- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- I-1095-283/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00077-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- E.S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E.S. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK, ir policijos įstaiga), priteisti 5 000,00 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Visagino policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Visagino PK areštinė, ir areštinė), atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. periodiškai buvo laikomas Visagino PK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad Visagino PK areštinės kamerose, kuriose jis buvo laikomas, vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 5 kv. m. ploto. Kamerose įrengti tualetai neatskirti sienele nuo kameros durų, todėl pareiškėjas, besinaudojantis tualetu, ne kartą buvo užkluptas į kamerą įeinančių pareigūnų, kurie, pareiškėjo teigimu, versdavo jį nedelsiant pasirašinėti dokumentus ir bendrauti, o į prašymus palaukti – ne visada atsižvelgdavo. Teigė, kad pasivaikščiojimo kiemas mažas, tačiau į jį vienu metu pasivaikščioti būdavo vedami asmenys iš 3-4 kamerų, pasivaikščiojimai trukdavo trumpiau nei vieną valandą. Be to, pasivaikščiojimo kieme nebuvo stogelio nuo lietaus ar sniego, todėl pareiškėjui tekdavo vaikščioti per lietų ir sniegą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad tomis dienomis, kai iš Visagino PK areštinės būdavo etapuojamas prieš pietus, jam būdavo išduodamas tik sausas davinys, kurio sudėtis neatitiko vienam asmeniui skiriamų maisto produktų vidutinio kiekio. E. Stunža teigė, kad Visagino PK areštinėje buvo laikomas daugiau nei savaitę, todėl neturėdavo teisės paskambinti ir apsipirkti įkalinimo įstaigos parduotuvėje. Dėl nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, pažeminimą, sutriko jo psichologinė būklė ir miegas, dėl to ne kartą teko kreiptis į gydytoją ir psichologą (2-4 b. l.).
Atsiliepimas
Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimu prašė skundą atmesti, kadangi E. S. reikalavimai yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Utenos AVPK nurodė, kad pareiškėjas Visagino PK areštinėje nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. spalio 14 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas 37 paras. Pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. liepos 1 d. 13,90 kv. m ploto kameroje Nr. 4 buvo laikomas su dviem asmenimis, o nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 14 d. – dviese 13,90 kv. m ploto kameroje Nr. 3. Nurodė, kad Visagino PK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai atitverti sienele, kurios aukštis – 140 cm, plotis – 105 cm, sanitariniuose mazguose sumontuoti antivandaliniai klozetai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus. Atsakovės atstovas tvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu neteikė skundų dėl to, kad policijos pareigūnai stebėjo pareiškėją, kai jis naudojosi sanitariniu mazgu. Nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų dydžio, vienam asmeniui tenkančio kiemo ploto bei stogų įrengimo pasivaikščiojimo kieme, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo ploto, stogų įrengimo juose yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenys patvirtina, kad visi areštinėje laikomi asmenys kiekvieną dieną išvedami 1 valandą pasivaikščioti. Paaiškino, kad pareiškėjas iš Visagino PK areštinės į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo etapuotas 3 kartus ir visus šiuos kartus jam buvo išduotas sausas davinys. Teigė, jog teisės aktai nenumato pareigos Visagino PK areštinėje įrengti taksofoną, todėl pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo užtikrinta teisė pasiskambinti, yra nepagrįstas. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į gydytoją kreipėsi 2015 m. spalio 1 d. - 2 d. ir 2015 m. spalio 6 d., o 2015 m. birželio 21 d. buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba dėl apsinuodijimo maistu (27-31 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas E. S. Visagino PK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. gegužės 27 d., nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. liepos 1 d., nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 14 d. (33-34, 44-45 b. l.). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Visagino PK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), pradėta pagal E. S. 2015 m. birželio 12 d. skundą, kuriuo pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Visagino PK areštinėje už ginčo laikotarpį nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2015 m. gegužės 27 d.(7-18 b. l.). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš jo laikymo Visagino PK areštinėje galimai netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. spalio 14 d.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų policijos institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Visagino PK areštinėje, atlyginimo.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Pagal šias nuostatas, valstybės, kaip viešojo civilinės atsakomybės subjekto, civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis) ir neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos (1 ir 2 dalys). Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad jis Visagino PK areštinės kamerose buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimą.
Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas yra esminė saugios gyvenamosios aplinkos sąlyga. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčo laikotarpiu nustatė iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009). Higienos normos HN 37:2009 6 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Be to, ginčo teisinius reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (ginčo laikotarpiui aktuali 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija).
Ginčo laikotarpiu galiojusi HN 37:2009 minimalios areštinės gyvenamosios patalpos ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Pagal Areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus, o vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).
Asmens paskirstymo į kameras išrašo duomenimis, E. S. nuo 2015 m. birželio 17 d. 11 val. 53 min. iki 2015 m. liepos 1 d. 11 val. 58 min. buvo laikomas 13,90 kv. m ploto kameroje Nr. 4, kartu su pareiškėju iki 2015 m. birželio 30 d. 16 val. 23 min. šioje kameroje buvo laikomi dar du asmenys; nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. 13 val. 17 min. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. 11 val. 17 min. pareiškėjas buvo laikomas 13,90 kv. m ploto kameroje Nr. 3 su dar vienu asmeniu; nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 3 d. kameroje Nr. 3 - su vienu asmeniu, nuo 2015 m spalio 4 d. iki 2015 m. spalio 7 d. – su dviem asmenimis, o nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 14 d. – su trimis asmenimis (33-34, 44-45 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išanalizavęs Utenos AVPK nurodytus Visagino areštinės kamerų Nr. 3 ir Nr. 4 plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, atsižvelgęs, į tai, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas užima 1,29 kv. m plotą, sprendžia, kad 12 dienų, kai pareiškėjas buvo laikomas su dar vienu asmeniu, vienam asmeniui tenkanti ploto norma nebuvo pažeista; 19 dienų, kai pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis, vienam asmeniui tenkanti ploto norma buvo pažeista nežymiai, t. y. pareiškėjui teko 0,8 kv. m gyvenamosios patalpos ploto mažiau nei numato Areštinių veiklos taisyklių 80 punktas; 7 dienas, kai pareiškėjas buvo laikomas su trimis asmenimis, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 3,15 kv. m. Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 14 d. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto normos reikalavimą. Taigi, nurodytu laikotarpiu Visagino PK pareigūnai neveikė taip, kaip numatė teisės aktai, reguliuojantys minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto dydžio užtikrinimą.
Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, kad Visagino PK areštinėje nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis tualetu, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas sienele nuo kameros durų, todėl pareiškėjas buvo matomas į kamerą įeinančių pareigūnų, kurie jį, besinaudojantį tualetu, versdavo bendrauti ir pasirašyti dokumentus.
Ginčo laikotarpiu galiojusios HN 37:2009 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto turėjo būti atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara. Nei HN 37:2009 ar kitas teisės aktas nenumatė, kad sanitariniame mazge turėtų būti įrengtas atitvaras, atskiriantis sanitarinį mazgą nuo kameros durų. Utenos AVPK teigė, kad Visagino PK areštinėje sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atitvertas sienele, kurios aukštis - 140 cm, plotis - 105 cm. Tai, kad Visagino PK areštinės kamerose Nr. 3 ir Nr. 4 esantys sanitariniai mazgai atitverti nuo gyvenamosios paskirties ploto pakankamo aukščio sienele, patvirtina atsakovo atstovo pateikta vaizdinė medžiaga (94-98 b. l.). Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyrius (toliau – ir Utenos VSC Zarasų skyrius), 2014 m. spalio 28 d. atlikęs periodinę kontrolę, pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nenustatė, tai patvirtina 2014 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. PT-71 užfiksuoti patikrinimo rezultatai (70-71 b. l.). Areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimo pažeidimų Utenos VSC Zarasų skyrius nėra konstatavęs ir 2013 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-58 bei 2013 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-60 (65-69 b. l.). Utenos AVPK pateikta vaizdinė medžiaga (94-98 b. l.) leidžia daryti išvadą, kad Visagino PK areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti kamerų dešiniuose kampuose, prie tos kamerų sienos, kurioje yra kamerų durys; atidarant kameros duris, sanitarinio mazgo plotas, kuriame įrengti tualetai, nėra matomas tol, kol neįeinama į kamerą.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytus duomenis bei faktines aplinkybes, daro išvadą, kad Visagino PK areštinėje sanitarinio mazgo įrengimas ginčo laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad Visagino PK areštinės pareigūnai pažeidė pareiškėjo teisę privačiai naudotis sanitariniu mazgu.
Vertindamas pareiškėjo teiginius apie tai, kad Visagino PK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu nebuvo sudarytos sąlygos naudotis jose esančiais tualetais privačiai ir netrukdomai nuo į kameras įeinančių pareigūnų, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą. Tai reiškia, kad dėl su neišvengiamai su laisvės apribojimo režimu susijusių apribojimų pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas yra objektyviai neįmanomas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę Nr. 2, pareiškimo Nr. 74025/01).
Be to, pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad Visagino PK areštinėje esantis pasivaikščiojimo kiemas buvo per mažas, pasivaikščiojimai trukdavo trumpiau nei vieną valandą, kieme nebuvo nuo lietaus ar sniego apsaugančio stogo.
Suimtųjų teisę į pasivaikščiojimus reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalis nurodo, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Areštinių veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas, o jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas, privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Asmenų, laikomų areštinėje, teisę į ne trumpesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore įtvirtina Utenos AVPK Visagino PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio (areštinės) Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 89-V-190 su pakeitimais ir papildymais (toliau – ir Visagino PK vidaus tvarkos taisyklės) 8.9 punktas.
Ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentavo HN 37:2009 17.3 punktas, kuriame buvo nustatyta, jog teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Teismo vertinimu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad stogo įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose, kiemų dydžio, vienam asmeniui tenkančio ploto kieme HN 37:2009 nereglamentavo. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai apie neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo ir vienam asmeniui tenkančio ploto, stogo Visagino PK areštinės pasivaikščiojimo kiemuose nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.
Byloje pateikti Asmens kortelės išrašo duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas visomis buvimo Visagino PK areštinėje dienomis, išskyrus 2015 m. spalio 7 d., buvo vedamas pasivaikščioti (35-40, 46-56 b. l.). Išanalizavus pateiktus duomenis, daroma išvada, kad dauguma pasivaikščiojimų truko ilgiau nei valandą, tačiau 2015 m. rugsėjo 2 d. pasivaikščiojimas truko 5 min. trumpiau, 2015 m. rugsėjo 3 d. pasivaikščiojimas - 3 min. trumpiau, 2015 m. rugsėjo 8 d. - 9 min. trumpiau, 2015 m. spalio 1 d. pasivaikščiojimas - 6 min. trumpiau, 2015 m. spalio 5 d. pasivaikščiojimas - 19 min. trumpiau, 2015 m. spalio 9 d. pasivaikščiojimas - 14 min. trumpiau, 2015 m. spalio 10 d. pasivaikščiojimas - 9 min. trumpiau, 2015 m. spalio 13 d. pasivaikščiojimas - 8 min. trumpiau. Policijos įstaigos pateiktų Asmens kortelės išrašų grafoje „Detalūs duomenys“ nėra nurodyta, dėl kokių priežasčių, t. y. ar dėl pareiškėjo valios, ar dėl oro sąlygų, ar dėl Visagino PK pareigūnų veiksmų, pasivaikščiojimai nurodytomis dienomis truko trumpiau, o 2015 m. spalio 7 d. apskritai nebuvo vedamas pasivaikščioti. Atsakovo atstovas atsiliepime ir pateiktame rašte Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių pareiškėjas 2015 m. spalio 7 d. nebuvo vedamas pasivaikščioti, o aukščiau išvardintomis dienomis pareiškėjui nebuvo užtikrinta vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė. Atsižvelgus į tai, kad pareiga pateikti tinkamus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikų ar saugių kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka Utenos AVPK, daroma išvada, kad policijos įstaiga nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą nebuvo užtikrinta dėl ne nuo Visagino PK areštinės pareigūnų priklausančių priežasčių. Teismo vertinimu, jog nepašalinus abejonių, jos vertinamos pareiškėjo naudai.
Apibendrinęs tai, kad nustatyta, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu Visagino PK devynias dienas neužtikrino pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore.
Be to, pareiškėjas teigė, jog neturinę žalą patyrė dėl to, kad Visagino PK pareigūnai neužtikrino teisės į maitinimą, kadangi pareiškėją etapuojant iš Visagino PK areštinės, jam buvo išduodamas tik sausas davinys, kuris neatitiko vienam asmeniui skiriamų maisto produktų kiekio.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas, maistu suimtieji taip pat aprūpinami nemokamai. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Areštinių veiklos taisyklių 59 punkte. HN 37:2009 8 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, 9 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Pagal šiuos HN 37:2009 punktus, sprendžiant dėl maitinimo užtikrinimo policijos areštinėse, taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (toliau – ir Fiziologinės mitybos normos), kuriame numatyta, kad fiziologinė mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, yra energetinė vertė, lygi 2 298 kcal. Nagrinėjamu ginčo atveju taip pat taikytinos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117„Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – Maitinimo taisyklės), nustatančios maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Šių taisyklių 31 punkte nustatyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai (toliau – sausas davinys), jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Maitinimo taisyklių 32 punktas numato, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Maitinimo taisyklių 34 punkte nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo vietų, sauso maisto davinį turi išduoti ta kardomojo kalinimo įstaiga, iš kurios jis konvojuojamas, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. tačiau minėtieji teisės aktai nenumato, kad šioje įstaigoje konvojuojamiems asmenims turėtų būti išduodamas sausas davinys ir kartu užtikrinamas maitinimas patiekiant pietus.
Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Visagino PK areštinėje laikomiems asmenims maitinimo paslaugas teikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2014 m. rugsėjo 12 d. su pagal Utenos AVPK sudarytą Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo ir pardavimo sutartį (toliau – ir Maitinimo sutartis) (73-77 b. l.). Sutarties šalių susitarimas dėl kelionei pritaikyto maisto davinio tiekimo sąlygų įtvirtintas Maitinimo sutarties 15.15 punkte. Šiame punkte numatyta, kad paslaugos gavėjui, t. y. policijos įstaigai, atskirai užsakius, paslaugos teikėjas įsipareigoja pateikti maisto davinį, pritaikytą kelionei (sunormuotas, išdalintas porcijomis, supakuotas maistas (sumuštiniai, sausainiai, karštas gėrimas paslaugos gavėjo termose ir pan.), atitinkantį pateiktus maistui reikalavimus ir normas, energetinę vertę, bei pritaikytą vartojimui ne maitinimo vietoje (konvojavimo metu ir pan.).
Utenos AVPK nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo-izoliatorių buvo konvojuotas 3 kartus - 2015 m. liepos 1 d., 2015 m. rugsėjo 9 d. ir 2015 m. spalio 14 d. ir visus šiuos kartus pareiškėjui buvo išduotas sauso maisto davinys. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pateiktais duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas iš Visagino PK buvo konvojuotas 4 kartus: 2015 m. liepos 1 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K; 2015 m. rugpjūčio 3 d. – į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių per Lukiškių TI-K; 2015 m. rugsėjo 9 d. ir 2015 m. spalio 14 d. – į Lukiškių TI-K. Asmens bylos pažymos duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas pasirašydamas patvirtino, jog 2015 m. liepos 1 d., 2015 m. rugsėjo 9 d. ir 2015 m. spalio 14 d. Visagino PK areštinės komisariate jam buvo išduotas sausas maisto davinys, tokio patvirtinimo nėra tik Asmens bylos 2015 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje (111, 113-114 b. l.). Teismas, vertindamas nurodytus duomenis, atsižvelgia, kad pareiškėjas skunde nekėlė ginčo dėl to, kad jis negavo sauso maisto davinio, tačiau teigė, kad išduotas sauso maisto davinys neatitiko vienam asmeniui skiriamų maisto produktų vidutinio kiekio.
Utenos AVPK pateikė 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. rugsėjo 8 d. krovinio važtaraščius, kurių duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodytomis dienomis, be patiekalų pusryčiams, pietums ir vakarienei, į Visagino PK areštinę 2015 m. birželio 30 d. pateikė 12 vienetų, o 2015 m. rugsėjo 8 d. - 6 vienetus sauso maisto davinių. Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad sausas davinys į Visagino PK areštinę buvo pateiktas iš vakaro prieš etapavimą ( 30 b. l.). Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtus važtaraščius, 2015 m. birželio 30 d. patiekto sauso maisto davinio vienetą sudarė 100 g karšto rūkymo „Maskvos“ dešros, 100 g marinuotų agurkų, 100 g duonos, 150 g obuolių, 50 g mineralinio vandens „Tavina Fonte“, apytiksliai tai sudarė 620-740 kcal, o 2015 m. rugsėjo 8 d. sauso maisto davinį sudarė 100 g virtos dešros, 100 g marinuotų agurkų, 100 g duonos, 150 g obuolių, 500 ml vandens „Tavina“, 150 g virtų grikių, vienas 40 g sūrelis, apytiksliai tai sudarė 1 100 - 1400 kcal (80-81 b. l.).
Pagal Fiziologinių mitybos normų nuostatas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui skiriamo maisto produktų kaloringumas per dieną turi sudaryti 2 298 kcal. Atsižvelgus į sauso davinio paskirtį, į tai, kad pareiškėjas neneigia aplinkybės, jog 2015 m. liepos 1 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. jam buvo išduoti pusryčiai, bei į tai, kad nurodytomis dienomis išduotų sauso maisto davinių kaloringumas atitinkamai sudarė apie 30 proc. ir apie 50 proc. dienos fiziologinės normos, daroma išvada, kad aukščiau nurodytomis dienomis išduoto sauso maisto davinys užtikrino pareiškėjo teisę į tinkamą maitinimą konvojavimo metu.
Utenos AVPK duomenų apie sauso maisto davinio, patiekto 2015 m. rugpjūčio 3 d. ir 2015 m. spalio 14 d. vykusiam konvojavimui, kiekį ir jo sudėtį nepateikė. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą taisyklę, kad žalos atlyginimo bylose visos abejonės vertinamos pareiškėjo naudai (2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015 ir kt.) ir nustačius, kad Utenos AVPK nepateikė duomenų apie pareiškėjui užtikrintą maitinimą per 2015 m. rugpjūčio 3 d. ir 2015 m. spalio 14 d. vykusius konvojavimus, daroma išvada, kad policijos įstaiga nepaneigė pareiškėjo teiginį, kad konvojavimui išduoto sauso maisto davinys dėl jo nekaloringumo pažeidė jo teisės į tinkamą maitinimą.
Be to, neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su tuo, jog Visagino PK areštinėje ginčo laikotarpiu jam nebuvo sudarytos sąlygos pasiskambinti bei apsipirkti įkalinimo įstaigos parduotuvėje.
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad Visagino PK areštinėje nėra įrengto taksofono. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 22 d. skundu kreipėsi į Visagino PK areštinės viršininką ir prašė paaiškinti, kodėl pažeidžiamos pareiškėjo teisės į skambučius (83 b. l.). Išnagrinėjus skundą, pareiškėjui buvo pateikta informacija, kad Areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija nenumato asmenų, laikomų areštinėje, teisės paskambinti telefonu.
Suimtųjų teisė paskambinti telefonu įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnyje, o teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje – šio įstatymo 28 straipsnyje. Teismas, remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, daro išvadą, kad asmenims, laikomiems teritorinės policijos įstaigos areštinėje, Suėmimo vykdymo įstatymo 23 ir 28 straipsnių nuostatos nėra taikomos. Remdamasis tuo, kas nustatyta, teismas konstatuoja, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose areštinių veiklą ir jų vidaus tvarką, imperatyvių nuostatų, įpareigojančių areštinėje įrengti taksofoną ir parduotuvę, nėra. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, jog Visagino PK pareigūnai neužtikrino pareiškėjo teisės pasiskambinti telefonu ar apsipirkti parduotuvėje.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, miego sutrikimus, dažnus galvos skausmus. Pareiškėjo teigimu, dėl to jis buvo priverstas keiptis į gydytoją ir psichologą. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. birželio 21 d. pareiškėjui apsinuodijus maistu, buvo suteikta greitoji medicinos pagalba; dėl galvos skausmo 2015 m. spalio 1 d. ir dėl peršalimo simptomų 2015 m. spalio 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Visagino PK areštinės sveikatos priežiūros specialistą, kuris jam suteikė pagalbą - išdavė vaistų (86-93 b. l.). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į psichologą ar turėjęs kitų sveikatos sutrikimų, kurie galėjo pasireikšti dėl netinkamų laikymo sąlygų Visagino PK areštinėje. Teismas, priėmęs nagrinėti pareiškėjo skundą, 2016 m. kovo 17 d. nutartimi įpareigojo E. S. pateikti konkrečius duomenis apie jam ginčo laikotarpiu dėl psichologinių problemų ir miego sutrikimų suteiktą pagalbą, nurodyti, ar buvo skirtas gydymas, konkrečias gydymo įstaigas ir specialistus, į kuriuos jis kreipėsi (20 b. l.). Tačiau E. S. tokių duomenų iki teismui baigiant bylą nagrinėti iš esmės nepateikė.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas yra įpareigotas ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Administracinių teismų praktikoje susiformavo aiškinimas, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į nustatytų pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, teisės pasivaikščioti bei teisės į tinkamo maitinimo užtikrinimą pažeidimų pobūdį bei trukmę. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamam policijos įstaigos areštinėje, todėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigine išraiška. Atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, nagrinėjamu atveju 240,00 Eur priteisiama neturtinė žala laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo E.S. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti E.S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 240,00 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. spalio 14 d.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.