- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-28
- Bylos Nr.
- eI2-8746-583/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01349-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- V. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,
nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjai V. I. (V. I.), jos atstovei advokatei A. G.,
2024 m. birželio 25 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą „Zoom“) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. I. (toliau – ir Pareiškėja) kreipėsi skundu į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2024 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas1), kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2024 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas2), kuriuo uždrausta Pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką; įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti V. I. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo; priteisti iš atsakovo Migracijos departamento pareiškėjos V. I. naudai bylinėjimosi išlaidas.
Nurodoma, kad Pareiškėjos sutuoktinis A. E. bei vaikai turi Lietuvos pilietybę ir A. E. kartu su sūnumi N. E. gyvena Lietuvoje, ką patvirtina Gyventojų registro apie deklaruotą A. E. ir N. E. gyvenamąją vietą Lietuvoje pažyma.
Pareiškėja, norėdama gyventi Lietuvoje kartu su vyru ir vaikais, turinčiais Lietuvos pilietybę, 2023m. spalio 9 d. pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentui, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tuo metu, kai buvo pateiktas Pareiškėjos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, Pareiškėja turėjo išduotą Šengeno vizą, leidžiančią jai atvykti į Lietuvą. Šengeno viza, leidžianti Pareiškėjai atvykti į Lietuvą buvo išduota be jokių trikdžių ir galiojo nuo 2023 m. liepos 17 d. iki 2023 m. spalio 24 d. Kadangi Pareiškėjos prašymo nagrinėjimas Migracijos departamente užtruko, o Šengeno vizos galiojimas ėjo į pabaigą, Pareiškėja buvo priversta išvykti iš Lietuvos atgal į Rusiją ir ten laukti kol Migracijos departamentas priims sprendimą dėl jos prašymo.
2024 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (Sprendimas1) atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes „asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui“. Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2024 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (Sprendimas2) nuspręsta uždrausti V. I. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2026 m. rugsėjo 22 d. vadovaujantis UTPĮ 133 str. 5 d. (asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui).
2023 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėja įregistravo santuoką Vilniuje su Lietuvos Respublikos piliečiu A. E., gimusiu (duomenys neskelbtini) Sutuoktinio deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jis turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Sutuoktiniai turi 2 nepilnamečius vaikus – dukrą P. E., gimusią (duomenys neskelbtini) ir sūnų N. E., gimusį (duomenys neskelbtini). Abu vaikai turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja su Lietuvos piliečiu A. E. faktiniuose šeimos santykiuose buvo dar iki santuokos įregistravimo. Šias faktines aplinkybes patvirtina ir bendri Pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. E. vaikai, kurie yra gimę iki santuokos įregistravimo.
Pareiškėjos sūnus N. E. ir vyras A. E. šiuo metu yra likę Lietuvoje, Pareiškėja su dukra P. E. šiuo metu yra Rusijoje. Migracijos departamento atsisakymas išduoti Pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pažeidžia Pareiškėjos teisę į šeimos susijungimą (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ – toliau ir Įstatymas, 43 str.), taip pat pažeidžia nepilnamečio vaiko N. E. interesus, nes vaikas jau ilgą laiką yra be mamos.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 str. 1 d. numatyta, kad vaikas turi teisę gyventi su savo tėvais. <...> Jeigu ši vaiko teisė nėra užtikrinama, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka imasi veiksmų šiai vaiko teisei užtikrinti. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 33 str. 2 d. reglamentuota, kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas savo šeimoje, jausdamas laimę, meilę, supratimą, tėvų globą ir atsakomybę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – LR Konstitucija) 39 str. yra reglamentuota, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas.
Dabartinė situacija, kai dukra su mama yra Rusijoje, o tėvas su sūnumi Lietuvoje, visiškai prasilenkia su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. įtvirtinta nuostata, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Kai pusė Pareiškėjos šeimos yra Lietuvoje, o kita pusė – Rusijoje, normalus šeimos gyvenimas ir vaikų auklėjimas yra neįmanomas.
Pareiškėjos šeima nori auginti vaikus ramioje atmosferoje ir apsaugoti juos nuo to, kas dabar vyksta Rusijoje, todėl nenori gyventi Rusijoje. Pareiškėjos sutuoktinio A. E. tėvas pagal savo kilmę yra lietuvis, nepaisant to, kad jis gimė tremtyje Rusijoje, todėl Pareiškėjos sutuoktiniui yra labai svarbi Lietuva, jo lietuviškos šaknys ir jis nori, kad jo visa šeima, įskaitant ir Pareiškėją su dukra P. E., gyventų Lietuvoje. Jeigu Pareiškėjos šeima būtų nusprendusi gyventi Rusijoje, Pareiškėja nebūtų teikusi prašymo Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, taip pat ir santuoka būtų buvusi sudaryta Rusijoje, o ne Lietuvoje. Negana to, sutuoktiniai kategoriškai nepritaria Rusijos Federacijos karinei agresijai Ukrainoje, todėl nenori ilgiau gyventi Rusijoje.
A. E. sesuo su savo šeima, priešingai nei yra nurodyta Atsakovo sprendime, gyvena Lietuvoje ir grįžti atgal į Rusiją neketina, nes nepalaiko Rusijos Federacijos vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą. Lietuviška Pareiškėjos sutuoktinio A. E. kilmė yra priežastis dėl ko šeima nori gyventi Lietuvoje.
Pažymima, kad darbas banko įstaigose yra vienintelė Sprendime1 akcentuojama priežastis grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kontekste. Sprendime1 yra apsiribojama tik teoriniais vertinimais, neturint jokių konkrečių įrodymų apie esamus ar buvusius netinkamus Pareiškėjos veiksmus, kurie sudarytų realias prielaidas teigti, kad asmuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Šiuo atveju Pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui siejama vien tik su faktu, kad Pareiškėja 2008-2012 m. ir 2017-2018 m. laikotarpiais dirbo Rusijai priklausančiuose bankuose.
Teigiama, kad priimant skundžiamus sprendimus nebuvo vertinta Pareiškėjos sutuoktinio A. E. ir jo tėvų kilmė, ryšiai su Pareiškėjos sutuoktinio šeima, buvo remiamasi tik formaliais išvedžiojimais apie tariamą grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, neturint absoliučiai jokių pagrįstų įrodymų. Skundžiami sprendimai buvo priimti formaliai, visiškai neįsigilinus į individualų Pareiškėjos atvejį, neįvertinus visų Pareiškėjos socialinių ryšių su Lietuvos Respublika.
Nurodoma, kad Sprendime 2 yra išdėstyti iš esmės tie patys motyvai kaip ir Sprendime1: kaip didžiausia grėsmė akcentuojamas Pareiškėjos darbas Rusijos bankuose 2008-2012 m., 2017-2018 m., o esami socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais ir Lietuvos pilietybę turinčiais Pareiškėjos nepilnamečiais vaikais ir sutuoktiniu A. E. negali būti laikomi svarbesniais už valstybės saugumą. Pareiškėjos teigimu nėra ir negali būti jokiu? objektyviu? duomenų net ir prielaidai, kad Pareiškėja savo buvusiais ar esamais veiksmais gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir tokių duomenų VSD negali turėti. Sprendime2 nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos V. I. prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog ji kokiais nors savo veiksmais būtų parodžiusi, jog kelia realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reiškia savo politines pažiūras, yra politiškai aktyvi ir pan.
Šalies argumentai
Pareiškėja ir jos atstovė teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jos grėsmės valstybės saugumui realumą, institucijų konstatuota grėsmė yra tik tariama bei formali, o ne reali, kas sudaro pagrindus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 laikyti neteisėtais, nepagrįstais ir dėl to juos panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą nurodė, kad nesutinka su skundo argumentais ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu1 atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas Sprendimu2 pareiškėjai uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 30 mėn. (2,5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
VSD 2024 m. kovo 14 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, jos darbas (2008–2012 m. AO „A“ ir 2017–2018 m. – viešojoje akcinėje bendrovėje „B“, kurios savininkas yra Rusijos Federacijos centrinis bankas) Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama AO „A“ ir (ar) „B“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. VSD turimais duomenimis, užsienietė periodiškai vyksta į Rusijos Federaciją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.
Atsižvelgdamas į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metus).
Motyvuojamoji dalis
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinė sistema teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
Akcentuojama, kad Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos.
Pažymima, kad pareiškėja išdirbo bankuose apie 5 m., kas leidžia pagrįstai manyti, jog asmens darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad asmuo, dirbdamas AO „A“ ir (ar) „B“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
Migracijos departamentas nustatė, kad ji nacionalinė viza ir leidimas laikinai gyventi nebuvo išduoti, pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi asmuo atvyko turėdamas Šengeno vizą, galiojusią nuo 2023 m. liepos 7 d. iki 2023 m. spalio 24 d. Asmuo Lietuvoje niekada nedirbo ir iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo nesilankė. Asmuo, atvykęs į Lietuvos Respubliką, įregistravo santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu – A. E., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos sutuoktinis iki 2022 m. gyveno Rusijos Federacijoje, turi Rusijos ir Lietuvos pilietybę, dukra P. E., gim. (duomenys neskelbtini) ir sūnus N. E., gim. (duomenys neskelbtini) iki 2023 m. gyveno Rusijos Federacijoje, turi Rusijos ir Lietuvos pilietybę. Sutuoktinio tėvas – V. E, gim. (duomenys neskelbtini), ir motina – T. E., gim. (duomenys neskelbtini), nuolat gyvena Rusijoje, sesuo – A. E, gim. (duomenys neskelbtini), turi Rusijos ir Lietuvos pilietybę, iki 2023 m. gyveno Rusijoje. Nustatyta, kad asmuo ir vaikai Lietuvoje lankosi trumpalaikiai (fiksuotas (duomenys neskelbtini) atvykimas ir (duomenys neskelbtini) išvykimas), taip pat fiksuoti ir asmens sutuoktinio sienos kirtimo atvejai (6 atvejai). Taigi ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Pareiškėjos skunde nurodytos kitos aplinkybės (vyro ir vaiko Lietuvos pilietybė, vizos išdavimas ir kt.) nepaneigia jos galimos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Nesutinkama ir su pareiškėjos skundo argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Visų pirma kaip jau buvo minėta pirmiau pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Antra, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Trečia, buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai. Ketvirta, buvo įvertinta ir tai, kad Lietuvos Respublikoje nedirba, neturi kitų socialinių ar ekonominių ryšių, buvimo Lietuvoje su viza laikotarpis nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą. Migracijos departamentas nustatė, kad asmens šeimos narius ir giminaičius sieja ilgalaikiai ryšiai su Rusijos Federacija, kurie nenutraukti jiems tapus Lietuvos piliečiais. Asmens sutuoktinis savo gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje dar 2022 m., o pats ir jų vaikai, kurie gimė Rusijoje, tapo Lietuvos piliečiais dar gyvendami Rusijoje iki pat 2023 m. Užsienietė Lietuvoje niekada negyveno, jųdviejų pirmagimė gimė Rusijoje (duomenys neskelbtini), Rusijoje gyveno visa šeima iki pat 2023 m.
Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su teise į šeimos gyvenimo gerbimą, pažymima, kad pagal suformuotą LVAT (2024-02-07 nutartis adm. b. Nr. eA-1149-968/2024 ir kt.), EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
Migracijos departamento vertinimu jis teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašome pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą nurodė, kad nesutinka su Pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėja skunde nurodo, kad ji prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pateikė šeimos susijungimo pagrindu, kadangi jos sutuoktinis ir vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvena Lietuvoje. Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė Pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad Pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja skundžia MD Sprendimą kaip nepagrįstą, nes, pasak Pareiškėjos, MD Sprendimu pažeidžiamos teisės į šeimos susijungimą ir pažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai. Migracijos departamentas nevertino esminių aplinkybių ir rėmėsi tik VSD vertinimu.
VSD nuomone, skundžiamas MD Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie Pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD nesutinka su Pareiškėjos skundu ir mano, kad jis turėtų būti atmestas dėl toliau dėstomų priežasčių.
VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2024 m. kovo 14 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (toliau – raštas) Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD rašte nurodė, kad Pareiškėja 2008–2012 m. dirbo „AO „A“ ir 2017–2018 m. – viešojoje akcinėje bendrovėje „B“, kurios savininkas yra Rusijos Federacijos centrinis bankas.
Pareiškėja, dirbdama „AO „A“ ir viešojoje akcinėje bendrovėje „B“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybinėse ir privačiose įmonėse, veikiančiose strategiškai svarbiuose sektoriuose, tame tarpe ir finansiniuose, dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybinėse ir privačiose įmonėse, veikiančiose strategiškai svarbiuose sektoriuose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Auad prieš Bulgariją).
Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti Pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo atvykti ar gyventi neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Šios pozicijos laikosi ir LVAT savo praktikoje analogiškose bylose (pvz., LVAT 2023 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1266-602/2023).
Pareiškėja nepagrįstai mano, kad MD Sprendimas ir VSD išvada grindžiami bendro pobūdžio informacija, spėlionėmis ir prielaidomis. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįstas MD Sprendimas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos valdžios ir jos institucijų, įmonių veiklą bei Pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. Būtent taip analogiškas situacijas aiškina ir LVAT savo praktikoje (žr. LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).
VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (MD) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos Pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi Pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. MD Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis Pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Migracijos Departamento 2024 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, 2024 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), teisėtumo ir pagrįstumo bei ir pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrįstumo.
Bylos duomenimis, Migracijos departamentas, išnagrinėjęs Pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, t. y. Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, 2024 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą (duomenys neskelbtini) atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu – asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, motyvuodamas tuo, kad: Pareiškėja nuo 2008–2012 m. dirbo AO „A“ ir 2017–2018 m. – viešojoje akcinėje bendrovėje „B“, kurios savininkas yra Rusijos Federacijos centrinis bankas. Valstybės saugumo departamento išvada Pareiškėja pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, o jos atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbiniais (tarnybos) santykiais. Aplinkybė, kad asmuo Rusijos bankų sektoriuje dirbo iki 2018 m. strateginę reikšmę turinčiame banke ir asmens darbas bankų sektoriuje, patvirtina jo lojalumą ir patikimumą Rusijai. Bankai, kuriuose dirbo Pareiškėja, tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Rusijoje palaikydami Rusijos valdžios institucijas. Valstybės saugumo departamento surinkta informacija Migracijos departamento vertinimu leidžia pagrįstai teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę strateginę reikšmę turinčiose institucijose. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje nedirba, neturi kitų socialinių ar ekonominių ryšių, buvimo Lietuvoje su viza laikotarpis nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą.
Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad asmens šeimos narius ir giminaičius sieja ilgalaikiai ryšiai su Rusijos Federacija, kurie nenutraukti jiems tapus Lietuvos piliečiais. Pareiškėjos sutuoktinis savo gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje dar 2022 m., o pats ir jų vaikai, kurie gimė Rusijoje, tapo Lietuvos piliečiais dar gyvendami Rusijoje iki pat 2023 m. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo Lietuvoje niekada negyveno, pirmagimė gimė Rusijoje (duomenys neskelbtini), Rusijoje gyveno visa šeima iki pat 2023 m., nors asmens sutuoktinis ir vaikai turi Lietuvos pilietybę, todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad asmuo į Lietuvą atvyko tik santuokai įregistruoti, kad asmeniui atsirastų pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi ir galėtų lankytis Šengeno erdvėje.
Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Valstybės saugumo departamento atliktą vertinimą, Migracijos departamento teigimu atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Pareiškėjai laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Migracijos Departamentas 2024 m. kovo 23 d. taip pat priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, motyvuodamas iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, t. y. asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, dėl ko esami jos socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą.
Pirmiausia pažymėtina, kad 2024 m. kovo 21 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė darbo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena sutuoktinis ir kuris yra Lietuvos pilietis. Iš teismui teikiamo Prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nustatyta, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė nurodydama, kad Lietuvoje gyvena sutuoktinis, kuris yra Lietuvos pilietis, taigi prašymas pateiktas šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o ne darbo pagrindu, kaip nurodoma ginčijamo sprendimo „Faktinių aplinkybių“ skyriaus pirmajame sakinyje.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nurodyta, jog Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.
Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
Nagrinėjamu atveju ginčo individualumą, o tuo pačiu – ginčui reikšmingų aplinkybių visumą, apsprendžia pagrindas, kuriuo grindžiamas pareiškėjos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, t. y. šeimos susijungimas: Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Kaip 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), pagal Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalį piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas. Tuo tarpu užsieniečio ar asmens be pilietybės atvykimo ir išvykimo bei buvimo šalyje teisėtumo sąlygas nustato valstybės vidaus teisė (1995 m. sausio 24 d. išvada).
Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje Nr. 16/2016, kurios tyrimo objektas – Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto dalis, konstatavo, kad „pagal Konstituciją naudojimasis teise susijungti šeimai, sukurtai dviejų asmenų, <...>, nėra absoliutus; užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su kitu jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, <...>, pagal Konstituciją gali būti įstatymu ribojama, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais; kartu turi būti paisoma konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų; <...>“, pažymėjo tokiai išvadai pagrįsti reikšmingus aspektus: Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas (1 dalis); įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (4 dalis). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Iš Konstitucijoje įtvirtinto privataus gyvenimo neliečiamumo kyla asmens teisė į privatumą (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kuri apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (inter alia (be kita ko) 1999 m. spalio 21 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai); joje įtvirtintas vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas); tačiau teisė į šeimos gyvenimo apsaugą, kuri garantuojama pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį, taip pat nėra absoliuti. Kaip ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai), pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai).
Vertinant ar Migracijos departamento sprendimuose įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės ir sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, o juose pateikti motyvai – aiškūs ir pakankami, pažymėtina, kad išvada, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, grindžiama tik pareiškėjos atsakyme į Klausimyno klausimą dėl darboviečių pateiktais duomenimis, kad V. I. 2008–2012 m. dirbo „A“ ir 2017–2018 m. – „B“.
Kaip matyti iš pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 10 d. klausimyno ir pateiktos darbo knygelės (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų, pareiškėja (duomenys neskelbtini) priimta AB „A“ filialo (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini) mažmeninės prekybos verslo pardavimo specialiste. Darbo knygelėje padarytas įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), kad įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo sutartis nutraukta darbuotojo iniciatyva nuo (duomenys neskelbtini). Darbo knygelėje taip pat (duomenys neskelbtini) eilės numeriu padarytas įrašas, kad (duomenys neskelbtini) Pareiškėja įdarbinta į (duomenys neskelbtini) filialo Nr. (duomenys neskelbtini), VAB „B“ pardavimų grupę, vadybininke. Darbo knygelėje (duomenys neskelbtini) eilės numeriu padarytas įrašas, kad (duomenys neskelbtini) darbo sutartis nutraukta darbuotojo iniciatyva.
Pareiškėja detalizuodama darbo įvardijamose banko įstaigose aplinkybes teismo posėdžio metu nurodė, kad ji buvo priimta ė darbą ir dirbo parduotuvėje esančiame paviljone, o jos darbo funkcija buvo lizingo sutarčių, perkant išsimokėtinai prekes, įforminimas. Jos pareigybė buvo žemo lygmens ir jokių valinių sprendimų, susijusių su banko politikos formavimu nepriiminėjo, su banko vadovybe, ar juolab banko valdymo organų personaline sudėtimi, nėra net bendravusi.
Pažymėtina, kad, teismo aukščiau cituojami duomenys apie darbo teisinius santykius ir informacija apie jų pobūdį buvo nurodyta tiek Migracijos departamentui, tiek VSD, pastarajam atliekant pareiškėjos vertinimą sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tačiau iš bylos duomenų nustatyta, kad nei Migracijos departamentas, nei Valstybės saugumo departamentas detaliau nesiaiškino, koks buvo pareigybių, kurias užėmė pareiškėja statusas banko pareigybių hierarchijoje, kokios funkcijos buvo pavestos ir kokie reikalavimai keliami darbuotojui (pvz., kokius reikalavimus turi atitikti tokias pareigas užimantis asmuo), todėl įvertinus, kad šioje banko įstaigoje ir susijusioje dukterinėje įmonėje pareiškėja dirbo pakankamai trumpą laiką (teigia, kad šio laikotarpio didžiąją dalį buvo motinystės bei vaiko priežiūros atostogose) bei dirbo pakankamai seniai (prieš 5 metus paskutinėje įvardintoje bendrovėje), nesant duomenų, kad kitos pareiškėjos darbovietės gali būti vertinamos kaip reikšmingos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo aspektu, išvada, kad dėl užimtų pareigų pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra itin formali, iš esmės grindžiama bendrąja prevencija.
Būtent aptartų aplinkybių tinkamas ištyrimas yra svarbus, kadangi ginčijamų Migracijos departamento sprendimų argumentacijoje faktų, susijusių su pareiškėjos socialiniais ir ekonominiais ryšiais Lietuvos Respublikoje, nurodymas ir interpretavimas yra taip pat abejotinas: pirmiausia nėra jokių patikimų duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinio, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, turintis ir Rusijos pilietybę, ir jos santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje turi fiktyvios santuokos požymių. Pažymėtina, kad vaikų N. E. ir P. E. gimimo liudijimuose A. E. yra nurodomas tėvu, taigi ginčo ar abejonių, kad Pareiškėja ir A. E. yra ilgalaikiuose faktiniuose šeimos santykiuose nėra. Antra, Pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. E. dukra P. E., gim. (duomenys neskelbtini) ir sūnus N. E., gim. (duomenys neskelbtini) turi Rusijos ir Lietuvos pilietybes, sutuoktinio A. E. ir sūnaus N. E. deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2023 m. liepos 31 d. yra (duomenys neskelbtini), N. E. mokosi (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) ugdymo programą.
Taigi, nustačius aukščiau nurodytas aplinkybes ir tai, kad Pareiškėjos šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o sutuoktinis ir nepilnametis sūnus nuo 2023 m. liepos 31 d. yra deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, adresu (duomenys neskelbtini), Pareiškėja šeimos susijungimo pagrindu gali prašyti išduoti leidimą pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus (leidimas išduodamas, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi). Piliečio buvimas savo šalyje, kaip jau minėta, visada yra teisėtas, todėl tokia aplinkybė (sutuoktinio ar vaiko gyvenamoji vieta) yra reikšminga ir nagrinėjant užsieniečio, kurio vaikas gyvena Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu (kai Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis), o juo labiau – priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į šalį, kurioje yra jo vaiko gyvenamoji.
Neatlikus tinkamo tyrimo aptartais aspektais, nėra galima spręsti, ar iš tiesų Pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, juo labiau – ar taikyti apribojimai – leidimo laikinai gyventi neišdavimas ir draudimas atvykti į dalį – yra būtini siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes (valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika), konstituciškai svarbius tikslus, taip pat yra proporcingi individualioje situacijoje, dėl ko galima teigti, kad priimant ginčijamus atsakovo sprendimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
Atsižvelgiant į aptartą, pareiškėjos skundas yra tenkinamas – ginčijami Departamento sprendimai yra naikinami, atsakovas yra įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra pareiškėjos naudai, ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėja prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: 500 Eur už skundo parengimą, 200 Eur už atstovavimą teismo posėdyje, 203,20 Eur patirtų vertimo išlaidų atlyginimą; taip pat pareiškėja sumokėjo 23,00 Eur žyminį mokestį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, sprendžia, kad pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka būtinumo, realumo ir pagrįstumo kriterijus, prašomos sumos neviršija pagal Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) įtvirtintas taisykles apskaičiuotų maksimalių dydžių, todėl, vadovaujantis minėtų rekomendacijų 2 punkte išvardytais kriterijais, į kuriuos atsižvelgia teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, bei teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra tenkinamas, jai priteisiama 926,20 Eur suma bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos V. I. (V. I.) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti V. I. (V. I.) prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Priteisti pareiškėjai V. I. (V. I.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 926,20 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.