Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-09-16 · Civilinė byla Nr. 2-1717/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-16
Bylos Nr.
2-1717/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vigintas Višinskis
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1717/2014Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 16 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs apelianto K. V. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties, kuria atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ropokalnis“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl BUAB ,,Ropokalnis“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi buvo iškelta UAB ,,Ropokalnis“ bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB ,,Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“.

Šalies argumentai

Įmonės bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas BUAB ,,Ropokalnis“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad buvęs įmonės vadovas bei vienintelis akcininkas K. V. R. sąmoningai sudarė įmonei nenaudingus sandorius, pardavė įmonės turtą susijusiems giminystės bei kitais ryšiais asmenims, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir organizavo veiklą tokiu būdu, kad kreditorių reikalavimų tenkinimas tapo iš esmės neįmanomas. Pažymėjo, kad prieš iškeliant UAB „Ropokalnis“ bankroto bylą K. V. R. realizavo beveik visą bendrovės turtą daugiau nei už 500 000 Lt, tačiau gautos lėšos nebuvo panaudotos kreditorių interesų tenkinimui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi BUAB ,,Ropokalnis“ bankrotą pripažino tyčiniu.

Teismas nustatė, kad 2012 m. balanso duomenimis UAB ,,Ropokalnis“ 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo turto už 1 613 501 Lt, o įsipareigojimai sudarė 1 206 218 Lt. Pasak teismo, nors įmonė 2012 metus baigė turėdama 493 404 Lt nuostolių, tačiau turėjo turto, kuris viršijo įmonės įsipareigojimus. Teismas nustatė, kad nuo 2013 m. pradžios imta aktyviai pardavinėti UAB „Ropokalnis“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą – nuo 2013 m. pradžios iki 2013 m. kovo 13 d. parduota turto už 595 525 Lt (šiuo laikotarpiu įmonei vadovavo K. V. R.). Teismas pažymėjo, jog nėra aišku, ar pirmiau nurodytas turtas parduotas už faktinę daiktų vertę, nes 2012 m. gruodžio 31 d. duomenimis UAB „Ropokalnis“ turto vertė sudarė 1 613 501 Lt, minėto turto vertinimas neatliktas, todėl neatmetama prielaida, kad turtas buvo parduotas pigiau nei reali šio turto vertė. Teismas nustatė, kad turtas parduotas susijusiems asmenims, be to, turtą įsigijo ir pats bendrovės vadovas K. V. R.. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pažymėjo, kad įmonės turto pardavimas mažesnėmis nei rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, ar kurie susiję giminystės ryšiais su įmonės vadovu, yra vienas iš tyčinio bankroto požymių (ĮBĮ 20 str. 2 d. 3 p.).

Teismas nustatė, kad K. V. R., turėdamas galimybę UAB ,,Ropokalnis“ priklausančią parduotuvę parduoti už žymiai didesnę kainą ir tokiu būdu atsiskaityti su kreditoriais, šį turtą įskaitymo būdu perleido UAB „Dainiai“. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta jokių sutarčių dėl kilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, kilnojamas turtas parduotas neatlikus vertinimo, todėl galbūt už mažesnę nei rinkos kainą. Teismas nustatė, kad UAB „Ropokalnis“ realizavus bendrovės turtą, likusio turto vertė sudarė tik 300 226 Lt, tuo tarpu įsipareigojimai kreditoriams – 549 430 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje pateikti du skolos užskaitos aktai iš kurių matyti, kad 2013 m. kovo 8 d. buvo įskaityta UAB „Ropokalnis“ ir K. R. 18 290 Lt skola, bei UAB „Ropokalnis“ ir K. V. R. 100 000 Lt skola, tačiau, bankroto administratoriaus teigimu, nepateikta įrodymų, kad UAB „Ropokalnis“ būtų skolingas minėtiems asmenims. Iš byloje esančių nurašymo aktų teismas nustatė, kad 2013 m. sausio–kovo mėnesiais buvo nurašyta didelė dalis kilnojamojo turto, tačiau turto nurašymo aktai nėra išsamūs, apsiribojama teiginiais, kad turtas visiškai susidėvėjęs, nebetinkamas naudojimui, morališkai pasenęs, nėra pateikta turto sunaikinimo aktų ar kitokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad turtas tikrai buvo nebetinkamas naudojimui ir sunaikintas. Teismo nuomone, gali būti, kad nurašytas turtas faktiškai buvo perimtas atsakovo K. V. R. ar kitų jam artimų asmenų ir toliau naudojamas. Be to, teismas sutiko su bankroto administratoriaus teiginiais, kad nebuvo jokio pagrindo nurašinėti turtą, atvirkščiai – turtą reikėjo išsaugoti tam, kad iš jo būtų galima tenkinti kreditorių reikalavimus.

Teismas nurodė, kad 2014 m. gegužės 24 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akte konstatuota, kad įmonėje buvo vedama dviguba apskaita, UAB „Ropokalnis“ už 2009–2012 m. tvarkė apskaitą nesilaikydamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, neapskaitė buhalterinėje apskaitoje parduotos produkcijos pagal išrašytus krovinio važtaraščius ir pateiktus bendrovės parduotuvių tinklo parduotuvėms, gautų pinigų už parduotą produkciją neapskaitė kasos aparato ir bendrovės kasos pajamose; įmonei mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuoti mokesčiai, nes bendrovė laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. neapskaičiavo pridėtinės vertės, pelno, gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų, įmokų į Garantinį fondą mokestį ir minėtų mokesčių deklaracijose įrašė nepatikimus ir prieštaringus duomenis. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė, kad UAB „Ropokalnis“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, siekiant išvengti privalomų mokesčių valstybei, o taip pat atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).

Teismo nuomone, K. V. R. nesąžiningumą įrodo ir tai, kad šis asmuo, pardavęs beveik visą UAB „Ropokalnis“ turtą, ir žinodamas, kad kreditoriai ketina kelti bankroto bylą, įmonės akcijas perleido G. M. ir UAB „Dainesa“, melagingai nurodydamas, jog UAB „Ropokalnis“ įsiskolinimas kreditoriams 2013 m. kovo 1 d. sudaro 126 508,59 Lt, nors įsiskolinimai kreditoriams tuo metu sudarė apie 500 000 Lt.

Vadovaudamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad buvęs UAB „Ropokalnis“ vadovas ir vienintelis akcininkas K. V. R. veikė priešingai bendrovės interesams, sąmoningai sudarė bendrovei nenaudingus sandorius, mažesnėmis nei rinkos kainomis pardavė beveik visą bendrovės turtą giminystės bei kitais ryšiais susijusiems asmenims, pažeidė CK 6.930¹ str. nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir organizavo veiklą tokiu būdu, kad kreditorių reikalavimų tenkinimas tapo iš esmės neįmanomas. Teismas sprendė, kad egzistuoja visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti tyčinio bankroto požymiai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas K. V. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos nutartį ir atmesti prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB ,,Ropokalnis“ turtas parduotas mažesnėmis nei rinkos kainomis. Tai, kad turtas parduotas susijusiems asmenims, nereiškia, kad jis parduotas mažesnėmis nei rinkos kainomis. Teismas neišsiaiškino parduoto turto rinkos vertės, tačiau be jokio pagrindo konstatavo, kad turtas parduotas mažesnėmis nei rinkos kainomis. Šis faktas sudaro pagrindą naikinti skundžiamą nutartį arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo arba nustatyti parduoto turto rinkos vertes ir naujai įvertinti nustatytus faktus.

2) Skirtingai nei sprendė teismas, visas turtas, kuris buvo parduotas giminystės ir svainystės ryšiais susijusiems asmenims, buvo parduotas už didesnę nei jų likutinė vertė ir didesnę nei rinkos kainą.

3) Teismas rašytinį teismo posėdį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu paskyrė 2014 m. liepos 8 d., tačiau minėtą dieną priėmė nutartį, kurioje nurodė, kad dėl duomenų civilinėje byloje trūkumo neturi galimybės iš esmės išnagrinėti prašymo ir atidėjo bylos nagrinėjimą 2014 m. liepos 10 d. Nėra jokių duomenų, kokių duomenų trūkumą teismas nustatė ir kaip tokius duomenis teismas gavo ir iš ko, tačiau 2014 m. liepos 10 d. teismas priėmė skundžiamą nutartį.

4) Visas parduotas turtas nebuvo tiesiogiai susijęs su įmonės vykdyta gamybine veikla ir jos produkcijos pardavimais, todėl jų pardavimas neturėjo reikšmės įmonės veiklai. Su įmonės akcijų pirkėju buvo sutarta, kad perkama tik įmonės gamybinė veikla, o likęs įmonės turtas iki akcijų perleidimo turi būti parduotas ir iš gautų lėšų sumažintas įsiskolinimas kreditoriams. 2013 m. vasario–kovo mėnesį pardavus įmonės turtą buvo atsiskaityta su kreditoriais. Perleidus įmonę, ji du mėnesius veikė, kol buvo įvykdyta pagrindinės įmonės įrangos vagystė. Tai, kad įmonė nebevykdė gamybinės veiklos ir neatsiskaito su kreditoriais yra naujų įmonės akcininkų ir vadovo atsakomybė. UAB ,,Ropokalnis“ turėjo 4 pirmos eilės kreditorius, su trimis iš jų buvo atsiskaityta, o su vienu iš jų iš dalies. Tai, kad pardavus turtą buvo įskaityti priešpriešiniai UAB ,,Ropokalnis“ ir UAB ,,Dainiai“ reikalavimai, nereiškia veiksmų neteisėtumo. Tai, kad turtas buvo parduotas UAB ,,Dainiai“ už 251 000 Lt sumą, o vėliau UAB ,,Vilandas“ iš UAB ,,Dainiai“ pardavė už 310 000 Lt kainą nereiškia, kad tai akivaizdus veiksmas prieš UAB ,,Ropokalnis“. Iki akcijų pardavimo dienos buvo nevėluojant mokami atlyginimai įmonės darbuotojams, o pardavus akcijas – nebemokami, nors įmonė dar apie du mėnesius vykdė veiklą. Aplinkybė, kad visi pinigai už parduotą turtą patekdavo į įmonės kasą ir buvo naudojami atsiskaitymams, galėtų paliudyti įmonės vyr. buhalterė V. K. ir kasininkė V. V., kurias apeliantas prašo apklausti žodinio proceso tvarka.

5) UAB ,,Ropoklanis“ bankrotą lėmė naujojo įmonės vadovo G. M. veiksmai. Tai, kad naujojo įmonės vadovo veiksmų nevertina bankroto administratorius, įrodo jo šališkumą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB ,,Ropoklanis“ bankroto administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:

1) UAB ,,Ropokalnis“ bankrotu buvo suinteresuotas, jį sukėlė ir iš jo gavo naudos apeliantas K. V. R.. G. M., įsigijęs de facto jau nemokią įmonę, kuri nebeturėjo didžiosios dalies įrenginių ir parduotuvių bankroto negalėjo išvengti. Šiaulių valstybinės apskrities mokesčių inspekcijos akte konstatuota, kad apelianto vadovavimo laikotarpiu UAB ,,Ropokalnis“ apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, kad esamus neapskaitomus pinigus pasisavindavo pats, kad bankrotas sukeltas tyčia, tariamai sumažinant pardavimus, nors pagal gamybos apimtis ir darbuotojų liudijimus gamybos ir pardavimo pajamos nesikeitė.

Šalies argumentai

2) Apelianto prašymas atmesti prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra visiškai nepagrįstas, nes nagrinėjant bylą buvo baigtas mokestinis patikrinimas, kuriuo nustatyta, kad apeliantas organizavo apgaulingą BUAB ,,Ropokalnis“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, neapskaitė didelės dalies pajamų ir neapskaitytas pajamas pats pasisavino. Tai sudaro pagrindą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą pripažinti bankrotą tyčiniu.

3) Apelianto samprotavimai apie teismo šališkumą yra deklaratyvūs, pareikšti tik priėmus apeliantui nepalankų procesinį teismo sprendimą.

4) Teismas pagrįstai rėmėsi balansu, pagal kurį perleisto turto vertė žymiai didesnė nei iš turto pardavimo gautos pajamos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB ,,Ropokalnis“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Skundžiama nutartimi teismas sprendė, kad UAB ,,Ropokalnis“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės vadovo K. V. R. veiksmai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, buvusio įmonės vadovo K. V. R. veiksmai atitiko visus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje numatytus tyčinio bankroto požymius.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad UAB ,,Ropokalnis“ prie bankroto privesta tyčiniais buvusio įmonės vadovo ir akcininko K. V. R. veiksmais.

Kaip minėta, K. V. R. laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2013 m. kovo 13 d. buvo UAB ,,Ropokalnis“ vadovas ir akcininkas (1 t., b. l. 12-28). Byloje nustatyta, kad 2013 m. sausio–kovo mėn. buvo parduota didžioji dalis UAB ,,Ropokalnis“ turto, be to, didelė dalis kilnojamojo turto šiuo laikotarpiu buvo nurašyta. Apeliantas neneigė nei fakto, kad šiuo laikotarpiu buvo parduotas beveik visas įmonės turtas, nei aplinkybės, kad jis parduotas pačiam apeliantui arba su juo susijusiems asmenims. Beveik visas turtas parduotas prieš pat bankroto bylos iškėlimą, dalis šio turto buvo parduota jau gavus kreditorių įspėjimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiame kontekste reikšmingas ir faktas, kad apeliantas ir jo sūnus K. R. už įgytą įmonės turtą atsiskaitė atlikę įskaitymus (1 t., b. l. 87; 2 t., b. l. 99), tačiau jų reikalavimus įmonei patvirtinančių dokumentų nepateikė. Vien iš pateiktų užskaitos aktų negalima spręsti nei apie tai, kad UAB ,,Ropokalnis“ turėjo įsiskolinimą apeliantui ir jo sūnui, nei apie tai, ar, jei minėti įsiskolinimai egzistavo, jie buvo pradelsti.

Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abejonę kelia ir įmonės vadovo veiksmai 2013 m. sausio–kovo laikotarpiu nurašant didelę dalį įmonei priklausančio kilnojamojo turto (1 t., b. l. 88-97). Nurašomo turto pobūdis (kompiuteriai, šaldytuvai, kasos aparatai, stalai, vitrinos ir kt.), jų nurašymo data (prieš pat bankroto bylos iškėlimą), taip pat aplinkybė, kad nėra turto sunaikinimo aktų, sudaro pagrįstą pagrindą abejoti, ar visas šis turtas realiai nebeturėjo vertės ir buvo nurašomas, o ne perleidžiamas apeliantui ar su juo susijusiems asmenims, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Pirmiau nurodyti įmonės vadovo – apelianto veiksmai leidžia teigti, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą būtų apribotos (ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p.).

Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje pateiktas 2014 m. gegužės 23 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas (2 t., b. l. 39-66), kuriame konstatuota, kad įmonėje vedama dviguba apskaita, kad UAB „Ropokalnis“ už 2009-2012 m. tvarkė apskaitą nesilaikydamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, neapskaitė buhalterinėje apskaitoje parduotos produkcijos ir gautų pinigų, netinkamai mokėjo mokesčius, patvirtina, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, siekiant išvengti privalomų mokėjimų ir atsikaitymo su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtame akte nustatyti įmonės vadovo veiksmai sudaro pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju yra ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.

Pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti tyčinį BUAB ,,Ropokalnis“ bankrotą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p., 5 p.; CPK 185 str.).

Bylos duomenys patvirtina, kad teismas 2014 m. liepos 8 d. teismo posėdį atidėjo dėl to, kad 2014 m. liepos 7 d. raštu išreikalavo papildomų duomenų (1 t., b. l. 87). Todėl apelianto teiginys, jog teismas dėl neaiškių priežasčių atidėjo teismo posėdį yra nepagrįstas.

Apelianto argumentas apie teismo šališkumą atmestinas kaip deklaratyvus. Aplinkybė, jog teismas priėmė šaliai nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog jis yra šališkas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjasVigintas Višinskis