- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-23
- Bylos Nr.
- eI-2789-342/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01521-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centras
- Atsakovas
- K. S.
- Advokatai
- Linas Songaila
2016 m. rugsėjo 22 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atsakovui K. S. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi prašymu į teismą, prašydama iš atsakovo K. S. priteisti 140,11 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2015-12-31. Pareiškėja taip pat prašo priteisti ir 36,30 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodo, jog Plungės rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2013-06-27 sprendimu Nr. T1-168 patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatus (toliau - ir Nuostatai), kurių 6 punktas nustato, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Pažymi, jog remiantis Nuostatų 34 punktu vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams – visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Teigia, jog pagal Nuostatų 60 punktą minėtos vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų vykdo pareiškėja. Mano, jog atsakovas pagal Nuostatų 6 ir 34 punktus yra vietinės rinkliavos mokėtojas, todėl jai kyla prievolė mokėti vietinę rinkliavą proporcingą valdomai nekilnojamojo turto daliai. 2016-09-16 teismui pateiktais rašytiniais paaiškinimais pareiškėja teigia, jog tiek Nuostatai, tiek teismų praktika nurodo, kad atleidimu nuo prievolės mokėti vietinę rinkliavą turi rūpintis pats prievolės turėtojas. Mano, jog vietinės rinkliavos mokėtojas privalo būti aktyvus – pats turi kreiptis dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, privalo atsiimti siunčiamą korespondenciją.
Pareiškėjos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą informuotas tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas K. S. atsiliepimu prašo pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog nėra gavęs nė vieno įspėjimo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos mokesčio už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teigia, jog apie skolą sužinojo tik iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo atsiųstų procesinių dokumentų. Mano, jog iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas tik vieną kartą siuntė įspėjimą apie įsiskolinimą, todėl tinkamai neatliko pareigos informuoti atsakovą apie susidariusią skolą. Nurodo, jog ginčo nekilnojamojo turto objekte negyvena, nėra sudaręs sutarties dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo, nėra įsigijęs išvežimo konteinerio. Mano, jog neturi pareigos mokėti už nesamų komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Atsakovas posėdžio metu su pareikštu prašymu nesutinka. Paaiškina, jog negavo nė vieno mokestinio pranešimo per penkerius metus apie vietinės rinkliavos mokėjimą. Nurodo, jog ginčo nekilnojamojo turto objekte niekas negyvena, nėra pastatyto jokio objekto. Pripažįsta, jog nėra informavęs VĮ Registro centro ir pareiškėjos apie nurodytas aplinkybes.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėta pareiškėjos atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, bei savo biudžeto sąskaita gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 - 4 punktai numato, jog savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (toliau – ir LVAT), aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t.y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą.
Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga LVAT praktika, pagal kurią skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t.y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2014-01-28 nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo” sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. LVAT 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, jog aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia tai, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis - todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (žr., pvz., 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.
Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka”, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka” principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 punktas), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 punktas). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 punktai). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus bei sąvoka „atliekų turėtojas”, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 punktas, 1 straipsnio 1 dalies c punktas), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.
Taigi savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Plungės rajono savivaldybės taryba 2013-06-27 sprendimo Nr. T1-168 1 punktu patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Pagal Nuostatų 60 punktą per nustatytą laikotarpį nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą išieškojimą (pagal bendrovės valdybos patvirtintą tvarką) iš rinkliavos mokėtojų vykdo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras.
Nuostatų 6 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai tai komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Iš esmės analogiškai buvo nustatyta ir Nuostatuose patvirtintuose Tarybos 2009-12-23 sprendimo Nr. T1-317 1 punktu (6 punktas).
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog nekilnojamojo turto objektas, adresu (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė atsakovui. Iš pareiškėjos 2016-06-09 pažymos Nr. R-PL-18 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo” bei įspėjimo „Dėl nesumokėto vietinės rinkliavos mokesčio” nustatyta, kad nuo 2011-01-01 iki 2015-12-31 atsakovo valdomas turto objektas buvo apmokestintas 140,11 Eur suma. Duomenų, jog atsakovas ginčo rinkliavą sumokėjo, byloje nėra.
Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip jau buvo minėta, pagal LVAT praktiką vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, t. y. ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Teismas pažymi, jog šioje byloje, ginčas kilęs dėl atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą, todėl atsakovo argumentai apie nesuteiktą konteinerį, neišvežamas atliekas, atliekų tvarkytojų pareigas, jokio objekto nebuvimo nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, nes asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu/naudojimu, komunalinių atliekų turėjimu ar atliekų tvarkytojų pareigų tinkamu vykdymu. Kaip jau buvo minėta, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014-01-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 išaiškino, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą; vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Šiuo atveju atleidimas nuo vietinės rinkliavos ir vietinės rinkliavos lengvatos yra reglamentuotos Nuostatuose, kurių 16 punkte yra įtvirtinti pagrindai, kai vietinė rinkliava neskaičiuojama (dėl to asmenys paslaugos teikėjui turi pateikti šias sąlygas patvirtinančias pažymas); 17 punkte nustatytas papildomas vietinės rinkliavos neskaičiavimo atvejis; 18 punkte reglamentuojamos situacijos, kai vietinė rinkliava sumažinama 50 procentų,; 19 punkte įtvirtinti atvejai, kai vietinė rinkliava neskaičiuojama juridiniams asmenims; pagal 20 punktą išimtiniais atvejais vietinė rinkliava neskaičiuojama savivaldybės tarybos sprendimu; Nuostatų 20 punkte yra detalizuoti penki išimtiniai atvejai, kai vietinė rinkliava neskaičiuojama. LVAT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis; tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą; teisę mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2663-662/2016).Teismas atkreipia dėmesį, jog šioje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, tačiau nėra sprendžiamas klausimas dėl atsakovo atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, todėl nesant byloje duomenų, jog atsakovas kreipėsi į pareiškėją su prašymu atleisti jį nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, nesant savivaldybės tarybos sprendimo, pareiškėjui iš atsakovo pritiestina nesumokėta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą.
Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Byloje nustačius, kad atsakovas už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2015-12-31 yra nesumokėjęs 140,11 Eur ginčo rinkliavos sumos, ši suma priteistina pareiškėjai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Toks dydis patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose (administracinei bylai aktuali 2015 kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Pareiškėja teismo prašo iš atsakovo priteisti ir 36,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomą priteisti sumą sudaro 36,30 Eur prašymo teismui paruošimo ir surašymo išlaidos. Bylos dokumentais nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėją atstovavo advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinės bendrijos SGKA Legal advokatas Linas Songaila. Šių išlaidų pagrindimui pateikiama specifikacija Nr. 11612 (2-oji eilutė), 2016-06-22 PVM sąskaita faktūra serija SGKA Nr. 11612 ir 2016-06-23 vietinio mokėjimo nurodymas.
Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už dokumentų parengimą (prašymo surašymą) maksimali priteistina suma gali sudaryti 2,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktais duomenimis (www.socmin.lt), vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2016 m. IV ketv. buvo 759,90 Eur, todėl maksimali priteistina suma už prašymo surašymą yra 1892,25 Eur (759.90 x 2,5). Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punkto nuostatomis, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes.
Spręsdamas dėl pareiškėjai priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydžio, teismas atsižvelgia į aplinkybę, kad prašymas teismui buvo teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, aplinkybę, jog byla buvo išnagrinėta pirmame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, į bylos pobūdį, apimtį, sudėtingumą, į pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, pareiškėjo atstovo teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą ir daro išvadą, jog iš atsakovo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, todėl mažintina. Pažymėtina, jog analogiškose bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo, LVAT sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu mažinti bylinėjimosi išlaidas (žr., pvz., LVAT 2015-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-197-602/2015; 2015-02-04 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-286-602/2015 ir 2015-02-04 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-287-602/2015 ir kt.). Teismas aukščiau nurodytų motyvų pagrindu nesutinka su pareiškėjos pateiktais argumentais, jog prašoma priteisti suma yra 52 kartus mažesnė nei maksimali Rekomendacijose nustatyta suma, todėl neturėtų būti mažinama. Taigi, nors pareiškėjos prašoma priteisti 36,30 Eur suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, tačiau teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtus kriterijus, konstatuoja, jog pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo priteistinas 14,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras prašymą tenkinti iš dalies.
Iš atsakovo K. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjai UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras (juridinio asmens kodas 171780190) priteisti 140,11 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt eurų ir 11 euro centų) vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2015-12-31.
Pareiškėjos UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinti iš dalies ir pareiškėjai UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras (juridinio asmens kodas 171780190) iš atsakovo K. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) priteisti 14,00 Eur (keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitoje dalyje prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.