- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-185-175-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-01435-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Valdas Vitunskas, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- N. R.
- Nukentėjusysis
- R. S.
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-175-2014
Teisėja Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01435-2012-6
2014 m. balandžio 30 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei R. M., nuteistojo N. R. gynėjui advokatui M. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo
N. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013-04-18 nuosprendžiu paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirta - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Nukentėjusiosios R. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš N. R. nukentėjusiajai priteisiant 847,85 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš N. R. priteista 423,20 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už nukentėjusiosios R. S. atstovavimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. R. pagal BK 284 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. gruodžio 22 d., apie 19.30 val., viešoje vietoje, Kaune, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, elgdamasis įžūliai ir agresyviai, daužė nukentėjusiosios R. S. buto Nr. (duomenys neskelbtini) duris, jai durų neatidarius, išėjęs iš namo laiptinės, viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip penkis kartus šovė į orą iš 9 mm (9x17) kalibro ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto ginklo, kuris tikėtina galėjo būti Vokietijos gamybos pistoletas „SIG SAUER P 230“, „SIG SAUER P 232 SL“ arba kitas ginklas, paliekantis analogišką pėdsakų kompleksą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdė visuomenės rimtį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis N. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nukentėjusiosios R. S. civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos neturtinės ir turtinės žalos atmesti, o paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Skunde nurodo, jog jis inkriminuojamos veikos nepadarė, jokio konflikto nei viešosios tvarkos pažeidimo nebuvo, ką patvirtina liudytojo G. L. parodymai ir kitų liudininkų nebuvimas. Apelianto manymu, ir nukentėjusiosios R. S. parodymai turėjo būti vertinti kritiškai, nes ji yra suinteresuota jo nubaudimu, visą laiką, kol jis draugavo su nukentėjusiosios dukra, ji bandė jį apkaltinti nebūtais dalykais. Nors ji teigia, kad buvo kviečiama policija, tačiau nei karto policija neatvyko ir tuo labiau nebuvo jokio ikiteisminio tyrimo. Ji pastoviai teigia, kad dėl apelianto susirgo depresija, tačiau pamiršo papasakoti, kad šia depresija serga ir alkoholį vartoja dėl savo šeimyninių problemų. Nuteistojo manymu, įvykio dieną ji taip pat buvo neblaivi, todėl durų jam ir neatidarė. Viskas, kas susiję su jos pasakojimu apie laužimąsi į duris, koliojimusi, buvo tik neblaivaus žmogaus fantazijos išdava, kadangi laiptinėje gyvena ir kiti gyventojai, tačiau niekas negirdėjo jokio triukšmo, niekam rimtis sutrikdyta nebuvo, nukentėjusios atžvilgiu joks smurtas naudotas nebuvo, jie bendravo tik per uždaras duris. Skunde taip pat nurodoma, jog nukentėjusiosios pasakojimas apie jo šaudymą į langus yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Teismas nekreipė jokio dėmesio į nuteistojo argumentus, kad jis šaudyti negalėjo, pirmiausia dėl to, kad buvo šalia taksi automobilio, kuris būtų nuvažiavęs, jeigu iš tikrųjų būtų šaudoma, be to, niekas negirdėjo, kad buvo šaudoma, o ginklas nebuvo rastas. Nors teismas rėmėsi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos 2012-01-11 specialisto išvada, tačiau joje nebuvo nurodyta, kad nukentėjusiosios rastos gilzės priklauso apeliantui ar jos buvo iššautos iš jo turimo ginklo. Todėl akivaizdu, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi vien tik prielaidomis, kai apelianto kaltė nebuvo nustatyta.
Skundo autoriaus nuomone, jo kaltės nepatvirtina ir liudytojos A. B. (S.) parodymai, nes ji įvykio nematė, pasakojo tik tai, ką jai pasakojo jos motina. Liudytojas G. L. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 2012-11-22 buvo savo namuose, vakare, valandos tiksliai neįsidėmėjo, buvo tamsu, būnant kambaryje, kurio langai yra į važiuojamąją (duomenys neskelbtini) g. pusę, išgirdo garsų pokštelėjimą, ar tai buvo šūvis, ar sprogmuo nežino, nėra šūvių ir sprogmenų specialistas, tačiau priėjęs prie lango nieko nematė. Teisiamojo posėdžio metu minėtas liudytojas parodė ir tai, kad nukentėjusiąją pažįsta, jokių problemų jos bute nebuvo, triukšmo laiptinėje jis negirdėjo. Tačiau teismas, vertindamas šiuos liudytojo parodymus, nepagrįstai priskyrė juos prie įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismas, vertindamas minėtų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus bei kitus įrodymus, nesilaikė elementaraus visapusiško įrodymų ištyrimo ir vertinimo, nepanaikino prieštaravimų, aklai pasitikėjo nukentėjusiosios ir jos dukros parodymais, nepasvėrė, kieno parodymai vertintini kritiškai, tokiu būdu grubiai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principus. Kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti įrodytas, pagrįstas įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius tą konkrečią veiką, visumą, o ne preziumuojamas. Skundo autoriaus įsitikinimu, apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. nustatytų reikalavimų, netinkamai patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir jų vertinimo kaip visumos, todėl teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir šių reikalavimų nesilaikymas turėtų būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris nulėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. R. apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde. Iš N. R. apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 str. 1 d. nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, o nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą nurodo pirmosios instancijos teismą atlikus pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų reikalavimus.
Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas, pripažindamas N. R. kaltu pagal BK 284 str. 1 d., rėmėsi šiais įrodymais:
nukentėjusiosios R. S. parodymais, kad nuteistasis yra buvęs jos dukros A. S. draugas, jie draugavo 3-4 metus, išsiskyrė prieš pora metų. Nurodė, kad jis išgėręs tampa neprognozuojamas, dėl jo elgesio daugelį kartų buvo kviečiama policija, taip dažnai, kad vos pasakius gatvės pavadinimą, policija žinodavo, kur atvykti. Ir, nors N. R. su jos dukra išsiskyrė, jis budėdavo prie jų namų, laukdavo A.s, naktimis atvažiavęs reikalaudavo įleisti, daužydavo sienas, duris, todėl į namus jo neįsileisdavo. Be to, rugpjūčio mėnesį nuteistasis buvo apšaudęs jų namus iš šaunamojo ginklo, peršovė lango stiklą, teko keisti langą, ji matė jo rankose ginklą, tačiau koks tai buvo ginklas, ji nematė. Netrukus po to nuteistasis atvyko prie jų namo, susirinko gilzes, atsiprašė, atlygino nuostolius, ji dėl šio įvykio jam atleido. 2012 m. gruodžio 22 d. vakare N. R. vėl atvyko į jos namus, pabeldė į duris, tada pradėjo rankomis daužyti duris. Ji, pažiūrėjusi pro durų akutę, pamatė, kad tai tikrai yra N. R. ir liepė savo dukrai eiti į savo kambarį, o kaltinamajam pasakė, kad A.s nėra. Tada jis atsakė: „man nereikia A., man reikia tavęs“ bei, kad nori palikti A. dovaną. Nukentėjusioji liepė eiti jam nuo durų ir pati nuo jų pasitraukė, nes žinojo, kad jis su savimi nešiojasi šaunamąjį ginklą. Ar jis tuo metu ką nors turėjo rankose, ji nematė. N. R. nuo jos durų į lauką leidosi su keiksmais, vėliau pro virtuvės langą ji pamatė juodą taksi „Mercedes“ bei kaip N. kieme, už kaimyno mašinos, prie stulpo pakėlęs ranką į viršų laiko šaunamąjį ginklą ir šaudo tiesiai į jos buto langus trečiame aukšte, tačiau nepataikė. Išgirdusi šūvius, ji liepė dukrai skambinti į policiją. Kad nuteistasis rankoje laiko ginklą ir juo šaudo, ji tikrai matė, kadangi jų kiemas yra gerai apšviestas. Tvirtina, kad ji tikrai matė, jog jis rankoje turėjo daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, kuriuo jis šovė penkis kartus, tuomet sėdo į automobilį ir išvažiavo. Parodė, kad ji, palaukusi apie pusę valandos, nusileido žemyn į kiemą ir susirinko šalia automobilio rastas penkias gilzes, įkritusias į sniegą. Surinko gilzes, kad jų nesusirinktų sugrįžęs N. R.. Buvo neseniai pasnigę ir matėsi, kad aplink tą vietą daugiau niekas nevaikščiojo. Tą patį vakarą ji paskambino policijai ir pasakė, kad nuteistasis dingo, todėl pareigūnai į įvykio vietą atvyko rytą, ekspertai apžiūrėjo jos butą. Taip pat nurodė, kad ji negirtauja, turi antros grupės invalidumą, o su nuteistuoju buvo susipykę, tačiau ne dėl girtavimo. Nurodė, kad jis į jos namus dažnai ateidavo neblaivus, keldavo laiptinėje triukšmą, tačiau niekas nenori liudyti, kadangi jo bijo. Parodė, kad nuo 2011 m., kada N. R. pradėjo „siautėti“, jai prasidėjo depresija, kuri jau buvo praėjusi. Po jo apsilankymo jos namuose jai pablogėjo sveikata, nuo to laiko ji kas mėnesį lankosi pas psichiatrą, nuo rugpjūčio mėnesio yra priversta vartoti vaistus, nemiega, bijo išeiti iš namų, bijo nuteistojo, jaučia nuolatinę įtampą, baimę, kad yra persekiojama. Ji nėra rami dėl savo gyvybės, mano, kad jis gali atsiųsti ir ką nors kitą į jos namus, ne tik pats ateiti.
Liudytojos A. B. (S.) paaiškinimais, kad su N. R. draugavo 3 metus – nuo 2009 metų rudens iki 2012 m. vasaros, parodė, kad draugaudami jie nuolat pykosi, nesutapo jų charakteriai, jis prieš ją vartojo psichologinį smurtą, pasireiškusį žodžiais, elgesiu. Po išsiskyrimo jai nesutikus taikytis, iš jo pusės ji nuolat jautė grėsmę, jis gąsdino, prašė taikytis, jei ne, sakė, kad pyksis, ir visa tai išsakė agresyviai. Nurodė, kad N. yra pora savaičių gyvenęs jos namuose (duomenys neskelbtini), Kaune, jis su jos mama R. S. nesutarė, kadangi jai pykstantis su Nerijumi, mama užstodavo ją, jos dukrą, todėl N. nemėgo nukentėjusiosios. Paaiškino, kad jos mama po jos brolio mirties pradėjo išgėrinėti, tačiau ji nėra alkoholikė ir nuolat negirtauja. Parodė, kad 2012 m., galbūt rudenį, vakare, nuteistasis buvo atėjęs į jų namus, smarkiai beldė į duris, liepė pakviesti ją, jos mamai pasakius pastarajam, kad dukros nėra, jis sakė: „atidaryk duris arba aš tave iškoliosiu“, pasakė jos mamai, kad jis atėjo ne pas ją, tai yra A., o pas nukentėjusiąją. Tuomet mama jai liepė būti savo kambaryje ir iškviesti policiją, ji iškvietė policiją ir netrukus išgirdo penkis šūvius. Tą kartą ji pro langą nežiūrėjo ir šaunamojo ginklo nuteistojo rankose nematė. Parodė, kad N. išvažiavus, jos mama nuėjo į lauką, prie laiptinės ji surinko gilzes ir atnešė į namus, vėliau jas atidavė atvykusiems kriminalistams. Parodė, kad N. R. taip elgiasi jau ne pirmą kartą, nurodė, kad tų pačių metų rudenį jis buvo atvažiavęs automobiliu ir šovė į jų buto langus, ji tuomet tikrai pati matė, kad jis rankoje turėjo šaunamąjį ginklą. Tą kartą policiją kviesta nebuvo, kadangi N. su jos motina susitaikė ir sumokėjo už sugadintą langą bei užuolaidą. Nurodė, kad šiuo metu nuteistojo nebijo, kadangi jau viskas aprimę, tačiau jaudinasi dėl savo mamos sveikatos – ji jo bijo, nuolat lankosi pas gydytojus, geria vaistus.
Liudytojo G. L. parodymais, kad jis tiksliai neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 str. 1 d. 4 d., perskaitė liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad 2012 m. gruodžio 22 d. jis buvo savo namuose, vakare, valandos tiksliai neįsidėmėjo, buvo tamsu, būnant kambaryje, kurio langai yra į važiuojamąją (duomenys neskelbtini) pusę, išgirdo garsų pokštelėjimą, ar tai buvo šūvis, ar sprogmuo nežino, nėra šūvių ir sprogmenų specialistas. Priėjęs prie lango nieko nematė. Teismo posėdžio metu liudytojas šiuos parodymus patvirtino ir papildomai paaiškino, kad šalia jo namų yra mokykla, bendrabučiai, kur yra nuolat švenčiama, mokiniai pastoviai mėto petardas, todėl išgirdęs tokį garsą, jis nenustebo. Nurodė, kad jis nukentėjusiąją pažįstą, jokių problemų jos bute nebuvo, triukšmo laiptinėje jis negirdėjo.
2012 m. gruodžio 23 d. apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti Kaune, prie (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo, apžiūroje dalyvavusi nukentėjusioji R. S. parodė vietą ties namo kairėje pusėje esančios laiptinės, 6 cm atstumu nuo namo sienos, kur rado penkis vienetus šovinių gilzių – 9 mm kalibro, kurias surinko ir pateikė. Apžiūrėjus R. S. butą Nr. 18, kambarį koridoriaus dešinėje, nukentėjusioji parodė medinį balkono rėmą, kuris yra su pažeidimu iki užuolaidos, kurioje yra apie 0,5 cm skersmens skylė, bei kambario lubas, kuriose padaryti pažeidimai, paaiškino, kad visi pažeidimai padaryti 2012 m. rugsėjo mėnesį šaunant (t. 1, b. l. 5-13).
2013 m. gegužės 28 d. nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kuriame nurodyta, kad nukentėjusioji R. S. parodė, jog būdama savo namuose (duomenys neskelbtini), Kaune, išgirdo daužomas buto duris, pasižiūrėjusi pro duryse esančia akutę pamatė jai pažįstamą N. R., taip pat parodė buto virtuvėje esantį langą, pro kurį pamatė iš laiptinės išėjusį nuteistąjį, kuris iškėlęs ranką šaudė iš kažkokio ginklo, ji girdėjo penkis šūvius. R. S. parodė vietą, kurioje rado penkias gilzes bei kur stovėjo juodos spalvos „Mercedes Benz“ automobilis, į kurį įsėdo N. R. (t. 1, b. l. 29-35).
2012 m. sausio 11 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-39, kurioje nurodyta, kad tirti pateiktos penkios pramoninės gamybos 9 mm (9x17) kalibro “BROWNING” tipo šovinių šautos tūtelės yra buvusių B kategorijos ginklams skirtų šaudmenų sudėtinės dalys. Tokie šoviniai skirti daugelio modelių 9 mm kalibro pistoletams. Tikėtina, kad šios tūtelės galėjo būti šautos 9 mm kalibro ginkle, kuriuo galėtų būti Vokietijos gamybos pistoletai “SIG SAUER P230”, “SIG SAUER P232 SL” arba kitas ginklas, paliekantis analogišką pėdsakų kompleksą. Tirti pateiktos tūtelės tikimiausiai buvo šautos viename ginklo egzemplioriuje (t. 1, b. l. 44-45).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo N. R. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas N. R. kaltu pagal BK 284 str. 1 d., aukščiau paminėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nesilaikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad N. R. padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priešingai, įvertinusi pirmiau išdėstytus byloje esančius, apylinkės teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad N. R. pareikšti kaltinimai pagal BK 284 str. 1 d. nepasitvirtino.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas.
Nors pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ištirtų įrodymų visetas – paties N. R., nukentėjusiosios R. S., liudytojų A. B. (S.), G. L. parodymai ir rašytiniai įrodymai patvirtina, kad N. R. kaltinime nurodytoje viešoje vietoje, elgdamasis įžūliai ir agresyviai, daužė nukentėjusiosios R. S. buto duris, jai durų neatidarius, išėjęs iš namo laiptinės, viešoje vietoje ne mažiau kaip penkis kartus šovė į orą iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto ginklo, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir taip sutrikdė visuomenės rimtį, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų motyvų, N. R. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką, iš esmės pagrindė vien nukentėjusiosios R. S. parodymais, kurie, anot teismo, buvo nuoseklūs ir neprieštaraujantys tarpusavyje, taip pat šiuos parodymus patvirtinančiais nukentėjusiosios dukters A. B. (S.) parodymais. Tuo tarpu nuteistojo parodymus, kurie taip pat buvo nuoseklūs ir neprieštaraujantys tarpusavyje, teismas įvertino kritiškai ir juos atmetė kaip nuteistojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, net neįvertinęs jų kitų įrodymų kontekste ir nebandęs jų paneigti.
N. R. viso proceso metu neigia atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus – durų daužymą ir šaudymą iš ginklo, nuosekliai nurodydamas, kad kaltinime nurodytu laiku nuvyko pas savo buvusią draugę A. S., nes norėjo jai įteikti dovaną, kadangi jie buvo susipykę. Pabeldus į jos buto duris, kadangi neveikė durų skambutis, prie durų priėjo nukentėjusioji R. S., tačiau jo neįsileido, tik pasakė, kad dukros nėra namuose, jis jai atsakė, kad nori pakalbėti su ja ir įteikti A. dovaną, tačiau nukentėjusioji liepė jam eiti nuo durų ir durų neatidarė, todėl jis grįžo į taksi, su kuriuo atvyko, ir išvažiavo namo. Jis prie durų nesikeikė, negrasino, durų nedaužė ir nespardė, lauke išėjęs nešaudė (t. 1, b. l. 124, 127, t. 2, b. l. 51).
Nors nukentėjusioji ir nuteistasis vienodai nurodo įvykio pradžią, jų pokalbį per duris, tačiau esminės aplinkybės dėl durų daužymo ir šaudymo iš ginklo yra nurodomos skirtingai. Apygardos teismas pažymi, kad kai iš skirtingų šaltinių gaunama skirtinga informacija apie įvykį, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji skirtingai nurodo aplinkybes dėl durų daužymo – savo iš karto po įvykio rašytame pareiškime-protokole nurodė, kad priėjo prie durų išgirdusi beldimą, per akutę pamatė nuteistąjį, kuris reikalavo atidaryti duris, kalbėjo necenzūriniais žodžiais, tačiau ji atsisakė jam atidaryti duris ir jis netrukus nuo durų nuėjo (t. 1, b. l. 3), tokias pat aplinkybes nurodė ir apklausiama pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 20-21), vėlesnių apklausų metu nukentėjusioji parodė, kad tuomet kai ji nuteistajam pasakė, jog neatidarys durų, jis pradėjo jas daužyti ranka, spardyti kojomis, nematė kaip, nes ji nuėjo nuo durų (t. 1, b. l. 22, 23, 24), teisme nukentėjusioji parodė, kad N. R. pabeldė į duris, ji priėjo prie durų, pažiūrėjo per durų akutę ir nuteistajam pasakė, kad nėra A.s namuose, tačiau jis atsakė, kad jam reikia būtent nukentėjusiosios, tačiau nukentėjusioji nuo durų pasitraukė, kadangi žinojo, jog jis vaikšto su ginklu, jam irgi liepė eiti nuo durų, tuomet jis daužėsi rankomis, po to išėjo keikdamasis į lauką (t. 2, b. l. 53-54). Kartu su nukentėjusiąja bute įvykio metu buvusi liudytoja A. S. (B.) ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad girdėjo beldimą į duris, prie durų priėjo jos motina ir pasakė, kad liudytojos nėra namuose, tuomet ji išgirdo nuteistojo balsą, jis kalbėjo agresyviai, motina liepė jai iškviesti policiją (t. 1, b. l. 36), apklausiama teisme liudytoja nurodė, kad N. R. tą vakarą stipriai baladojo į duris, liepė ją pakviesti, mama jam atsakė, kad liudytojos namuose nėra ir liepė jai iškviesti policiją, tuomet ji išgirdo penkis šūvius (t. 2, b. l. 55-56).
Kaip matyti, R. S. ir vienintelės įvykio liudytojos A. S. (B.) parodymai dalyje dėl nuteistojo agresyvaus ir įžūlaus elgesio, daužant nukentėjusiosios buto duris, tarpusavyje nesutampa. Iš liudytojos A. S. (B.) parodymų galima daryti išvadą, kad ji girdėjo tik garsų beldimą į duris, po kurio jos motina priėjo prie durų, tačiau nė vienos apklausos metu liudytoja nenurodė aplinkybių, kad nuteistasis duris daužė ar spardė, kai nukentėjusioji R. S. jam atsisakė duris atidaryti. Iš esmės liudytojos A. S. (B.) parodymai šioje dalyje sutampa su nuteistojo parodymais, kuris neneigė, kad beldė į duris, kadangi nebuvo durų skambučio. Nagrinėjant bylą teisme apklaustas liudytojas – nukentėjusiosios kaimynas G. L. nurodė, kad įvykio dieną jis negirdėjo jokio triukšmo laiptinėje (t. 2, b. l. 59), kitų liudytojų, girdėjusių ar mačiusių įžūlų nuteistojo elgesį laiptinėje nėra nustatyta. Todėl akivaizdu, jog abejonių nekeliančių faktinių duomenų, patvirtinančių N. R. padarius būtent kaltinime nurodytus veiksmus – elgdamasis įžūliai ir agresyviai, daužė nukentėjusiosios buto duris, nėra nustatyta. Tuo tarpu nustatytas nuteistojo beldimas į medines duris (kadangi nebuvo durų skambučio), tikrai nesudaro jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagal BK 284 str. 1 d. sudėties požymių ir tokie jo veiksmai negali užtraukti N. R. baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą straipsnį.
Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išvadas, kad N. R. šaudė iš ginklo kaltinime nurodytoje vietoje ir aplinkybėmis, taip pat grindė netiksliai ir neobjektyviai įvertintais bei abejotinais įrodymais. Nors nukentėjusioji R. S. nurodė, kad įvykio dieną tiksliai matė, kad nuteistasis išėjęs į lauką iškėlė ranką į viršų ir šaudė iš ginklo, tačiau pačio ginklo ji nematė (t. 2, b. l. 53-54). Kartu su ja buvusi liudytoja A. S. nurodė, kad apie šaudymą iš ginklo žino iš motinos, kadangi pati prie lango nebuvo priėjusi ir ginklo nematė, tačiau girdėjo 4 ar 5 šūvius (t. 2, b. l. 55-56). N. R. viso proceso metu laikėsi savo parodymų, kad ginklo jis neturėjo ir neturi, kadangi yra teistas ir ginklo laikymui leidimo negali gauti (t. 2, b. l. 50-51). Ikiteisminio tyrimo metu atlikus kratas visose galimose nuteistojo gyvenamosiose patalpose, joks ginklas rastas nebuvo. Teismas, pripažindamas, kad nuteistasis turėjo ginklą ir jį panaudojo kaltinime nurodytu metu, iš esmės rėmėsi vien tik nukentėjusiosios ir jos dukters A. S. nurodytomis aplinkybėmis, kad nuteistasis į jų buto langus yra šaudęs ir anksčiau (rugpjūčio mėnesį), kuomet jos abi matė, jog N. R. laikė ginklą rankoje. Tačiau teisme apklaustas kaimynas G. L. nurodė, jog gyvena bute po nukentėjusiosios butu, nukentėjusiąją pažįsta, jokių problemų, triukšmo dėl jos buto nebuvo, apie ankstesnius šaudymus nėra girdėjęs (t. 2, b. l. 59). Skundžiamame nuosprendyje nurodytas motyvas, kad pats nuteistasis neneigė, jog rugpjūčio mėnesį buvo prie nukentėjusiosios namų ir šaudė į nukentėjusiosios ir liudytojos buto langus, nėra pagrįstas jokiais bylos duomenimis. Nuteistasis tokių aplinkybių nenurodė nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Todėl byloje padaryta prielaida, kad nuteistasis turėjo ginklą ir šaudė į nukentėjusiosios langus anksčiau, todėl galimai šaudė ir kaltinime nurodytu laiku, nėra pakankama N. R. kaltei pagrįsti. To nepagrindžia ir aplinkybės, kad nukentėjusioji pareigūnams pateikė penkias tūteles, kurias, kaip ji nurodo, surado įvykio vietoje. Atlikus objektų balistinį tyrimą, buvo nustatyta, kad tirti pateiktos tūtelės buvo šautos tikėtina viename ginklo egzemplioriuje, tikėtina, kad šios tūtelės galėjo būti šautos 9 mm kalibro ginkle (pistolete) (t. 1, b. l. 44-46). Taigi specialisto išvada, kuria remiasi teismas, iš esmės nepatvirtina jokių svarbių apelianto kaltei pagrįsti aplinkybių ir nenurodo jokių sąsajų su juo ar su būtent tos dienos įvykiu, priešingai, sukelia pagrįstas abejones, kadangi tirti pateiktos tūtelės buvo šautos iš galingo šaunamojo ginklo, kurio panaudojimas sukelia didelį garsą, tuo tarpu byloje be nukentėjusiosios ir jos dukros nenustatytas nė vienas liudytojas, kuris įvykio metu būtų girdėjęs šūvius ar tiesiogiai matęs N. R. su šaunamuoju ginklu, nors nuteistajam inkriminuojami neteisėti veiksmai buvo padaryti gyvenamųjų namų kieme. Nors pirmosios instancijos teismas liudytojo G. L. parodymus priskyrė prie nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau iš jo teisme nurodytų aplinkybių matyti, kad jis įvykio dieną girdėjo garsų pokštelėjimą, tačiau ar tai buvo šūvis, ar sprogmuo, negali pasakyti, priėjęs prie lango nematė nei žmonių, nei mašinų, nenustebo išgirdęs šį garsą, kadangi pas juos kieme dažnai šaudo petardos (t. 2, b. l. 59). Taigi, kaip teisingai nurodoma nuteistojo N. R. apeliaciniame skunde, be minėtų nukentėjusiosios ir jos dukros – liudytojos, parodymų, tai, kad būtent nuteistasis šaudė iš ginklo, nepatvirtina nei vienas kitas byloje esantis ir pirmosios instancijos teismo ištirtas bei skundžiamame nuosprendyje aptartas įrodymas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime N. R. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, nepašalinus prieštaravimų tarp byloje surinktų N. R. kaltinančių ir teisinančių įrodymų, abejonės turėjo būti aiškinamos jo naudai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 d., 305 str. nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 str. 3 d.) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 d. 1 p.).
Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajai R. S. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, kurias sudaro advokato užmokestis – 423,20 Lt (t. 2, b. l. 45). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš N. R. priteisė 423,20 Lt advokato pagalbai apmokėti. Kolegija pažymi, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, todėl išteisinus N. R. nėra teisinio pagrindo R. S. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti priteisti iš išteisintojo (BPK 106 str. 2 d.).
Kadangi N. R. išteisinamas, jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina.
Daiktai, turintys reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – penkios tūtelės, paimtos 2012-12-23 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, sunaikintinos (BPK 94 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 straipsnio 1 d. 1 p., 331 str. 1, 2 d.,
nusprendžia:
nuteistojo N. R. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:
N. R. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios R. S. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu nukentėjusiajai R. S., netenkinti.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – penkias tūteles, saugomas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje, sunaikinti.