Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Inno System“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Languvita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inno System“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Languvita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu Atsakovei UAB „Inno System“, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento Ieškovės sudarytus vienašalius sandorius: 2017 m. balandžio 6 d. mokėjimo pavedimą 21 500,00 Eur sumos Atsakovei, 2017 m. balandžio 11 d. mokėjimo pavedimą 3 350,00 Eur sumos Atsakovei, 2017 m. balandžio 18 d. mokėjimo pavedimą 1 814,09 Eur sumos Atsakovei, taikyti restituciją ir priteisti Ieškovei iš Atsakovės 26 664,09 Eur naudai, o Atsakovei suteikti teisę pareikšti kreditorinį reikalavimą Ieškovei, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. 2018 m. sausio 16 d. į parengiamąjį posėdį be pateisinamos priežasties neatvykus atsakovui UAB „Inno System“, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 230 straipsnio 2 dalimi ir 285 straipsnio 1 dalimi, buvo priimtas sprendimas už akių, kuriuo ieškinys buvo patenkintas.Atsakovas UAB „Inno System“ pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame nurodė, kad jam nebuvo įteiktas šaukimas į 2018-01-16 vykusį teismo posėdį ir dėl to Atsakovė neturėjo galimybės pateikti atsiliepimą į ieškinį. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškinį ir pripažino negaliojančiais vienašalius sandorius. Tiek ieškinyje, tiek sprendime už akių neteisingai nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. Atsakovė Ieškovei pardavė prekių už 31 668,73 Eur sumą. Už parduotas prekes Ieškovė trimis bankiniais pavedimais: 2017 m. balandžio 6 d. – 21 500 Eur, 2017 m. balandžio 11 d. – 3 350 Eur ir 2017 m. balandžio 18 d. – 1 814,09 Eur, iš viso 26 664,09 Eur. Atsakovė nurodo, kad nurodytu laikotarpiu Atsakovė Ieškovei pardavė prekių ne už 31 668,73 Eur, o už 19 668,73 Eur, o Ieškovė trimis mokėjimais sumokėjo Atsakovei 26 664,09 Eur sumą, kadangi šie mokėjimai apėmė ir 12 000,00 Eur dydžio avansinio mokėjimo grąžinimą Atsakovei, kurį Atsakovė 2017 m. kovo 10 d. mokėjimo pavedimu per klaidą sumokėjo Ieškovei. Taip pat nurodo, kad teismas formaliai vertino Atsakovės nemokumo būseną ir nurodo, jog Ieškovė vykdė veiklą iki pat balandžio mėnesio pabaigos ir stengėsi išsaugoti įmonę, iki pat 2017 m. balandžio 25 d. Ieškovė vykdė atsiskaitymus ir su kitais kreditoriais, gavo įplaukų. Atsakovės teigimu, atsiskaitymai su Atsakove buvo būtini siekiant išsaugoti bendrovę, nes Ieškovei neatsiskaičius su Atsakove, Atsakovė būtų nebeteikusi Ieškovei gaminių, o Ieškovė būtų nebegalėjusi vykdyti veiklos. Taip pat Atsakovė pažymėjo, kad Ieškovės atliktais mokėjimais Atsakovei kitų kreditorių interesai nebuvo pažeisti.Ieškovas teismui pateikė atsiliepimą į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame nurodė, kad su pareiškimu nesutinka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 21 d. nutartimi nutarė atsakovo pareiškimo dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkinti, nes nebuvo nustatyti CPK 288 straipsnio 4 dalyje numatyti pagrindai, pagal kuriuos teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui ir 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Teismas konstatavo, kad procesiniai dokumentai (ieškinys su priedais bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo) Atsakovei buvo siunčiami ieškinyje nurodytais adresais: registruotos buveinės adresu (duomenys neskelbtini), kitu žinomu adresu – (duomenys neskelbtini), taip pat buvo siųsti Atsakovės direktoriaus A. O. gyvenamosios vietos adresu, tačiau visais atvejais grįžo neįteikti. Atsakovės registruotos buveinės adresas, nurodytas juridinių asmenų registre, yra (duomenys neskelbtini), todėl Atsakovei tenka pareiga užtikrinti, kad ją pasiektų pašto siunta, siunčiama jos registruotos buveinės adresu, arba juridinių asmenų registre patikslinti duomenis apie save. 2017 m. lapkričio 29 d. teismas, vadovaudamasis CPK 123 straipsnio 4 dalimi, procesinius dokumentus Atsakovei pakartotinai išsiuntė jos registruotos buveinės adresu ir nuo išsiuntimo praėjus 10 dienų, t.y. 2017 m. gruodžio 11 d., laikė, kad procesiniai dokumentai Atsakovei įteikti. Teismas pateiktųjų rašytinių įrodymų pagrindu nustatė, kad Atsakovė nepagrindė nurodytų aplinkybių, neva Ieškovė ginčijamų mokėjimų atlikimo metu vykdė veiklą, kad privalėjo atlikti ginčijamus mokėjimus, kad atliktais mokėjimais nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės, taip pat nepateikė įrodymų, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu tiek Ieškovė, tiek Atsakovė elgėsi sąžiningai. Sprendė, jog Atsakovė pareiškime dėl spendimo už akių peržiūrėjimo iš esmės nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė įrodymų, galinčių turėti įtakos teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas UAB „Inno System“ atskiruoju skundo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-21 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkinti. Atskirąjį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais:

Teismas nedėjo pakankamai pastangų siekiant įteikti Atsakovui procesinius dokumentus ir nepažeisti jo teisės į teisingą civilinės bylos išnagrinėjimą. O būtent, teismas nepasiūlė Ieškovui pateikti kito Atsakovo adreso, kuris galėjo būti nustatytas tiek pagal viešai prieinamą informaciją apie Atsakovą, tiek pagal Atsakovo Ieškovui pateiktus dokumentus. Kaip matyti iš komercinių pasiūlymų prie Atsakovo rekvizitų nurodytas Atsakovo adresas – (duomenys neskelbtini), www.google.lt paieškoje įvedus Atsakovo pavadinimą yra nurodytas adresas – (duomenys neskelbtini), oficialiame Atsakovo tinklalapyje nurodytas būtent (duomenys neskelbtini), adresas, kad Atsakovas vykdo veiklą adresu – (duomenys neskelbtini) nuo 2017-09-06, patvirtina ir negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. NKP-4. Teismas visiškai nevertino Atsakovo nurodytų aplinkybių, kad iki pat 2017-04-25 Bendrovė vykdė atsiskaitymus ir su kitais kreditoriais. Pavyzdžiui, kaip matyti iš Bendrovės banko sąskaitos išrašo 2017-04-05 Bendrovė atliko mokėjimo pavedimą kreditoriui UAB Reimpex Kaunas už medžiagas net 3 036 Eur dydžio sumai, 2017-04-19 buvo apmokėta 250 Eur dydžio sąskaita kreditoriui 4X4 Service UAB, 2017-04-24 buvo sumokėta 411,84 Eur dydžio skola, o 2017-04-25 net 1 080,57 Eur dydžio skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jei teismas būtų tinkamai įvertinęs šias Atsakovo nurodytas aplinkybes, nebūtų padaręs išvados, jog neva Bendrovės ekonominė padėtis turėtų būti vertinama kaip nemokumas, priešingai minėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad Bendrovė iki pat 2017-04-25 atsiskaitinėjo su kreditoriais, todėl negalėjo būti laikoma nemokia. Atsakovas pareiškime nurodė, kad tarp Atsakovo ir Ieškovo buvo susiklostę sutartiniai santykiai, t. y. Ieškovas įsigijo PVC gaminius, kurie Ieškovui buvo perduoti. Tai, kad PVC gaminiai buvo perduoti Ieškovui patvirtina tiek komerciniai pasiūlymai, tiek išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Atsižvelgiant į nurodytą, Ieškovas privalėjo atsiskaityti su Atsakovu už perduotus PVC gaminius. Bendrovės vykdoma veikla - PVC gaminių montavimas. Tuo tarpu Atsakovas pardavė Ieškovui PVC gaminius už mažiausią kainą rinkoje, todėl tokie sandoriai buvo išimtinai naudingi Ieškovui, ko pasėkoje negalėjo pažeisti kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Ginčijamus mokėjimus atliko ne Bendrovės vadovas ar akcininkas, bet išimtinai buhalteris, atitinkamai nei teismas, nei Ieškovas neįrodė, jog Ieškovas ir Atsakovas buvo nesąžiningi.Ieškovo atliktas mokėjimo pavedimas apėmė ir 12 000 Eur dydžio avanso grąžinimą, kuris buvo pervestas Ieškovui per klaidą. Tuo tarpu Ieškovas neturėjo teisės ginčyti tokio mokėjimo pavedimo, kadangi 12 000 Eur dydžio suma niekada nepriklausė Ieškovui. Mokėjimas neturi sandoriui privalomo laisvos valios požymio, nesukuria asmenims teisių ir pareigų, todėl nelaikytinas sandoriu. Ieškovas reikšdamas reikalavimą pripažinti negaliojančiais mokėjimo pavedimus, visu pirma, turėjo reikalauti teismo pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu buvo atlikti ginčijami mokėjimai, tačiau Ieškovas tokio reikalavimo nereiškė ir teismas tokio klausimo taip pat nesprendė. Teismas negalėjo pripažinti Ieškovo atliktų mokėjimo pavedimų negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, atitinkamai teismas negalėjo priimti sprendimo už akių, o Atsakovo pareiškimą turėjo tenkinti.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas nurodė, kad atskirajame skunde neteigiama, kad apeliantui procesiniai dokumentai buvo įteikti netinkamai ar procesiniai dokumentai nebuvo įteikti. Apeliantas atskirajame skunde tik teigia, kad apie teismo procesą nežinojo ir teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytų argumentų, jog teismas 1) nedėjo pakankamai pastangų siekiant įteikti apeliantui procesinius dokumentus; 2) nepasiūlė ieškovui pateikti kito apelianto adreso. Apeliantas tik dėl šių priežasčių visiškai nepagrįstai skundžiamą teismo nutartį laiko nepagrįsta. Apelianto registruotos buveinės adresas, nurodytas juridinių asmenų registre, yra (duomenys neskelbtini), todėl apeliantas nevykdė ir nevykdo įstatymo nustatytos pareigos ir juridinių asmenų registro neinformuoja apie pasikeitusį buveinės adresą. Įstatymo nustatytos pareigos nevykdymas, negali būti pagrindu panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį, kas visiškai nepagrįstai prašoma padaryti atskiruoju skundu. 2017 m. liepos 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad jog ieškovo realiai valdomo turto vertė yra ženkliai mažesnė, nei balanse deklaruoti duomenys, nuo 2017 m. kovo mėnesio ieškovas nebeatsiskaito su kreditoriais, nuo balandžio mėnesio ieškovas veiklos nebevykdo. Prieštaraudamas prejudiciniam faktui apeliantas visiškai nepagrįstai atskirajame skunde teigia, kad ieškovas iki pat 2017 m. balandžio mėn. pabaigos vykdė veiklą, t.y. tiek atliko už įsigytus gaminius mokėjimus, tiek už parduotą produkciją gavo įplaukas. Įplaukų gavimas ir mokėjimų atlikimas neįrodo veiklos vykdymo. O įmonė ir būdama nemoki gali vykdyti veiklą, kas visiškai nepagrįstai priešingai teigiama atskirajame skunde. Ieškovas su apeliantu ginčijamų sandorių (mokėjimų) sudaryti neprivalėjo, nes to nenumatė nei įstatymas, nei teismo sprendimas. Ieškovui esant skolingam darbuotojams ir valstybės biudžetams, ginčijamais sandoriais (mokėjimais), pažeidžiant imperatyvią teisės normą, reglamentuojančią atsiskaitymų eiliškumą, buvo suteikta pirmenybė apeliantui pasidengti ieškovo skolą jam, ką įstatymas preziumuoja kaip atskirą kreditoriaus teisių pažeidimo konstatavimo pagrindą. Ginčijamų sandorių (mokėjimų) 26 664,09 Eur sumos atlikimas pažeidė ieškovo kreditorių teises. Ginčijami sandoriai (mokėjimai) buvo sudaryti išimtinai apelianto interesais. Ginčijami sandoriai (mokėjimai) buvo sudaryti apeliantui žinant apie ieškovo finansines problemas, skolas, nes apelianto direktorius prieš ginčijamų sandorių sudarymą įsigijo ieškovo akcijų paketą, todėl apeliantas negali būti laikomas sąžininga ginčijamų sandorių šalimi. Pagal ginčijamus mokėjimus apeliantas iš ieškovo gavo 26 664,09 Eur sumą. Šios aplinkybės apeliantas neneigia, todėl apelianto su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti dokumentai apie pirkimo-pardavimo sandorius, jokios įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui bei pagrįstumui neturi, kas visiškai nepagrįstai priešingai teigiama atskirajame skunde.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.Teismo sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso. Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos CPK 285 straipsnyje. CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių gali būti priimamas tuo atveju, jeigu į teismo posėdį neatvyksta viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo. Sprendimo už akių priėmimo galimybė nėra teisinė sankcija į parengiamąjį posėdį neatvykusiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl tikslas užtikrinti proceso koncentruotumą, įpareigojant civilinio proceso šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis) ir numatant šios pareigos nesilaikymo padarinius, iš kurių vienas ir yra sprendimo už akių priėmimo galimybė, derintina su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2006).Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui ir 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, taip pat turėjo įvertinti, ar minėtame pareiškime atsakovas pateikė įrodymus, kurie galėjo turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. CPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis. Procesinių dokumentų įteikimo tvarka nustatyta CPK 123 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, kitiems Juridinių asmenų registre nurodytiems valdymo organų nariams, juridinio asmens atstovams teisme arba raštinės darbuotojui. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui, o kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Juridinių asmenų registre privalo būti nurodytas ir juridinio asmens buveinės adresas (CK 2.66 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o pasikeitus juridinio asmens buveinės adresui, juridinis asmuo privalo pateikti nustatytos formos prašymą įregistruoti pakeitimus juridinių asmenų registre per trisdešimt dienų nuo pakeitimo padarymo dienos (CK 2.66 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtųjų normų buvo laikomasi ir Atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti CPK 122 straipsnio 2 dalyje bei 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Nemokumas yra įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Įmonės nemokumo konstatavimui nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla. Faktinis įmonės nemokumas, kai jai dar nėra iškelta bankroto byla, nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodyto turto ir įsipareigojimų santykį. Ieškovas su ieškiniu pateikė įrodymus apie ieškovo nemokumą 2017 m. sausio 1 d. ir ginčijamų sandorių sudarymo metu, ką teismas skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai konstatavo pakankamais. Ieškovo nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu įrodo ir faktinė bylos aplinkybė, jog ieškovui bankroto bylos iškėlimą iniciavo apelianto vadovo paskirtas ieškovo vadovas po mėnesio, kai buvo padaryti ginčijami mokėjimai. 2017 m. liepos 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad jog ieškovo realiai valdomo turto vertė yra ženkliai mažesnė, nei balanse deklaruoti duomenys, nuo 2017 m. kovo mėnesio ieškovas nebeatsiskaito su kreditoriais, nuo balandžio mėnesio ieškovas veiklos nebevykdo. Prieštaraudamas prejudiciniam faktui apeliantas atskirajame skunde teigia, kad ieškovas iki pat 2017 m. balandžio mėn. pabaigos vykdė veiklą, t.y. tiek atliko už įsigytus gaminius mokėjimus, tiek už parduotą produkciją gavo įplaukas, tačiau įplaukų gavimas ir mokėjimų atlikimas neįrodo įmonės mokumo.Teismų praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti iki sutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Taip pat pripažįstama, kad skolininko pareiga sudaryti sandorį gali būti nustatyta teismo sprendimu, o atitinkamais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Nagrinėjamu atveju ieškovas su apeliantu ginčijamų sandorių (mokėjimų) sudaryti neprivalėjo, nes to nenumatė nei įstatymas, nei teismo sprendimas. Aplinkybė, kad ieškovas privalėjo atsiskaityti su apeliantu, nepripažintina tuo imperatyvu, kuris lėmė ieškovui neišvengiamą teisinę pareigą vykdyti ginčijamus mokėjimus. Priešingai, imperatyvas reikalavo mokėti ne apeliantui, o su darbo santykiais susijusius mokėjimus, todėl visiškai nepagrįstai atskirajame skunde teigiama, jog ieškovas privalėjo atlikti apeliantui ginčijamus mokėjimus.Skolininko sudarytas sandoris gali pažeisti kreditoriaus teises, jei skolininkas, turėdamas kelis kreditorius ir būdamos nemokus, suteikia pirmenybę kitam bent vienam kreditoriui. Jeigu, be kreditoriaus, su kuriuo atsiskaityta, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėja arba nepakito. Ieškovui esant skolingam darbuotojams ir valstybės biudžetams, ginčijamais sandoriais (mokėjimais), pažeidžiant imperatyvią teisės normą, reglamentuojančią atsiskaitymų eiliškumą, buvo suteikta pirmenybė apeliantui pasidengti ieškovo skolą jam, ką įstatymas preziumuoja kaip atskirą kreditoriaus teisių pažeidimo konstatavimo pagrindą. Ginčijamų sandorių (mokėjimų) atlikimas pažeidė ieškovo kreditorių teises.CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Ieškovas žinojo, arba privalėjo žinoti, jog ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovo kreditorių teises, nes ieškovo administracijos vadovas buvo susipažinęs su ieškovo finansinės atskaitomybės duomenimis, įmonės prisiimtais įsipareigojimais ir skolomis, tačiau, pažeisdamas kitų ieškovo kreditorių teises, ginčijamais sandoriais atsiskaitė su apeliantu. Ginčijami sandoriai (mokėjimai) buvo sudaryti išimtinai apelianto interesais, apeliantui žinant apie ieškovo finansines problemas, skolas, nes apelianto direktorius prieš ginčijamų sandorių sudarymą įsigijo ieškovo akcijų paketą, todėl apeliantas negali būti laikomas sąžininga ginčijamų sandorių šalimi. CK 6.67 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų, todėl ginčo atvejų šalių nesąžiningumas preziumuojamas, kas visiškai nepagrįstai priešingai teigiama atskirajame skunde.Byloje ginčo objektas yra trys (2017-04-06 Mokėjimo pavedimas 21 500 Eur, 2017¬04-11 Mokėjimo pavedimas 3350 Eur, 2017-04-18 Mokėjimo pavedimas 1814,09 Eur) 26 664,09 Eur sumos ieškovo mokėjimai atsakovui (vienašaliai sandoriai), bet ne ieškovo skolos atsakovui atsiradimo sandoriai, ką visiškai pagrįstai ir konstatavo teismas skundžiamoje nutartyje. Pagal ginčijamus mokėjimus apeliantas iš ieškovo gavo 26 664,09 Eur sumą. Šios aplinkybės apeliantas neneigia, todėl apelianto su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti dokumentai apie pirkimo-pardavimo sandorius, jokios įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui bei pagrįstumui neturi, kas visiškai nepagrįstai priešingai teigiama atskirajame skunde.Sutiktina su apelianto argumentu, kad pagrindinė PVM sąskaitos faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė. Apibendrintoje kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog PVM sąskaita faktūra negali būti savaime prilyginama pirkimo–pardavimo sutarčiai ir civiliniu teisiniu atžvilgiu negali šalių įpareigoti kaip sutartis, o ši jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Todėl PVM sąskaita faktūra negali atstoti pirkimo–pardavimo sutarties ar jos pakeisti. Be to, vien remiantis šiuo apskaitos dokumentu nėra pagrindo preziumuoti šalių pirkimo–pardavimo sutartinių santykių, nes PVM sąskaita faktūra geriausiu atveju (jei joje yra papildomų prekių gavėjo įrašų) tegali patvirtinti prekių perdavimą. Tačiau remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, net jei ir negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. ar šalis sieja pirkimo ir pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 6 iki 2017 m. balandžio 18 d. atliktus mokėjimus Atsakovei tuo pagrindu, kad šie mokėjimai atlikti Ieškovei esant nemokiai ir pažeidžia kitų Ieškovės kreditorių interesus. PVM sąskaitos faktūros būtent ir patvirtino patį sutartinių santykių faktą bei jo pagrindu atliktus mokėjimus. Dėl prievolinių santykių tarp šalių buvimo ginčas nekilo, atsakovas pareiškime nurodė, kad tarp Atsakovo ir Ieškovo buvo susiklostę sutartiniai santykiai, t. y. Ieškovas įsigijo PVC gaminius, kurie Ieškovui buvo perduoti, ką patvirtina tiek komerciniai pasiūlymai, tiek išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Kaip matyti iš pateiktų paaiškinimų, sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, todėl negalimas ir tokios sutarties pripažinimo negaliojančiu klausimo išsprendimas, todėl teismas teisėtai pripažino negaliojančiais vienašalis sandorius.Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 335–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.