- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-27
- Bylos Nr.
- A-492-3290-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00337-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
- Atsakovas
- Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- „If P&C Insurance AS“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Lietbro“, AB „Zelvė“, UAB „Domantonių paukštynas“, UAB „Alesninkų paukštynas“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „If P&C Insurance AS“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Lietbro“, AB „Zelvė“, UAB „Domantonių paukštynas“ ir UAB „Alesninkų paukštynas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas „If P&C Insurance AS“ (toliau – pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7) ir prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 3R-18(AG-2/01-2011), Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą „Dėl paramos nemokėjimo ir įspėjimo skyrimo“ Nr. BR6-(11.16)-8805 ir įpareigoti Agentūrą priimti naują sprendimą dėl draudimo įmokų sumos kompensavimo draudėjams UAB „Alesninkų paukštynas“ – 27 162 Lt, UAB „Domantonių paukštynas“ – 42 220 Lt, AB „Zelvė“ – 57 984 Lt, UAB „Lietbro“ – 381 490 Lt.
Paaiškino, kad Agentūros sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnio 1 punktui, 4.49 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92 patvirtintų Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių (toliau – ir Kompensavimo taisyklės) 1 punktui. Pažymėjo, kad Kompensavimo taisyklės nuosavybės teisę įrodančių dokumentų nedetalizuoja, o tai reiškia, jog nuosavybės į gyvūnus turėjimo faktas vertintinas pagal bendrąsias civilinės teisės taisykles, kadangi nuosavybės teisė ir jos įgijimas yra civilinės teisės reglamentavimo objektas. Nurodė, kad pagal Taisyklių 1 punkte formuluojamą nuosavybės sąlygą pagalbos gavėjui draudžiami gyvūnai privalo priklausyti nuosavybės teise, t. y. pagalbos gavėjas privalo turėti subjektinę nuosavybės teisę, kuri apibrėžiama kaip konkretaus asmens (subjekto) įstatymų nustatyta tvarka įgyta teisė valdyti, naudotis ir disponuoti tam tikromis turtinėmis gėrybėmis. Rėmėsi CK 4.47 straipsnio 1 punktu ir pažymėjo, kad Agentūrai buvo pateiktos sąskaitos faktūros, pagal kurias UAB „Lietbro“, AB „Zelvė“, UAB „Domantonių paukštynas“, UAB „Alesninkų paukštynas“ (toliau – ir draudėjai) įsigijo vištas, kurias apdraudė draudimo sutartimis. Teigė, kad šios sąskaitos faktūros įrodo vištų pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo faktą. Akcentavo, kad 2009 m. gruodžio 1 d. Pasitarimo dėl draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių protokolo Nr. BR11-(1.8)-33 nutarimas įstatymo galios neturi ir negali pakeisti bendrųjų nuosavybės įgijimo pagrindų, numatytų CK 4.47 straipsnyje. Teigė, kad Agentūra nepagrįstai reikalauja pagrįsti paukščių kiekį draudimo įsigaliojimo dieną (2009 m. sausio 15 d.), išrašais iš Žemės ūkio informacijos kaimo verslo centro informacinės sistemos arba Pranešimais apie ūkinių gyvūnų bandą (forma GŽ-1), arba Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos žurnalais (forma GAŽ-2). Paaiškino, kad turtinis interesas draudimo sutartyje nustatomas nurodant objektą, su kuriuo turtinis interesas siejamas, t. y. konkretų turtą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 2 straipsnio 18 dalimi ir nurodė, kad šiuo atveju turtinis draudėjų interesas, kuris yra saugomas su pareiškėju sudarytomis draudimo sutartimis, yra siejamas su paukščiais, nurodytais draudimo sutartyse, taigi, visi paukščiai patekę į draudėjų nuosavybę draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu (t. y. nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2010 m. sausio 14 d.) tampa draudėjų turtinio intereso, kurį saugo sudarytos draudimo sutartys, objektu. Pažymėjo, kad draudžiami paukščiai yra veisiami vadomis, vienos vados gyvavimo trukmė tėra maždaug du mėnesiai, o draudimo sutarties laikotarpis yra vieneri metai. Nurodė, kad draudimo sutarčių sudarymas draudėjams suteikė teisę į draudimo apsaugą viso draudimo laikotarpio metu, todėl kiekvienas objektas (šiuo atveju kiekvienas paukštis), su kuriuo siejamas turtinis draudėjo interesas, nepriklausomai kuriuo draudimo laikotarpio metu šis objektas įgytas nuosavybės teise, pateko į draudimo sutartimi nuo rizikų saugomų objektų sąrašą.
Atsiliepimas
Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 47–49) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jo netenkinti.
Paaiškino, kad patikrino visus paramos gavėjus, kurie buvo įrašyti draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ filialo 2009 m. spalio 31 d. pateiktoje pažymoje apie sudarytus draudimo liudijimus Nr. NMA200910, pridėtus prie 2009 m. spalio 31 d. pažymos Nr. NMA200910 „Apie lėšų poreikį daliai draudimo įmokų kompensuoti“ (už 2009 m. III ketv.) ir nustatė, kad pažymoje įrašyti draudimo liudijimai GDSN Nr. 00034 (2009 m sausio 15 d. apdrausta UAB „Alesninkų paukštynas“), GDSN Nr. 00032 (2009 m. sausio 15 d. apdrausta UAB „Domantonių paukštynas“), GDSN Nr. 00035 (2009 m. sausio 15 d. apdrausta AB „Zelvė“) ir GDSN Nr. 00033 (2009 m. sausio 15 d. apdrausta UAB „Lietbro“) neatitinka Taisyklių 1 punkte nurodytų pagalbos gavimo sąlygų draudimo liudijimo įsigaliojimo dieną, t. y. 2009 m. sausio 15 d., nes šių bendrovių apdraustų paukščių skaičius nurodytą datą buvo didesnis negu deklaruotas Žemės ūkio informacijos kaimo verslo centro informacinėje sistemoje ir didesnis kaip 20 procentų per 2 mėnesių laikotarpį po draudimo įsigaliojimo dienos papildomai pateiktuose Pranešimuose apie ūkinių gyvūnų bandą (forma GŽ-1) ar Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos žurnaluose (forma GAŽ-2). Teigė, kad 2009 metais įsigytų viščiukų sąskaitas faktūros negali būti pripažintos tinkamais nuosavybės teisės įrodymais, nes įrodo tik jauniklių paukščių įsigijimo faktą per visus 2009 metus, o ne jų kiekį draudimo įsigaliojimo dieną, t. y. 2009 m. sausio 15 d. Agentūra mano, kad draudėjai neatitinka Kompensavimo taisyklių 1 punkte nurodytų pagalbos gavimo sąlygų (draudimo liudijimo įsigaliojimo dieną draudžiamų paukščių skaičius buvo didesnis negu įrašytas nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose), todėl vadovaudamasi Kompensavimo taisyklių 13.2 punktu nusprendė nekompensuoti pagal „If P&C Insurance AS“ filialo 2009 m. spalio 31 d. pateiktą patikslintą pažymą Nr. NMA200910/03, minėtoms bendrovėms prašomos draudimo įmokų dalies.
Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Lietbro“, AB „Zelvė“, UAB „Domantonių paukštynas“ ir UAB „Alesninkų paukštynas“ prašė skundą tenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 88–93) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 3R-18(AG-2/01-2011) bei Agentūros 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą „Dėl paramos nemokėjimo ir įspėjimo skyrimo“ Nr. BR6-(11.16)-8805 ir įpareigojo Agentūrą priimti naują sprendimą dėl draudimo įmokų sumos kompensavimo draudėjams UAB „Alesninkų paukštynas“, UAB „Domantonių paukštynas“, AB „Zelvė“ ir UAB „Lietbro“.
Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad pateikti dokumentai (sąskaitos faktūros) neįrodo nuosavybės teisės į apdraustą turtą ir pagalbos gavėjo tinkamumo paramai gauti. Nurodė, kad pagal CK 4.47 straipsnio 1 punktą nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius. Pažymėjo, kad atsakovui pateiktos sąskaitos faktūros įrodo vištų pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo faktą. Atsižvelgęs į tai, kad pirkimo – pardavimo sutartis yra sandoris, kurio pagrindu įgyjama nuosavybės teisė į pirkimo-pardavimo sutarties objektą – paukščius, padarė išvadą, kad atsakovui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į apdraustą turtą, todėl padarė išvadą, kad UAB „Lietbro“, AB „Zelvė“, UAB „Domantonių paukštynas“, UAB „Alesninkų paukštynas“ atitinka Kompensavimo taisyklių 1 punkte įtvirtintą nuosavybės sąlygą, nes yra apdraudę savanoriškuoju draudimu nuosavybės teise jam priklausančius gyvūnus. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentą, kad bendrovių apdraustų paukščių skaičius buvo didesnis, negu deklaruotas Žemės ūkio informacijos kaimo verslo centro informacinėje sistemoje, ir didesnis kaip 20 procentų per 2 mėnesių laikotarpį po draudimo įsigaliojimo dienos papildomai pateiktuose Pranešimuose apie ūkinių gyvūnų bandą, ar Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos žurnaluose. Pažymėjo, kad draudimo įmokų dalinį kompensavimą reglamentuoja Kompensavimo taisyklės, kurios nereikalauja, kad bendrovių apdraustų paukščių skaičius atitiktų deklaruotą Žemės ūkio informacijos kaimo verslo centro informacinėje sistemoje ir pateiktų Pranešimuose apie ūkinių gyvūnų bandą ar Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos žurnaluose skaičių. Teismas nurodė, kad Ūkinių gyvūnų registravimo ir ženklinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 (toliau – ir Registravimo taisyklės), nustato Lietuvos Respublikoje laikomų ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo, jose esančių ūkinių gyvūnų registravimo, ženklinimo ir apskaitos tvarką, bet ne draudimo įmokų dalinio kompensavimo tvarką, todėl padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai šioje byloje taikė Registravimo taisykles. Pažymėjo, kad Kompensavimo taisyklės nustato baigtinį sąrašą dokumentų, kurie yra vertinami sprendžiant dėl draudimo įmokų kompensavimo ir jos nei Žemės ūkio informacijos kaimo verslo centro informacinės sistemos išrašų, nei Pranešimų apie ūkinių gyvūnų bandą (forma GŽ-1), nei Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos žurnalų (forma GAŽ-2) pateikimo, įrodinėjant nuosavybės teisę į gyvūnus, nereikalauja, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šiuos dokumentus laikyti nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog draudikai neatitinka Kompensavimo taisyklių 1 punkte nurodytų pagalbos gavimo sąlygų, nurodė, kad sudaryti draudimo polisai yra tinkami kompensacijai gauti, todėl konstatavo, kad atsakovas priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas pažymėjo, kad Agentūra privalo dar kartą įvertinti pateiktus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į apdraustą turtą, nes teismas šiuo atveju neturi teisės už Agentūrą priimti sprendimo.
III.
Atsakovas Agentūra pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102–105), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
Atsiliepimas
Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą. Papildomai akcentuoja:
1. Paaiškina, kad Kompensavimo taisyklės neriboja draudimo sutarčių skaičiaus bei termino, todėl draudimo sutartis galėtų būti sudaryta ir keliems mėnesiams, o prireikus (pasikeitus gyvūnų skaičiui) galėtų būti sudaryta kita draudimo sutartis. Todėl atsakovas mano, kad negali būti 2009 m. sausio 15 d. draudžiami gyvūnai (vištos), kurių paramos gavėjai draudimo poliso sudarymo dieną neturėjo nuosavybės teise, o tik planavo ateityje įsigyti, o Agentūrai paprašius draudžiamų objektų nuosavybės dokumentų draudimo poliso sudarymo dienai, pareiškėja pateikė PVM sąskaitas faktūras (pvz., 2009 m. kovo 4 d., kovo 5 d., balandžio 29 d., birželio 23 ir 25 d., rugpjūčio 17 d. ir pan.), nors apmokėjimo dokumentų pateikta nebuvo.
2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tretieji suinteresuoti asmenys pateikė nurodytus dokumentus, tarp kurių buvo sąskaitos faktūros, kaip nuosavybės teisių į paukščius patvirtinimą. Sistemiškai aiškindamas ir analizuodamas fizinių / juridinių asmenų tarpusavio finansinius santykius atsakovas laikė, kad PVM sąskaita faktūra nėra besąlygiškas nuosavybės teisę įrodantis dokumentas, t. y. PVM sąskaita faktūra, be kita ko, privalo būti apmokėta. Tik esant pinigų sumokėjimo faktui galima pagrįstai konstatuoti, kad viena šalis pirko, kita – pardavė objektą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime šio argumento nenagrinėjo ir į tai neatsižvelgė.
Atsiliepimas
3. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad Kompensavimo taisyklės nereikalauja, kad bendrovių apdraustų paukščių skaičius atitiktų deklaruotą Žemės ūkio informacijos kaimo verslo centro informacinėje sistemoje ir pateiktų Pranešimuose apie ūkinių gyvūnų bandą ar Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos žurnaluose skaičių. Mano, kad teismas formaliai išnagrinėjo tarp proceso šalių iškilusį ginčą ir neanalizavo Kompensavimo taisyklių, bei kitų galiojančių teisės aktų, kurie yra neatsiejami nagrinėjant šį teisinį ginčą, nuostatų.
4. Mano, kad pareiškėjas netinkami vykdė savo pareigą, nustatytą Kompensavimo taisyklių 6.1 punkte. Akcentuoja, kad draudimo polisuose nėra sąlygų apie tai, kad draudimo sutarčiai pasibaigus, bus peržiūrimas draudimo polisas, įsitikinant, ar tikrai būtent tiek draudžiamųjų objektų ir buvo įsigyta per metus. Todėl mano, kad apdraudus paukščius, draudimo sutarties pabaigoje joks perskaičiavimas nebuvo atliktas. Pažymi, kad galėjo būti ir taip, kad draudėjui apdraudus, pvz., 1 258 000 vnt. paukščių, draudėjas iki draudimo poliso pabaigos per metus neįsigijo polise nurodyto paukščių skaičiaus ir taip gavo didesnę kompensaciją negu priklauso.
5. Akcentuoja, kad Agentūra kompensuoja 50 proc. draudimo įmokų sumos, nepaisant to, ar įvyko draudžiamasis įvykis, ar ne, todėl mano, kad kompensacija galima tik įsitikinus, kad paramos gavėjai ir draudimo bendrovės buvo sąžiningos ir pagrįstai siekia gauti draudimo įmokų kompensacijas.
6. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo pagrindo taikyti Registravimo taisyklių nuostatų. Paaiškina, kad draudimo įmokų kompensavimas yra finansuojamas tik iš Lietuvos Respublikos biudžeto, vadinasi, skiriant paramą, turi būti vadovaujamasi ne tik šiai priemonei administruoti nustatytais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, kurie Lietuvos Respublikoje sudaro vieningą teisinę sistemą. Pažymi, kad kilęs ginčas yra būtent dėl draudžiamų gyvūnų (vištų), kuriems yra privalomas registravimas, ženklinimas ir apskaita. Vadovaujasi Registravimo taisyklių 29 punktu ir nurodo, kad paramos gavėjai, norėdami gauti dalinį draudimo įmokų kompensavimą, privalo duomenis atnaujinti.
7. Remiais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2009 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 2D-2744-(3.11) „Dėl draudimo įmokų dalinio kompensavimo“ bei 2009 m. spalio 12 d. Pasitarimo dėl draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92, protokolo Nr. BR11-(1.8)-27) nutarimu. Akcentuoja, kad šiame pasitarime dalyvavo ir UAB „If draudimas“ atstovas, kuris sutiko su šiuo sprendimu ir pastabų neteikė.
8. Pažymi, kad VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2009 m. sausio 15 d. duomenimis, UAB „Alesninkų paukštynas“ turėjo 84 000 vnt., o draudžia 592 000 vnt.; UAB „Domantonių paukštynas“ turėjo 190 000 vnt., o draudžia – 1 480 000 vnt.; UAB „Lietbro“ turėjo 310 600 vnt., o draudžia – 2 664 000 vnt.; AB „Zelsvė“ turėjo 170 000 vnt., o draudžia – 1 258 000 vnt. Atsižvelgęs į tai atsakovas mano, kad nei pareiškėjas, nei paramos gavėjai neįrodė, jog sudaryti draudimo polisai yra tinkami kompensacijai gauti.
Pareiškėjas „If P&C Insurance AS“ pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti (b. l. 114–118).
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
1. Atsakydamas į Agentūros argumentą, kad negali būti draudžiami gyvūnai (vištos), kurių paramos gavėjai draudimo poliso sudarymo dienai neturėjo nuosavybės teise, o tik planavo ateityje įsigyti, pareiškėjas paaiškina, kad draudėjai draudimo sutarčių pagrindu įgijo teisę į draudimo apsaugą viso draudimo laikotarpio metu, todėl kiekvienas objektas (šiuo atveju kiekvienas paukštis), su kuriuo siejamas turtinis draudėjo interesas, nepriklausomai kuriuo draudimo laikotarpio metu šis objektas įgytas nuosavybės teise, pateko į draudimo sutartimi nuo rizikų saugomų objektų sąrašą.
2. Nesutinka su Agentūros atliktu PVM sąskaitų faktūrų vertinimu. Paaiškina, kad toks PVM sąskaitų faktūrų vertinimas visiškai neatitinka nuosavybės teisę reglamentuojančių CK nuostatų (CK 4.47 str. 1 p., CK 4.49 str. 1 d.). Pažymi, kad Kompensavimo taisyklės nuosavybės teisę įrodančių dokumentų nedetalizuoja, nuosavybės į gyvūnus turėjimo faktas turi būti vertinamas pagal bendrąsias civilinės teisės taisykles. Teigia, jog draudėjų pateiktos sąskaitos faktūros įrodo ne tik paukščių pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo faktą, bet ir konstatuoja nuosavybės teisės į paukščius perėjimo momentą, kadangi sąskaitos faktūros neabejotinai įrodo paukščių perdavimo iš pardavėjo pirkėjui faktą. Mano, kad nereikia įrodinėti ginčo dėl mokėjimo prievolių neįvykdymo nebuvimo fakto, ar pinigų sumokėjimo fakto, tam, kad būtų patvirtintas nuosavybės teisės į paukščius perėjimą. Nurodo, kad daikto pirkėjas daiktinę (nuosavybės) teisę į pirkinį įgyja nuo to momento, kai pardavėjas daiktą perduoda pirkėjui (CK 4.49 str. 1 d.).
3. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas neginčijo, kad sąskaitos faktūros pagrindžia nuosavybės teisę į visą paukščiu kiekį, kitaip tariant, atsakovas pripažįsta, jog sąskaitos faktūros pagrindžia visą paukščių, kurių atžvilgiu prašoma kompensuoti draudimo įmokas, skaičių. Todėl pareiškėjas mano, kad draudėjų pateiktos paukščių pirkimo sąskaitos faktūros įrodo į paukščius įgytą nuosavybės teisę, todėl pagalbos gavėjai atitinka Kompensavimo taisyklių 1 punkte įtvirtintas kompensavimo sąlygą.
4. Nesutinka su atsakovo argumentais dėl Registravimo taisyklių taikymo. Pažymi, kad Registravimo taisyklės yra skirtos nustatyti ūkinių gyvūnų registravimo, ženklinimo ir apskaitos tvarką, kuri visų pirma susijusi su veislininkystės apskaita, užkrečiamų ligų prevencija, bendrų žmonėms ir gyvūnams ligų kontrole ir pan. Teigia, kad gyvūnų ženklinimas prieš teikiant paraišką valstybės pagalbai gauti reiškia vienos vados paženklinimą, nes kitų vadų faktiniu momentu paprastai neegzistuoja. Todėl mano, kad Kompensavimo taisyklių bei Registravimo taisyklių nuostatų gretinimas nuvestų iki absurdiško teisės taikymo bei reikalavimų interpretavimo: draudikui tektų šešis arba septynis kartus per metus sudaryti draudimo sutartis, o draudėjui tektų kreiptis draudimo kompensacijos dėl kiekvienos vados atskirai, taigi šešis ar septynis kartus per metus, kiekvieno iš draudikų atžvilgiu.
5. Pažymi, kad Kompensavimo taisyklės, kuriomis vadovaujantis ir yra skiriama pagalba žemės ūkio subjektams, nei Žemės ūkio informacijos kaimo verslo centro informacinės sistemos išrašų, nei Pranešimų apie ūkinių gyvūnų bandą (forma GŽ-1), nei Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos žurnalų (forma GAŽ-2) pateikimo, įrodinėjant nuosavybės teisę į gyvūnus, nereikalauja, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šiuos dokumentus laikyti nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais.
6. Teigia, kad 2009 m. gruodžio 1 d. Pasitarimo dėl draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių protokolo Nr. BR11-(1.8)-33 nutarimas įstatymo galios neturi bei negali pakeisti bendrųjų nuosavybės įgijimo pagrindų, numatytų CK 4.47 straipsnyje.
7. Pabrėžia, kad Kompensavimo taisyklės nustato baigtinį sąrašą dokumentų, kurie yra vertinami sprendžiant dėl draudimo įmokų kompensavimo: Kompensavimo taisyklėse įtvirtintas dokumentų sąrašas, kalbant apie nuosavybės sąlygą, apsiriboja 6.1. punktu – „dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į apdraustą turtą“. Taigi, Kompensavimo taisyklėse įtvirtintas reikalavimas įrodyti nuosavybės teisę į gyvūnus vertintinas remiantis bendrosiomis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisinius santykius: (4.47 str. bei 4.49 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nacionalinė mokėjimų agentūra 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. BR6-(11.16)-8805 „Dėl paramos nemokėjimo ir įspėjimo skyrimo“ atsisakė kompensuoti 50 proc. draudimo įmokų sumos draudėjams UAB „Alesninkų paukštynas“, UAB „Domantonių paukštynas, AB „Zelvė“ ir UAB „Lietbro, o draudimo bendrovę „If P&C Insurance AS“ įspėjo pirmą kartą, nes nustatė, kad draudikas neatitinka Kompensavimo taisyklių 1 punkte nurodytų pagalbos gavimo sąlygų (draudimo liudijimo įsigaliojimo dieną draudžiamų paukščių skaičius buvo didesnis negu įrašytas nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose).
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92 patvirtintų Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių 1 punktas numato, kad specialiosios kaimo rėmimo programos lėšomis dalis draudimo įmokų kompensuojama žemės ūkio veiklos subjektams, kurie užsiima pirmine žemės ūkio produkcijos gamyba, tvarko buhalterinę apskaitą, ..., yra laikomi maža ar vidutine įmone (pagalbos gavėjai) ir yra apdraudę savanoriškuoju draudimu nuosavybės teise jiems priklausančius augalų pasėlius, gyvūnus, žemės ūkio techniką ir gamybinius pastatus tik nuo stichinių nelaimių, nepalankių gamtinių sąlygų (šalnos, krušos, ledo, lietaus, sausros ir kt.) ir (arba) gyvūnų ar augalų ligų. Kompensavimo taisyklių 2 punktas numato, kad pagalbos gavėjams kompensuojama 50 proc. draudimo įmokų sumos. Remiantis Kompensavimo taisyklių 8 punktu, agentūra (atsakovas) patikrina, ar draudimo objektas ir draudžiamasis įvykis atitinka šių taisyklių 1 ir 2 punktuose nurodytas pagalbos gavimo sąlygas ir ar kompensuojama draudimo įmoka apskaičiuota teisingai.
Draudėjai (pagalbos gavėjai) pateikė gyvūnų draudimo nuo stichinių nelaimių ir gyvūnų ligų liudijimus, kuriuose draudimo objektu (pvz., UAB „Domantonių paukštynas“) buvo nurodytas vištų pulkas (vienu metu auginamų paukščių skaičius), jį sudarantis paukščių skaičius (200 000 vnt.) bei visų per metus turimų paukščių skaičius (1 480 000 vnt.), vieno gyvūno draudimo suma – 5,00 Lt, draudžiama rinkos verte. Draudimo sutartis galiojo nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2010 m. sausio 14 d. (imtinai). Draudėjai savo nuosavybės teisėms pagrįsti pateikė PVM sąskaitas faktūras, patvirtinančias gyvūnų įsigijimą per draudimo sutarties galiojimo laikotarpį.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad PVM sąskaitos faktūros neįrodo nuosavybės teisių į gyvūnus įsigijimo per draudimo sutarties galiojimo laikotarpį. Nuosavybės teisės į turtą nustatytinos prioritetiškai remiantis CK normomis. CK 4.47 straipsnio 1 punktas numato, kad nuosavybės teisė į turtą gali būti įgyjama pagal sandorius, pateiktos sąskaitos faktūros įrodo vištų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo faktą. Apeliacinio skundo argumentas, kad nėra atsiskaitymo faktą patvirtinančių duomenų, neturi teisinės reikšmės, nes nuosavybės teisė įgyjama nuo daiktų perdavimo momento (CK 4.49 str. 1 d.), o perdavęs turtą pardavėjas įgyja reikalavimo teisę į pirkėją (CK 6.314 str. 5 d.).
Apelianto argumentai, kad draudimo sutarties įsigaliojimo dieną bendrovių apdraustų paukščių skaičius turi atitikti deklaruotą Žemės ūkio informacijos kaimo verslo centro informacinėje sistemoje ir pateiktuose Pranešimuose apie ūkinių gyvūnų bandą ar Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos žurnaluose skaičių, kad realizuojant vienus gyvūnus ir įsigyjant auginti kitus, gali būti sudaromos kelios draudimo sutartys trumpesniam terminui tik patvirtina, kad pagalbos gavėjai ir atsakovas skirtingai supranta draudimo objektą. Draudimo objektu laikomi turtiniai interesai, nagrinėjamu atveju susiję su turtu – auginamais paukščiais. Pareiškėjas draudimo sutartyse nurodė, kad draudžiami visi gyvūnai, kurie įsigyjami per draudimo sutarties galiojimo laikotarpį nuo sutartyse nurodytų rizikų, ir draudimo įmoka mokama už kiekvieną įgytą paukštį. Tokiu atveju lieka neaišku, kiek laiko konkrečiam paukščiui galioja draudimo apsauga, nes jis auginamas iki poros mėnesių, neaišku, ar sumokėta draudimo įmoka (5 Lt) už visus metus, ar tik už porą mėnesių, kokia apimtimi suteikiama draudimo apsauga. Jei draudžiamas kiekvienas įgytas gyvūnas, jis neturėtų būti draudžiamas ilgesnei trukmei, negu auginamas pagalbos gavėjo bendrovėje. Turto draudimo kompensacinis pobūdis lemia tai, kad įvykus draudiminiam įvykiui draudimo išmoka negali viršyti realių faktinių nuostolių sumos, be to, pats turtas draudžiamas ne didesne nei turto vertė suma. Pareiškėjo sudarytos draudimo sutartys turėtų apimti maksimalią riziką – kiekvieno draudžiamo paukščio atžvilgiu, visam draudimo sutarties laikotarpiui, tačiau tokios sąlygos gali būti neproporcingos protingai numatomiems faktiniams nuostoliams, todėl svarstytina, ar draudimo įmokų kompensavimas numatytas esant tokios maksimalios rizikos draudimui. Pareiškėjas nurodė, kad draudimo sutartys sudarytos pagal Gyvūnų draudimo taisykles Nr. 019, tačiau šios taisyklės į administracinę bylą nėra pateiktos, todėl nėra galimybės įvertinti konkrečias sutarčių sąlygas.
Atsakovas teigia, kad kompensacija yra mokama už draudžiamą gyvūnų skaičių, kuris deklaruojamas draudimo sutarties sudarymo dieną, t. y. už tam tikro dydžio paukščių pulką. Tai galėtų reikšti, kad draudimo įmoka skaičiuotina pagal sąlyginių vienetų, deklaruojamų sutarties sudarymo metu, skaičių, ir paukščių sudėties kitimas, kai nėra viršijamas nustatytas pulko dydis, draudimo sąlygų galiojimui neturi įtakos. Tačiau šių aplinkybių teisėjų kolegija taip pat negali vertinti, nes atsakovas nėra į bylą pateikęs argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadas apie numatytų kompensuoti draudimo sutarčių objektą, t. y. apie turto pobūdį ir sudėtį, su kuriuo siejamas konkretus draudžiamas turtinis interesas. Konkretus draustinas turtinis interesas galėtų būti nustatytas pateikus įrodymus apie numatyto kompensavimo tikslus, mastą, galimas draudimo išlaidas vienam gyvūnui per metus. Pažymėtina, kad visos sąlygos paramos gavėjams turi būti atskleistos iš anksto, tai reiškia turi būti aiškios iki draudimo sutarčių sudarymo. Dėl to atsakovas savo argumentų grįsti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2009 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 2D-2744-(3.11) „Dėl draudimo įmokų dalinio kompensavimo“ bei 2009 m. spalio 12 d. Pasitarimo dėl draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92, protokolo Nr. BR11-(1.8)-27) nutarimais, negali, nes tai prieštarautų teisėtų lūkesčių principui. Atsakovui nėra kliūčių savo argumentus dėl draudimo sutarčių rūšių (turto draudimo ar verslo rizikos), dėl draudimo objekto apibrėžimo sutartyse, kompensavimo tikslų, draudimo įmokos kompensavimo dydžio grįsti ir kitais įstatymais bei teisės aktais (Draudimo įstatymu, Ūkinių gyvūnų registravimo ir ženklinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234, ir kt.). Kita vertus, atsakovas, įvertinęs visas draudimo sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes, nustatęs, kad draudžiamasis įvykis ir (ar) draudimo objektas neatitinka Kompensavimo taisyklių 1 ir 2 punktuose nurodytų sąlygų ir (ar) kompensuojama draudimo įmoka apskaičiuota neteisingai, gali priimti proporcingą pažeidimui sprendimą – neišmokėti neteisingai apskaičiuotos kompensacijos dalies (13.2. p.). Tačiau tokio sprendimo pagrįstumui įvertinti nepakanka byloje surinktų duomenų, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimdamas sprendimą atsakovas nepagrįstai atsisakė vertinti bendrovių – pagalbos gavėjų pateiktus nuosavybės teises į turtą patvirtinančius dokumentus, todėl, remiantis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu, pagrįstai įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos dokumentus dėl teisės į draudimo įmokų dalinį kompensavimą. Nagrinėjant iš naujo, teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad atsakovas turėtų įvertinti ir priimdama sprendimą nurodyti argumentus, patvirtinančius, koks konkretus draudimo sutarčių objektas (turtinis interesą, susijęs su tam tikru turtu) yra pagrindas draudimo įmokų kompensacijos mokėjimui.
Remiantis aukščiau aptartais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.