- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-24
- Bylos Nr.
- I-883-162/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2015 m. balandžio 13 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 24 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. V. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 24 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.; nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. bei nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. vasario 10 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5-6) nurodo, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje buvo kalinamas pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį bei kitų teisės aktų reikalavimus, kurie draudžia kankinti žmogų, žiauriai su juo elgtis ar žeminti jo orumą. Pažymi, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnį, suimtiesiems privalo būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas, tačiau tokios kalinimo sąlygos nebuvo užtikrintos. Teigia, jog kalint Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas 23 val. per parą ankštose kamerose, kuriose nebuvo galimybių pasimankštinti ar normaliai pajudėti. Teigia, jog kameros buvo šaltos, drėgnos, pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, be to, jis yra alergiškas ir jo organizmas jautriai reaguoja į dūmus, pelėsius, drėgmę, šaltį ir skersvėjį. Pažymi, kad ne kartą prašė būti perkeliamas į šiltesnes kameras, tačiau pareigūnai į tokius prašymus nereaguodavo. Nurodo, jog kalint pradėjo blogėti regėjimas. Pareiškėjas nurodo esantis narkomanas, ilgą laiką vartojo narkotikus, prašė suteikti medicininę pagalbą, tačiau reikiama medicininė pagalba kartais iš viso nebuvo suteikiama. Nurodo, kad jo artimieji nebuvo informuojami apie jo atvežimą į Klaipėdos AVPK areštinę, nors jie laukdavo galimybės perduoti vaistus nuo alergijos bei akinius dėl sutrikusio regėjimo.
Mano, kad atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, todėl prašo atlyginti 24 000 eurų neturtinę žalą.
Pareiškėjas D. V. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 34). Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė pareiškėjo patvirtinimą, kad jam įteiktas Klaipėdos apygardos administracinio teismo šaukimas bei siųsti procesiniai dokumentai (b. l. 33).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b. l. 9-11) nurodyta, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir nesutikimą grindžia tokiais argumentais.
Atsakovo atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime nurodo, kad nebuvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. Nr. V-124 įsakymo „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriaus ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, nes laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 10 d. pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje nepažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m).
Pažymi, jog visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Nurodo, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus gautais duomenimis, pareiškėjas yra rūkantis.
Nurodo, kad sulaikytų ir suimtų asmenų pasivaikščiojimai policijos areštinėje kiekvieną dieną yra užtikrinti pagal Areštinių veiklos taisyklių nuostatas.
Nurodo, jog faktų, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose būtų drėgmė ar pelėsiai, niekada nebuvo nustatyta. Pabrėžia, kad buvo laikomasi Lietuvos higienos normų HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), kadangi Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis, įrengtos bei atitvertos prausyklos bei tualetai, be to, yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui.
Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario 12 d.), apie asmens atvykimą į areštinę areštinės darbuotojai praneša bylą vedančiam pareigūnui, tačiau pranešimas laikomo asmens artimiesiems nėra numatytas ir nėra daromas.
Pažymi, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų ir atsakovo atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžius ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pareiškėjo teisių pažeidimų.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 31). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.; nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. bei nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. vasario 10 d., atlyginimo priteisimo.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš šių, jo manymu, teisių pažeidimo: 1) minimalaus areštinės kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimo; 2) laikymo vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis; 3) netinkama kameros oro temperatūra bei drėgme, pasivaikščiojimo gryname ore trukme; 4) nepranešimu artimiesiems apie pareiškėjo buvimą areštinėje bei netinkamai suteikta medicinine pagalba.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Dėl ieškinio senaties termino
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas surašytas 2015 m. vasario 18 d., Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2015 m. vasario 20 d. Pareiškėjas prašo priteisti patirtą neturtinę žalą už atitinkamus laikotarpius nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 10 d., t. y. pareiškėjas savo pažeistas teises ėmėsi ginti nepažeisdamas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Pagal 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 4,1 kv. m. – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Šias normas įtvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin., 2010, Nr. 55-2731) 1.3.1 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto 2015 m. kovo 4 d. tarnybiniame pranešime „Dėl D. V. skundo“ (b. l. 12-13) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas D. V. Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas: 2014 m. rugsėjo 2 d. (1 parą) kameroje Nr. 5, kurioje plotas asmeniui buvo 14,88 kv. m.; 2014 m. rugsėjo 3 d. (1 parą) kameroje Nr. 5, kurioje plotas asmeniui buvo 7,44 kv. m.; 2014 m. rugsėjo 4 d. (1 parą) kameroje Nr. 32, kurioje plotas asmeniui buvo 5,03 kv. m.; nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 7 d. (3 paras) kameroje Nr. 32, kurioje plotas asmeniui buvo 6,7 kv. m.; nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. (3 paras) kameroje Nr. 32, kurioje plotas asmeniui buvo 5,03 kv. m.; 2014 m. gruodžio 4 d. (1 parą), kameroje Nr. 25, kurioje plotas asmeniui buvo 7,21 kv. m.; nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. (3 paras) kameroje Nr. 25, kurioje plotas asmeniui buvo 10,81 kv. m.; nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d. (3 paras) kameroje Nr. 25, kurioje plotas asmeniui buvo 7,21 kv. m.; 2015 m. vasario 2 d. (1 parą) kameroje Nr. 5, kurioje plotas asmeniui buvo 4,96 kv. m.; nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 5 d. (3 paras) kameroje Nr. 5, kurioje plotas asmeniui buvo 3,72 kv. m.; nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. vasario 10 d. (5 paras) kameroje Nr. 5, kurioje plotas asmeniui buvo 4,96 kv.
Remiantis minėtais duomenimis akivaizdu, kad Klaipėdos AVPK nepažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 1 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytos vienam asmeniui tenkančios minimalaus ploto normos.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario 12 d.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.
Pareiškėjas teigia, kad kameros buvo šaltos ir drėgnos, kad kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis ir alergiškas.
Teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, teismas patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013), o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (minėta, toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); policijos areštinėse laikomiems asmenims teisės akto nustatyta tvarka turi būti užtikrinta asmens sveikatos priežiūra (12 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (22 punktas). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Pagal minėtos Higienos normos 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18-28 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,15-0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18-26 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,05-0,2 m/s.
Faktinę aplinkybę dėl Klaipėdos AVPK areštinės kamerų tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b. l. 19-20) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b. l. 21). Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintame leidime pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį nurodyta, kad areštinėje yra <...> areštinės sienos mūrinės, storis 80 cm; grindys dengtos PVC danga ant armuoto betoninio pagrindo, apšildymas centrinis; langai stikliniai; patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis; vėdinimas natūralus ir mechaninis; areštinės patalpų techninė higieninė būklė gera. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 (b. l. 23-24) nurodyta, kad šioje areštinės dalyje įrengtos 42 vietos kalinamiesiems (13 kamerų). Kiekvienoje kameroje įrengtos pritvirtintos lovos, individualios spintelės, taburetės, sieninės gembės rūbams ir kt. Naujai įrengtos šios patalpos: <...> infekcinių ligonių izoliatorius, viena iš kamerų pritaikyta neįgaliesiems.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktu Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 15 d. patikrinimo aktu Nr. K3-9, t. y. patikrinimu, atliktu bylos faktinių aplinkybių konstatavimui aktualiu laikotarpiu. Teismas aptaria tik nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, kurios buvo nustatytos minėtu 2015 m. sausio 15 d. patikrinimo aktu Nr. K3-9.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. K3-9 (grįžtamoji, operatyvioji kontrolė pagal skundą atlikta 2015 m. sausio 15 d., siekiant įvertinti, ar nepažeisti Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai ir ar pašalinti 2014 m. spalio 31 d. patikrinimo akte Nr. K3-542 ir 2014 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akte Nr. K3-666 nurodyti Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimai (b. l. 14-15). Nurodyta, jog 2014 m. spalio 31 d. patikrinimo akte Nr. K3-542 buvo nurodyti Higienos normos HN 37:2009 21 punkto (7, 9, 15, 18, 19, 25 kamerose nustatyta mažesnė nei 200 lx dirbtinė apšvieta ir mažesnis nei 0,5 procentų natūralaus apšvietimo koeficientas), 22 punkto (25 kameroje nustatyta mažesnė nei 10-20 lx dirbtinė naktinė apšvieta) pažeidimai. Grįžtamosios kontrolės metu buvo patikrintos nuo 1 iki 10, nuo 12 iki 15, 18, 19, 25 areštinės kameros. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 15 d. patikrinimo akte nurodyta išvada – 2014 m. spalio 31 d. patikrinimo akte Nr. K3-542 bei 2014 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akte Nr. K3-666 Higienos normos HN 37:2009 nustatytų 21 punkto (7, 9, 10, 15, 18, 19, 25 kamerose nustatyta mažesnė nei 200 lx dirbtinė apšvieta ir mažesnis nei 0,5 procentų natūralaus apšvietimo koeficientas), 22 punkto (10, 25 kameroje nustatyta mažesnė nei 10-20 lx dirbtinė naktinė apšvieta), <...> pažeidimų pašalinimas nevertintas, kadangi iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų gautos informacijos aišku, kad dėl senos susidėvėjusios elektros instaliacijos sudėti galingesnius šviestuvus ar papildomai įrengti elektrinį apšildymą techniškai negalima, todėl netikslinga buvo atlikti pakartotinius dirbtinės ir natūralios apšvietos, patalpų temperatūros matavimus.
Minėta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.; nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. bei nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. vasario 10 d. kamerose Nr. 5, 25 ir 32. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 15 d. patikrinimo aktu Nr. K3-9 nustatyta, kad 2014 m. spalio 31 d. patikrinimo akte Nr. K3-542 nurodyti Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punkto reikalavimų pažeidimai (pažeidimai dėl apšvietos) Klaipėdos AVPK areštinės kameroje Nr. 25, kurioje buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d., nebuvo pašalinti, kadangi Klaipėdos AVPK pareigūnų teigimu, neįmanoma jų pašalinti dėl senos susidėvėjusios elektros instaliacijos. Kitų pažeidimų Klaipėdos AVPK areštinės kamerose Nr. 5, 25 ir 32 nebuvo nustatyta.
Pasisakydamas dėl netinkamos natūralios ir dirbtinės apšvietos kameroje Nr. 25 teismas pažymi, jog Higienos normos HN 37:2009 2 punkte įtvirtinta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-858/2013 aiškindamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punkte įtvirtintą nuostatą, t. y. iš esmės analogišką nuostatą Higienos normos HN 37:2009 2 punkte įtvirtintai nuostatai, konstatavo, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams (šiuo atveju policijos areštinių pastatams) ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms (šiuo atveju policijos areštinėms) taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. <...> Pabrėžta, jog tuo atveju, jei Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus atitinkančio dirbtinio kamerų apšvietimo įrengimas gali būti atliktas tik atlikus elektros instaliacijos kapitalinį remontą, t. y. atlikus pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbus, <...> tuomet nagrinėjamoje situacijoje <...> taikytina Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatyta išimtis.
Pažymėtina, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. K3-9 buvo nurodyta, jog Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų tvirtinimu, dėl senos susidėvėjusios elektros instaliacijos sudėti galingesnius šviestuvus ar papildomai įrengti elektrinį apšildymą techniškai neįmanoma, t. y. kad užtikrinti Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punkto reikalavimus, reikia atlikti elektros instaliacijos kapitalinį remontą. Todėl nagrinėjamu atveju taikytina Higienos normos HN 37:2009 2 punkto išimtis. Minėtame patikrinimo akte nebuvo nurodyta, kokia buvo nustatyta dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 25, tačiau nurodyta, jog buvo mažesnė nei 200 lx dirbtinė apšvieta, mažesnis nei 0,5 procentų natūralus apšvietimas bei mažesnė nei 10-20 lx dirbtinė naktinė apšvieta. Vadinasi, nustačius nedidelius nukrypimus nuo Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktų reikalavimų bei įvertinus tai, kad Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktų pažeidimai negali būti pašalinti dėl senos elektros instaliacijos, todėl teismas sprendžia, kad šie nežymūs Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktų pažeidimai pareiškėjui iš esmės nepablogino gyvenimo kokybės, tuo labiau, jog pareiškėjas skunde net neakcentuoja, jog kamerose buvo per mažas apšvietimas. Pareiškėjas skunde tik nurodo, kad jam kalint pradėjo blogėti regėjimas, tačiau nepateikia jokių įrodymų apie regėjimo pablogėjimą, be to, iš skundo turinio galima spręsti, kad dar iki pareiškėjo patalpinimo į Klaipėdos AVPK areštinę jo regėjimas jau buvo pablogėjęs, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, kad jo artimieji laukdavo jo atvežimo į Klaipėdos AVPK areštinę, tikėdamiesi perduoti vaistus ir akinius.
Pareiškėjas nurodo, jog buvo laikomas 23 val. per parą kameroje, kurioje nėra galimybių pajudėti ar pasimankštinti.
Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Taisyklių 54 nustatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Taisyklių 55 numato, jog pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad suimtųjų pasivaikščiojimai lauke pagal teisės aktų reikalavimus yra užtikrinami, inter alia pareiškėjas nurodo, jog kameroje yra laikomas 23, o ne 24 valandas, t. y. akivaizdu, kad atsakovas užtikrino pareiškėjui 1 valandos pasivaikščiojimą gryname ore.
Pareiškėjas žalos atlyginimą kildina ir iš nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų neužtikrinimo.
Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Higienos normos HN 37:2009 13 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (minėta, toliau – ir Taisyklės) 10.10 punkte. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario 12 d.) (minėta, toliau – ir Instrukcija) 22.13 punktas numato laikytis reikalavimo, kad rūkantys asmenys būtų laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 11 d. asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketoje Nr. 67106-3976, kuria siekiama įgyvendinti suimtųjų (nuteistųjų) atskiro laikymo laisvės atėmimo vietose reikalavimus, yra nurodęs, kad sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 26). Remiantis minėta anketa galima daryti išvadą, jog pareiškėjas, sutikdamas būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, pats yra rūkantis. Atsiliepime pažymėta, kad visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, Klaipėdos AVPK areštinėje yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėją atvežus į Klaipėdos AVPK areštinę, jis būtų žodžiu ar raštu išreiškęs norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs kažkokių nusiskundimų dėl to, kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Dėl medicininės pagalbos suteikimo ir artimųjų informavimo
Pareiškėjas skunde teigia, jog kalint jam nebuvo suteikiama reikiama medicininė pagalba, kad jo artimieji nebuvo informuojami apie pareiškėjo atvežimą į Klaipėdos AVPK areštinę.
Higienos normos HN 37:2009 12 punktas numato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims teisės akto nustatyta tvarka turi būti užtikrinta asmens sveikatos priežiūra.
Policijos areštinėje laikomų asmenų sveikatos priežiūra yra reglamentuota Taisyklių 70-79 punktuose. Taisyklių 72 punkte nustatyta, kad bendruomenės slaugytojas inter alia privalo kasdien apžiūrėti asmenis, kuriems paskirtas ambulatorinis gydymas, išduoti jiems vaistų; priimti gydytojo paskirtus medikamentus, jei asmuo yra atvežamas iš tardymo izoliatoriaus ar kitos įkalinimo įstaigos ir jam yra skirtas tęstinis gydymas. Pagal Taisyklių 75 punktą, prireikus policijos areštinės viršininkas (jo nesant – budėtojas) gali kviesti sveikatos priežiūros įstaigų medicinos specialistus įvertinti policijos areštinėje laikomo asmens sveikatos būklės ir suteikti jam pirmosios medicinos pagalbos.
Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas į Klaipėdos AVPK areštinės medicinos punktą kreipėsi 2015 m. vasario 5 d. dėl galvos skausmo. Tuo metu jam buvo suteikta pirmoji medicinos pagalba, pamatuota temperatūra (36,7 ⁰C), pamatuotas kraujo spaudimas (125/80, pulsas 76 kartai per minutę), duotos 2 tabletės citramono (b. l. 17). Kitų duomenų, jog pareiškėjas būtų pateikęs kokių nors kitų prašymų ar nusiskundimų dėl sveikatos, nėra.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtintoje Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijoje (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario 12 d.) nėra numatyto reikalavimo pareigūnams pranešti apie suimtojo pristatymą į kitą areštinę. Be to, nėra duomenų, jog pareiškėjas prašė pranešti jo artimiesiems apie pristatymą į Klaipėdos AVPK areštinę.
Aptarti įrodymai leidžia spręsti, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas apie asmens sveikatos priežiūros bei artimųjų informavimo neužtikrinimą.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 24 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, žeminančiomis elementarų žmogaus orumą, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sveikatos pablogėjimą.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).
Minėta, jog nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti tik 25 kameroje nedideli Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktų pažeidimai dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, žeminančiomis elementarų žmogaus orumą ar, kad jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sveikatos pablogėjimą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Kalinamųjų laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuri yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai įpareigoja ir kardomąjį kalinimą vykdančias, ir jo tvarką užtikrinančias institucijas. Jei asmuo yra laikomas tokiomis sąlygomis, kurios pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, tai yra akivaizdus teisės pažeidimas, kuris negali būti pateisinamas.
Įvertinus byloje minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Byloje nėra jokių įrodymų, kad per šį laiką pareiškėjo sveikata žymiai pablogėjo, ar kad atsakovas sąmoningai siektų pažeminti pareiškėjo orumą bei sukelti jam ilgalaikius dvasinius nepatogumus. Esant tokioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsniais, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.