Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio ir Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. N. ir G. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 294 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 10 punktą ir nuteistas:

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 10 punktą – laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. S. pripažintas kaltu pagal LR BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 10 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. N. pripažintas kaltu pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 10 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu trylikai metų, bausmę atliekant kalėjime, tačiau apeliacinį skundą jis atšaukė, teismo jis paliktas nenagrinėtu, o procesas nutrauktas.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu iš R. N., E. N. ir G. S. solidariai J. Ž. naudai priteista 1429 Lt turtinei žalai ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. N. ir R. N. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m. sausio 28 d., apie 20.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą bet nerealizuotą savo tariamą teisę - pareikalavo nukentėjusiojo A. Ž. (A. Ž.) gražinti tariamą skolą, o nukentėjusiajam paprieštaravus, panaudodami fizinę prievartą namo viduje bei ištempę į kiemą prie namo, bendrai rankomis ir kojomis sudavė smūgius A. Ž. į įvairias kūno vietas, padarydami jam muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva kairės akies srityje, galvos smegenų sukrėtimą, kraujosruvą kairiame dilbyje - sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu bei panaudodami psichinę prievartą, grasindami nužudyti, reikalavo 520 Lt, t. y. savavaldžiavo.

Be to, R. N., E. N. ir G. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m. kovo 20 d., apie 00.30 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, tikslu paveikti nukentėjusįjį A. Ž. dėl jo pranešimo policijai apie padarytą nusikaltimą bei priversti pakeisti parodymus, A. Ž. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kambaryje, kieme prie namo, kelio atkarpoje tarp nukentėjusiojo namų ir tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, bei prie tvenkinio, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, kankindami, itin žiauriai, dėl nukentėjusiojo piliečio pareigų vykdymo, tyčia bendrai sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau dvylikos smūgių į įvairias kūno vietas A. Ž., padarydami jam muštinę žaizdą galvoje, kraujo patekėjimą po kairės akies jungine, daugybines poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kūne - sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, nosies kaulų ir dešinės pusės VI-o šonkaulio lūžius - sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, po to G. S., pareikalavus nukentėjusiojo nusirengti nuogai, įstūmė į šaltą tvenkinio vandenį ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam dideles dvasines kančias bei privertė atlikti žeminančius veiksmus, bei su savimi turėtais peiliais R. N. ir G. S. sudavė ne mažiau trylikos smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam pjautinę žaizdą kaklo priekiniame paviršiuje ir paviršinį odos įpjovimą nugaroje - sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, daugybines durtines - pjautines žaizdas kakle, krūtinės priekiniame ir nugariniame paviršiuose su kairės bendros miego arterijos, krūtinplėvės, plaučių, diafragmos, skrandžio, kairio inksto sužalojimais - sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko, įvykus ūmiam išoriniam ir vidiniam kraujavimui į krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes, šokui, nukentėjusysis mirė ir taip bendrais veiksmais R. N., E. N. ir G. S. tyčia kankindami, itin žiauriai, dėl nukentėjusiojo piliečio pareigų vykdymo, nužudė A. Ž.. Po to, siekdami apsunkinti padaryto nusikaltimo išaiškinimą, trise nukentėjusiojo drabužius sudegino, peilius paslėpė šiukšlių konteineriuose, iš nukentėjusiojo namų paimtą mobilaus ryšio telefoną „Nokia 3310" išardė dalimis ir išmetė.

Nuteistasis E. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p., 10 p. Apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, teigia, kad nukentėjusiojo nemušė, įvykio metu peilio neturėjo. Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p., 10 p. ir nuteisė laisvės atėmimu 12 metų. Paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Atliekant bausmę pataisos namuose jo gyvybei gali grėsti pavojus. Nuteistasis teigia, jog į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą jis buvo atvežtas su apsaugos darbuotojo apranga, todėl kilo nesutarimų su kalinamaisiais, grasinta jį nužudyti. Siekiant užtikrinti jo saugumą ir išvengti pavojaus jo gyvybei, apeliantas prašo skirti jam atlikti bausmę pataisos namuose, kuriuose bausmes atlieka pareigūnai.

Nuteistasis G. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., 10 p. Teigia, kad pirmosios instancijos nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p., 10 p.

Skunde nuteistasis nurodo, kad eiti pas A. Ž. sumanė E. N. ir R. N., jie norėjo nukentėjusįjį pamokyti ar pagąsdinti dėl pastarojo parašyto pareiškimo policijai, suduoti keletą smūgių ir nužudyti jo neketino. Pats apeliantas nerodė iniciatyvos ir neturėjo tikslo eiti pas nukentėjusįjį. Peilius nutarė paimti R. N., kad apsiginti nuo R. J.. Iš namų pasiėmė du peilius. Peilį tamsia rankena paėmė R. N., kitą peilį – permatoma rankena, padavė jam, t.y. G. S.. Apeliantas teigia, jog duotą peilį įsidėjo į kišenę, vėliau jo nepanaudojo. Priėjus prie A. Ž. namų apeliantas liko kieme parūkyti, o E. N. ir R. N. užėjo į vidų. Po maždaug 2-3 minučių į namą užėjo ir G. S.. Girdėjo kaip kambaryje R. N. su nukentėjusiuoju kalbėjo dėl pareiškimo atsiėmimo. Kambaryje taip pat buvo R. J.. Apeliantas matė, jog R. N. kambaryje laikė pridėjęs peilį A. Ž. prie kaklo. Tuomet A. Ž. į apeliantą „kreivai“ pažiūrėjo, gal norėjo kažką pasakyti, todėl jis nesusilaikęs priėjo prie pastarojo ir sudavė jam vieną kartą į nosį, nuo smūgio pradėjo bėgti kraujas. R. J. liepė eiti aiškintis į lauką ir visi išėjo iš namo. Pakeliui link tvenkinio apeliantas sudavė A. Ž. 3-4 smūgius. Prie tvenkinio visi stovėjo ir kalbėjosi, po to apeliantas nukentėjusiajam pasakė „gal tu nusirenk, eik išsimaudyk“, stumtelėjo rankomis ir šis įkrito į vandenį. E. N. ir R. N. stovėjo šalia. Kai A. Ž. atsistojo, R. N., nusileido nuokalne žemyn ir pribėgo prie jo. Praėjus maždaug minutei, apeliantas išgirdo atodūsį ir suprato, kad R. N. pradėjo nukentėjusįjį badyti. Po to R. N. iš karto išbėgo, o apeliantas priėjęs arčiau pasižiūrėti pamatė, kad A. Ž. plūduriuoja vandenyje, aplinkui buvo daug kraujo. Iškart po įvykio jie susirinko peilius ir iš įvykio vietos pabėgo. Nuteistasis G. S. tvirtina, jog nukentėjusiajam smūgių peiliu nesudavė. Einant prie tvenkinio nešėsi peilį skaidria permatoma rankena, o kitą peilį pakeliui atidavė R. N..

Byloje nustatyta, kad A. Ž. mirė nuo durtinių – pjautinių kaklo ir krūtinės ląstos sužalojimų visumos. Tačiau kiekvienas iš šių sužalojimų atskirai galėjo sukelti mirtį. Apeliantas nurodo, kad jo turėtu peiliu skaidria rankena A. Ž. nebuvo sužalotas. Atlikus įvykio vietos apžiūros metu rastų trijų peilių ir kitų objektų serologinį ir DNR tyrimą (t. 1, b. l. 119–133), nustatyta, kad ant peilių juoda rankena ir ruda rankena geležčių rastas A. Ž. kraujas, tačiau ant peilio skaidria plastmasine rankena geležtės žmogaus kraujo nerasta. Specialisto išvada Nr. MK-U 39/09(01) (t. 1, b. l. 136 –145) nustatyta, kad tikėtina, jog tirtos A. Ž. krūtinės odos durtinės – pjautinės odos žaizdos ir jų projekcijoje esantys krūtinkaulio ir X šonkaulio sužalojimai yra padaryti tirti pateiktu peiliu juodos spalvos rankena. Kategoriška išvada dėl šio peilio negalima, kadangi sutampančių požymių visuma nėra individuali. Be to, nustatyta, kad tirtos A. Ž. krūtinės odos durtinės – pjautinės odos žaizdos ir jų projekcijoje esantys krūtinkaulio ir X šonkaulio sužalojimai nepadaryti tirti pateiktu peiliu rudos spalvos rankena ir nepadaryti peiliu skaidria, permatoma rankena. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pateiktose išvadose yra prieštaravimų, kurių pirmosios instancijos teismas nepašalino. Pažymi, kad DNR tyrimo metu nustatyta, kad A. Ž. kraujo rasta ant peilio juoda plastmasine rankena bei ant peilio ruda plastmasine rankena, o Specialisto išvadoje Nr. MK-U 39/09(01) nurodyta, kad sužalojimai nepadaryti peiliu rudos spalvos rankena.

Be to, apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe. Teigia, kad neturėjo tyčios nužudyti A. Ž., su R. N. ir E. N. nesitarė jo nužudyti, buvo įsitikinęs, kad eina pas A. Ž. tikslu jį įtikinti, kad šis atsiimtų policijoje pareiškimą. R. N. peržengė susitarimo ribas, padarė veiką ir sukėlė padarinius, dėl kurių nebuvo tartasi, jo veiksmuose buvo vykdytojo ekscesas. Apeliantas teigia, jog R. N. veiksmų nesuvokė ir nematė. Prie tvenkinio jis liepė A. Ž. nusirengti ir nusiplauti kraują, nemanė, kad R. N. po to prieis arčiau ir jį nužudys. Tai patvirtina R. N. parodymai, jog pokalbio su A. Ž. prie tvenkininio metu jis rankoje laikė į nukentėjusįjį atsuktą peilį. Tuomet A. Ž. staigiai pasisuko ir R. N. spontaniškai sudavė peiliu smūgį jam į nugarą. Po smūgio R. N. ant veido užtiško kraujo, todėl jį apėmė panika, ir nesusivaldęs jis ėmė smūgiuoti peiliu A. Ž. kur papuolė – į įvairias kūno vietas. Dūriai sekė vienas po kito, nes jis prarado savitvardą. Po pirmojo dūrio peiliu A. Ž. dar stovėjo, paskui R. N. dūrė dar 5-6 kartus, gal daugiau, po to nukentėjusysis nukrito į vandenį. R. N. nesitaikė kur įdurti, pirmą smūgį pataikė į šoną nugaros pusėje, kur pataikė kitais smūgiais nežino, nes nepamena, kiek laiko smūgiavo pasakyti negali. Po to prie tvenkinio nusileido ir apeliantas, tačiau buvo tamsu, todėl R. N. nematė ką jis darė. Taigi, apelianto manymu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis peiliu žalojo nukentėjusįjį. Nuteistasis taip pat nurodo, kad R. N. ir E. N. parodymuose yra prieštaravimų, jie iš dalies keitė savo parodymus, todėl parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kaip siekis sušvelninti atsakomybę. Tai, jog apeliantas neturėjo tyčios žudyti A. Ž., patvirtina ir R. J. parodymai, kad būtent E. N. pradėjo prašyti A. Ž. pakeisti parodymus, nesakyti, kad jie su broliu R. N. sumušė nukentėjusįjį. R. N. ir E. N. buvo suinteresuoti neleisti A. Ž. duoti prieš juos parodymus, būtent broliai nukentėjusįjį išsitempė į lauką.

Be to, apeliantas pažymi, kad remiantis teismų praktika, kai dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis „mirtino smūgio“ arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis „mirtino smūgio“ doktrina, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą vartojo norėdami nužudyti, už nužudymą atsako tik asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Šioje byloje įrodymų visuma patvirtina, kad A. Ž. mirė nuo R. N. smūgių visumos. Atsižvelgiant į susitarimo turinį, R. N. peržengė susitarimo turinį, jo veiksmai kvalifikuotini kaip vykdytojo ekscesas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai E. N. ir G. S. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti pilnai jame išdėstytų motyvų pagrindu, prokuroras ir nukentėjusioji J. Ž. prašė teismo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nuteistųjų E. N. ir G. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų E. N. ir G. S. kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 10 punktus. Šios išvados pilnai pasitvirtino ir apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą. Priešingai nei teigiama G. S. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl šio nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas grindė nuteistųjų E. N. ir kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nuteistieji E. N. ir G. S. apeliaciniais skundais prašo juos išteisinti iš kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 10 punktus, tačiau kiekvienas nurodo skirtingus motyvus – E. N. apskritai neigia vartojęs smurtą A. Ž. atžvilgiu, o G. S. nurodo, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija dėl kiekvieno iš nuteistojo skundo motyvų pasisakys atskirai, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

E. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su kitais dviem nuteistaisiais, tyčia kankindami, itin žiauriai, dėl nukentėjusiojo piliečio pareigų vykdymo, nužudė A. Ž.. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas E. N. kaltę nurodė, kad byloje nėra nustatyta, jog jis būtų sudavęs smūgius peiliu nukentėjusiajam, tačiau visi kaltinamieji veikė grupėje, jų tikslas buvo paveikti nukentėjusįjį dėl jo pareiškimo policijai apie padarytą nusikaltimą bei priversti jį pakeisti parodymus, o kokios tam bus naudojamos priemonės, nors ir konkrečiai nebuvo aptarta, tačiau visiems nuteistiesiems buvo žinomos. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, o E. N. skundo motyvai, jog jis smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nevartojo ir todėl turi būti išteisintas, atmetami kaip nepagrįsti.

Būtinu bet kurios bendrininkavimo formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas ( BK 24 straipsnio 1 dalis ). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, kaip gestai, mimika ir panašiai, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki bus pasiektas norimas susitarimas. Vertinant tai, kad pirmasis smūgius peiliu nukentėjusiajam sudavė R. N., šioje byloje aktualu nustatyti ar buvo vykdytojo ekscesas, o jei ne, tai ar visi bendrininkai turi atsakyti pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų nužudymo atveju padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent viena iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys, kaip nustatyta šioje byloje ir nukentėjusysis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktas ).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp bendrininkų E. N., R. N., G. S. buvo bendras susitarimas nužudyti nukentėjusįjį A. Ž.. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi trys nuteistieji E. N., R. N., G. S. 2009 m. kovo 19 d, vakare namuose vartojo alkoholinius gėrimus ir visi nusprendė nueiti išsiaiškinti santykius pas A. Ž. dėl jo parašyto pareiškimo. Apie šią aplinkybę vienodai parodė R. N., E. N. ir G. S.. Nuteistieji kiek skirtingai parodė tik apie tai, kas pirmasis pasiūlė nueiti pas A. Ž., nes G. S. parodė, kad tai buvo R. N. iniciatyva, o E. N. paaiškino, kad pas A. Ž. pasiūlė nueiti G. S.. Tokie neesminiai prieštaravimai neturi lemiamos įtakos veikos kvalifikavimui, nes byloje nustatyta, kad visi nuteistieji ėjo pas A. Ž. bendru susitarimu. Tolesnį bendro susitarimo turinį atskleidžia ta aplinkybė, kad nuteistieji pasiėmė nusikaltimo įrankius – du virtuvinius peilius. Nors R. N. ir E. N. savo parodymuose tvirtino, kad ketino A. Ž. tik pagąsdinti – pagal R. N. parodymus „duoti vieną kartą į galvą“, o G. S. paaiškino, kad tik palydės brolius iki namo, tačiau tai, jog nuteistieji pasiėmė du peilius, parodo, kad jų išankstiniai ketinimai buvo smurtinio pobūdžio - padaryti A. Ž. kūno sužalojimus arba jį nužudyti, nors tokio smurto panaudojimo ribos ir nebuvo iš anksto konkrečiai aptartos. Iš E. N. veiksmų A. Ž. namuose galima spręsti, kad jis kartu su bendrininkais tęsė nusikalstamą sumanymą. Liudytojas R. J. ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teismo posėdyje parodė, kad po to, kai G. S. sudavė smūgį ranka A. Ž. į veidą, E. N. paėmė ant spintelės gulėjusį peilį juoda rankena, pridėjo jį nukentėjusiajam prie kaklo ir grasino jį nužudyti, jei teisme jis duos parodymus prieš brolius N, po to su G. S. prievarta išvedė A. Ž. į kiemą. Nuteistasis E. N. teismo posėdyje neigė liudytojo R. J. nurodytas aplinkybes ir tvirtino, kad peiliu nukentėjusiajam negrasino ir prievarta jo į kiemą neišvedė, visus smurtinius veiksmus A. Ž. atžvilgiu namuose padarė G. S.. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas E. N. kaltę dėl A. Ž. tyčinio nužudymo veikiant bendrininkų grupėje, E. N. parodymus gretino tarpusavyje, palygino juos su kitų įvykį mačiusių asmenų parodymais ir pagrįstai rėmėsi jais tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams. E. N. ikiteisminio tyrimo buvo apklaustas įtariamuoju ir parodė, kad A. Ž. namuose nuo spintelės paėmė peilį ir jį padavė G. S., taigi šioje dalyje jo parodymai sutampa su liudytojo R. J. parodymais. Nuteistasis G. S. teismo posėdyje parodė, kad namo viduje nukentėjusiajam peiliu grasino ne E, bet R. N., tačiau E. N. išeidamas iš kambario į kiemą, padavė jam ant spintelės gulėjusį peilį, kurį jis ( G. S. ) užsikišo už rankovės. Be to, E. N. pripažino, kad kieme padavė A. Ž. apsiauti batus. Tokie E. N. veiksmai parodo, kad konfliktas A. Ž. namuose nesibaigė, bendri nuteistųjų veiksmai, kaip nukentėjusiojo išvedimas prievarta į kiemą, papildomo peilio paėmimas, parodo, jog jie turėjo bendrą tikslą atlikti daugiau smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu.

Byloje nustatyta, kad R ir E. N. ir G. S. vedė A. Ž. nuo namų apie 700 metrų link nuošalaus tvenkinio, kur G. S. įstūmus nukentėjusįjį į vandenį, o po to R. N. ir G. S. sudavus smūgius peiliu į įvairias kūno vietas, A. Ž. buvo nužudytas. E. N. ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme pripažino, kad kartu su broliu ir G. S. vedė A. Ž. link tvenkinio tikslu toliau aiškintis pareiškimo policijai padavimo aplinkybes. Nuteistieji skirtingai parodo dėl smūgių sudavimo A. Ž., kai šis buvo vedamas tvenkinio link. E. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad nukentėjusiajam daugiausiai smūgių į kojas sudavė G. S. ir vieną kartą jo brolis R, G. S. parodė, kad pakeliui nukentėjusįjį mušė jis su E. N.. Nuteistasis R. N. neigė pakeliui link tvenkinio vartojęs smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Tokie prieštaravimai nuteistųjų parodymuose dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam vertinami neesminiais, tačiau jie parodo, kad visi trys nuteistieji savo veiksmais buvo palaužę A. Ž. valią priešintis smurtui ar jo išvengti pabėgant.

Byloje E. N., G. S. ir R. N. parodymais taip pat nustatyta, kad prie tvenkinio E. N. neatliko tiesioginių smurto veiksmų nukentėjusiojo A. Ž. atžvilgiu – neįstūmė jo į tvenkinį ir nesudavė smūgių atsineštais peiliais, tačiau tai nekeičia jo veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalį. Bendrą tarp nuteistųjų buvusio susitarimo turinį papildomai atskleidžia ir aplinkybė, kad E. N. suprato, jog A. Ž. buvo nužudytas ir kartu su G. S. bei R. N. sąmoningai slėpė nusikaltimo padarymo pėdsakus. R. N. parodė, kad pamatę, jog A. Ž. buvo perpjauta gerklė, surinko peilius, namuose sudegino A. Ž. priklausiusius ir savo krauju suteptus drabužius, nukentėjusiojo batus išmetė į krūmus Salininkuose, o tris krauju suteptus peilius sudėjo į maišelį ir išmetė į šiukšlių konteinerį. R. N. patvirtino, kad daiktus į konteinerį sumetė trise, taigi, dalyvaujant ir E. N.. Analogiškas aplinkybes dėl nusikaltimo pėdsakų slėpimo parodė ir apeliantai E. N. bei G. S.. Iš to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad E. N. skundas jame išdėstytais motyvais yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus bei apelianto E. N. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 10 punktus.

Nuteistasis G. S. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti ir šį prašymą grindžia iš esmės dviem pagrindiniais motyvais. Pirma, nebuvo bendro susitarimo tarp jo ir brolių N nužudyti A. Ž., nes R. N. peržengė susitarimo ribas ir jo veiksmuose yra vykdytojo ekscesas. Antra, neįrodyta, kad įvykio metu jis turėjo peilį juoda rankena ir padarė A. Ž. durtinius-pjautinius sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis mirė.

Teisėjų kolegija atmeta G. S. skundo argumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi kaltinamieji veikė bendrai, suduodami A. Ž. mažiausiai dvylika smūgių kojomis ir rankomis, liepdami jam nusirengti nuogai bei įstumdami į šaltą tvenkinio vandenį, o po to suduodami mažiausiai trylika smūgių peiliu į kaklą, krūtinę ir nugarą, nuo ko nukentėjusysis mirė. Dėl buvusio tarp nuteistųjų bendro susitarimo padaryti A. Ž. kūno sužalojimus ar jį nužudyti, kolegija jau pasisakė, nagrinėdama E. N. apeliacinį skundą, todėl tų pačių motyvų nebekartoja, o pasisakys dėl įrodymų vertinimo, kad G. S. buvo pakankamai fiktyvus nusikaltimo padarymo bendrininkas.

Ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teismo posėdyje R ir E. N. vienodai parodė, kad jie abu ir G. S. 2009 m. kovo 19 d. nutarė nueiti pas A. Ž. ir išsiaiškinti dėl jo parašyto pareiškimo policijai. Šią aplinkybę G. S. iš dalies neigia, parodydamas, jog pas A. Ž. eiti jis nesiūlė ir tai buvo tik brolių N iniciatyva. Nors G. S. ir neigė, kad jis buvo priešiškai nusiteikęs A. Ž. atžvilgiu, tačiau pripažino tai, kad anksčiau du kartus konfliktavo su nukentėjusiuoju. Atskleidžiant bendrą visų trijų nusikaltimo bendrininkų susitarimo turinį dėl ketinimų A. Ž. atžvilgiu, nėra itin svarbu, kas pirmasis parodė iniciatyvą nueiti pas nukentėjusįjį į namus, svarbu yra tai, kad nuteistieji ėjo laisva valia ir bendru tarpusavio sutarimu. Bendrą susitarimą atskleidžia ir ta aplinkybė, kad išeidami jie iš namų su savimi pasiėmė du virtuvinius peilius. R ir E. N. parodė, kad iš namų buvo paimti du peiliai – vienas buvo ruda rankena, o kitas – permatoma rankena ir aprūdijusia geležte. Šiuos parodymus jie patvirtino ir atlikus papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje. G. S. parodė, kad iš namų paimtas vienas virtuvinis peilis buvo juoda rankena, o kitas – šviesia permatoma rankena. Kolegija N parodymus dėl jų namuose paimtų peilių kiekio ir jų išorinių požymių, vertina kaip teisingus, nes daiktų parodymų atpažinti metu jie atpažino šiukšlių konteineryje 2009-03-23 d. rastus du peilius ruda ir permatoma rankena ir paaiškino, kad tai yra jų peiliai, paimti iš namų prieš einant pas A. Ž.. Taip pat E. N. atpažino peilį juoda rankena, rastą tame pačiame šiukšlių konteineryje, kuriame nuteistieji slėpė nusikaltimo įrankius ir parodė, kad tai tas pats peilis, kuris buvo G. S. rankose A. Ž. nužudymo metu.

Dėl prieštaravimų tarp N ir G. S. parodymų dėl peilių kiekio ir jų išorinių požymių, kolegija pasisakys vėliau, analizuodama A. Ž. nužudymo aplinkybes. Iš to, kad G. S. eidamas pas A. Ž. pasiėmė vieną peilį, darytina išvada, kad jis turėjo tikslą pavartoti smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu.

Nuteistųjų R. ir E. N. bei G. S. veiksmai pas A. Ž. namuose taip pat parodo buvus tarp jų bendrą susitarimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Po to, kai broliai N užėjo pas A. Ž. į namus ir aiškinosi dėl parašyto į policiją jų atžvilgiu pareiškimo atsiėmimo, į namus taip pat užėjo G. S., kuris sudavė smūgį A. Ž. į veidą, nuo ko nukentėjusiajam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Apie šią aplinkybę be G. S. parodymų, taip pat parodė broliai N, bei įvykį matęs liudytojas R. J.. Pažymėtina, kad smūgio sudavimo nukentėjusiajam į veidą priežastį G. S. aiškina tuo, kad jam nepatiko, jog „A. Ž. į jį kreivai pažiūrėjo“. Pagal nustatytas bylos aplinkybes, būtent G. S. suduotas pirmasis smūgis nukentėjusiajam į veidą sudarė sąlygas bendrininkams tęsti santykių aiškinimąsi su A. Ž. kitoje vietoje. Ši išvada daroma dėl to, kad iš karto po suduoto smūgio nukentėjusiajam, R. J. pasiūlė visiems išeiti iš namų, tada nuteistieji prievarta išvedė A. Ž. iš namo, aprengė bei nuvedė link tvenkinio.

Apeliaciniame skunde G. S. nurodo, kad jo kaltę A. Ž. nužudyme neigia ir ta aplinkybė, kad ant peilio su permatoma plastmasine rankena ašmenų nebuvo rasta žmogaus kraujo pėdsakų. G. S. tvirtina, kad tiktai šį peilį viso įvykio metu turėjo su savimi. Be to, teismas nepašalino prieštaravimų tarp DNR ir medicininio kriminalistinio tyrimo metu padarytų išvadų, kadangi durtinės-pjautinės žaizdos nukentėjusiajam buvo padarytos tik peiliu juoda rankena, o kraujo pėdsakai buvo rasti ir ant peilių ruda bei juoda rankenomis.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos G. S. skundo argumentus kaip nepagrįstus, nes pirmosios instancijos teismo išvados neprieštarauja byloje ištirtiems įrodymams, patvirtinantiems, kad G. S. bendrininkų grupėje tyčia nužudė nukentėjusįjį A. Ž.. Remiantis R. N., E. N., G. S. parodymais nustatyta, kad iš namų nuteistieji pasiėmė du peilius – vieną ruda rankena, kurį su savimi turėjo R. N., kitą – plastmasine permatoma rankena, kurį iki A. Ž. namų nešėsi G. S.. Po įvykio šiukšlių konteineryje, suvynioti į plastmasinį maišelį iš viso buvo rasti trys peiliai, du peiliai buvo atpažinti kaip paimti namuose pas N, o vienas virtuvinis peilis su juoda rankena buvo paimtas namuose pas A. Ž.. Ant šio peilio kaip ir ant peilio ruda rankena buvo rastas A. Ž. kraujas. Visus tris peilius R. ir E. N. atpažino kaip turėtus su savimi A. Ž. nužudymo metu ir po įvykio išmestus į šiukšlių konteinerį. Liudytojas R. J. teisme parodė, kad po įvykio iš A. Ž. namų dingo du peiliai ir vienas jų buvo su juoda rankena. Duodamas parodymus ikiteisminio bylos tyrimo metu R. J. parodė, kad po to, kai G. S. sudavė smūgį A. Ž. į galvą, E. N. paėmė ant spintelės gulėjusį peilį juoda rankena ir juo grasino nukentėjusiajam. R. N. teisme parodė, kad peilį juoda rankena iš A. Ž. namų paėmė G. S., todėl įvykio metu jis turėjo iš viso du peilius – juoda ir permatoma plastmasine rankena. E. N. teisme parodė, kad po to, kai A. Ž. namuose buvo sumuštas, jis paėmė nukentėjusiojo batus, o G. S. pasiėmė peilį juoda rankena. Ikiteisminio tyrimo metu E. N. parodė, kad peilį juoda rankena jam liepė paimti G. S., jis paėmė ir padavė pastarajam šį peilį. Šiuos parodymus E. N. patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. G. S. teisme pripažino, kad išeinant iš kambario A. Ž. namuose, jis su E. N. pamatė ant spintelės gulintį peilį, abu persimetė žvilgsniais, E jam peilį padavė ir jis ( G. S. ) užsikišo jį po rankove. Toliau G. S. parodė, kad einant link tvenkinio jis nešėsi tik vieną peilį, o kitą peilį perdavė R. N.. Iš A. Ž. namų paimtas peilis buvo šviesia ar tai rusva rankena.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistieji įvykio su savimi turėjo tris peilius – du peiliai – ruda ir permatoma rankenomis buvo paimti prieš einant pas nukentėjusįjį į namus. Peilį ruda rankena visą laiką su savimi turėjo R. N. ir jį panaudojo A. Ž. nužudymo metu. Peilį permatoma rankena nešėsi su savimi G. S., ant šio peilio kraujo pėdsakai nebuvo rasti, taip pat nenustatyta, kad pjautinės-durtinės žaizdos nukentėjusiojo kūne buvo padarytos šiuo peiliu, taigi, galima daryti išvadą, kad jis nebuvo panaudotas kaip nužudymo įrankis. Trečias peilis – juoda rankena – buvo paimtas pas A. Ž. namuose, G. S. jį laikė prie savęs ir panaudojo A. Ž. nužudymo metu. Tokia išvada daroma palyginus tarpusavyje R. N., E. N., G. S. ir R. J. parodymus ir juos sugretinus su kitais byloje ištirtais įrodymais. G. S. parodymai, kad pas A. Ž. namuose paimtas peilis buvo rusva rankena, yra klaidinantys ir prieštarauja iš dalies jo paties parodymams, taip pat ir kitiems byloje ištirtiems įrodymams. Tokius G. S. parodymus kolegija vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą. G. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad iš N namų jis nešėsi peilį permatoma rankena, o paimtą pas A. Ž. peilį rusva rankena jis perdavė R. N.. Tačiau šioje dalyje kolegija kaip teisingus vertina R. N. parodymus, nes jis nuosekliai tvirtino, kad su savimi visą laiką turėjo tik vieną peilį ruda rankena. G. S. parodymai aptariamoje dalyje atmetami ir dėl to, kad jo nurodytas peilis rusva rankena iš viso nebuvo rastas, pats G. S. dalyvavo slepiant peilius šiukšlių konteineryje, todėl gerai žinojo jų kiekį ir kaip jie atrodė.

Teismo medicininio tyrimo metu nustatyta, kad durtinės-pjautinės žaizdos A. Ž. kakle ir krūtinės ląstoje padarytos mažiausiai trylikos trauminių poveikių pasekoje ir nukentėjusiojo mirtis įvyko dėl durtinių-pjautinių kaklo ir krūtinės ląstos sužalojimų visumos. Ekspertas Sigitas Laima teismo posėdyje davė išvadą ir patikslino, kad išvados 3.1 punkte nurodytos žaizdos galėjo būt padarytos daiktais, turinčiais duriančių, pjaunančių savybių, kuo galėjo būti ir peiliai. Apeliantas G. S. kategoriškai neigia padaręs A. Ž. peiliu durtinius-pjautinius sužalojimus, tvirtina, kad po to, kai R. N. subadė nukentėjusįjį ir pasitraukė į šalį, jis nusileido prie tvenkinio pasižiūrėti ir pamatė, kad A. Ž. plūduriuoja vandenyje ir aplinkui yra daug kraujo. Tokie apelianto G. S. samprotavimai yra atmetami, nes byloje nustatyta priešingai – dalį durtinių-pjautinių sužalojimų peiliu juoda rankena nukentėjusiajam padarė G. S. ir tie sužalojimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis – nukentėjusiojo mirtimi. R. N. pirmosios instancijos teisme parodė, savo parodymus jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad tuo metu, kai A. Ž. jau lipo iš vandens, sudavė jam vieną smūgį peiliu į nugarą, o po to ėmė smūgiuoti peiliu kur pakliuvo ir į įvairias kūno dalis, kol A. Ž. nukrito į vandenį. Iš viso jis galėjo suduoti nukentėjusiajam mažiausiai 5-6 smūgius. Tai pat jis patvirtino, kad po jo suduotų smūgių, link A. Ž. su peiliu rankoje priėjo G. S., tačiau buvo sunku pamatyti ką jis veikė. Savo parodymus R. N. tikslino ir 2010 m. gegužės 4 d. parodė, kad G. S. nusileido prie nukentėjusiojo A. Ž. ir peiliu perpjovė jam gerklę. Iš esmės analogiškus parodymus R. N. davė ir ikiteisminio bylos tyrimo metu, t.y. patvirtino, kad G. S. buvo priėjęs prie A. Ž., laikydamas rankoje iškeltą peilį ir po to pastebėjo, kad nukentėjusiajam perpjauta gerklė. E. N. parodė, kad stovėjo kiek toliau nuo kranto ir neįžiūrėjo, kaip jo brolis ir G. S. peiliais subadė A. Ž. ir girdėjo tik nukentėjusiojo atodūsius, tačiau iš karto po to R. N. ir G. S. rankose matė sukruvintus peilius, taip pat krauju buvo ištepti ir abiejų drabužiai. Šiuos parodymus E. N. patvirtino ir papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. Ž. mirtį sukėlusius kūno sužalojimus peiliais tiesiogiai padarė R. N. ir G. S.. A. Ž. žalojimui buvo panaudoti du peiliai – R. N. turėjo peilį ruda rankena, o G. S. – peilį juoda rankena, kurį buvo paėmęs nukentėjusiojo namuose. Šios aplinkybės patvirtintos R. N., E. N., iš dalies – G. S. parodymais. Nuteistųjų R. ir E. N. parodymai dėl A. Ž. nužudymo būdo sutampa su DNR ir medicininio-kriminalistinio tyrimų metu padarytomis išvadomis. Trasologinio tyrimo metu nustatyta, kad tikėtina, jog tirtos A. Ž. krūtinės odos durtinės-pjautinės žaizdos ir jų projekcijoje esantys krūtinkaulio ir X šonkaulio sužalojimai yra padaryti tirti pateiktu peiliu juodos spalvos rankena, tačiau nepadaryti tirti pateiktu peiliu rudos spalvos rankena ir nepadaryti peiliu skaidria, permatoma rankena. Ekspertė Ramunė Sitienė teismo posėdyje dėl išvados papildomai paaiškino, jog buvo tirtos ne visos 13 padarytų žaizdų, o tyrimui buvo paimtos išpjovos iš pirmos ir antros žaizdos. Kiti vienuolika žaizdų tyrimui pateikta nebuvo. Pagal teismo medicinos eksperto išvadą, nustatyta, kad A. Ž. buvo padarytas ir vienas sužalojimas – perpjauta gerklė, tačiau pagal galimai paliktus metalizacijos pėdsakus identifikuoti įrankio yra negalima. A. Ž. kraujo DNR tyrimo metu buvo rasta ant peilių juoda ir ruda rankena, todėl pasitvirtino R. N. parodymai, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti šiais dviem peiliais. Nuteistojo R. N. parodymai pasitvirtino ir juos palyginus su ant A. Ž. kūno nustatytų durtinių-pjautinių sužalojimų lokalizacija ir kiekiu. Kaip matyti iš priedo prie TME akto ( t. I, b.l. 115 ), ant priekinės A. Ž. kūno dalies yra keturi durtiniai-pjautiniai sužalojimai, dėl pirmųjų dviejų buvo identifikuotas įrankis – peilis juoda rankena. R. N. parodė, kad nukentėjusiajam staiga sujudėjus, jis dūrė turėtu rankoje peiliu ruda rankena mažiausiai 5-6 kartus į nugarą. Tai neprieštarauja TME specialisto išvadai, kad daugiausiai durtinių-pjautinių sužalojimų A. Ž. padaryta nugaros pusėje. Tirtos dvi žaizdos yra iš priekinės A. Ž. kūno dalies, jos padarytos peiliu juoda rankena, kurį rankose turėjo G. S.. Tokia išvada atitinka ir R. N. parodymus, kad kai priėjo prie kranto, pamatė, jog A. Ž. perpjauta gerklė ir jis guli ant kranto. Iš įvykio vietoje darytų fotonuotraukų matyti, kad A. Ž. lavonas buvo rastas gulintis ant nugaros, todėl logiška išvada, kad paskutinis prie nukentėjusiojo buvo priėjęs G. S., perpjovė peiliu jam gerklę ir dar padarė mažiausiai dvi durtines-pjautines žaizdas krūtinės srityje.

Remiantis išdėstytais motyvais, atmestinas ir nuteistojo G. S. skundo argumentai, kad R. N. peržengė susitarimo ribas ir jo veiksmai sudaro vykdytojo ekscesą. Dėl bendro susitarimo tarp visų trijų nuteistųjų šioje nutartyje buvo pakankamai pasisakyta, analizuojant E. N. ir G. S. skundų argumentus. Byloje nustatyta, kad visi nuteistieji turėjo ryšį su daroma veika ir jų veiksmus A. Ž. nužudymo atveju apėmė bendra tyčia, skyrėsi tik kiekvieno bendrininko veiksmų turinys, tačiau tai nekeičia jiems inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacijos ir atsakomybės laipsnio.

Skirdamas bausmę už A. Ž. nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis kiekvienam iš nuteistųjų, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį, pakankamai išsamiai vertino kaltininkų asmenybes, bei remiantis šiais kriterijais, diferencijavo jiems skirtinas bausmes. Keisti bausmes apeliantams jas švelninant, nors to apeliaciniuose skunduose ir neprašoma, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų E. N. ir G. S. apeliacinius skundus atmesti.