikabinti ir pabučiuoti, savo rankas jis tuo metu buvo padėjęs ant balkono turėklų. Tačiau L. V. tuo metu, atsistumdama nuo jo, persisvėrė per turėklą ir iškrito. Jis bandė ją sulaikyti, bet nespėjo. Po to tos pačios apklausos metu jis parodė, kad balkone laikė L. V. apkabinęs, rankas laikė ant turėklo, L. V. nuo jo stūmėsi, jis traukėsi atgal ir ji iškrito. Dar po to tos pačios apklausos metu L. G. jau parodė, kad L. V. balkone stovėjo nugara atsirėmusi į turėklą, tuo tarpu jis pats balkone stovėjo toliau nuo įėjimo. Jis tuo metu ne bandė nukentėjusiąją apkabinti, o žiūrėjo, kad ji neišdaužytų kambario lango stiklo. O kai jis atsisuko į nukentėjusiosios pusę, pamatė tik jau krentančios iš balkono L. V. kojas. Bandė ją už kojų laikyti, bet nespėjo. Visi šie tos pačios apklausos teisme metu duoti V. G. parodymai jau buvo išdėstyti. Kolegijos nuomone, toks parodymų keitimas ir toks painus įvykio aplinkybių dėstymas gali būti paaiškinamas tik keliomis priežastimis. Pirmiausia, akivaizdu, kad tokiu būdu nuteistasis teisme bet kokiu būdu bando palengvinti savo padėtį siekdamas išvengti atsakomybės ir bausmės. Kita vertus, yra pagrindas manyti, kad ir pats nuteistasis gerai neprisimena savo veiksmų konflikto su L. V. metu dėl to, kad tuo metu buvo stipriai apsvaigęs nuo išgerto alkoholio. Nors V. G. parodė, kad įvykio metu buvo tik išgėręs, bet ne girtas, tačiau iš karto po šio įvykio, kaip jau buvo nurodyta, policijoje alkotesteriu jam buvo nustatytas net 2,48 promilių apsvaigimas nuo alkoholio. Tai vidutinis, tačiau visiškai artimas sunkiam girtumui apsvaigimo nuo alkoholio laipsnis. Nukentėjusiajai L. V. nustatytas daug lengvesnis, tik 1,44 promilių girtumas, todėl ir įvykio aplinkybes ji galėjo prisiminti geriau negu nuteistasis. Kita vertus, jau buvo nurodyta, kad būtent L. V. parodymai apie įvykio balkone aplinkybes, išskyrus patį iškritimo iš balkono momentą, kurio nukentėjusioji nepamena, yra vienodi ir nuoseklūs. Teisme ji parodė, kad balkone V. G. ne tik bandė prie jos seksualiai priekabiauti, tačiau dėl to jai pasipriešinus tarp jų įvyko apsistumdymas. Po šio apsistumdymo ji jau neprisimena nieko, sąmonę atgavo tik ligoninėje. Nukentėjusioji taip pat patvirtino perskaitytus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad apsistumdymo metu ji stūmė V. G. nuo savęs, o ją stūmė V. G., nors to momento neprisimena, ji iškrito iš balkono. Kad nukentėjusioji iš balkono iškrito ne dėl savo pačios neatsargių veiksmų, o dėl pašalinės jėgos poveikio, t. y. dėl to, kad ją pastūmė V. G., patvirtina ne tik jos pačios, bet ir liudytojų D. I. bei T. M. parodymai. Liudytoja D. I. teisme parodė, kad nors ir nematė, kaip nukentėjusioji iškrito iš balkono, tačiau prieš išeidama iš kambario į virtuvę ji matė L. V. ir V. G. balkone besistumdžiančius. Liudytojas T. M. parodė, jog ligoninėje L. V. jam pasakojo, kad balkone ji pastūmė V. G., tada šis pastūmė ją atgal, o kai ją pastūmė, ji ir iškrito per balkoną. Būtent tokių įvykio aplinkybių nepaneigia ir jau nurodyta bei išdėstyta komisijinės situacinės teismo medicinos ekspertizės išvada. Vertinant šią išvadą, būtina atsižvelgti į tai, kad joje ekspertai atsakė tik į klausimus apie tai, ar L. V. galėjo iš balkono iškristi kaltinamojo V. G. nurodytomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad ekspertinio tyrimo metu buvo tiriamos tik tokios galimos įvykio aplinkybės, apie kurias buvo parodęs tik pats V. G., o ne nukentėjusioji L. V.. Pačioje ekspertizės akto išvadoje pažymėta, kad V. G. parodymai nėra nuoseklūs ir vienareikšmiai. Ekspertai nuteistojo versiją, kad L. V. bestumdama nuo savęs priešais ją stovintį V. G., paslydo, jos kojos pakilo ir kad ji dėl to iškrito iš balkono be pašalinės jėgos poveikio, įvertino kaip mažai tikėtiną. Kita nuteistojo versija, kad L. V. stūmė V. G. nuo savęs, spaudėsi prie balkono sienelės ir labiau atsilošė, o V. G. staiga atsitraukus, virto iš balkono, visiškai paneigta nebuvo, ekspertizės išvadoje nurodoma, kad tokios galimybės atmesti negalima. Tačiau vertinant šią ekspertizės išvadą atsižvelgtina į tai, kad abi ekspertų išnagrinėtos V. G. nurodytos įvykio versijos, tiek įvertinta kaip mažai tikėtina, tiek ir kaip tokia, kurios galimybės atmesti negalima, nurodytos tik kaip praktiškai mažai tikėtinos. Be to, ekspertizės išvada nepaneigia būtent nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad ji iš balkono iškrito tik po to, kai ją V. G. pastūmė. Ekspertizės išvadoje kaip tik nurodoma apie iškritimo iš balkono galimybę dėl pašalinės jėgos poveikio.

Dar kartą įvertinusi jau išdėstytų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino teisingai ir kad byloje tikrai yra įrodyta, kad balkone V. G. ne tik siekė L. V. pabučiuoti, tačiau šiai pasipriešinus tikrai panaudojo prieš nukentėjusiąją jėgą, o jiems besigrumiant tyčia L. V. pastūmė. Būtent dėl šio pastūmimo nukentėjusioji iškrito iš balkono ir patyrė kūno sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.

Atsakomybė ne tik už žmogaus gyvybės atėmimą, bet ir už jo sveikatos sutrikdymą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys. Šioje byloje įrodyta, kad balkone kilusio konflikto metu V. G. L. V. tyčia pastūmė, dėl to per balkono sienelę nukentėjusioji iš balkono iškrito ir nukritusi ant žemės patyrė kūno sužalojimus. Akivaizdu, kad tarp V. G. padarytos veikos ir atsiradusių padarinių, t. y. nukentėjusiosios sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra priežastinis ryšys ir už šiuos padarinius nuteistasis turi atsakyti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad spręsdamas V. G. kaltės formos ir rūšies bei jo padarytos veikos kvalifikavimo klausimus, teismas daugelį abejonių jau įvertino nuteistojo naudai ir kvalifikuojant jo veiką kaltinimą pakeitė. Šioje byloje V. G. buvo kaltinamas pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 6 p. tuo, kad jis tyčia išstūmė L. V. iš namo penkto aukšto balkono, padarydamas nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą ir taip pasikėsino L. V. itin žiauriai nužudyti, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo kaltinamojo valios nepriklausančių aplinkybių, nes L. V. išgyveno jai laiku suteikus medicininę pagalbą. Teismas pirmiausia padarė išvadą, kad nėra BK 129 str. 2 d. 6 p. numatyto nužudymą kvalifikuojančio požymio, nes byloje nenustatyta, kad kaltinamasis pasikėsino nukentėjusiąją nužudyti itin žiauriai, t. y. kad neįrodyta, jog jis turėjo tyčią L. V. nužudyti suvokdamas itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Be to, teismas vadovavosi jau suformuota ir galiojančia teismine praktika, pagal kurią pasikėsinimas nužudyti gali būti padaromas tik tiesiogine apibrėžta kaltininko tyčia. Teismas padarė išvadą, jog nebuvo įrodyta, kad V. G. tikrai norėjo atimti L. V. gyvybę, nuosprendyje nurodoma, kad nuteistas veikė ne tiesiogine apibrėžta, o netiesiogine tyčia, todėl V. G. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal atsiradusius padarinius. Todėl V. G. nusikalstama veika iš BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 6 p. buvo perkvalifikuota į BK 135 str. 1 d.

Nors iš nuosprendžio matosi, kad teismas jame neapsvarstė galimybės kvalifikuoti V. G. veiką pagal BK 137 str. 1 d., numatančią atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, pati teismo išvada, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia, kolegijos nuomone, yra pagrįsta.

Baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo pagal BK 137 str. kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 str. 2 d.) ar nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 str. 3 d.). Neatsargus sunkus sveikatos sutrikdymas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Neatsargus sunkus sveikatos sutrikdymas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 str. kyla tada, kai sunkus sveikatos sutrikdymas kitam žmogui padaromas veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Toks nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą ir tokių padarinių nori (BK 15 str. 2 d. 2 p.). Netiesioginės tyčios atveju kaltininkas irgi supranta, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tokių padarinių nors ir nenori ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti (BK 15 str. 3 d.).

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad spręsdamas V. G. tyčios rūšies klausimą, teismas įvertino konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, jo elgesį prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo ir kt. Šioje dalyje kolegija pažymi, kad į visas šias aplinkybes būtina atsižvelgti sprendžiant ne tik kaltininko tyčios rūšies, bet ir jo kaltės formos klausimus. Kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės kaip tik ir patvirtina teismo išvadą, kad V. G. nukentėjusiajai L. V. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė tyčia, o ne dėl neatsargumo. Tokią išvadą patvirtina įvykių eiga bei nukentėjusiosios ir nuteistojo tarpusavio santykiai iki nusikaltimo padarymo, konkrečios nusikaltimo padarymo aplinkybės, o taip pat ir nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo.

Išnagrinėtais ir jau išdėstytais įrodymais nustatyta, kad nors L. V. ir D. I., grįžusios iš užsienio, tą naktį atvyko į V. G. butą ir ten vartojo alkoholinius gėrimus savo noru, jau tų išgertuvių metu kilo konfliktai. Nukentėjusiosios ir liudytojos D. I. parodymai patvirtina, kad pirmiausia buto virtuvėje išgertuvėse dalyvavęs A. Ž. atėmė iš L. V. pinigus. Nors pats A. Ž. tai neigia, iš bylos matosi, kad prokuroro nutarimu buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl A. Ž. galimai padarytos nusikalstamos veikos. Būtina ir įvertinti ir nuteistojo V. G. veiksmus išgertuvių metu. Nors pati L. V. apie V. G. seksualinį priekabiavimą prie jos neparodė, tai patvirtina liudytojos D. I. parodymai. Be to, tai patvirtina ir pats V. G., teisme parodęs, kad išgertuvių metu pradėjo prie L. V. ,,lįsti“, prašė, kad ši su juo pasimylėtų, tačiau nukentėjusioji jį vis atstumdavo. Tai patvirtina, kad V. G. dar iki įvykių balkone siekė su nukentėjusiąja intymių santykių, tačiau L. V. aiškiai išreiškė savo nesutikimą, tai turėjo suprasti ir suprato pats V. G.. Nuteistasis parodė, kad balkone jis tik mėgino L. V. apsikabinti ir pabučiuoti, tačiau tai paneigia tiek nukentėjusiosios L. V., tiek liudytojos D. I. parodymai. D. I. parodė, kad dar išeidama iš kambario į virtuvę matė nukentėjusiąją ir nuteistąjį balkone besistumdančius. Tuo tarpu nukentėjusioji L. V. aiškiai parodė, kad jai būnant balkone, ten atėjo V. G., ėmė prie jos seksualiai priekabiauti, ji tam pasipriešino, įvyko apsistumdymas, o po to, kai V. G. ją pastūmė, ji iškrito per balkoną. Kad nukentėjusiosios parodymai abejonių nekelia ir jais teismas pagrįstai rėmėsi, šioje nutartyje jau buvo aptarta. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad buto balkone V. G. veiksmai tikrai nebuvo tik nuteistojo mėginimas nukentėjusiąją apsikabinti ir pabučiuoti. L. V., tam prieštaravusi ir prieš tai kambaryje, balkone tokiems V. G. veiksmams aktyviai pasipriešino, įvyko susistumdymas, paskutinis nukentėjusiąją stūmė V. G.. Todėl nuosprendyje padaryta teisinga išvada, kad balkone tarp L. V. ir V. G. dėl jų tarpusavio asmeninių santykių jau kilo konfliktas, kurio metu V. G. L. V. tyčia pastūmė. Tai patvirtina, kad jis šio konflikto metu panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą. Byloje taip pat nustatyta, kad konflikto metu L. V. stovėjo nugara į 100 cm aukščio balkono sienelę, veidu į prieš ją stovintį V. G.. Nuteistasis pastūmė nukentėjusiąją tyčia. Stumdamas L. V. V. G. negalėjo nesuprasti ir suprato, kad dėl tokių jo veiksmų L. V. gali persisverti per balkono sienelę ir iš penkto aukšto iškristi, taip pat turėjo suprasti ir suprato, kad iškrisdama iš balkono nukentėjusioji gali ne tik sunkiai susižaloti, bet ir patirti mirtinus sužalojimus. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys ir į paties nuteistojo V. G. parodymus apie tai, kad prieš kelis metus iki šio įvykio iš jo buto balkono jau buvo iškritęs jo draugas. Nuteistojo veikos įvertinimui ir kvalifikavimui, sprendžiant klausimą ar nukentėjusiajai sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tyčia ar dėl neatsargumo, labai svarbios ir bylos aplinkybės, rodančios nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo. Nustatyta, kad pastūmęs L. V. ir pamatęs, kad ši iškrito per balkoną, V. G. nesiėmė jokių veiksmų suteikti nukentėjusiajai pagalbą ir netgi nesidomėjo, kas jai atsitiko ir kokia iškritusios per balkoną L. V. sveikatos būklė. Nuteistasis parodė tik apie tai, kad bandė sugriebti krentančią iš balkono L. V. už kojų, tačiau tai padaryti nepavykus, grįžo iš balkono į kambarį, pamelavo D. I., kad L. V. iš balkono iššoko pati ir toliau liko sėdėti kambaryje. Nustatyta, kad į greitąją pagalbą paskambino ne V. G., o D. I., be to, dar anksčiau už ją į policiją paskambino ir apie įvykį pranešė to paties namo 25-o buto gyventoja liudytoja L. S.. Liudytoja D. I. teisme parodė, jog V. G. jai sakė, kad L. V. ,,nei pirma, nei paskutinė“, jis ramiai sėdėjo ant sofos ir juokėsi. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad L. V. iškritimas iš balkono, jam ją pastūmus, V. G. nebuvo netikėtas ir tokią galimybę jis numatė. Be to, tos pačios aplinkybės patvirtina ir tai, kad V. G. buvo visiškai abejingas bet kokių padarinių kilimui, tiek L. V. sunkiam sveikatos sutrikdymui, tiek ir jos gyvybės atėmimui. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dėl asmeninių santykių kilusio konflikto metu tyčia pastūmęs L. V., t. y. panaudojęs prieš ją jėgą ir fizinį smurtą, nuteistasis suprato, kad gali nukentėjusiajai sunkiai sutrikdyto sveikatą, numatė, kad gali jai tokiu būdu padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą ir, nors tokių padarinių ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Perkvalifikuoti V. G. nusikalstamą veiką į BK 137 str. 1 d. dėl jau nurodytų priežasčių nėra pagrindo, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. G. padarė L. V. sunkų sveikatos sutrikdymą veikdamas netiesiogine tyčia ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d.

Nesutikimą su nuosprendžiu dėl paskirtos bausmės ir priteistų žalos atlyginimų nuteistasis apeliaciniame skunde grindžia tik tuo, kad jis nusikaltimo nepadarė. Tačiau konstatavus, kad teismas V. G. pagrįstai pripažino kaltu ir jo nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai, tuo pačiu paneigiami ir kiti apelianto argumentai.

Pagrįstai šioje byloje priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, bausmės skyrimo ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimus teismas irgi išsprendė teisingai.

Skiriant V. G. bausmę teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas nenustatė jokių V. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 9 p.), nes akivaizdu, kad nuteistojo girtumas neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, taip pat ir į duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę. Buvo atsižvelgta į V. G. sveikatos būklę, į tai, kad jis anksčiau neteistas, kita vertus, iš bylos matosi, kad nuteistasis daug kartų baustas už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose, viešosios tvarkos trikdymą ir kitus administracinius teisės pažeidimus. Pats teismas nuosprendyje pažymėjo, kad vadovaujantis BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, V. G. būtų pagrindas skirti didesnę negu sankcijos vidurkis bausmę. Tačiau teismas taip pat vadovavosi ir galiojančia teismine praktika, pagal kurią, įvertinus visas bylos aplinkybes, bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti švelninama atsižvelgiant į ilgai užtrukusį baudžiamojo proceso laiką. V. G. nusikaltimą padarė 2010 m. sausio 13 d., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas praėjus daugiau negu 3 metams laiko. Nors didžiąją šio laiko dalį užėmė teisme paskirtos komisijinės situacinės teismo medicinos ekspertizės atlikimas ir procesas užtruko ne dėl teismo kaltės, nuteistajam sankcijos ribose buvo paskirta švelnesnė terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Kolegijos nuomone, ši, ženkliai už sankcijos vidurkį mažesnė bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir ją dar labiau švelninti pagrindo nėra.

Apeliacinio skundo argumentus dėl iš nuteistojo priteisto turtinės ir neturinės žalos atlyginimo kolegija taip pat atmeta.

Kai nukentėjusiajam nusikalstama veika padaryta žala neatlyginama savanoriškai, jos atlyginimo nukentėjusysis gali siekti pareikšdamas civilinį ieškinį (BPK 44 str. 10 d., 109-115 str.). Pagal BPK 109 str. baudžiamajame procese reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra turtinė ir (ar) neturtinė žala.

Dėl nusikalstamos veikos sužaloto asmens sveikatos priežiūros išlaidos, apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, išieškomos Valstybinei ligonių kasai, nepriklausomai nuo žalą padariusio asmens kaltės formos. Šioje byloje Klaipėdos teritorinė ligonių kasa pareiškė V. G. civilinį ieškinį dėl 13040,06 Lt žalos atlyginimo. Prie bylos pridėti dokumentai patvirtina, kad L. V. dėl patirtų sužalojimų buvo gydoma Tauragės apskrities ligoninėje, jos gydymas kainavo civiliniame ieškinyje nurodytą pinigų sumą, todėl teismas iš nuteistojo Valstybinei ligonių kasai pagrįstai priteisė 13040,06 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Neturinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturinė žala pagal CK 6.250 str. 1 d. – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 str. 2 d. Šioje byloje nukentėjusioji L. V. pareiškė V. G. civilinį ieškinį dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas šį civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš nuteistojo nukentėjusiajai perpus mažesnio dydžio, t. y. 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Toks teismo sprendimas yra pagrįstas. Dėl V. G. padarytos nusikalstamos veikos L. V., iškritusi iš penkto aukšto balkono ir patyrusi daugybinius kaulų lūžius, galvos smegenų traumą ir kitus sužalojimus, neabejotinai patyrė ypač didelius fizinius skausmus ne tik nusikaltimo padarymo metu, bet ir po to jai atliktų kelių chirurginių operacijų, gydymo ir reabilitacijos laikotarpiais. Akivaizdu, kad nukentėjusiajai buvo padaryta didelė neturinė žala. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas išsamiai išdėstė neturinės žalos dydžio nustatymo motyvus ir CK 6.250 str. 2 d. reikalavimų nepažeidė. Kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad dėl V. G. nusikalstamos veikos L. V. patyrė didelį fizinį skausmą, tačiau atsižvelgti ir į nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdį. Dėl daugybinių kaulų lūžių, taip pat dėl juosmeninio I-ojo slankstelio lūžimo nukentėjusiosios visiškas pasveikimas gali užtrukti labai ilgą laiką. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal galiojančią teisminę praktiką, nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, žalą padariusios asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiamu kriterijumi. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Jauno amžiaus nuteistasis, atlikęs jam paskirtą bausmę, turės galimybę dirbti ir iš jo priteistą žalą tikrai turės galimybę atlyginti. Įvertinus šias aplinkybes, iš nuteistojo priteistas 50 000 Lt neturinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai L. V. nėra per didelis, atitinka CK 6.250 str. 2 d. reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir galiojančią teisminę praktiką.

Civilinių ieškinių ir nuosprendžio dalies dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo įvykdymo užtikrinimui teismas taip pat pagrįstai laikinai apribojo nuteistojo V. G. nuosavybės teisę į jam priklausančią ½ dalį buto Tauragės m., J. T.-Vaižganto g. 130-28. Paskirdamas šią procesinę prievartos priemonę teismas laikėsi BPK 151 str. reikalavimų, BPK 11 str. nuostatos dėl proporcingumo principo laikymosi taikant procesines prievartos priemones taip pat nebuvo pažeistos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. V. G. apeliacinį skundą atmesti.