Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Jurgita Kolyčienė, susipažinusi su P. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), skundu dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka J. Č. atžvilgiu,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apylinkės teisme gautas pareiškėjo P. Č. pareiškimas privataus kaltinimo tvarka, kuriuo prašoma J. Č. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad J. Č. 2015 m. balandžio 17 d. pateikė Šiaulių apygardos teismui atsiliepimą, kurio 2 lape jį šmeižia, teigdama, kad „..P. Č. pagrasino žodžiu susidoroti, nuo tada prasidėjo grasinimai ją nužudyti ir sužaloti, 2012-12-16 P. Č. pagrasino nužudyti; visas dienas buvo naudojamas psichologinis smurtas prieš ją; 2012-12-22 apie 11.30 val. P. Č. atvyko į Mažeikių turgavietę, kur ji tuo metu dirbo, vėl jai pagrasino..“ , tokiais savo veiksmais J. Č. jį žemina ir pakerta pasitikėjimą pareigūnų akivaizdoje, todėl J. Č. veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1d. sudėtis.

Privataus kaltinimo bylos procesą atsisakytina pradėti.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, jog „Šmeižimo – nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, objektyvusis požymis – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Tačiau pagal nuosekliai vystomą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijos dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytas ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (pvz. kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu ir BK 154 straipsnio taikymo prasme Nr. 2K-91/2015.

Pareiškėjo P. Č. suformuluotas kaltinimas J. Č. dėl to, kad jis pasijuto apšmeižtas dėl J. Č. pateikto atsiliepimo Šiaulių apygardos teismui, kad pakertamas pasitikėjimas juo pareigūnų akivaizdoje. Kaip nurodo pats P. Č., 2015-04-17 atsiliepime nurodyta informacija, kad jis neva grasino J. Č. yra prasimanymas ir šmeižimas.

Nepriklausomai nuo to, ar J. Č. atsiliepime išdėstyta informacija dėl P. Č. veiksmų, buvo pagrįsta ar ne, J. Č. pateikdama atsiliepimą Šiaulių apygardos teismui buvo įsitikinusi savo teisumu dėl jos atžvilgiu galimai atliktų P. Č. neteisėtų veiksmų (turto sugadinimo ir grasinimų), ir ji pagal savo supratimą taip veikė gindamasi nuo galimų P. Č. neteisėtų veiksmų. Nei skunde nurodyti pareiškėjo P. Č. teiginiai, nei skundo priedai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad J. Č. turėjo tikslą pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl nėra pagrindo spręsti, kad ji siekė tyčia apšmeižti P. Č., juolab, kad naudojantis informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr.40-9-054-13 (kuriame buvo teikiamas P. Č. skunde minimas atsiliepimas), šiuo metu yra baigtas ir surašytas kaltinamasis aktas, kuriuo P. Č. kaltinamas pagal BK 187 str. 2d. dėl J. Č. turto sugadinimo ir jokiems tretiesiems asmenims, išskyrus teismą ir proceso dalyvius, šis procesinis dokumentas (atsiliepimas) pateiktas nebuvo.

Lietuvos Respublikos įstatymai numato teisę kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į atitinkamas institucijas dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo, ir ši Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojama teisė negali būti ribojama. J. Č. neperžengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų teisės aktais reglamentuotų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-56/2004). Teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl pažeistų teisių gynimo numato ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija (21, 30 straipsniai), bet ir baudžiamojo proceso kodeksas, kiti įstatymai, todėl J. Č. pateiktas atsiliepimas Šiaulių apygardos teismui, dėl jos pažeistų teisių gynimo bei atsiliepime nurodytų aplinkybių, nelaikytinas šmeižimu BK 154 straipsnio 1 dalies prasme.

Esant šioms aplinkybės, darytina išvada, jog yra aiški BPK 3 straipsnio 1 dalyje 1 punkte numatyta aplinkybė, kad J. Č. veiksmais nepadaryta veika, numatyta BK 154 str. 1 d. ir atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 408 straipsniu, 412 ¹ straipsniu, 440 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal privataus kaltintojo P. Č. skundą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka J. Č. atžvilgiu.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.