- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-01
- Bylos Nr.
- I1-4333-872/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02782-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 79), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau ir – Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis dušu – dušinėse nebuvo pertvarų, todėl pareiškėją galėjo matyti kiti įstaigoje laikomi asmenys. Be to, dušo patalpose nebuvo guminių kilimėlių. Dėl tokių laikymo sąlygų Vilniaus PN pareiškėjas teigia patyręs gilius psichologinius ir dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, diskomfortą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–11).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2016 m. kovo 18 d., o 2019 m. birželio 20 d. išvyko į Alytaus pataisos namus (b. l. 85).
Paaiškina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN pirmame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 m. pradžioje dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų. 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN pirmame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Kartu atsakovės atstovas pateikė dušo patalpų nuotraukas. Pareiškėjo reikalavimas, Vilniaus PN vertinimu, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra numatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.
Šalies argumentai
Nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Mano, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos abstrakčiais teiginiais, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas turtinės naudos iš valstybės.
Atsiliepimas
Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsiliepimą, kuriame pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes bei pažymi, jog dėl netinkamai įrengtų dušo patalpų patyrė neigiamus išgyvenimus (b. l. 25–26).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Pareiškėjas visų pirma neturtinę žalą kildina iš to, kad laikymo Vilniaus PN metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, nes dušai nebuvo atskirti pertvaromis, todėl pareiškėją galėjo matyti kiti įstaigoje laikomi asmenys.
Pažymėtina, kad nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nei Higienos norma HN 134:2015, dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų nereglamentuoja ir pataisos įstaigoms prievolės įrengti dušuose nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti,
jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 2017 m. pradžioje pirmame gyvenamajame korpuse dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, nuteistieji turėjo teisę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 m. antroje pusėje visos pirmojo gyvenamojo korpuso dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Tačiau atsakovės atstovas teismui nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi dušo patalpomis, kuriose įrengtos pertvaros, ir todėl nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu. Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad dalyje dušo patalpų nėra pertvarų, užtikrinančių asmenų privatumą (b. l. 95–96). Taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiais dušais galėjo būti pažeistas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, orumo pažeminimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas neužtikrinant jo teisės į privatumą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu dušinėse nebuvo guminių kilimėlių, todėl jautėsi nesaugiai, bijojo susižeisti.
Nors atsakovo atstovo pateiktuose dokumentuose nėra įrodymų, kad dušinėje ginčo laikotarpiu buvo įrengta guminė grindų danga, tačiau byloje nėra ir duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų patyręs sužalojimų. Teismo vertinimu guminių kilimėlių dušuose nebuvimas objektyviai negalėjo sukelti tokio masto neigiamų pasekmių, kokias pareiškėjas nurodo skunde. Pareiškėjas nepagrindė faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Nedetalizavo ir tiksliai nenurodė, ar yra patyręs kokias nors traumas dėl minėtos aplinkybės, ar buvo kreipęsis dėl to į įstaigos administraciją ar sveikatos priežiūros tarnybos specialistus, aplinkybes išdėstė abstrakčiai ir deklaratyviai bei nepateikė jokių jas pagrindžiančių duomenų, todėl minėti pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, sutrikdyta psichika.
Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs sukelti pareiškėjui minėtus jausmus ar kitaip netinkamai su juo elgtis. Pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo sveikatos sutrikdymas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis dušu būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais. Tačiau pripažintina, jog dušo nevisiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 2 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Vilniaus PN nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu - 30 kartų (skaičiuojant, jog pareiškėjas dušu naudojosi vieną kartą per savaitę), į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018), konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 140 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 140 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.