- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-26
- Bylos Nr.
- 2A-693/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- A. K., A.
- Trečiasis asmuo
- A. K., S. R.
- Atsakovas
- A. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-87-431/2009 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui A. R. dėl mainų sandorio pripažinimo galiojančiu, tretieji asmenys: A. K. , S. R. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė pripažinti sudarytą šalių turto mainų sutartį, pagal kurią atsakovas perdavė ieškovui nuosavybėn: garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 24 558 Lt, katilinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 16 003 Lt, dirbtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 12 509 Lt ir garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 36 830 Lt, esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovas perdavė atsakovui butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 80 000 Lt, ir 22 000 Lt sumą, įformintą paskolos sutartimi (rašteliu), bei sumokėjo 13 145 Lt už buto komunalines paslaugas. Nurodė, kad 2000 metais šalys susitarė apsikeisti nekilnojamuoju turtu. 2000 m. birželio mėnesį atsakovas ieškovui perdavė ginčo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovas atsakovui perdavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei įsipareigojo sumokėti turto vertės skirtumą – 22 000 Lt ir mokėti už buto komunalines paslaugas. Atsakovas apsigyveno gautame bute, padarė jame remontą, o ieškovas remontavo gautus statinius, pastatė naujus statinius. Apie atliekamas rekonstrukcijas atsakovas žinojo ir tam neprieštaravo. Ieškovas į ginčo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), investavo 192 000 Lt, t.y. daugiau nei gauto turto vertė. Ginčo pastatai yra ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ieškovas, norėdamas įregistruoti mainų sutartį, iš VĮ „Registrų centras“ gavo pažymą, tačiau atsakovas, matydamas, kad ginčo pastatai yra pagerinti, įregistruoti sutartį atsisakė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, priėjo prie išvados, kad 2000 metais bylos šalys pasiekė tokį susitarimą, pagal kurį realiai naudojosi viena kitos nekilnojamuoju turtu ir toks apsikeitimas šalis tuo momentu tenkino: atsakovas nesinaudojo iš ŽŪB „Melekonys“ grąžintais už pajų pastatais, ieškovo personalinei įmonei šie pastatai buvo tinkami naudoti jos tiesioginei veiklai vykdyti. Už naudojimąsi atsakovo pastatais, pastarajam buvo suteikta galimybė naudotis ieškovui priklausančiu butu. Tačiau teismas sprendė, kad nustatytoji aplinkybė, kad šalys tam tikru momentu realiai naudojosi viena kitos nekilnojamuoju turtu, nėra pakankama išvadai, kad šalys sudarė būtent mainų sutartį ir ją visiškai įvykdė, nes toks naudojimasis patalpomis galimas ir pagal kitokios rūšies sutartis ar susitarimus, todėl vertintino šalių valią dėl tokio apsikeitimo, atitinkamai kvalifikuojant susiklosčiusius teisinius santykius. Teismo nuomone, tarp šalių nebuvo sudaryta sutartis pagal CK 6.432 straipsnio reikalavimus. Nekilnojamojo turto mainų sandoris turi būti notarinės formos (CK 6.393 str.). Šalims nesudarius notarinės formos sutarties, jau pats formos reikalavimų nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas privalo įrodyti aplinkybes, kad jis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka (CK 1.93 str.4d.). Teismas sprendė, kad 2003 m. gegužės 15 d. VĮ „Registrų centras“ išduota pažyma sandoriui sudaryti nėra pakankamas įrodymas pagrįsti aplinkybę, kad atsakovas vengia įforminti sandorį notarine forma. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas teigė, jog šalys buvo susitarusios dėl mainomo turto verčių skirtumo kompensavimo tokiu būdu, kad ieškovas sumokės atsakovui 22 000 Lt ir iki 2005 m. sausio 1 d. mokės už visas komunalines paslaugas, kurios teikiamos butui (duomenys neskelbtini). Minėtos aplinkybės grindžiamos atsakovo pasirašytu skolos rašteliu ir apmokėtomis sąskaitomis už komunalines paslaugas. 2000 m. birželio 1 d., t.y. tą pačią dieną, kurią ieškovas ieškinyje nurodė kaip atsakovo statinių perdavimo ieškovui dieną, atsakovas parašė paskolos raštelį, pagal kurį atsakovas pasiskolino iš ieškovo 22 000 Lt. Teismo nuomone, šio raštelio turinys prieštarauja ieškovo nurodomai pinigų perdavimo esmei perduoti pinigus nuosavybėn, o ne juos skolinti. Be to, daliai skolinamos sumos buvo pažymėta pinigų panaudojimo paskirtis ir atsakovas 2004 m. sausio 9 d. grąžino ieškovui 5 000 Lt pagal paskolos raštelį. 2000 m. birželio 1 d. paskolos raštelyje nėra duomenų, kurie duotų pagrindą jį susieti su ginčo sutartimi, o ieškovas tokių įrodymų teismui nepateikė (CPK 178 str.). Teismas taip pat byloje nenustatė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šalys susitarė, jog ieškovas kažkokį laikotarpį mokės už buto, esančio (duomenys neskelbtini), komunalines paslaugas ir šie mokėjimai bus panaudoti (įskaityti) mainomų daiktų kainų skirtumui padengti. Teismas laikė neįrodyta aplinkybę, kad ieškovas sumokėjo atsakovui kompensaciją už mainomo turto verčių skirtumą, bei sprendė, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kad šalys tarėsi ir susitarė dėl konkrečių turto verčių ar atitinkamai konkrečios kompensacijos pagal mainų sutartį mokėjimo. Be to, teismas nustatė, kad atsakovui priklausantis turtas buvo bendra jungtinė atsakovo ir jo sutuoktinės S. R. nuosavybė, todėl bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto mainams buvo būtinas atsakovo sutuoktinės sutikimas, kurio S. R. nedavė. Teismo nuomone, vien ši aplinkybė nesudaro galimybės teismui pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes jis prieštarautų kitoms imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas, pasisakydamas dėl 2000 m. spalio 12 d. rašto dėl elektros apskaitos perrašymo, nurodė, kad šio rašto turinio trūkumai dėl neteisingo pastatų savininko nurodymo, kitos bendrovės antspaudo uždėjimo bei šio rašto tikslas neleidžia teismui jo vertinti kaip įrodymą, patvirtinantį šalių valią dėl nuosavybės perleidimo ar nuosavybės perėjimo A. K. . Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė mainų sandorio įvykdymo aplinkybių, atsakovo vengimo įforminti sandorį, todėl byloje pateikti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti mainų sutartį sudarytą pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, kai buvo nesilaikoma imperatyvaus CK 1.93 straipsnio 3 dalies reikalavimo. Visas kitas nurodomas aplinkybes, kurios siejamos su nuosavybės teisės į žemę atkūrimu, su savavališkomis ieškovo vykdytomis statybomis bei investuotomis į atsakovui priklausantį turtą lėšomis, teismas nelaikė reikšmingomis ginčo išsprendimui pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes jos negali pagrįsti nei mainų sandorio sąlygų įvykdymo, nei šalies vengimo sudaryti sandorį notarine forma. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokio įrodymo, kuris patvirtintų atsakovo valią (pritarimą) dėl ieškovo atliktų veiksmų. Kadangi nuosavybės teisės perėjimas į nekilnojamąjį turtą, kuriuo naudojosi šalys pagal susitarimą, nebuvo įformintos nustatyta tvarka, tai atskirų ieškovo veiksmų atlikimui buvo bent jau formaliai būtinas registruoto turto savininko – atsakovo sutikimas. Ieškovo veiksmus investuojant lėšas į statinius teismas vertino kaip neatsakingus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai atmetė įrodymą, t.y. 2000 m. spalio 2 d. raštą, adresuotą Vilniaus rajono elektros tinklų viršininkui dėl jame esančių netikslumų ir be pagrindo neįvertino to fakto, kad šį raštą pasirašė atsakovas ir jame nurodė reikšmingą sudarytam mainų sandoriui patvirtinti aplinkybę, tai yra kad statinius (duomenys neskelbtini) kaime perdavė A. K. PĮ nuosavybėn. Teismas byloje turėjo taikyti CK 1.79 str. 1 d. normą, kurioje nustatyta, kad patvirtinusi sandorį šalys netenka teisės jį nuginčyti. Teismas nepagristai sureikšmino rašto formą, nors įrodomąją galia turi ne rašto forma, o jo turinis. Byloje nustatyta, kad 2000 m. A. R. dirbo ir ŽŪB „Melekonys“ ir AB „Sunonis“, todėl naudojimasis atsakovui pavaldžių įmonių blankais ir antspaudais negali būti sureikšmintas daugiau, nei surašytas ir pasirašytas rašto turinis.
2. Teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad į statinius darytos investicijos yra neprotingos. Apelianto nuomone, tokia išvadą galima daryti tik tuo atveju, jeigu byloje visiškai nebūtų įrodymų, patvirtinančių mainų sutarties sudarymo faktą. Ieškovas kartu su šeima persikraustė į pastatus, buvo tikras, kad juos įgijo privačion nuosavybėn, todėl remontavo ir rekonstravo, elgėsi kaip savininkas. Be to, teismas turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad atsakovas kaip ir ieškovas jautėsi šeimininku ir savininku, nes bute atliko kapitalini remontą, keitė langus, grindis, santechniką ir instaliaciją. Atsakovo elgesys būtų lygiai taip pat vertinamas neprotingu, nes laikinai naudojant butą protingas asmuo nedarytų kapitalinio remonto. Ieškovo nuomone, faktų visumą patvirtina, kad po sandorio sudarymo ir turto perdavimo vienas kitam, ginčo šalys atliko veiksmus, kuriais patvirtino mainų sandorį, o tai reiškia, kad patvirtinus sandorį, neteko teisių sandorį ginčyti. Patvirtintas sandoris turėjo būti įformintas arba notarine tvarka, arba teismo sprendimu. Byloje surinkti įrodymai visiškai patvirtina faktą, kad ir ieškovas ir atsakovas apsikeitė daiktais, butą ir pastatus vienas kitam realiai perdavė, t.y. įvykdė esminę mainų sutarties sąlygą apsikeisti mainomais daiktais. Sudaryto sandorio šalių pagrindinis siekis buvo ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos. Byloje nustatytas faktas, kad ieškovas ketino įgyti pastatus (duomenys neskelbtini) kaime, nes turėjo medžių apdirbimo verslą, todėl jam visiškai tiko atsakovo turėtas turtas, kuri galėjo naudoti ir gyvenimui ir verslui.
3. Teismo išvada, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių susitarimą dėl kompensacijos sumokėjimo, nesudaro pagrindo teigti, kad mainų sutartis nebuvo sudaryta. Tai, kad susitarimas dėl kompensacijos mokėjimo yra netinkamas arba neaiškus, nesudaro pagrindo laikyti mainų sandorį nesudarytą. Mainų sutartimi gali būti mainomi nelygiaverčiai daiktai, šalys gali susitarti dėl priemokos esant nelygiaverčiams mainams, gali nelygiaverčius daiktus mainyti be priemokos. Vien ta aplinkybė, kad mainomas nelygiavertis turtas neprieštarauja mainų sutarties esmei.
4. Teismas, nurodydamas, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas vengė sudaryti sandorį, nepagrįstai nevertino atsakovo pranešimų, kuriais jis reikalavo išsikelti iš pastatų (duomenys neskelbtini) kaime. Netiesioginis įrodymas, patvirtinantis atsakovo vengimą sudaryti sandorį, yra atsakovo raštai, kuriais jis reikalavo išsikelti ir byloje nustatytas faktas, kad ieškovas ėmė pažymą sandoriui sudaryti.
5. Teismas, darydamas išvadą, kad mainų sandoris negali būti patvirtintas todėl, kad atsakovo sutuoktinė S. R. nedavė sutikimo tokiam sandoriui, neįvertino byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, sudarydamas mainų sutartį, disponavo turtu, kuris yra jo asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos išreikalauta brangų turtą įgijusio asmens deklaracija patvirtina, kad pastatus (duomenys neskelbtini) kaime A. R. įgijo atsiimdamas natūra pajų iš ŽŪB „Melekonys“, kuris buvo sukauptas iki santuokos. Teismas savo sprendime visiškai nemotyvavo, kodėl šis rašytinis įrodymas yra atmetamas ir tuo pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šis turtas jo įgijimo metu buvo skirtas šeimos poreikiams tenkinti, arba kad šis turtas buvo iš esmės pagerintas už sutuoktinių bendras lėšas. Sutuoktinės vardu šis turtas nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad S. R. savo pretenzijų dėl perleisto turto byloje neteikė, nors apie bylos nagrinėjimą žinojo arba turėjo žinoti nuo ieškinio padavimo dienos, t.y. nuo 2005 m. vasario mėnesio. Pagal CK 3.96 str. 1 d. sandorį, sudarytą be kito sutuoktinio sutikimo galima nuginčyti per vienerius metus nuo tos dienos, kai sutuoktinis sužinojo apie tokio sandorio sudarymą. Taigi, S. R. pretenzijos išreikštos praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl negali įtakoti mainų sutarties patvirtinimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. R. ir trečiasis asmuo S. R. prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas išsamiai aptarė ir įvertino 2000 m. spalio 2 d. raštą dėl elektros apskaitų perrašymo, nustatė šio rašto tikslą ne patvirtinti sandorį, o perrašyti atsiskaitymus už elektros energiją ieškovo vardu, kad jis galėtų šias išlaidas įtraukti į sąnaudas. Teismas taip pat teisingai įvertino šio rašto trūkumus dėl netinkamo pastatų savininko nurodymo, kitos bendrovės uždėto antspaudo ir pagrįstai nusprendė, kad jo negalima vertinti kaip šalių valią dėl nuosavybės perleidimo ar perėjimo patvirtinančio įrodymo. Be to, priešingai nei nurodo apeliantas, byloje nėra pagrindo taikyti CK 1.79 straipsnio 1 dalį bei 2 dalies 4 punktą. Teismas taip pat teisingai įvertino ieškovo veiksmus investuojant lėšas į statinių pagerinimą, kurie atliekami neturint jokio teisinio pagrindo, patvirtinančio nuosavybės teises į statinius, jokio šalių valią atspindinčio rašytinio susitarimo dėl mainų, jokio dokumento, kuriame atlikti veiksmai yra užfiksuoti. Atsakovas ir trečiasis asmuo taip pat pažymėjo, kad buto remontas buvo atliktas ne jų lėšomis, o O. Č. , tačiau net ir tuo atveju, jeigu remontas būtų atliktas atsakovo lėšomis, tai savaime neįrodytų buto perdavimo atsakovo nuosavybėn fakto. Atsakovas taip pat nesutiko su apelianto argumentais, kad ginčo pastatai yra jo asmenine nuosavybė, kadangi jis sudarė santuoką 1994 m. rugsėjo 10 d., nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m,. sausio 1 d. buvo padarytas 141 269 Lt pajinis įnašas iš bendrų šeimos lėšų, o 1997 m. sausio 1 d. ŽŪB „Melekonys“ pajus sudarė 807 631 Lt. Kadangi ginčo pastatai buvo atgauti ir už santuokos metu įgytą pajų, jie yra laikomi bendrąja jungtine nuosavybe, todėl jais disponuoti galima tik turint sutuoktinio sutikimą. Atsakovas taip pat sutiko su teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių susitarimą dėl kompensacijos sumokėjimo. Atsakovas neigia susitarimą dėl kompensacijos sumokėjimo ir remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje 3K-3-20/2008 pabrėžė, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad administracinėje byloje pats ieškovas yra pateikęs prašymą, kuriame savęs jis nelaiko ginčo gamybinių pastatų savininku, bandė nuslėpti, kad šių pastatų savininkas yra atsakovas ir norėjo atkurti nuosavybes teises į žemę, esančią po šiais pastatais. Be to, trečiasis asmuo pažymėjo, kad pats ieškovas, reikšdamas ieškinį, neįtraukė atsakovo sutuoktinės laiku bylą, o vėliau teigia, kad S. R. praleido LR CK 3.96 str. 1 d. numatytą vienerių metų terminą sandoriui nuginčyti. Tačiau LR CK 3.96 str. 1 dalis gali būti taikoma tik tokių sandorių atžvilgiu, dėl kurių sudarymo akivaizdumo ir galiojimo nėra jokių abejonių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu nekilnojamojo turto (buto, esančio (duomenys neskelbtini) ir pastatų (duomenys neskelbtini)) žodinę mainų sutartį sudarė 2000 m. birželio mėnesį. Tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 254 str., 279 str. 2 d. numatė, kad mainų sutartis, kuria mainomi nekilnojamieji daiktai, turi būti notariškai patvirtinta, o notarinės formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. 2000 m. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios mainų sutartį, taip pat reikalauja notarinės formos (CK 6.432 str. 2 d., 6.393 str.). Tačiau įstatymas numato, kad teismas mainų sutartį, kuri sudaryta nesilaikant notarinės formos, gali pripažinti galiojančia (1964 m. CK 58 str., 2000 m. CK 1.93 str. 4 d.).
Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys dėl mainų sutarties pripažinimo galiojančia atmestas, apeliacinį skundą argumentuoja įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino rašytinį įrodymą – 2000 m. spalio 2 d. raštą, adresuotą Vilniaus rajono elektros tinklų viršininkui ,,Dėl elektros apskaitos perrašymo“ ( b. l. 5, t. 1). Šiame rašte išdėstytas tekstas, kad ŽŪB ,,Melekonys“ perdavė A. K. PĮ nuosavybėn pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime ir prašo elektros apskaitą šiuose pastatuose perregistruoti A. K. vardu. Raštą pasirašė ŽŪB ,,Melekonys“ direktorius A. R. ir personalinės įmonės savininkas A. K. . Raštas patvirtintas UAB ,,Sunonis“ antspaudu. Pirmosios instancijos teismas šį rašytinį dokumentą įvertino kaip įrodymą, nepatvirtinantį šalių valios dėl nuosavybės perleidimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą rašytinį įrodymą, padarė pagrįstą išvadą, kad šį raštą šalys surašė tam, kad A. K. PĮ galėtų sudaryti elektros energijos tiekimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į pastatus, kuriais A. K. personalinė įmonė naudojosi. Tai, kad šis raštas nepatvirtina nuosavybės perėjimo ieškovui fakto rodo ir ta aplinkybė, kad šį raštą pasirašė ne atsakovas (kaip savininkas), o ŽŪB ,,Melekonys“ pirmininkas A. R. . Šis raštas patvirtina aplinkybę, kad ŽŪB ,,Melekonys“, kaip elektros energijos vartotojas, perduoda K. PĮ vartotojo teises ir dėl to kreipiamasi į elektros tinklus dėl elektros tiekimo sutarties sudarymo. Be to, šis rašytinis įrodymas turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Ieškovas 2003 m. liepos 24 d. prašyme Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui nurodė, kad žemės sklype, į kurį pagal rengiamą žemėtvarkos projektą jis turi teisę atkurti nuosavybės teises natūra, yra pastatai, kurie neaišku kam priklauso ir kad sutinka su pastato savininku sudaryti nuomos sutartį. Taigi šiame prašyme ieškovas aiškiai nurodo, kad ne jis yra pastatų savininkas ir neužsimena apie mainų sutarties su atsakovu sudarymą, pagal kurią jis save laiko pastatų savininku ir išreiškia valią sudaryti nuomos sutartį su pastatų savininku. 2002 m. liepos 25 d. pareiškime Vilniaus m. 3-čiajam policijos komisariatui ieškovas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) gyvena laikinai ir kad 2000 m. birželio 1 d. atsakovui buvo leidęs laikinai gyventi bute (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 58).
1964 m. CK 279 str. 1 d. buvo nustatyta, kad turto vertės skirtumas mainų atveju gali būti atlyginimams pinigais. Ieškovas nurodo, kad mainomas turtas buvo nelygiavertis ir jis turėjo atsakovui sumokėti vertės skirtumą. Aplinkybę, kad atsakovui sumokėjo 22 000 litų įrodinėja 2000 m. birželio 1 d. paskolos rašteliu (b. l. 62, t. 1). Tačiau šis paskolos raštelis patvirtina aplinkybę, kad ne ieškovas sumokėjo 22 000 litų, o atsakovas iš ieškovo pasiskolino 22 000 litų. Vėlesni šalių veiksmai taip pat patvirtina, kad ieškovas atsakovui 22 000 litų paskolino, o ne įvykdė mokėjimą pagal mainų sutartį. Atsakovas dalį skolos – 5 000 litų ieškovui grąžino, ieškovas skolos grąžinimą priėmė (b. l. 82, t. 1). Taigi ieškovas 2000 m. birželio 1 d. paskolos rašteliu neįrodė, kad vykdydamas mainų sutarties sąlygas, yra atsakovui sumokėjęs mainomo turto vertės skirtumą, t. y. 22 000 litų.
Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokioms teisinėms išvadoms padaryti, turi vadovautis CPK 177-183 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis. CPK 185 str. reikalauja, kad teismas jam pateiktų įrodymų visumą vertintų pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios yra įrodinėjamos proceso metu, vadovaudamasis įstatymu. Šios įrodinėjimo taisyklės nustato pareigą teismui vertinti bylos aplinkybes, remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o tai reiškia, kad vieno ar kito fakto teisinis vertinimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai tokioms išvadoms padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakanka, kai jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjimo dalyko buvimo, užtikrinančio tinkamą materialinės teisės normų taikymą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs aplinkybę, kad šalys naudojosi viena kitai priklausančiu turtu (atsakovas ieškovo butu (duomenys neskelbtini), ieškovas – atsakovo pastatais (duomenys neskelbtini) kaime), šią aplinkybę vertindamas visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra neabejotinų įrodymų, jog šalys 2000 m. birželio mėnesį sudarė mainų sutartį, kurią CK 1.93 str. 4 d. pagrindu teismas galėtų pripažinti galiojančia.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas, sudarydamas mainų sutartį, disponavo turtu (pastatais (duomenys neskelbtini) kaime), kuris buvo ne bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsakovo brangaus turto įsigijimo deklaracijos Nr. 075542 priede numatyta, kad piniginiai įnašai ŽŪB ,,Melekonys“ buvo padaryti 1994-1996 metais (b. l. 3-4, t. 3). Santuoką atsakovas sudarė 1994 m. rugsėjo 10 d. (b. l. t. 2). Pajus 1998 m. rugsėjo 15 d. atsakovui grąžintas natūra, tame tarpe ir ginčo pastatai (duomenys neskelbtini) kaime, kurie 2000 m. vasario 1 d. priėmimo-perdavimo aktu buvo perduoti atsakovo nuosavybėn. Pastatų priėmimo-perdavimo aktas buvo pagrindas atsakovui įregistruoti nekilnojamąjį turtą nekilnojamojo turto registre (b. l. 161, t. 2). Taigi, ginčo pastatus (duomenys neskelbtini) kaime atsakovas 2000 m. vasario 1 d. įgijo už santuokos metu įsigytą pajų ŽŪB ,,Melekonys“, todėl 2000 m. birželio mėn. 1 d. tai buvo bendroji jungtinė atsakovo ir jo sutuoktinės S. R. nuosavybė. Sutuoktiniai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (1970 m. SŠK 21 str. 1 d.). Pagal 1970 m. SŠK 25 str. 4 d. nuostatas, sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija, paleidimo ar įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. Atsakovo sutuoktinė S. R. sutikimo sudaryti 2000 m. birželio mėn. mainų sutartį nėra davusi nei raštu, nei žodžiu. Todėl ieškovo prašoma pripažinti galiojančia 2000 m. birželio mėn. mainų sutartis negali būti pripažinta galiojančia ir dėl tos aplinkybės, kad nebuvo gautas atsakovo sutuoktinės sutikimas.
Civilinio kodekso 3.88 str. 3 d. normos dėl bendros jungtinės nuosavybės pripažinimo yra taikomos, kai turtas įregistruojamas, įsigaliojus šiam civiliniam kodeksui (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 3 d.). Ieškovo nurodytu mainų sutarties sudarymo metu atsakovas pastatų (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistravęs. Nekilnojamo turto registre pastatai (duomenys neskelbtini) įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 2001 m. gruodžio 7 d. (b. l. 161, t. 2). Taigi, ginčo mainų sutarties objektas – pastatai (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registre įregistruoti po 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo. Todėl CK 3.88 str. 3 d. nuostatos šiam turtui gali būti taikomos nuo įregistravimo nekilnojamojo turto registre. Minėta, kad 2000 m. birželio mėn. pastatų (duomenys neskelbtini) kaime atsakovas nebuvo įregistravęs Nekilnojamojo turto registre, todėl iki įregistravimo, t. y. iki 2001 m. gruodžio 7 d. laikoma, kad turtas yra sutuoktinių R. bendroji jungtinė nuosavybė (1970 m. SŠK 21 str. 3 d., 2000 m. CK 3.87 str. 1 d., 388 str. 2 d.).
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. nustatyta, kad CK 1.78 – 1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomas tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Ieškovas nurodė, kad mainų sutartis, kurią jis prašo pripažinti galiojančia, buvo sudaryta 2000 m. birželio mėn., t. y. iki Civilinio kodekso įsigaliojimo. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, spręsdamas šį ginčą, turėjo taikyti CK 1.79 str. nuostatas, yra nepagrįstas.
Išdėstytų argumentų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jo naikinti apeliacine tvarka nėra pagrindo (CPK 329 str., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.