Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (kreditoriaus) Baltarusijos gamybos kooperatyvo „Amir-S“ ir atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ekoela“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties, kuria Baltarusijos gamybos kooperatyvas „Amir-S“ įtrauktas į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ekoela“ kreditorių sąrašą su 250 000 eurų kreditorinio reikalavimo suma.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovo UAB „Ekoela“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“ įgaliotas asmuo su kreditoriaus reikalavimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad kreditoriaus montažo darbai buvo priimti su defektais, kuriuos turėjo ištaisyti kitos įmonės: UAB „Iremas“ atliko defektų taisymo darbus už 118 263,57 Lt, UAB „Montuotojas“ – už 176 946,67 Lt. Be to, pagal sutarties 3.2, 4.5 punktus buvo numatyta sumokėti 200 000 eurų po to, kai bus pasirašytas eksploatacijos pradžios aktas, toks aktas nepasirašytas. Pagal sutarties 4.6 punktą UAB „Ekoela“ apmoka 142 000 eurų po įrangos paleidimo akto pasirašymo. Pagal sutartį buvo numatyta atlikti padangų utilizavimo linijos paleidimo derinimo darbus, įvedant įrangą į ekslpoataciją bei užtikrinti linijos kokybišką darbą garantiniu ir po garantiniu laikotarpiu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kreditoriaus prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo yra tapatus ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo. Kadangi tai yra teisinio santykio nustatymo klausimas, ieškovo reikalavimas nagrinėtinas teisme pagal bendras ginčo teisenos taisykles, o teismo baigiamasis procesinis veiksmas turėjo būti įformintas sprendimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė teisinį santykį ir faktą nutartimi, tarsi atsakovas jau būtų pripažinęs skolą, tik bankroto administratorius vengė ją pripažinti. Kadangi skundžiama nutartimi teismas išsprendė bylą iš esmės, jis privalėjo priimti sprendimą, o vėliau jau spręsti klausimą dėl ieškovo pripažinimo atsakovo kreditoriumi.Teismai, tvirtindami kreditorinius reikalavimus, turi įvertinti jų pagrįstumą, būti aktyvūs, savo iniciatyva rinkti teisingam bylos išsprendimui reikšmingus įrodymus. Byloje kilus ginčui dėl atliktų darbų trūkumų, defektų, pirmosios instancijos teismas, būdamas aktyvus, privalėjo ne tik teisingai įvertinti byloje jau esančius įrodymus, bet ir rinkti naujus, o nesant galimybės objektyviai nustatyti atliktų darbų trūkumų, galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl specialių žinių panaudojimo ar ekspertizės paskyrimo.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovo gauta įranga buvo su trūkumais, kurie yra užfiksuoti VšĮ „TUV technika“ 2005-09-14 akte, ir kuriuos turėjo ištaisyti kitos įmonės atsakovo lėšomis. Įranga paleista nebuvo, todėl atsakovui neatsirado pareiga mokėti likusios 250 000 eurų sumos. Pagal atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentus ieškovas nėra atsakovo kreditoriumi.

Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamą klausimą išsprendė priimdamas procesinį sprendimą – nutartį.Atsakovas neteisėtai nutraukė tarp šalių pasirašytą sutartį. Raginamas atsiskaityti, skolos nepadengė. Įranga buvo paleista, tačiau pažeidžiant sutarties sąlygas, šią aplinkybę patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Atsakovo pateikiami įrodymai, nuotraukos yra nepagrįsti, sudaryti ir pasirašyti vienasmeniškai atsakovo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apelianto BUAB „Ekoela“ atskirojo skundo

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria GK „Amir-S“ įtrauktas į BUAB „Ekoela“ kreditorių sąrašą su 250 000 eurų kreditorinio reikalavimo suma, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį savo reiškiamus reikalavimus perduoti administratoriui, kuris, patikslinęs pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti, o nepagrįstus kreditorių reikalavimus ginčija kreditorių susirinkime ir teisme (ĮBĮ 11 str. 3 d. 10 p.). ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog kreditoriaus prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo yra tapatus ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo, tačiau atskirojo skundo argumentas, kad teismas ginčą turėjo išspręsti priimdamas sprendimą, o ne nutartį, atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad kreditoriaus GK „Amir-S“ prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo buvo prijungtas ir nagrinėjamas apelianto bankroto byloje. Bankroto byloje teismo sprendimas priimamas tik dėl įmonės pabaigos, todėl pirmosios instancijos teismas GK „Amir-S“ reikalavimus teisėtai išsprendė nutartimi (ĮBĮ 15 str. 2 d., 32 str. 4 d.).

Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Todėl administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Teismas nėra įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus, arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad tarp šalių 2004 m. balandžio 27 d. buvo sudaryta sutartis Nr. 69, kuri buvo keista ir papildyta 2004 m. gegužės 16 d. ir 2004 m. lapkričio 2 d. susitarimais. Minėta sutartimi GK „Amir-S“ įsipareigojo pagaminti padangų utilizavimo technologinį įrenginį, patiekti jį į apelianto UAB „Ekoela“ nurodytą vietą, sumontuoti, išmokyti darbuotojus, paleisti įrenginį ir atiduoti eksploatuoti, šiuos darbus atlikti už sutartą 942 000 eurų sumą, nustatant pinigų sumokėjimo tvarką. Sutartyje buvo numatyta apelianto (pirkėjo) pareiga laiku parengti gamybinę aikštelę įrangos priėmimui ir montavimo darbams pagal 2 priedo prie šios sutarties technologinio brėžinio reikalavimus. 2004 m. rugsėjo 22 d. buvo pasirašytas ilgalaikio turto perdavimo – priėmimo aktas, kuriame numatyta, kad perduodama (priimama) padangų (guminių atliekų) utilizavimo linija. Sutarties 8.10 punkto pagrindu abi šalys pasirašė 2004 m. gruodžio 17 d. darbų priėmimo aktą, kuriuo patvirtino, kad įrenginys yra sumontuotas gavėjo gamybos aikštelėje. Taigi kreditorius atliko visos sutartyje nurodytos įrangos išsiuntimą, o apeliantas ją priėmė, šios aplinkybės šalys neginčija. Įrangos vertė – 850 000 eurų. Apeliantas kreditoriui už gautą įrangą sumokėjo 600 000 eurų. Likusią sumą apeliantas turėjo sumokėti po įrangos paleidimo, šalims pasirašius įrangos eksploatacijos aktą. Minėtas aktas šalių pasirašytas nebuvo. Kreditoriaus sumontuotas gamybinėse aikštelėse įrenginys nebuvo paruoštas paleidimo – sureguliavimo darbų vykdymui dėl 2005 m. vasario 28 d. (atskirojo skundo medžiagos 2 t., 64, 65 b. l.) ir 2005 m. balandžio 15 d. (atskirojo skundo medžiagos 2 t., 70, 71 b. l.) raštuose nurodytų priežasčių, t. y. dėl sąlygų, už kurių tinkamą parengimą pagal šalių pasirašytos sutarties 8.2. punktą buvo atsakingas apeliantas. Apeliantas šios aplinkybės neginčijo. 2006 m. sausio 13 d. šalių pasirašytas aktas patvirtina, kad buvo atlikti įrangos paleidimui – sureguliavimui pasiruošimo darbai (atskirojo skundo medžiagos 2 t., 87, 88 b. l.), akto pasirašymo metu pretenzijų dėl įrangos defektų apeliantas ieškovui nepareiškė. Apeliantas 2006 m. kovo 3 d. raštu vienašališkai nutraukė sutartį, nurodęs, kad kreditorius nuo 2005 metų spalio mėnesio neįvykdė darbų įrenginio ATPĮ-1 montavimo defektų pašalinimui, o nuo 2005 metų gruodžio mėnesio nepradėjo įrenginio paleidimo – sureguliavimo darbų. Nors 2006 m. sausio 13 d. šalių pasirašytame akte apeliantas kreditoriui pretenzijų dėl įrangos defektų nereiškė, jis juos reiškė 2005 m. lapkričio 30 d. rašte (atskirojo skundo medžiagos 2 t., 85, 86 b. l.), tačiau byloje nėra duomenų, neginčytinai patvirtinančių kada šis raštas kreditoriui buvo įteiktas. Kreditorius nurodė, kad minėtą raštas gavo tik 2010 m. rugpjūčio 16 d. elektroniniu paštu (atskirojo skundo medžiagos 2 t., 83, 84 b. l.).

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių pasirašytos sutarties 4.5 punkto nuostatose nustatytas įrenginio eksploatacijos pradžios aktas nebuvo pasirašytas dėl apelianto kaltės, nes kreditorius negalėjo paleisti sumontuoto įrenginio dėl priežasčių, kurias lėmė pats apeliantas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įtraukė GK „Amir-S“ į apelianto kreditorių sąrašą su 250 000 eurų dydžio, t.y. su likusios nesumokėtos už įrangą sumos dydžio, finansiniu reikalavimu. Kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kreditoriaus atliktus darbus 92 000 eurų sumai, o kai kuriuos darbus apeliantas atliko pats kitų įmonių pagalba ir savo lėšomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netvirtino kreditoriaus 92 000 eurų dydžio finansinio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nepatvirtino 18 628 eurų finansinio reikalavimo, t.y. bylinėjimosi Lenkijos Arbitražiniame teisme išlaidų, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 23 d. nutartimi atsisakė pripažinti ir neleido vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo teismo prie Lenkijos prekybos ir pramonės rūmų 2008 m. spalio 7 d. sprendimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl apelianto GK „Amir-S“ atskirojo skundo

Apeliacinis procesas nutrauktinas.

CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti. CPK 315 straipsnio 5 dalies nuostatos numato, kad, jei CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 – 3 punktuose nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.

CPK 338 straipsnis numato, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus antrajame skirsnyje numatytas išimtis.

Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad advokato padėjėjas turi visas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme numatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios.

Atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties, kuria GK „Amir-S“ įtrauktas į BUAB „Ekoela“ kreditorių sąrašą, GK „Amir-S“ vardu padavė ir pasirašė advokato padėjėjas Kęstutis Džiautas (107-109 b.l.). Kaip minėta, advokato padėjėjas gali atstovauti klientą tik pirmosios instancijos teismuose. Šiuo konkrečiu atveju advokato padėjėjas Kęstutis Džiautas pateikė ir pasirašė atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui, nors pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatas neturėjo teisės to atlikti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka išaiškėjo CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, kad atskirąjį skundą padavė asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Ši aplinkybė lemia tai, kad apeliacinis procesas pagal GK „Amir-S“ vardu advokato padėjėjo Kęstučio Džiauto paduotą ir pasirašytą atskirąjį skundą turi būti nutrauktas (CPK 315 str. 5 d., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apeliacinį procesą, pradėtą pagal apelianto Baltarusijos gamybos kooperatyvo „Amir-S“ vardu advokato padėjėjo Kęstučio Džiauto pateiktą ir pasirašytą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties, nutraukti.