Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš D. S. priteista: A. V.179 Lt turtinei ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, R. P. – 763,49 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 6 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), priklausančio jam gyvenamojo namo verandoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buitinio konflikto su nukentėjusiuoju P. P. metu, vieną kartą peiliu dūrė P. P. į krūtinės sritį, taip padarydamas jam durtinę - pjautinę krūtinės ląstos žaizdą su širdies sužalojimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikimą, šis sužalojimas komplikavosi ūmiu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, dėl to P. P. įvykio vietoje mirė, tokiu būdu jis nužudė nukentėjusįjį P. P.

- Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendį (toliau – skundžiamą nuosprendį) panaikinti ir jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir atmesti nukentėjusiųjų R. P. ir A. V. civilinius ieškinius;

- arba skundžiamą nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį areštu arba laisvės atėmimu kuo trumpesniam terminui, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, o, esant galimybei, taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti;

- arba skundžiamą nuosprendį pakeisti: nepripažinti jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nusikaltimo padarymo apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe - būtinosios ginties ribų peržengimą - ir skirti jam švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę;

- priklausomai nuo priimto sprendimo dėl jo veikos baudžiamumo iš naujo išspręsti civilinių ieškinių klausimus.

Apelianto manymu, įvykio aplinkybės - staigus užpuolimas savo namuose fiziškai tvirto asmens, su kuriuo iki tol buvo draugiškai bendraujama, smūgių sudavimas į galvą, sąmonės praradimas, po suduotų smūgių nematymas viena akimi, rodo, kad buvo kilęs pavojus jo gyvybei. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis įvykio metu sėdėjo ant žemo, 0,38 m aukščio, fotelio, stovėjusio tarp stalo ir sekcijos, todėl jo judėjimo galimybės buvo itin mažos, o agresyviai besielgiantis P. P. stovėjo priešais jį ir mušė jį iš viršaus. Tokia situacija buvo itin pavojinga jo gyvybei, jis juto didžiulę baimę dėl to, kad gali būti nužudytas. Jį šokiravo P. P. elgesys. P. P. pirmus smūgius, kuriais buvo numušti jo akiniai bei kažkokiu daiktu prakirsta kakta, sudavė itin greitai, kas taip pat sukėlė jam baimę dėl savo gyvybės. Apie P. P. agresyvumą išgėrus parodė ir nukentėjusioji A. V. Be to, P. P. buvo fiziškai už jį stipresnis. P. P. jam buvo sakęs, kad yra įvaldęs kovinę savigyną, moka naudoti kovoje įvairius daiktus. Jis (apeliantas) nulenkė P. P. ranką labai sunkiai ir tik dėka to, kad greičiau už jį pradėjo lenkimo veiksmą ir jo taktika pasiteisino. Ši aplinkybė, apelianto teigimu, patvirtina ir jo teiginį, kad alkoholis jo veiksmams įtakos neturėjo, todėl neblaivumas, vertinant visas aplinkybes, neturėjo būti pripažintas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tai, kad jis įvykio metu nebuvo girtas, patvirtina ir aplinkybė, kad medicininės apžiūros metu jo akių vyzdžiai nebuvo išsiplėtę, o pagal medicininę praktiką vyzdžių neišsiplėtimas rodo nedidelį alkoholio kiekį organizme arba didelį stresą.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad P. P. stovėjo į jį atsisukęs šonu, kai jis (apeliantas) atsitiktinai pagriebęs peilį, siekė sukelti nukentėjusiajam skausmą, smūgiuodamas į arčiau jo buvusią P. P. ranką, kad galėtų prasiveržti į didesnę erdvę. Tačiau P. P., jam stojantis iš fotelio ir smūgio metu, pasisuko, todėl buvo sužalotas į krūtinę. Apelianto teigimu, stovėsena šonu į puolamą asmenį yra viena iš pagrindinių stovėsenų visuose koviniuose menuose, leidžianti apsaugoti nuo sužalojimo bei efektyviai panaudoti savo kūno sukamąjį judesį puolimui. Jo ketinimą tik prasiveržti pro nukentėjusįjį patvirtina ir tai, kad jis vos prasiveržęs pro P. P. iki lauko durų ir gavęs įkvėpti, iš karto atsisuko pažiūrėti, kas atsitiko su P. P., o pamatęs, kad jam labai blogai, iš karto puolė suteikti pagalbą. Šios aplinkybės rodo, kad jis nesiekė P. P. mirties ir jo veikoje nebuvo tyčios jį nužudyti. Apeliantas mano, kad jo veiksmai visiškai atitika būtinajai ginčiai keliamas sąlygas (BK 28 straipsnis).

Apelianto manymu, teismui nusprendus, kad jo veiksmai nebuvo būtinoji gintis, jie turėtų būti vertinami atsižvelgiant į baudžiamojoje teisėje žinomą situaciją, kai kaltinamasis klaidingai suvokė tam tikras padarytos ir jam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes ar klydo dėl teisinio daromos veikos vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga ,,Dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo įstatymų taikymo baudžiamosiose bylose“) ir kvalifikuojami pagal BK 132 straipsnį kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir asmenybę, jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmės rūšis - areštas arba atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas (BK 75 straipsnis). Taip pat apelianto manymu, galėtų būti svarstoma galimybę taikyti jam BK 40 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Asmenų, vertų teismo pasitikėjimo ir pasiryžusių už jį laiduoti, yra ne vienas.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje ,,Dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo įstatymų taikymo baudžiamosiose bylose“ nurodytų išaiškinimų, kad teismai, skirdami bausmes už nusikaltimus, padarytus peržengiant būtinosios ginties ribas, privalo atsižvelgti į šią aplinkybę kaip į atsakomybę lengvinančią arba kaip leidžiančią skirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę, ir paskyrė jam ilgalaikę, sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui artimą, 9 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri, apelianto manymu, yra aiškiai per griežta.

Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje nuteistasis D. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas, atsižvelgdamas į galimą skirtingą surinktų įrodymų įvertinimą, skunde suformulavo kelis savarankiškus prašymus: išteisinti iš kaltinimų pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir atmesti nukentėjusiųjų R. P. bei A. V. civilinius ieškinius; nuosprendį pakeisti jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojant į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskiriant švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, esant galimybei taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo bausmės pagal laidavimą ir bylą nutraukti; nuosprendį pakeisti nepripažįstant (panaikinant) atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui ir pripažįstant lengvinančia aplinkybe tai, kad jis peržengė būtinosios ginties ribas bei paskiriant švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę; priklausomai nuo priimto spendimo iš naujo išspręsti civilinių ieškinių klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aptariamoje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad D. S. 2011 m. liepos 6 d. apie 17.30 val. jam priklausančio namo verandoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buitinio konflikto su nukentėjusiuoju P. P. metu, vieną kartą dūrė P. P. į krūtinę ir taip jį nužudė, t.y. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje pripažinta, kad D. S. veikė netiesiogine tyčia ir jo kaltė įrodyta surinktais įrodymais.

Nuteistojo D. S. skundo argumentai nepaneigia pirmos instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, šios veikos juridinio įvertinimo ir tyčios turinio. Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde neneigia, kad nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis sudavė vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam P. P., tačiau teigia, kad tai jis padarė gindamasis nuo užpuolimo ir nužudyti tyčios neturėjo.

Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu verandoje, apart D. S. ir P. P., kitų asmenų nebuvo, todėl nustatant faktines bylos aplinkybes yra svarbūs D. S. parodymai. Teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo D. S. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ir padarė pagrįstą išvadą, kad D. S. apie nukentėjusiojo įvykio metu elgesį, nuo kurio jo žodžiais jis turėjo gintis, nurodė skirtingai, nurodė skirtingą jo veiksmų eiliškumą, elgesio variantus, be to, kad nukentėjusysis jam sudavė į kaktą mediniu plaktuku ėmė kalbėti tik po trijų mėnesių nuo įvykio. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad D. S. pripažino esąs analitinio mastymo ir apie atskiras įvykio detales jis darė išvadas vėliau apmastęs įvykio mechanizmą, todėl pats padaręs išvadą, kad jam nukentėjusysis sudavė mediniu plaktuku. Tuo tarpu pastaroji aplinkybė nėra paremta byloje esančiais įrodymais, minėtas plaktukas įvykio vietoje nebuvo užfiksuotas ir rastas, nors D. S. ir jo sugyventinė D. Č. parodė, kad iki policijos atvykino jie įvykio vietos netvarkė ir joje nieko nekeitė. Apeliaciniame skunde D. S. klaidingai nurodo, jog medinis plaktukas fiksuotas įvykio vietoje darytose fotonuotraukose. Fotonuotraukoje Nr.9 matyti, kad ant palangės padėtas metalinis plaktukas ir tai nėra tas medinis plaktukas, kurį nurodė ir pateikė D. S. manydamas, jog būtent juo nukentėjusysis galėjo suduoti jam į kaktą (b.l. 17, 151 t.1). Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde D. S. nurodo, jog nukentėjusysis galėjo jam suduoti ir kitu įvykio vietoje buvusiu daiktu, t.y. apeliantas pateikia parodymus, kurie laikytini prielaidomis, o ne įrodymais.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo įrodymus ir priėjo prie išvados, kad D.S. tyčia nužudė P. P., nesant būtinosios ginties situacijos. Ši išvada yra pagrįsta.

Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija.

Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar buvo pavojingas kėsinimasis, ar jis buvo realus, t. y. tikras, o ne asmens įsivaizduojamas, ar kėsinimasis buvo akivaizdus, t. y. prasidėjęs ir dar nepasibaigęs, o teisė į būtinąją gintį neišnykusi. Esant pirmiau paminėtoms sąlygoms, nustatinėjama, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad D. S. ir P. P. įvykio dieną girtavo, žaidė šachmatais, po to lenkė rankas ir dėl rezultatų tarp jų kilo konfliktas. Iš apelianto parodymų matyti, kad P. P. priekaištavo jam buvus nesąžiningu ir rankomis sudavė kelis kartus į veidą bei prakirto kaktą, po ko apeliantas smogė peiliu P. P. į krūtinę ir taip jį nužudė. Pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje nėra duomenų, jog D. S. būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiojo veiksmų panaudojant pavojingą įrankį – peilį. Nors apeliantas nurodo, jog buvo mušamas intensyviai, tačiau šie jo parodymai paneigti specialisto išvados Nr. G 177/11(13) duomenimis, kur nustatyta, kad D.S. buvo prakirsta kakta ir jis buvo nežymiai sužalotas vienu trauminiu poveikiu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas, apžiūrėjęs po dviejų dienų nuo įvykio D. S., patvirtino, kad jokių kitokių sužalojimų, priešingai nei teigia D. S., jo veide nebuvo užfiksuota. Ekspertas taip pat parodė, kad D. S. galėjo būti suduoti nestiprūs smūgiai, kurie nepaliko žymių. Tokiu būdu nenustatyta, kad P. P. pavartotas smurtas buvo intensyvus ir pavojingas. Be to, D. S. parodė, kad po jam suduotų smūgių jis P. P. liepęs išeiti ir peiliu smūgiavo P. P. stovint į jo pusę šonu, tokią jo kūno padėtį jis supratęs kaip agresyvią. Taigi, iš apelianto parodymų matyti, kad P. P. peiliu smūgiuota buvo tada, kai šis jau nebesmurtavo, o tik stovėjo pasisukęs šonu į D. S. pusę. Todėl įvykio situacija, susiklosčiusi prieš pat dūrį peiliu, nevertintina kaip būtinosios ginties situacija. Tokia išvada grindžiama ir aplinkybėmis, kad D. S. ir P. P. buvo vienas kitam draugiški, kartu vartojo alkoholinius gėrimus, žaidė šachmatais ir kilęs menkavertis konfliktas nebuvo agresyvus užpuolimas, nuo kurio reikėjo gintis smūgiuojant peiliu. Apeliantas skunde nurodo, kad jam buvo žinoma, kad P. P. buvo įvaldęs savigynos elementus, žinojo kovos būdus, yra buvęs agresyvus buityje, todėl jo bijojęs. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo asmenybė, jo elgesys iki įvykio negali būti pagrindas būtinajai ginčiai, nes būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinė nutartis Nr.2K-486/2001).

Nenustačius būtinosios ginties situacijos, negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas. Todėl atmetamas apelianto prašymas būtinosios ginties ribų peržengimą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Tinkamai įvertinęs surinktus įrodymus ir jų tarpusavio ryšį, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu veikdamas netiesiogine tyčia nužudė P. P. ir kad jo veikai taikyti BK 28 straipsnio nuostatų pagrindo nėra. Apeliantas tvirtina tyčios nužudyti neturėjęs, tačiau teismas nustatė, jog D. S. veikė netiesiogine tyčia, t.y. nusikaltimą jis padarė suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Suduodamas smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią kūno dalį – P. P. į krūtinės kairiąją pusę, D. S. veikė sąmoningai ir nors nenorėjo nužudyti, tačiau veikdamas pavojingai ir neteisėtai, buvo abejingas dėl pasekmių atsiradimo, todėl D. S. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apygardos teismas nustatė, kad D. S. nužudė P. P. tarpusavio konflikto metu, jiems būnat apsvaigusiems nuo alkoholio. Girtas ar apsvaigęs asmuo gali netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, lengvai pasiduoti neigiamiems potraukiams. Vidutinio girtumo stadiją pasiekęs žmogus suvokia, kas darosi aplinkui, tačiau nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų ir dėl to padaro tokias nusikalstamas veikas kaip nužudymas, sunkus sveikatos sutrikdymas, viešosios tvarkos pažeidimas ir pan. D. S., būdamas girtas (jam nustatytas 1,88 promilių, vidutinis girtumas) neteisingai įvertino susidariusią situaciją ir griebęs peilį juo dūrė nukentėjusiajam. Teismas pagrįstai pripažino, kad D.S. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė yra D. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Apelianto prašymas šią nustatytą aplinkybę panaikinti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantas teigia, kad jis galėjo klaidingai suvokti tam tikras įvykio aplinkybes, todėl jo veiksmai, teismui nusprendus, kad būtinosios ginties nėra, galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir neaktualūs, nes teisėjų kolegijai konstatavus, kad D. S. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, prašymas ją kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir tai padarius, skirti apeliaciniame skunde apelianto pageidaujamas bausmes arba taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą, nesvarstytinas. Nesvarstytinas ir apelianto prašymas iš naujo išspręsti civilinių ieškinių klausimą. Teismas pagrįstai pripažino D. S. kaltu dėl P. P. tyčinio nužudymo, todėl jis privalo atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Nuosprendžiu civiliniai ieškiniai patenkinti pagrįstai, iš D. S. priteista nukentėjusiesiems A. V. 179 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos bei R. P. – 763,49 Lt turtinės žalos atlyginimui, apeliantas jų dydžio neginčija.

Apeliantas, ginčydamas jo padarytos nusikalstamos veikos juridinį įvertinimą, nesutinka ir su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu ir nurodo, jog paskirtoji 9 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta.

D. S. padaryta nusikalstama veika – tyčinis nužudymas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje, yra priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Šio įstatymo sankcijoje yra numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. Apygardos teismas, skirdamas D. S. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei BK 61 straipsnyje numatytomis bausmių skyrimo, kai yra nustatytos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, taisyklėmis. Pirmos instancijos teismas D. S. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką bei aplinkybę, kad jis iš dalies atlygino nukentėjusiajai A. V. padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktas). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismas be pagrindo neįvertino nukentėjusiojo P. P. veiksmų įvykio vietoje. D. S. parodė, kad kilus konfliktui, P. P. sudavė ir sužalojo jam kaktą. Šie jo parodymai patvirtinti jau minėta specialisto išvada bei teismo medicinos eksperto parodymais. Tokia įvykio situacija leidžia daryti išvadą, kad D. S. nusikalstama veika buvo atsakomoji reakcija į P. P. pavartotą fizinį smurtą, t.y. provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad D. S. nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo P. P. elgesys ir ši aplinkybė pripažintina D. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje nustatyta D. S. atsakomybę viena sunkinanti ir trys lengvinančios aplinkybės, pripažįsta kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK bendrosios dalies normą) ir neteisingai paskyrė bausmę, todėl nuosprendis keistinas BK 328 straipsnio 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais ir nuosprendžiu paskirtoji bausmė švelnintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendį pakeisti ir D. S., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, bausmę sumažinti iki 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.