Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Majauskienės, teisėjų: Arūno Paštuolio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Simonai Penkauskaitei, dalyvaujant prokurorei Nijolei Žimkienei, gynėjui Vaidučiui Paliukui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. O. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. O. pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 182 str.2d., 203 str. 2 d., 300 str. 1 d. ir pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. nubaustas laisvės apribojimu 2 metams bei įpareigotas per šį laikotarpį nuo 21 val. iki 7 val. būti namuose, neatlygintinai išdirbti 200 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose ir be bausmę vykdančios institucijos žinios, nekeisti gyvenamosios vietos; pagal BK 203 str. 2 d. – 12.500 lt. (100 MGL) bauda; pagal BK 300 str. 1 d. – 12.500 lt. (100 MGL) bauda. Bausmes pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. BK 63 str. 1,2 d. tvarka subendrinus apėmimo būdu, paskirta 2 m. l. apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 65 str. 2 d. galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 m. laisvės apribojimo, įpareigojant per šį laikotarpį nuo 21 val. iki 7 val. būti namuose ir išdirbti 200 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir 12.500 lt bauda bei įpareigotas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamos vietos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. V., V. G., Šarūnas K. M., V. M. ir N. V., kurių atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi pranešėjos pranešimo, proceso dalyvių nuomonių

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. G. O. nuteistas už tai, kad nuo 2001 pradžios iki 2002 m. rugpjūčio 6 d. su N. V. tyčia, turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2001 m. pradžioje, būdamas UAB „X“ komercijos direktoriumi, organizavo ir vykdė apgaulingą realiai įvykusių keramikos dirbinių pirkimo sandorių įforminimą, įmonių, nedalyvavusių šiuose sandoriuose apskaitoje. O būtent: Čekijos piliečiui L. Š., be apskaitos dokumentų už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą įgijus iš keramikos dirbinių gamintojų – fizinio asmens V. L. bei V. Ir V. R. įmonės „A“ 45.693 vnt. keramikos dirbinių, G. O., savo parašu ir UAB „PTG Baltic“ antspaudu tvirtindamas jų pirkimo-pardavimo-perdavimo sutartis, PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderių kvitus, PVM deklaracijas ir, 2002 m. sausio 23 d. patikslinta deklaracija už 2001 m. gruodžio mėnesį, neteisėtai suformavo 1.938.519 lt. PVM ataskaitą, o nuo 2002 m. birželio 11 d., kartu su N. V., jis, savo parašu ir UAB „X“ antspaudu patvirtindamas žinomai suklastotą pirkimo – pardavimo sutartį, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, PVM deklaracijas, suorganizavęs fiktyvų sandorį apie tai, kad spausdinimo mašiną UAB B“ išnuomuoja V. M. ir tuo būdu, sukūręs spausdinimo mašinos pirkimo-perdavimo kaip turtinį įnašą – nuomos sandorių grandinę, nurodęs N. V. savo parašu patvirtinti 2002 m. liepos 25 d. PVM deklaraciją už 2002 m. birželio mėn., kurioje buvo nurodyti melagingi duomenys apie tai, kad UAB „Y“ grąžintina iš valstybės biudžeto 617.895 lt. PVM suma, N. V. 2002 m. rugpjūčio 6 d. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikus prašymą dėl 615.000 lt PVM grąžinimo, siekė apgaule įgyti didelės vertės turtą, bet nusikalstamos veikos nebaigė ir svetimo turto neįgijo, nes, 2002 m. rugsėjo 27 d. Kauno VMI pradėjus planinį UAB „Y“ PVM patikrinimą, prašyta grąžinti PVM suma, grąžinta nebuvo.

Pagal BK 203 str. 2 d. G. O. pripažintas kaltu ir nuteistas ir už tai, kad jis, iš anksto žinodamas, jog kito asmens vardu įsteigiamas juridinis asmuo realiai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, mokesčių valstybei nemokės, o yra reikalingas neteisėtai veiklai nuslėpti, pasinaudodamas giminaičio O. M. pasitikėjimu bei jo asmens dokumentais, 2001 m. rugpjūčio 1 d. O. M. vardu įsteigęs UAB „Y“, įsteigė juridinį asmenį, naudojamą nusikalstamai veiklai nuslėpti.

Pagal BK 300 str. 1 d. G. O. pripažintas kaltu bei nuteistas ir už tai, kad, laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 22 d. iki 2002 m. birželio 11 d. būdamas UAB „X‘ komercijos direktoriumi, žinodamas, kad UAB keramikos dirbinių faktiškai nepirko-nepardavė, už juos pinigų nemokėjo bei, kad spausdinimo mašina H. S. SM74DI-4+L52x74 realiai neegzistuoja ir UAB jos nepirko - nepardavė, žinomai melagingus duomenis patvirtindamas savo parašu ir UAB „ X“ antspaudu, klastojo įvairias pirkimo pardavimo sutartis, įvairius prekių priėmimo perdavimo aktus, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderių kvitus.

Skundu nuteistasis prašo nuosprendį pakeisti ir nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu, įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. perkvalifikuoti į 1961 m. BK 16 str. 2 d. 277 str. 1 d., nes grobti tariamas PVM permokas jis nesiruošė ir neketino, o dėl nusikaltimo, numatyto BK 203 str. 2 d., jį išteisinti ir atitinkamai sušvelninti jam paskirtą bausmę, nes jo dalyvavimas minėtos jam inkriminuotosnusikalstamos veikos padaryme neįrodytas.

Nurodo, kad pagal skundžiamus BK straipsnius jis nuteistas nepagrįstai. Tarp jo ir N. V. susitarimo užvaldyti biudžeto lėšas, nebuvo. Savo veiksmais jis tik siekė padengti importo PVM įsiskolinimą muitinei. Jis pripažįsta, kad jo veiksmai yra neteisėti, bet jie turėjo būti kvalifikuoti kaip mokesčių vengimas arba turtinės žalos padarymas, bet ne kaip siekimas pasisavinti svetimą turtą. Sutarytos keramikos pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, iš jo deklaruotos tariamos PVM permokos buvo tik užskaityti mokesčiai, o dėl tariamos PVM permokos grąžinimo į VMI jis nesikreipė. Tą patį jis ruošėsi daryti ir su PVM permoka už spausdinimo mašiną. Sudarydamas spausdinimo mašinos pirkimo-pardavimo sutartį jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad N. V. kreipsis dėl PVM grąžinimo ir sieks jas užvaldyti. Tokio susitarimo su N. V., nebuvo ir N. V. jį apkalbėjo. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, o jo veikoje to nebuvo. Teismas pažeidė nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, nes nuosprendyje faktinių duomenų, nei pagrindžiančių jo žinojimą apie tai, kad N. V. kreipsis ar kreipėsi dėl PVM grąžinimo į VMI, nei, kad tarp jo ir N. V. buvo susitarimas, užvaldyti tariamai permokėtą PVM, nei, kad jis davė nurodymą N. V. kreiptis į VMI dėl PVM gražinimo, nėra. Nenustatė teismas jo veiksmuose ir tiesioginės tyčios jo veiksmuose buvimo, todėl jo veika iš BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. turi būti perkvalifikuota į BK 16 str. 2 d. 277 str. 1 d., nes savo veiksmais jis siekė tik mokesčių mokėjimo valstybei išvengimo.

Nepagrįstu jis laiko ir jo nuteisimą pagal BK 203 str.. Teismas nenustatė, kad steigimo metu jis būtų žinojęs, jog įsteigta bendrovė bus naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti bei to siekė. Teismas patį tokio steigimo faktą preziumavo, jo kaltę grįsdamas vien tik prielaida. Šis teismo veiksmas nepagrįstas ir neteisėsėtas, todėl jis turi būti išteisintas.

Skundas jo ribose pagrįstas ir tenkintinas. Teismo nuosprendis, apeliacinio skundo ribose dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminų suėjimo naikintinas ir byla nutrauktina.

Apeliantas nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., padarymo ir jo pripažinimo kaltu, bei už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirtos bausmės neginčija, todėl šioje dalyje kolegija nuosprendžio teisingumo bei teisėtumo nenagrinėja ir nevertina, o bylą nagrinėja ir įrodymus vertina tik apeliacinio skundo ribose, t.y. tik dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d ir 203 str. 2 d..

G. O. pagal BK 203 str. 2 d. buvo kaltinamas įsteigimu ir vadovavimu juridiniam asmeniui – UAB „Y“, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, o teismo nuosprendžiu kaltu pripažintas už tai, jog, iš anksto žinodamas, kad kito asmens vardu įsteigiamas juridinis asmuo realiai jokios ūkinės – komercinės veiklos nevykdys, mokesčių valstybei nemokės, o yra reikalingas neteisėtai veiklai nuslėpti, pasinaudodamas giminaičio O. M. pasitikėjimu bei jo asmens dokumentais, 2001 m. rugpjūčio 1 d. O. M. vardu įsteigė juridinį asmenį - UAB „Y“, naudojamą neteisėtai veiklai nuslėpti.

Akivaizdu, kad tiek G. O. šioje dalyje pateiktas kaltinimas, tiek ir šioje dalyje priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra deklaratyvūs. Šios G. O. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 307 str. 1 d. atsakomybę numatė už steigimo dokumentuose nenumatytos veiklos vykdymą stambiu mastu, t.y. už neteisėtą įmonės veiklą, o 1961 m. BK 307 str. 2 d. atsakomybę numatė už įsteigimą ar veiklą įmonės, kuri naudojama kaip priedanga kitokiai negu įmonės steigimo dokumentuose numatyta, be to, neteisėtai veiklai. Pagal G. O. šioje dalyje pateikto kaltinimo bei teismo nuosprendžio turinį akivaizdu, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu G. O. inkriminuota nusikalstama veika atitiko 1961 m. BK 307 str. 2 d. kvalifikacijąi, baudžiamąją atsakomybę numačiusiai už fiktyvios įmonės įsteigimą ar veiklą, o jam inkriminuoto 2000 m. BK 203 str. 2 d. atsakomybę numato už įsteigimą ar vadovavimą juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti. Atsakomybės už vadovavimą 1961 m. BK 307 str. 2 d. nenumatė. Sutinkamai su BK 3 str. 3 d., įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, grįžtamosios galios neturi. Vadinasi, kaltinimas vadovavimu, apsunkino teisinę padėtį ir ikiteisminio tyrimo metu G. O. inkriminuotas buvo nepagrįstai, tad teismas, nepripažinęs G. O. kaltu dėl vadovavimo, pasielgė teisingai.

1961 m. BK 307 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu buvo pažeidžiama LR įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatyta įmonių steigimo bei veiklos tvarka arba po jų priedanga buvo vykdoma kitokia nusikalstama veika. Akivaizdu, kad šios nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarė du alternatyvūs veiksniai. Tai buvo: a) – fiktyvios įmonės įsteigimas arba b) - tokios įmonės veikla. Fiktyvia tuo metu galioję įstatymai laikė tokią įmonę, kuri steigiama arba naudojama buvo kaip priedanga ne bet kokiai, o tik neteisėtai veiklai vykdyti, o neteisėta įmonės veikla buvo laikoma ne tik nusikalstama veikla, bet ir po fiktyvios įmonės priedanga vertimasis uždrausta komercine, ūkine veikla ar licenzijuojama veikla, neturint leidimo. Vadinasi, kaltinamajame akte turėjo būti ne tik nustatyti, bet ir įstatymo reikalaujama tvarka pagrįsti faktiniai duomenys, pagrindžiantys kokios konkrečios įmonės steigimo dokumentuose numatytos veiklos įsteigta UAB „Y“ nevykdė, nors ją vykdyti privalėjo, kokios konkrečios nusikalstamos, t.y. konkrečiais įstatymais uždraustos veiklos vykdymu bei, kokia konkrečia uždrausta komercine, ūkine veikla ar licencijuojama veikla, ji, neturėdama leidimo, vertėsi. Tačiau tokie duomenys nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje, nekonstatuoti. Duomenys byloje rodo, kad, patikrinus UAB „Y“ buhalterinę apskaitą už laikotarpį nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. iki 2002 m. rugpjūčio 31 d., buvo nustatyta, jog laikotarpyje nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugpjūčio 31 d. ši bendrovė 2002 m. birželio 27 d. nepagrįstai į savo apskaitą įtraukė spausdinimo mašinos H. S. pirkimą iš UAB „X“, kurį vėliau, t.y. 2002 m. liepos mėnesį panaudojo apgaulingos deklaracijos VMI pateikimui, o rugsėjo mėnesį – prašymo VMI gražinti tariamai permokėtą PVM, pateikimui. UAB „Y įsteigta buvo 2001 m. rugpjūčio 1 d. Faktiniai duomenys byloje rodo, kad liudytojas O. M., kaip šios bendrovės direktorius, pasirašinėjo visus šios bendrovės vardu išrašomus buhalterinius dokumentus, pateikiamus jam ne tik apelianto G. O., bet ir šios bendrovės buhalterės bei netgi kas mėnesį kaip bendrovės direktorius, gavo atlyginimą nuo šios bendrovės įsteigimo momento, t.y. nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d., kas neginčijamai patvirtina, jog ši įsteigta bendrovė savo veiklą vykdė nuo pat josios įsteigimo momento. Faktinių duomenų, kad įsteigtos UAB „Y“ veikla nuo šios bendrovės įsteigimo dienos buvo fiktyvi ar neteisėta bei, kad liudytojo O. M. pasirašinėti buhalteriniai bei kiti kiti raštai buvo fiktyvūs, byloje nėra. Fiktyvų spausdinimo mašinos sandorį sudarė O. M. pakeitęs naujas šios bendrovės direktorius N. V.. Akivaizdu, kad, 2001 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Y“ įsteigimo neteisėtumas konstatuotas buvo vien tik remiantis 2002 m. birželio 27 d. spausdinimo mašinos „H. S.“ pirkimu, visai netiriant, netikrinant, nevertinant ir įstatymo nustatyta tvarka nepagrindžiant UAB „Y“ veiklos nuo šios bendrovės steigimo momento. Neginčytina, kad, 2002 m. birželio mėnesį įvykęs fiktyvus spausdinimo mašinos įgijimo sandoris, pagrindo teigti nei, kad, kad UAB „Y“ įsteigimas buvo fiktyvus ar neteisėtas, nei, kad josios veikla nuo įsteigimo momento buvo fiktyvi ar neteisėta, nenustačius ir įstatymo nustatyta tvarka nepagrindus šios įmonės steigimo metu ketinimo tokį sandorį atlikti buvimo, neduoda. Akivaizdu, kad tiek šioje dalyje surašytas kaltinamasis aktas, tiek ir teismo nuosprendis, grubiai pažeidžia BPK 219 str. reikalavimus, nes iš jų surašymo neina suprasti, kodėl šią UAB kaltinimas laiko fiktyvia, kodėl neteisėtu 2002 m. birželio 27 d. spausdinimo mašinos įgijimu grindžiamas UAB „Y“ įsteigimo neteisėtumas, kokios konkrečios veiklos ši įsteigta bendrovė nevykdė ir kokios konkrečios nusikalstamos veikos vykdymui ji buvo ir ar buvo įsteigta bei kokią konkrečią priedanginę veiklą, slėpdama savo konkrečius neteisėtus veiksmus, ji vykdė. Tam, kad šie prieštaravimai būtų ištaisyti bei nustatytos papildomos faktinės aplinkybės, byla dėl netinkamo kaltinamojo akto šioje dalyje surašymo reikėtų grąžinti prokurorui. Atsakomybę už įmonės neteisėtai veiklai slėpti įsteigimą, t.y. laisvės atėmimo iki 5 metų su bauda arba tik baudos bausmę, numatė 1961 m. BK 307 str. 2 d. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji ir nusikaltimas laikomas baigtu nuo fiktyvios įmonės įsteigimo momento, t.y. nuo jos įregistravimo LR įmonių rejestre dienos. Naujojo, t.y. 2000 m BK 203 str. 2 d. taip pat numato atsakomybę už įsteigimą juridinio asmens, naudojamo neteisėtai veiklai nuslėpti. Šio nusikaltimo sudėtis taip pat yra formalioji, tad nusikaltimas taip pat yra laikomas baigtu nuo tokios įmonės įsteigimo momento. Naujasis įstatymas už inkriminuotą nusikalstamą veiką numato švelnesnę bausmę, t.y. baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Patraukimo baudžiamojon atsakomybės senatys tiek pagal 1961 m. BK, tiek ir pagal 2000 m. BK vienodos – penkeri metai. Paskutinė skundžiamu nuosprendžiu apeliantui inkriminuota nusikalstama veika padaryta yra 2002 m. rugpjūčio 6 d. Vadinasi, 2007 m. rugpjūčio 6 d., už šią apeliantui inkriminuotą nusikalstamą veiką suėjo tiek patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, numatyta 1961 m. BK 49 str. 1 d. 3 p., tiek ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, numatyta 2000 m. BK 95 str. 1 d. 1 p. „b“ p.p. BK 95 str. numatyti terminai įpareigoja ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, perduoti bylą teismui, bet ir suspėti priimti nuosprendį, kuris gali įsiteisėti bei būti vykdomas ir suėjus BK 95 str. numatytiems terminams. Vadinasi, panaikinus šioje dalyje nuosprendį, byla dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto turėtų būti sugrąžinta prokurorui. Tačiau, dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto grąžinus bylą prokurorui, ji, po naujai surašyto kaltinamojo akto, teismui perduodama BPK 218 ir 220 str. tvarka, o teismas tokią bylą nagrinėja iš naujo, vadovaudamasis visomis bylos nagrinėjimui keliamomis nuostatomis, pradedant nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad naujai sprendžiasi ir nuosprendžio priėmimas. Tačiau, BPK 3 str.1 d. ir josios 2 p. įpareigoja, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pradėtą baudžiamąjį procesą nutraukti, nes, suėjus senaties terminams, kaltės klausimas nesprendžiamas. Vadinasi, šiuo konkrečiu atveju, bylos šioje dalyje perdavimas prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, yra netikslingas, todėl, šiuo konkrečiu atveju, byla šioje dalyje prokurorui neperduodama. Nuosprendis G. O. pripažinimo kaltu pagal BK 203 str. 2 d. dalyje naikinamas ir, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, byla šioje dalyje BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu, nutraukiama.

Pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. G. O. nuteistas už tai, kad, įvairiais fiktyviais sandoriais sukūrus fiktyvią keramikos pirkimo pardavimo sutartį bei fiktyvią spausdinimo mašinos pirkimo-pardavimo-perdavimo kaip turtinio įnašo – nuomos sandorių grandinę, jo nurodymu 2002 m. liepos 25 d. N. V. Kauno apskrities VMI, esančiai adresu Juozapavičiaus pr. 57, Kaune, pateikus savo parašu patvirtintą PVM deklaraciją už 2002 m birželio mėnesį bei joje nurodžius melagingus duomenis apie tai, kad UAB „Viešbučių spektras“ iš biudžeto grąžintina už spausdinimo mašiną permokėta 617.895 lt PVM suma ir 2002 m. rugpjūčio 6 d. pateikus 2002 m. rugpjūčio 5 d. prašymą, grąžinti iš valstybės biudžeto 615.000 lt tariamai sumokėto PVM, pervedant ją į UAB „Y“ sąskaitą Nr. ------, esančią banko „-----“ Kauno filiale, adresu K. D. g.76, Kaune, siekė kartu su N. V. apgaule, t.y. sukčiavimo būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą – valstybės biudžeto lėšas, bet nusikalstamos veikos jis ir N. V. nebaigė bei didelės vertės turto neužvaldė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, nes 2002 m. rugsėjo 27 d. Kauno m. VMI pradėjo UAB „Y“ planinį patikrinimą.

Akivaizdu, kad šioje dalyje teismo nuosprendis surašytas deklaratyviai bei prieštaringai ir paremtas išvedžiojimais bei prielaidomis.

Inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs 1961 m. BK 274 str. sukčiavimu laikė svetimo turto užvaldymą arba teisės į turtą įgijimą apgaule. Vadinasi, pripažindamas G. O. kaltu pagal lengvesnį, t.y. pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d., teismas privalėjo nuosprendyje įstatymo nustatyta tvarka nurodyti ir motyvuotai pagrįsti G. O. veiksmus, kuriais šis dalyvavo ne tik 2002 m. liepos 25 d. PVM mokesčių deklaracijos VMI pateikime, bet ir veiksmus, kuriais G. O. dalyvavo 2002 m. rugpjūčio 6 d. prašymo, grąžinti PVM permoką, pateikime. G. O., tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teismuose metu, ne tik ketinimus, bet ir dalyvavimą PVM permokos pagrindu apgaule gauti tariamą PVM permoką, neigė. Jo teigimu, jis dokumentus klastojo, ir sandorius sudarinėjo bei deklaracijas pildė tik siekdamas išvengti ir nemokėti mokesčių valstybei, bet niekada nesikreipė ir neprašė grąžinti jam tariamai sumokėtas PVM sumas, o apie N. V. ketinimą susigrąžinti 615.000 lt tariamai permokėto PVM nieko nežinojo. Faktiniais bylos duomenimis šie G. O. parodymai, nepaneigti.

Duomenys byloje rodo, kad 2002 m. rugpjūčio 6 d. prašymą dėl 615.000 lt PVM permokos grąžinimo Kauno apskrities VMI pateikė UAB „Y“ vadovas N. V., kuriam, tuo pačiu nuosprendžiu dėl lėtinio psichikos sutrikimo – šizoafektinio sutrikimo ir užsitęsusios adaptacijos sutrikimo, teismui jį pripažinus nepakaltinamu, paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismo nuosprendžio turinys rodo, kad G. O., siekime susigrąžinti tariamą UAB „Y“ PVM permoką teismas laiko bendrininku su N. V. todėl, kad G. O. savo, t.y. „...UAB „X“ deklaracijose neteisėtai deklaravo ... PVM skirtumą, ... klastojo prekių pirkimo ... pardavimo ... perdavimo ... eksporto ... ir kitus dokumentus, ... įsteigė UAB „Y“, ... paskyrė jos direktorius ... ir t.t. bei tuo, kad G. O. dalyvavimą siekime užvaldyti tariamą 615.000 lt PVM permoką, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, patvirtino N. V.. Tačiau tiek neteisėtos UAB „X“ deklaracijos, deklaruojant PVM skirtumus, tiek UAB „X“ prekių pirkimo ... pardavimo ... perdavimo ... eksporto ... ir kitų dokumentų klastojimas, tiek UAB „Y“ įsteigimas, jos direktorių paskyrymas bei pakeitimas, tiek specialistų išvados ir t.t., leidžia daryti tik prielaidą, kad, be melagingos deklaracijos VMI pateikimo, G. O. galėjo dalyvauti ir N. V. prašymo sugrąžinti tariamą PVM permoką, pateikime M. T. N. V., pradžioje savo kaltę neigęs, vėliau kaltu prisipažino ir ne tik duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, bet ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tvirtino prašymą, grąžinti 615.000 lt permoką VMI rašęs G. O. nurodymu. B. B. prieš Šveicariją (75 D&R 76) pabrėžta, kad būtina laikytis „kritiško požiūrio“ į bendrininkų parodymus ir tikėti jais galima tik tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai. Respublikos baudžiamieji įstatymai taip pat draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik kito bendrininko parodymais, jeigu jų kiti faktiniai bylos duomenys, nepatvirtina.

Teigdamas, kad 2002 m. rugpjūčio 6 d. prašymą dėl tariamos PVM permokos gražinimo jis VMI pateikė G. O. nurodymu, N. V. parodė, kad, 2002 m. birželio mėnesį jam ir V. G. G. O. pasakė, jog, fiktyvių spausdinimo mašinos pirkimo-pardavimo-perdavimo sutarčių pagrindu, deklaravę tariamą PVM permoką, jie, tai yra jis, V. G. ir G. O., iš VMI susigražins apie 600.000 lt tariamos PVM permokos ir ją išsidalys, paaiškino PVM susigrąžinimo mechanizmą, bei, kad, vykdant šį G. O. planą, jis su V. G. tik pasirašinėjo G. O. jiems pateikiamus būsimam PVM susigrąžinimui reikalingus dokumentus. Be to, pasak N. V., visus tam reikalingus dokumentus tvarkė G. O., o jis ir V. G. tik vykdė G. O. nurodymus. Šie, ikiteisminio tyrimo metu duoti N. V. parodymai vertintini kritiškai. N. V. yra ekonomistas ir turi šios rūšies aukštąjį išsilavinimą, tad, teigdamas, jog iki G. O. paaiškinimo jis nieko nenutuokė apie tokį galimą PVM grobstymo mechanizmą, N. V. akivaizdžiai sakė netiesą. Šios bylos kaltinamasis V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, N. V. parodymus apie tai, jog dalyvavimą PVM grobstyme G. O. aptarė su N. V. ir juo, t.y. V. G., paneigė bei parodė, kad jis nei su G. O., nei su N. V. dėl PVM grobstymo nesitarė, jokių nurodymų ar prašymų iš G. O. negavo bei, kad visus su spausdinimo mašina susijusius dokumentus pasirašymui jam pateikdavo ne G. O., bet jo įmonės buhalterinę apskaitą tvarkęs N. V. ir, kad apie pareiškimo susigrąžinti PVM permoką padavimą VMI, jis, t.y. V. G., nieko nežinojo, kad, VMI pareiškimą dėl PVM permokos gražinimo N. V. padavė savarankiškai ir neinformuodamas bei nederindamas šio klausimo su juo. Nenustatęs kitų minėtus N. V. parodymus grindžiančių duomenų, šios bylos kaltinamasis V. G. pagal jam inkriminuotą BK 22 str. 1 d., 24 str. 3 d., 25 str. 3 d. 182 str. 2 d. teismo nuosprendžiu yra išteisintas, nenustačius, jog jis dalyvavo šio jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme.

Kartu su G. O., V. G. ir N. V. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo buvę kaltinamaisiais Dž. Vėbra, Š.K. M. ir V. M. teismo nuosprendžiu pagal BK 22 str.1 d., 24 str. 3 d., 25 str. 3 d. 182 str. 2 d., taip pat yra išteisinti, nenustačius, kad jie dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. G. O. N. V. parodymus apie jo ketinimus pagrobti apie 600.000 lt PVM, taip pat kategoriškai neigia. Kitų faktinių duomenų, neabejotinai grindžiančių N. V. parodymus, byloje taip pat nėra. Dėl šios inkriminuotos nusikalstamos veikos parodymus teisme davę liudytojai V. R., V. R., R.V. L., V.R. L., J. Č., M. V., T. L., R. R., O. M., S. L., E. J., D. K., J. G., T. B., R. A., A. L., A. B., D. J., faktinių duomenų, grindžiančių G. O. bei N. V. susitarimą UAB „Y“ vardu VMI pateikti prašymą dėl 615.000 lt tariamos PVM permokos grąžinimo ir 615.000 lt užvaldyti apgaule, taip pat nepateikė. Tad pagrindo šioje dalyje ikiteisminio tyrimo metu duotais N. V. parodymais pagrįsti G. O. apkaltinamąjį nuosprendį, nėra.

Iš nuosprendžio matyti, kad be N. V. parodymų, G. O. kaltę šioje dalyje teismas grindžia ir deklaratyviais teiginiais bei prielaidomis. Teismas dėl siekimo pagrobti didelės vertės valstybės biudžeto lėšas G. O. laiko kaltu todėl, kad teismo manymu, G. O. suvokė, kad jokios PVM permokos nebuvo, todėl, jo rūpinimasis spausdinimo mašinos kaina ir, keramikos kaina, ieškojimas vietos ... sandėliavimui, L. Š., V. ir V. R. bei R.V. L. pažinojimas, visų prekybinių sandorių įforminimas UAB „X“ vardu, klastojimas dokumentų apie spausdinimo mašinos pirkimą-pardavimą, UAB „Y“ direktorių paskyrimas, perkėlimas, O. M. instruktavimas apie tai, ką kalbėti VMI ar FNTT ir t.t. rodo, kad G. O. ir žinojo ir numatė, jog dėl N. V. prašymo grąžinti PVM permoką, valstybei bus padaryta žala valstybės biudžetui ir to siekė, nes tokie G. O. padaryti veiksmai nesitikint jokios materialinės naudos teismui nesuprantami.

Akivaizdu, kad tokie teismo argumentai yra prielaidinio, spėjamo pobūdžio, tad jie nėra ir negali būti neginčijamais G. O. kaltės įrodymais, nes nei vienas iš teismo nurodytų G. O. atliktų veiksmų, neatlikus konkrečių tyčinių veiksmų, t.y. nepateikus VMI prašymo dėl tariamos PVM permokos grąžinimo, teisės įgyti tariamą PVM permoką, nesuteikia. Vadinasi, tam, kad G. O. pripažinti kaltu pagal šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tiek ikiteisminis tyrimas, tiek ir teismas privalėjo nustatyti ir įstatymo nustatyta tvarka pagrįsti G. O. veiksmus, kuriuos jis atliko siekdamas užvaldyti tariamai permokėtą 615.000 lt.PVM.

Duomenys byloje patvirtina, kad ne tik UAB „X“, kuriai vadovavo G. O., bet ir UAB „Y“, kuriai vadovavo N. V., VMI pateikusios deklaracijas su jose įrašytais neteisingais duomenimis, fiktyvių sandorių (fiktyvūs keramikos ir spausdinimo mašinos pirkimai pardavimai) pagrindu tikrai deklaravo nepagrįstas grąžintino PVM sumas, bet tam, kad permokėtos PVM sumos būtų grąžintos, būtina su pareiškimu kreiptis į VMI ir prašyti jas gražinti. Tačiau, G. O. vadovaujamai UAB „X“ deklaravus grąžintiną 1.938.519 lt PVM skirtumą, G. O. vadovaujama bendrovė UAB „X“ dėl tariamai permokėto PVM grąžinimo pareiškimu į VMI nesikreipė. Tuo tarpu buvęs UAB „Y“ direktorius N. V., kuris, 2002 m. liepos 25 d. fiktyviu 4.050.645 lt vertės spausdinimo mašinos pirkimo-pardavimo-perdavimo sandoriu VMI deklaravo grąžintiną iš biudžeto 617.895 lt PVM sumą, 2002 m. rugpjūčio 6 d. VMI pateiktu prašymu dėl tariamai permokėto 615.000 lt PVM, prašė minėtą PVM permoką sugrąžinti jo vadovaujamai UAB „Y“. Sukčiavimo subjektyvioviosios pusės požymiui – kaltei yra būdinga tik išankstinė tiesioginė tyčia. Byloje faktinių duomenų, apart faktiniais bylos duomenimis nepatvirtintų G. V. parodymų, tvirtinančių, kad tarp G. O. ir ir N. V. buvo susitarimas tokiu būdu užvaldyti tariamai sumokėtą PVM, kad prašymą dėl tariamai permokėto PVM sugrąžinimo VMI N. V. pateikė G. O. nurodymu, kad G. O. įtakojo ar rūpinosi tariamos PVM permokos UAB „Y“ gražinimu bei, kokius konkrečius veiksmus, siekdamas tariamai permokėto 615.000 lt grąžinimo UAB „Y“ jis atliko, nėra ir G. O. teiginiai, jog dėl tariamai permokėto PVM grąžinimo N. V. kreipėsi savo iniciatyva, bylos faktiniais duomenimis, nepaneigti. Kitų faktinių duomenų, grindžiančių šioje dalyje pateiktą kaltinimą, nėra, todėl, kolegijos nuomone, šioje dalyje teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

G, O. teigimu, klastodamas dokumentus, sudarydamas tikras ir fiktyvias sutartis, jis siekė susiformuoti savo vadovaujamos įmonės PVM atskaitą ir tokiu būdu išvengti privalomų mokėjimų biudžetui. Šie G. O. parodymai nepaneigti. Duomenys byloje patvirtina, kad UAB „X“ vardu VMI G. O. fiktyvią deklaraciją apie tariamą PVM permoką, susidariusią keramikos ir spausdinimo mašinos pirkimo- pardavimo sandorų pasėkoje, VMI tikrai pateikė. Iš šios jo pateiktos deklaracijos VMI privalomuosius mokesčius biudžetui apskaitė. Dėl savo deklaruotos PVM permokos grąžinimo G. O. į VMI nesikreipė ir josios grąžinti neprašė. Akivaizdu, kad jo teiginiai, jog savo daromais veiksmais jis siekė išvengti turtinės prievolės - mokesčių mokėjimo, bet nesiekė užvaldyti valstybės lėšų tariamos PVM permokos gražinimo sąskaita, pagrįsti, tad ir pagrindas tokią jo veiką laikyti mokėjimų vengimu, taip pat yra pagrįstas, nes jis, apgaule suformavęs PVM atskaitas, pasiekė savo tikslą ir privalomų mokėti mokesčių, nemokėjo, padarydamas tuo žalą valstybei, todėl šioje dalyje teismo nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, naikinamas. Nusikalstamos veikos padarymo metu atsakomybę už šią apelianto padarytą nusikalstamą veiką numatė 1961 m. BK 16 str. 2 d. 277 str. 1 d., numačiusi už šios nusikalstamos veikos padarymą pataisos darbų iki 2 metų arba baudos bausmes, todėl G. O. inkriminuota nusikalstama veika iš 2000 m. BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. perkvalifikuojama į nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio švelnesnio 1961 m. BK 16 str. 2 d. 277 str. 1 d.. Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis už šios nusikalstamos veikos padarymą buvo treji metai ir ji suėjo 2005 m. rugpjūčio 6 d., todėl, nuosprendis šioje dalyje taip pat naikinamas ir, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, byla šioje dalyje taip pat nutraukiama.

Teismo nuosprendžiu G. O. į paskirtos bausmės atlikimą įskaitytas laikas, išbūtas kardomajame kalinime nuo 2003 m. birželio 25 d. iki 2003 m. rugpjūčio 7 d. vieną kardomajame kalinime išbūtą dieną prilyginant dviem dviem nuosprendžiu paskirtoms laisvės apribojimo dienoms. Panaikinus nuosprendį G. O. pripažinimo kaltu pagal BK 21 str. 1 d. 182 str. 2 d. bei 203 str. 2 d., neliko ir teismo paskirtos laisvės apribojimo bausmės, todėl kardomajame kalinime išbūtas laikas turi būti įskaitytas į 100 MGL dydžio, t.y. į 12.500 lt baudos bausmę, paskirtą teismo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., padarymą, vieną kardomajame kalinime išbūtą dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 2 p., 2 d. 2 p., 327 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ė:

Nuteistojo G. O. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendį G. O. pripažinimo kaltu pagal BK 203 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. bei paskirtų bausmių subendrinimo, galutinės subendrintos bausmės paskyrimo ir išbūto kardomajame kalinime laiko įskaitymo į bausmės atlikimą dalyse, panaikinti.

Nuosprendžio dalį, kuria G. O. pripažintas kaltu pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d., pakeisti ir šią nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į 1961 m. BK 277 str. 1 d.

Suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatims, baudžiamąją bylą dėl nusikalstamų veikų, numatytų 2000 m. BK 203 str. 2 d. bei 1961 m. BK 277 str. 1 d., BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu, nutraukti.

G. O. nuo 2003 m. birželio 25 d. iki 2003 m. rugpjūčio 7 d. kardomajame kalinime išbūtą laiką įskaityti į 100 MGL dydžio, t.y. į 12.500 lt. baudos bausmės, paskirtos teismo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., padarymą, atlikimą, vieną kardomajame kalinime išbūtą dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.