Tauragės apylinkės teismo sprendimas

Šilalės rajono apylinkės teismo teisėjas Osvaldas Briedis, sekretoriaujant V. M., dalyvaujant ieškovei Z. V., jos atstovui advokatui D. I., atsakovės UAB „Restapa“ atstovui advokatui T. J., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. V. patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Restapa“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vidutinio darbo užmokesčio (piniginės kompensacijos), vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė Z. V. ir atsakovė UAB „Restapa“ 2012-03-20 sudarė darbo sutartį Nr. 564, pagal kurią ieškovė priimta į darbą sargės-kūrikės, valytojos pareigoms užimti (b. l. 8-9). 2015-01-16 UAB „Restapa“ direktoriaus įsakymu „Dėl etatų mažinimo“ Nr. 01, dėl technologinių priežasčių, įrengiant įmonėje garsines ir vaizdo stebėjimo sistemas panaikinti sargės-kūrikės ir valytojos etatai (b. l. 55). 2015-02-03 ieškovei įteiktas 2015-01-16 įspėjimas apie atleidimą iš darbo Nr. 02 pagal Lietuvos Respublikos DK 129 straipsnio 2 dalį (b. l. 10). UAB „Restapa“ direktoriaus 2015-04-03 įsakymu „Dėl atleidimo iš darbo“ Nr. 10 nuo 2015-04-03 ieškovė atleista iš darbo (b. l. 11).

Nagrinėjamu atveju darbo sutartis su ieškove nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos DK 129 straipsniu, kuris reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka; atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą; svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį su ieškove buvo struktūriniai pertvarkymai, t. y. 2015-01-16 UAB „Restapa“ direktoriaus įsakymu „Dėl etatų mažinimo“ Nr. 01, dėl technologinių priežasčių, įrengiant įmonėje garsines ir vaizdo stebėjimo sistemas panaikinti sargės-kūrikės ir valytojos etatai (b. l. 55). Ši atleidimo priežastis nurodyta ir 2015-01-16 įspėjime apie atleidimą iš darbo Nr. 02 (b. l. 10). Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbo sutarties nutraukimas dėl technologinių priežasčių, struktūrinių pertvarkymų yra darbuotojo atleidimas, tiesiogiai nulemtas darbdavio arba ūkio šakos, kuriai priklauso darbdavys, būklės ir (ar) ūkio vienetų sistemos, kurios dalis yra darbdavys, pasikeitimų. Darbdavys turi teisę į tai reaguoti pertvarkydamas įmonės, įstaigos darbą, be kita ko, ir nutraukdamas darbo sutartis su tam tikrais darbuotojais pagal DK 129 straipsnį. Tokiu atveju darbo sutartys faktiškai nutraukiamos dėl įmonės, įstaigos darbo, veiklos organizavimo pasikeitimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad teismas neturi įgaliojimų vertinti etatų mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima darbdavys, bet ne teismas, todėl jis pats sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne. Dėl to, nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisinio pagrindo vertinti, ar tikslinga buvo panaikinti sargės-kūrikės, valytojos etatus, ar reikalingi nurodyti etatai atsakovės funkcijoms tinkamai vykdyti. Šiuo atveju byloje struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo darbdavio struktūra (sandara) ir kaip ji pakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2005); taip pat būtina nustatyti, ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tokie, kuriais remiantis tik siekiama pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007). Jeigu įvykdomas toks funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams, arba dalis jų pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų pavedama naujai sukurtai pareigybei, tai gali būti vertinama kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalį, laikantis nustatytos tvarkos ir užtikrinant darbuotojui suteiktas įstatymo garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008).

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2015-03-09 atsakovė sudarė statybos rangos sutartį Nr. SR15-03-09/1, pagal kurią pas atsakovę įrengta apsaugos ir vaizdo stebėjimo sistema. Tai įrodo, jog sargo pareigos atsakovei iš tikrųjų nebereikalingos. Byloje nustatyta, kad sargo ir kūriko pareigos tarpusavyje yra susijusios. Kaip nurodė pati ieškovė, ji katilą kūrendavo savo darbo metu, t. y. po atsakovės darbo valandų. Atsakovės darbo metu nuo 8 val. iki 17 val. apsaugos ir kūriko pareigų ieškovė neatlikdavo. Taigi atsisakius sargo pareigų, iš esmės nebereikalingas ir kūrikas. Be to, kaip nurodė atsakovės atstovas planuojama įsirengti automatizuotą šildymo sistemą, įsigyti granulinį katilą. Atkreiptinas dėmesys, jog įmonėje naikinant sargo – kūriko, valytojos etatus, iš darbo buvo atleista ir liudytoja E. T.. Iš atsakovės atstovo, liudytojo V. V. paaiškinimų, nustatyta, jog po ieškovės bei E. T. atleidimo iš darbo, administracines patalpas apsivalo patys darbuotojai. Buitinių patalpų niekas nevalo. Taigi ieškovės atliktas valymo funkcijas perėmė kiti atsakovės darbuotojai. Liudytojai E. T. ir V. V. patvirtino, kad įmonės apsaugai yra sumontuotos ir naudojamos vaizdo kameros. Be to, pati ieškovė patvirtino, kad į jos vietą kitas žmogus dirbti nepriimtas. Išvadą dėl ieškovės atliktų funkcijų nereikalingumo patvirtina ir atsakovės į bylą pateikti įrodymai apie tai, kad sargės-kūrikės, valytojos pareigybės panaikintos ir vietoj jų neįsteigta jokia nauja pareigybė. Remiantis aukščiau išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovė siekdama optimizuoti veiklą ir atsisakyti nereikalingų pareigybių, vykdė realius struktūrinius pertvarkymus ir tokie struktūriniai pertvarkymai atitinka DK 129 str. nurodytus reikalavimus. Atitinkamai laikytina, kad atsakovė pareigą įrodyti struktūrinių pertvarkymų realumą įvykdė tinkamai (CPK 178 str.).

Ieškovė nurodė, kad atsakovė jai nepasiūlė jokio kito darbo įmonėje ir ji neturėjo galimybės pretenduoti į naują darbo vietą. Perkėlimo į kitą darbą garantija darbuotojams taikytina nuo įspėjimo jiems įteikimo, kai darbdavys jau apsisprendęs dėl atleistinų darbuotojų, ir darbuotojai apie tokį sprendimą informuojami. Esant ginčui, ar buvo tokių darbo vietų, į kurias realiai galėjo būti perkeltas darbuotojas, pareiga nustatyti, ar darbuotojas atitiko kvalifikacijos reikalavimus ir atitinkamai ar galėjo būti perkeltas į kitą darbą, tenka bylą nagrinėjančiam teismui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414-248/2015). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką ši įstatymu darbuotojui suteikta garantija gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, jeigu pas darbdavį tuo metu apskritai yra arba įspėjimo laikotarpiu atsiranda laisvų darbo vietų; darbdavys turi pasiūlyti darbuotojui kitą darbą, atsižvelgdamas į jo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes. Jeigu tokio darbo nėra, darbdavys turėtų siūlyti kurią nors iš esamų laisvų darbo vietų, kurioje darbuotojas galėtų dirbti pagal savo sugebėjimus; nelaikomi darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, reglamentuojančių teisės normų pažeidimu atvejai, kai darbdavys nepasiūlo atleidžiamam iš darbo darbuotojui laisvos darbo vietos, kuriai užimti darbuotojo profesija, specialybė, kvalifikacija, tam tikrais atvejais ir sveikatos būklė, netinkami ar jis neatitinka kitų laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų; paprastai aukštesnės kvalifikacijos darbuotojas gali dirbti žemesnės kvalifikacijos darbą, jei tai nebus susiję su papildomais specifiniais kvalifikacijos reikalavimais; net ir aukštesnės kvalifikacijos darbą tam tikrais atvejais gali būti privalu pasiūlyti darbuotojui, su kuriuo numatoma aptariamu pagrindu nutraukti darbo sutartį, jeigu tam darbui reikalingą kvalifikaciją darbuotojas galėtų nesudėtingai ir operatyviai įgyti; perkėlimas galimas, jei darbuotojas išreiškia sutikimą būti perkeltas į kitą darbą pas tą patį darbdavį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414-248/2015).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovė ieškovei įspėjimo metu negalėjo pasiūlyti jos kvalifikaciją, asmenines savybes, darbo vietai keliamus reikalavimus atitinkančią darbo vietą. Kaip matyti iš byloje esančių 2015-01-01 ir 2015-08-01 UAB „Restapa“ etatų sąrašų, ieškovės įspėjimo metu į darbą buvo priimti tik statybos darbininkai ir jų pagalbiniai darbuotojai (b. l. 51, 52). Teismo posėdžio metu ieškovė pati patvirtino, jog aukščiau nurodytų darbų ji dirbti negalėtų ir nesutiktų. Byloje nėra kitų duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad ieškovė galėjo būti perkelta į kitą darbą, kuris atitiktų jos sugebėjimus, kvalifikaciją ir išsilavinimą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad darbdavys įstatymo nustatytų pareigų nepažeidė, ieškovė iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu atleista teisėtai.

Byloje nustatyta, jog ieškovė buvo atleista iš darbo UAB „Restapa“ direktoriaus 2015-04-03 įsakymu „Dėl atleidimo iš darbo“ Nr. 10 nuo 2015-04-03 pagal DK 129 str. 2 d., jos laikinojo nedarbingumo 2015-03-02 – 2015-05-28 laikotarpiu. Ieškovės laikinojo nedarbingumo laikotarpį patvirtina byloje esantys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys (b. l. 12), VšĮ Kvėdarnos ambulatorijos 2015-10-01 pažyma (b. l. 68). Pagal DK 131 str. 1 d. 1 p. draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu. Darbuotojas gali būti atleidžiamas kitą dieną po jo laikinojo nedarbingumo pasibaigimo. Atsakovė teigia, jog ji atleisdama ieškovę nežinojo, kad ji nedarbinga. Tokį atsakovės teiginį paneigia byloje esantys įrodymai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie asmenų laikinojo nedarbingumo laikotarpius darbdaviui yra prieinami, nes išduodami elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai. Šiuo atveju, ieškovė sirgo nuo 2015-03-02, jos nedarbingumo pažymėjimas iki 2015-04-03 buvo pratęstas ne vieną kartą. Iki atleidimo iš darbo, paskutinis nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas nuo 2015-03-28, tai yra iki 2015-04-03. Minėti faktai buvo žinomi atsakovei, tą patvirtino ir jos atstovas teismo posėdžio metu. Taigi, atsakovė bet kuriuo atveju turėjo sulaukti, kol ieškovė grįš po ligos ir tik tada nutraukti sutartį. Tačiau atsakovė nutraukė sutartį paskutinę ieškovės nedarbingumo dieną, t. y. 2015-04-03, nesulaukusi kol ieškovė grįš į darbą ir nepatikrinusi informacijos ar ieškovei nedarbingumo pažymėjimas nepratęstas ilgesniam laikui. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovei nedarbingumo pažymėjimas buvo pratęstas toliau nuo 2015-04-04 iki 2015-04-10. Kitas atsakovės teiginys, jog ieškovė pati išreiškė savo valią, prašymą būti atleista nuo 2015-04-03 ant įspėjimo dėl atleidimo iš darbo parašydama, kad pageidauja, jog darbo sutartis būtų nutraukta 2015-04-03, taip pat atmestinas. Kaip matyti iš ieškovės prierašo ant įspėjimo apie atleidimą iš darbo, ieškovė rašo: „susipažinau 2015-02-03, todėl prašau, kad darbo sutarties nutraukimo data būtų pakeista 2015-04-03 ...“. Įspėjimas apie atleidimą iš darbo surašytas 2015-01-16 d., jame nurodyta atleidimo data – 2015-03-16, todėl akivaizdu, kad ieškovė su tokiu įspėjimu susipažinusi tik 2015-02-03, žinodama, jog įspėjimo terminas turi būti du mėnesiai, patikslino atleidimo datą į 2015-04-03, tačiau teismo vertinimu, negalima laikyti, jog tokiu būdu ieškovė išreiškė savo valią būti atleistai. Teismo posėdžio metu ieškovė tvirtino, jog parašė 2015-04-03 datą dėl to, kad tik tuomet būtų suėjęs dviejų mėnesių terminas nuo tada kai ji įspėta apie atleidimą. Remiantis aukščiau išdėstyta, atsakovei, ieškovei esant nedarbingai, 2015-04-03 nutraukus su ieškove darbo sutartį, DK 129 str. 2 d. pagrindu, konstatuotina, kad atsakovė pažeidė atleidimo iš darbo tvarką, nesilaikydama DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų darbo sutarties nutraukimo apribojimų ir darbo sutartį nutraukdama ieškovės nedarbingumo laikotarpiu. Tačiau tai nelaikytina savarankišku pagrindu pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu. Šis pažeidimas šalintinas perkeliant atleidimo iš darbo datą.

Ieškovė savo reikalavimą nustatyti, kad darbo sutartis su ja nutraukta ne 2015-04-03, o 2015-06-29 grindžia tuo, jog įspėjimo termino pabaigos dieną 2015-04-03 ji buvo nedarbinga, todėl dviejų mėnesių įspėjimo terminas turi būti pratęsiamas jos nedarbingumo laiku, t. y. 88 kalendorines dienas.

Įstatymu nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį, raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją ne vėliau kaip prieš du mėnesius (DK 129 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). Kartu pažymėtina, kad DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Kasacinio teismo konstatuota, kad šiais atvejais įspėjimo terminas pratęsiamas atitinkamai tiek kalendorinių dienų, kiek jo eigos metu darbuotojas buvo nedarbingas, atostogavo arba kiek užtruko nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka buvo ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo; teisę nutraukti savo iniciatyva darbo sutartį darbdavys gali įgyvendinti kitą darbo dieną po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pasibaigimo dienos (DK 129 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2013). Taigi įstatyme nustatyto įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo termino pažeidimas negali būti pagrindas pripažinti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą neteisėtu, šis pažeidimas gali būti ištaisomas perkeliant atleidimo iš darbo datą įstatymu nustatytam įspėjimo terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2000; 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1141/2003). Taigi remiantis aukščiau išdėstyta, ieškovei DK 130 str. 4 d. nustatytas dviejų mėnesių įspėjimo terminas turi būti pratęsiamas tiek dienų, kiek ieškovė įspėjimo laikotarpiu nedirbo (sirgo), šiuo atveju 88 kalendorinėmis dienomis. Įspėjimo pratęsimo termino eiga negali prasidėti 2015-05-28, ieškovei esant nedarbingai, t. y. neišnykus DK 130 str. 4 d. aplinkybei, bet turi būti pradedama skaičiuoti pasibaigus jos nedarbingumo laikotarpiui, t. y. nuo 2015-05-29. Nuo 2015-05-29 pratęsus ieškovės įspėjimo terminą jos nedarbingumo laiku, ieškovės prašymu atleidimo data perkeliama į 2015-06-29. Byloje nustačius, jog darbo sutartis nutraukta esant teisėtam atleidimo iš darbo pagrindui, tik pažeidus atleidimo tvarką, UAB „Restapa“ direktoriaus 2015-04-03 įsakymas Nr. 10 dėl ieškovės atleidimo iš darbo keistinas, nustatant, kad ieškovės ir atsakovės darbo sutartis yra nutraukta 2015-06-29.

Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad situacija, kai darbuotojo įspėjimo terminas nepratęsiamas tinkamai pagal DK 130 straipsnio 4 dalies nuostatas ar jis atleidžiamas nepasibaigus pratęstam atleidimo terminui, vertintina ne kaip absoliutus atleidimo iš darbo neteisėtumą suponuojantis pažeidimas, bet kaip pažeidimas, kuris šalintinas teismui pratęsiant įspėjimo terminą iki įstatyme nustatyto ir priteisiant darbuotojui už papildomą laikotarpį, kurio metu darbo sutartis negalėjo būti nutraukta, atitinkamą piniginę kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012). Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės piniginę kompensaciją (vidutinį darbo užmokestį) už laikotarpį nuo 2015-04-03 iki 2015-06-29, tenkintinas iš dalies. Byloje nustatyta, jog ieškovė iki 2015-04-09 gavo ligos pašalpą. Tai patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus 2015-09-01 sprendimas dėl Z. V. ligos pašalpos Nr. 10PŠ-35745, kuriame nuspręsta neskirti Z. V. ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015-04-09 iki 2015-04-10, nes ligos pašalpa po atleidimo iš darbo mokama ne ilgiau kaip 5 kalendorines ligos dienas. Pagal DK 142 straipsnį darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. DK 143 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad į darbo laiką neįeina nedarbingumo laikas. Sisteminė šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad laikas, per kurį darbuotojas buvo laikinai nedarbingas, negali būti apmokėtas kaip laikas, per kurį dirbta. Kai darbuotojas yra laikinai nedarbingas dėl bendro pobūdžio sveikatos susirgimų, jo negautas pajamas kompensuoja valstybinis socialinis draudimas, todėl šiam laikotarpiui taikomos ne Darbo kodekso, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos. Atsakovei atleidus ieškovę iš darbo 2015-04-03, ieškovė už likusį nedarbingumo laikotarpį nuo 2015-04-09 iki 2015-05-28 ligos pašalpos negavo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darbo sutarties nutraukimą perkėlus į 2015-06-29, už laikotarpį nuo 2015-04-09 iki 2015-06-29 priteistina 973,50 € (55 darbo dienos × 17,70 € vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių) piniginė kompensacija.

Ieškovė taip pat teismo prašo iš atsakovės priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2015-06-29 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad priverstinė pravaikšta – tai laikas, kai darbo sutartimi sutartas darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes darbdavio iniciatyva arba įgaliotų valstybės institucijų ar jų pareigūnų reikalavimu yra nušalintas nuo darbo arba atleistas iš darbo. Teismui nustačius, jog darbo sutartis nutraukta esant teisėtam pagrindui, tik pažeidžiant sutarties nutraukimo tvarką, perkėlus atleidimo iš darbo datą į 2015-06-29, darytina išvada, jog minėtas ieškovės reikalavimas negali būti tenkintinas. Pripažinus, jog ieškovės darbo santykiai su atsakove baigėsi 2015-06-29, nebeliko pagrindo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nes darbas nuo 2015-06-29 faktiškai nebeegzistuoja.

Ieškovė reikalauja priteisti 47,61 € dydžio delspinigius už ne laiku sumokėtą išeitinę išmoką. Bylos medžiaga nustatyta, jog darbo sutarties nutraukimo metu 2015-04-03 atsakovė sumokėjo ieškovei 849,89 € (darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė pašalpa už 2 mėnesius). 2015-06-18 atsakovė papildomai sumokėjo ieškovei 269,04 € išeitinę kompensaciją už dar 1 mėnesį. Pripažinus, jog sutartis su ieškove nutraukta 2015-06-29, konstatuotina, kad darbdavys visiškai atsiskaitė su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, todėl nėra pagrindo priteisti delspinigius.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas (CPK 93 str. 1 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 750 €, o atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 800 € už advokato teisinę pagalbą. Išlaidų sumos už advokato teisinę pagalbą atitinka ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, jos yra būtinos ir pagrįstos. Teismas patenkino ieškinio pirmą reikalavimą – 100 %, antrą reikalavimą 93 %, netenkino trečio ir ketvirto reikalavimų. Bendrai patenkinus 48 proc. patikslinto ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteistina 360 €, o atsakovei iš ieškovės priteistina 416 € išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). Atlikus įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 56 € išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CK 6.130 str.).

Bylose darbuotojai dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami (CPK 83 str. 1 d. 1 p.). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė atleista, išieškomos iš atsakovės į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio, todėl 70 € žyminis mokestis apskaičiuotas proporcingai patenkintų reikalavimų sumai, priteistinas valstybei iš atsakovės (CPK 96 str. 1 d., 83 str. 1 d. 1 p., 80 str. 1 d. 1 p.).

Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 €. Nustatyta, kad byloje patirta 10,54 € bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju patenkinta 48 procentai patikslinto ieškinio reikalavimų, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 5,06 € bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 5,48 € bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str.).

Teismo sprendimas skubiam vykdymui nenukreipiamas, nes ieškovei yra išmokėta 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atleidimo momentu buvo atsiskaityta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) - 270 str., teismas

nusprendė:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pakeisti UAB „Restapa“ direktoriaus 2015-04-03 įsakymą „Dėl atleidimo iš darbo“ Nr. 10 ir nustatyti, jog Z. V. ir UAB „Restapa“ darbo sutartis yra nutraukta 2015-06-29.

Priteisti Z. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš UAB „Restapa“, kodas 176552212, 973,50 € (devynis šimtus septyniasdešimt tris eurus 50 centų) (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio piniginę kompensaciją už laikotarpį nuo 2015-04-09 iki 2015-06-29.

Priteisti UAB „Restapa“, kodas 176552212, iš Z. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 56 € (penkiasdešimt šešis eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš UAB „Restapa“, kodas 176552212, valstybės naudai 70 € (septyniasdešimt eurų) žyminį mokestį ir 5,06 € (penkis eurus 6 centus) teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš Z. V., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 5,48 € (penkis eurus 48 centus) teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Žyminis mokestis bei kitos bylinėjimosi išlaidos turi būti sumokėtos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitų, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis: bylinėjimosi išlaidos.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Šilalės rajono apylinkės teismą.