Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo D. T. gynėjo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 2 d., šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 2 metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė D. T. paskirta laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. T. priteista 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. S.. Nukentėjusiosios R. S. civilinis ieškinys dėl 3000 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Be to, iš nuteistojo D. T. priteista 309,37 Lt ir 2305,23 Lt proceso išlaidų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., BK 238 str. 1 d. ir išteisintas pagal BK 138 str. 1 d. M. M., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. nuteistas už tai, kad itin žiauriai nužudė žmogų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

D. T. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 25 d., apie 24 val., Raseinių r. (duomenys neskelbtini), pamiškėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių paskatų, M. M. nukentėjusiąją N. S. pastūmus ir pastarajai nukritus ant žemės, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios N. S. atžvilgiu, t. y. kojomis apžergęs gulinčią N. S., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu pjaunančiu įrankiu apie 5 kartus pjovė jai kaklą, taip padarydamas nukentėjusiajai N. S. pjautines žaizdas kakle su raumenų, miego arterijų ir lydinčių venų, stemplės, kvėpavimo takų pilnu atidalijimu, stuburo kaklinės dalies trečio slankstelio kūno pažeidimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes nuo patirtų sužalojimų visumos, o tai sukėlė ūmų išorinį nukraujavimą ir ūmų vidaus organų mažakraujiškumą po nukraujavimo, nukentėjusioji N. S. įvykio vietoje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo D. T. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino D. T. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta D. T. padarytą nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai ir paskyrė teisingą bausmę. Galutinė subendrinta bausmė D. T. irgi paskirta nepažeidžiant įstatymo, t.y. BK 64 str., reikalavimų.

Kaip minėta, nuteistasis M. M. visada davė nuoseklius parodymus ir apie tai, kad pats nežudė N. S. ir kad tai padarė būtent D. T.. Tas pačias esmines įvykių aplinkybes jis vienodai nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Nors pats M. M. iš pradžių irgi buvo įtariamas dalyvavęs nužudyme, dar ikiteisminio tyrimo metu byla jo atžvilgiu šioje dalyje buvo nutraukta. Tuo tarpu nuteistasis D. T. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė ne vieną kartą, rašė prisipažinimus ir kiekvieną kartą savo poziciją keitė – prisipažindavo nužudęs N. S., o po to vėl versdavo kaltę M. M.. Teisme BPK 276 str. 4 d. tvarka perskaityti D. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą. Iš jų matosi, kad D. T. kaltę pripažino ir papasakojo esmines įvykio aplinkybes. Be to, sprendžiant suėmimo paskyrimo klausimą, teisme jis taip pat prisipažino nužudęs N. S.. Toliau sekė apklausos ir prisipažinimai, kuriuose kaltę D. T. neigė, nurodydamas, kad nukentėjusiąją nužudė M. M.. Po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurios metu jis kaltę neigė, po trijų dienų jis parašė atvirą prisipažinimą, kuris taip pat perskaitytas teisiamajame posėdyje, ir kuriame D. T. kaltę vėl pripažino pilnai ir parodė apie nusikaltimo padarymo aplinkybes bei nurodė, kad būdamas sulaikytas manė, jei neprisipažins, išvengs bausmės, ir atsiprašė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjos, kad trukdė tyrimui. Šiame prisipažinime jis taip pat nurodė, kad pyko ant N. S., jog ji girdydavo jo tėvą. Pagal BPK 20 str. nuostatas ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai gali būti pripažįstami įrodymais. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šiuo atveju pagrįstai rėmėsi būtent ikiteisminio tyrimo metu D. T. duotais parodymais, kur jis kaltę pripažino, kadangi jie atitinka kitus byloje išnagrinėtus įrodymus. Be to, daugiau niekas ir neturėjo jokio motyvo žudyti N. S.. Visa įvykių seka patvirtina būtent D. T. kaltę: vežant N. S. automobiliu būtent jis liepė G. V. nusukti į nuošalų keliuką, tuomet išlipęs iš automobilio bagažinėje kažko ieškojo, o suradęs, sugniaužė į kumštį ir pasakė, kad šitas tiks, tai patvirtina liudytojos G. V. parodymai. Tuomet jis su N. S. nuėjo link miškelio, to neneigia nei jis pats, tą patvirtina ir liudytoja G. V. bei nuteistasis M. M.. N. S. M. M. pastūmė ir jai nukritus D. T. ją apžergė ir peiliuku pjaustė jai kaklą. Tai patvirtino M. M., kuris matė nužudymą. Gynėjas apeliaciniame skunde kritikuoja M. M. parodymus, kad jis matė D. T. mosavus N. S. prie kaklo peiliu, nurodo, kad jis to negalėjo matyti iš 15 metrų atstumo ir dar naktį. Kolegija atkreipia dėmesį, jog šie gynėjo argumentai nėra visiškai teisingi, kadangi, kaip matosi iš teisiamojo posėdžio protokolo, M. M. teisme parodė, jog kai N. S. nukrito, jis, palikęs ją su D. T., ėjo link automobilio, tada išgirdo keistą traškesį, atsisuko ir pamatė D. T. apžergusį N. S., tuo metu jis buvo nuo jų apie 10-15 m, tačiau grįžo prie jų ir kai buvo apie 2 m atstumu, matė, kad D. T. peiliu mosuoja iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę. Beje, šie M. M. parodymai atitinka jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) N. S. nustatytų sužalojimų pobūdį. Dėl tamsaus paros meto automobiliu visi važiavę asmenys patvirtino, kad buvo šviesi naktis, net ir pats D. T. buvo tai nurodęs, kad buvo šviesu, gerai matėsi. Paskui, nuteistiesiems grįžus į automobilį, liudytoja G. V. matė D. T. kruviną ranką. Gynėjas dar skunde nurodo, jog M. M. parodė, kad D. T. dešinė ranka buvo kruvina, o D. T. yra kairiarankis, todėl nebūtų galėjęs atlikti prieš N. S. jam inkriminuotų veiksmų. Byloje nenustatyta, ar D. T. nusikaltimo įrankį, kuriuo nužudė N. S., laikė kaire, ar dešine ranka. Esminės reikšmės ši aplinkybė neturi. Be to, net ir tikint tuo, kad D. T. kairiarankis, tai nepaneigia jo galimybės nužudyti nukentėjusiąją laikant peilį ar kitokį įrankį tiek kaire, tiek ir dešine ranka. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats D. T. neneigė, kad jo ranka buvo kruvina, tai patvirtino ir liudytoja G. V.. Nepaisant gynėjo abejonių, byloje įrodyta, kad būtent D. T. ranka buvo kruvina. Jokių kitų asmenų rankos nebuvo išteptos krauju. Netiesiogiai, bet D. T. kaltę patvirtina dar ir tai, kad po įvykio kitą rytą jis liepė G. V. sudeginti jo įvykio naktį vilkėtus drabužius, ką liudytoja ir padarė. Kodėl D. T. liepė sudeginti jo rūbus, kuriais jis vilkėjo būtent N. S. nužudymo naktį, jis paaiškinti negalėjo.

D. T. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo ir apie tai, kad nors M. M. parodė, jog gali nurodyti vietą, kur D. T. išmetė nusikaltimo įrankį – peilį, parodymų patikrinimo vietoje metu tas peilis nebuvo surastas. Šia aplinkybe gynėjas vėlgi bando sumenkinti M. M. parodymų patikimumą, tačiau šis argumentas taip pat atmetamas. Dėl M. M. parodymų patikimumo ir jų atitikimo kitiems bylos duomenims skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Nuteistasis M. M. pripažįsta, kad įvykio metu buvo girtas, todėl jo parodymai apie tai, kur konkrečioje vietoje išmestas peilis (M. M. nurodo, kad tas įrankis jam buvo panašus į popieriui pjaustyti skirtą peiliuką), galėjo būti netikslūs. Tačiau tai nepaneigia ir neleidžia netikėti kitais jo parodymais apie esmines bylos aplinkybes, t.y. apie tai, kad jis pats iš artimo atstumo matė kaip D. T., priklaupęs prie jo (M. M.) pargriautos N. S., kažkokiu įrankiu pjaustė N. S. kaklą. Tai, kad nusikaltimo įrankis iš tikrųjų nebuvo surastas, irgi negali būti laikoma ta aplinkybe, dėl kurios D. T. nebūtų buvę pagrindo pripažinti kaltu. Byloje įrodyta, kad kažkokiu pjaunančiu įrankiu (greičiausiai tai buvo peilis, nors kaltinime apie tai konkrečiai ir nenurodoma), D. T. tikrai keletą kartų pjovė N. S. gerklę ir tai patvirtina ne tik nuteistojo M. M. parodymai, bet ir teismo medicinos specialisto išvada bei eksperto paaiškinimai teisme apie N. S. sužalojimų, sukėlusių jo mirtį, padarymo mechanizmą.

Šioje nutartyje jau išdėstyti įrodymai labai išsamiai buvo aptarti ir įvertinti ir skundžiamame nuosprendyje. Tai, kas jau buvo išdėstyta, visiškai paneigia D. T. gynėjo skundo argumentus apie tai, kad jo ginamojo kaltė grindžiama tik vieninteliais kito nuteistojo M. M. parodymais. Iš tikrųjų D. T. kaltę nužudžius N. S. patvirtina išnagrinėtų šioje byloje įrodymų visuma, tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai, kurių visumą pirmosios instancijos teismas įvertino teisingai ir nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Teisingai įvertinęs išnagrinėtų įrodymų visumą, teismas pagrįstai pripažino D. T. kaltu nužudžius N. S. dėl asmeninių paskatų ir kitomis nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis.

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis, valinis kaltininko neteisėtos veikos rezultatas. Kaip jau minėta, pagal specialisto išvadą Nr. M (duomenys neskelbtini) N. S. mirė nuo pjautinių žaizdų kakle. Akivaizdu, kad tarp D. T. pjūvių N. S. į kaklą ir kilusių padarinių (jos mirties) yra priežastinis ryšys. Teismas taip pat teisingai nustatė, kad D. T. veikė tiesiogine tyčia. Nužudymas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas supranta, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę ir nori ją atimti. D. T. suprato, kad peiliu pjaudamas gyvybiškai svarbią kūno vietą kaklą kėsinasi į N. S. gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę, ir norėjo ją atimti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė nužudymą kvalifikuojantį požymį ir pagrįstai nuteistojo padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. Nužudymas pagal galiojančią teisminę praktiką kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Įstatymų leidėjo vartojama sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, todėl teismas konstatuoja tokį nužudymo ypatumą remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis (kasacinė nutartis 2K-14/2012). Itin žiaurų nužudymo ypatumą gali nustatyti tik teismas, atsižvelgęs, be kita ko, į panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šioje baudžiamojoje byloje teismas pagrįstai D. T. inkriminavo šį kvalifikuojantį požymį. Nors gynėjas apeliaciniame skunde su tuo nesutinka, nurodydamas, kad N. S. mirtis įvyko 5 trauminių poveikių pasėkoje, jai nustatytas sunkus girtumo laipsnis mažino skausminio jutimo slenkstį, kolegija šiuos argumentus atmeta. Iš tiesų jau aptartoje specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimų masyvumas rodo, kad nukentėjusioji galėjo jausti tam tikro intensyvumo skausmą, tačiau sunkus girtumo laipsnis (kraujyje rasta 3,70 promilės etilo alkoholio, šlapime rasta 4,82 promilės etilo alkoholio) galėjo tik sumažinti skausminio jutimo slenkstį. Tačiau toje pačioje specialisto išvadoje pažymėta dar ir tai, kad nėra žinoma nukentėjusiosios tolerancija alkoholiui, todėl atsakyti kategoriškai nėra galimybės. Iš bylos matosi, kad nukentėjusioji pati ėjo su D. T., kalbėjosi, todėl, įvertinus tai ir jau nurodytą specialisto išvadą, nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusioji, būdama neblaivi jautė skausmą ir patyrė fizines kančias. Iš bylos duomenų matosi, kad N. S. mirė nuo pjautinių žaizdų kakle su raumenų, miego arterijų ir lydinčių venų, stemplės, kvėpavimo takų pilnu atidalijimu, stuburo kaklinės dalies trečio slankstelio. Šie sužalojimai padaryti veikiant kaklą iš priekio ir šonų 5 trauminiais poveikiais. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks nužudymo būdas nukentėjusiajai N. S. buvo itin skausmingas, o nužudymo būdas itin žiaurus – 5 trauminiai poveikiai veikiant kaklą iš priekio ir šonų. Tai, kad po sužalojimų iki mirties praėjo nedaug laiko – iki keliasdešimt sekundžių, šio požymio inkriminavimui reikšmės neturi.

Atsakant į gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl BK 129 str. 2 d. 6 p. numatyto nužudymą kvalifikuojančio požymio kolegija atkreipia dėmesį dar ir į papildomas aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą, N. S. buvo nužudyta itin žiauriai, motyvavo vien tik tuo, kad nukentėjusioji dėl jos nužudymo būdo jautė didelį fizinį skausmą. Su šia teismo išvada, kaip jau buvo nurodyta, kolegija sutinka. Tačiau tame pačiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 buvo išaiškinta ir apie tai, kad nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą (pvz., nukertama galva ir pan.). Pažymėtina, kad apie tai nuteistojo D. T. gynėjas netgi pats nurodo savo apeliaciniame skunde, tuo tarpu panašios N. S. nužudymo aplinkybės ir yra nustatytos šioje byloje. Galima sutikti su tuo, kad N. S. kūno anatominis vientisumas visiškai nebuvo suardytas, galva jai visiškai nebuvo nupjauta. Tačiau teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad N. S. mirtis įvyko nuo pjautinių žaizdų kakle su raumenų, miego arterijų ir lydinčių venų, taip pat stemplės ir kvėpavimo takų pilnu atidalinimu, stuburo kaklinės dalies trečio slankstelio kūno pažeidimu. Taigi nors nukentėjusiajai galva ir nebuvo visiškai nupjauta, tačiau jai buvo padaryti tokie pjautiniai sužalojimai, kurie faktiškai jau buvo visiškai artimi nukentėjusiosios kūno anatominio vientisumo suardymui. Ši aplinkybė, kartu su jau aptarta teismo išvada apie tai, nukentėjusioji po panaudoto smurto iki mirties jautė didelius kūno sužalojimų sukeltus skausmus, patvirtina, kad N. S. iš tikrųjų buvo nužudyta itin žiauriai. Gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neišsiaiškino, ar D. T., būdamas girtas, galėjo suvokti itin žiaurų gyvybės atėmimą, irgi nepagrįstas. Pirmiausia, aiškintis šią aplinkybę apklausiant patį D. T. teismas iš viso neturėjo galimybės, nes nuteistasis neprisipažino kaltu ir iš viso kategoriškai neigė savo dalyvavimą nužudyme. Pagal BK 19 str. 1 d. asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Kita vertus, nors byloje nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu D. T. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir jis pats to neneigia, jo paties parodymai apie įvykio aplinkybes, taip pat ir kito nuteistojo M. M. bei liudytojų parodymai apie D. T. elgesį įvykio metu leidžia padaryti neabejotiną išvadą, kad D. T. nebuvo nei patologinio girtumo, nei tokio sunkaus girtumo laipsnio, dėl kurio nebūtų galėjęs suvokti savo veiksmų ir jų valdyti, taip pat ir suprasti savo veiksmus nužudant N. S.. Pjaudamas gulinčiai N. S. kaklą, nuteistasis ne tik ją itin žiauriai nužudė, bet ir suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo nukentėjusiajai ypatumą. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nurodytą nužudymą kvalifikuojantį požymį nustatė pagrįstai ir nuteistojo D. T. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p.

D. T. buvo kaltinamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. ir 6 p., t.y. kad nužudė N. S. ne tik itin žiauriai, bet ir bejėgiškos būklės, t.y. pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas šį nužudymą kvalifikuojantį požymį iš kaltinimo pašalino. Nuosprendyje teismas tai motyvavo tuo, kad nors N. S. kraujyje buvo rasta 3,70, o šlapime 4,82 promilių alkoholio, tačiau specialisto išvadoje nurodyta, jog kai kurie sužalojimai medicininiu požiūriu galėjo atsirasti nukentėjusiajai tiek dengiantis, tiek ginantis, t.y. nukentėjusioji priešinosi kaltinamajam prieš ją naudojant smurtą. Dėl to teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji bejėgiškoje būklėje nebuvo.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusioji N. S. buvo apsvaigusi nuo alkoholio, o specialisto išvadoje nurodoma, kad nukentėjusiosios N. S. lavono kraujyje buvo rasta 3,70 promilės etilo alkoholio, šlapime buvo rasta 4,82 promilės etilo alkoholio ir tai atitinka sunkų girtumo laipsnį. Tai D. T. matė, akivaizdžiai suprato ir pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle panaudodamas prieš ją fizinį smurtą, sukėlusį mirtį, todėl šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji N. S. buvo nužudyta bejėgiškos būklės. Kolegija šiuos prokuroro apeliacinio skundo argumentus atmeta. Pagal galiojančią teisminę praktiką, nužudy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129 str. 2 d. 2 p. (be­je­giškos būk­lės), kai nužudo­mas as­muo, ku­ris ar dėl fi­zi­nių, ar dėl psi­chi­nių sa­vy­bių ne­ga­li su­pras­ti kal­ti­nin­ko vei­kos po­būdžio, ne­ga­li gin­tis ar ki­taip veng­ti pa­vo­jaus ar­ba ak­ty­viai pa­si­priešin­ti kal­ti­nin­kui. To­kia būse­na ga­li būti dėl li­gos, in­va­li­du­mo ar se­nat­vės, taip pat apal­pus, pra­ra­dus sąmo­nę, mie­gant ar­ba dėl stip­raus ap­svai­gi­mo nuo al­ko­ho­lio, nar­ko­ti­nių, psi­chot­ro­pi­nių ar ki­tų psi­chi­ką vei­kian­čių medžia­gų ir pan. Apie be­jėgišku­mo būse­ną teis­mas sprendžia pa­gal kon­kre­čias nu­ken­tėju­sio­jo fi­zi­nę ar psi­chi­nę būk­lę api­būdi­nan­čias ap­lin­ky­bes. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau buvo minėta, sustojus automobiliui, N. S. su D. T. ėjo kartu, kalbėjosi, todėl prokuroro skundo argumentas, kad ji dėl girtumo buvo bejėgiškos būklės, nepagrįstas. Be to, toje pačioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad poodines kraujosruvas dilbiuose, dešinėje plaštakoje, žąstų priekiniuose vidiniuose paviršiuose, įvertinus jų pobūdį, masiškumą, išsidėstymą, galima vertinti ir kaip padarytas nukentėjusiajai dengiantis nuo smūgių, ginantis, nukentėjusiąją laikant, tempiant už rankų ir pan. Todėl daryti išvadą, kad N. S. buvo bejėgiškos būklės, o juo labiau, kad D. T. tai suvokė, pagrindo nėra. Kolegijos nuomone, išnagrinėti įrodymai nepatvirtina, kad nukentėjusioji, nors jos kraujyje tikrai rastas didelis kiekis etilo alkoholio, dėl to nebūtų galėjusi gintis arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Todėl pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, o prokuroro skunde išdėstytas prašymas perkvalifikuoti D. T. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 6 p. į BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., nepagrįstas ir yra atmetamas.

Tiek nuteistojo D. T. gynėjas, tiek prokuroras apeliaciniuose skunduose nesutinka su D. T. paskirta bausme. Gynėjas nurodo, kad paskirta bausmė yra per griežta, o prokuroras prašo, pripažinus dar vieną nužudymą kvalifikuojantį požymį, bausmę sugriežtinti. Kolegija abiejų apeliantų prašymus atmeta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. T. bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Be to, skiriant bausmes, atsižvelgiama ne tik į kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą, jų reikšmę bei tarpusavio santykį, tačiau atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d. Tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, kaltininko asmenybė ir kt. Teismas D. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką D. T. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nors D. T. iš karto po nusikaltimo padarymo nebuvo sulaikytas ir jo girtumas įvykio metu tiksliai nebuvo nustatytas, teismo išvadą, kad nužudymą nuteistasis padarė būdamas apsvaigę nuo alkoholio, patvirtina abiejų nuteistųjų ir liudytojų parodymai, kurie jau buvo išdėstyti. Be to, teismo išvada, kad D. T. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, taip pat pagrįsta ir nekelia abejonių. Nors D. T. nužudyti N. S. turėjo motyvą, t.y. nepasitenkinimą tuo, kad nukentėjusioji gyvena su jo tėvu ir kartu su juo girtauja, teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad vien tik tokio motyvo buvimas negali paaiškinti D. T. smurtinių veiksmų prieš N. S. ir jai padarytų mirtinų sužalojimų. Akivaizdu, kad šiuo atveju, nors D. T. nužudė N. S. dėl asmeninių paskatų, tačiau jo elgesį padarant nusikaltimą neabejotinai įtakojo būtent apsvaigimas nuo alkoholio. Todėl nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p., teismas nustatė pagrįstai. Iš nuosprendžio matosi, kad svarbią reikšmę skiriant bausmę turėjo ir nusikaltimo padarymo būdas, nusikaltimo pavojingumo laipsnis, taip pat tai, kad D. T. nužudymą padarė tiesiogine tyčia. Be to, nusikalto neišnykus ankstesniam teistumui.

Nesutikdami su D. T. pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. paskirta bausme, gynėjas ir prokuroras apeliaciniuose skunduose dėsto iš esmės tuos pačius argumentus, nurodo, kad teismas skirdamas bausmę nesivadovavo BK 41 str. nuostatomis apie bausmės paskirtį, taip pat neatsižvelgė į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Tačiau vieno apelianto nuomone, D. T. už kvalifikuotą nužudymą paskirta bausmė yra per griežta, o kito – per švelni. Vis dėlto abiejuose apeliaciniuose skunduose neišdėstyta jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių teismo paskirta D. T. bausmė galėtų būti laikoma neteisinga. Teismas konkrečios bausmės paskyrimą D. T. išsamiai motyvavo, be to, paskiriant bausmę, kaip jau buvo nurodyta, buvo atsižvelgta į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, nepažeistos ir kitų BK bendrosios dalies normų nuostatos. BK 129 str. 2 d. sankcijos vidurkis yra 14 metų laisvės atėmimo. Teismas, įvertinęs tai, kad nenustatyta jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių, o nustatyta tik viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat ir atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei kitas aplinkybes, paskyrė D. T. sankcijos vidurkį nežymiai viršijančią 15 metų laisvės atėmimo bausmę. Todėl nuteistojo gynėjo skundo argumentai, kad ši bausmė aiškiai per griežta, yra nepagrįsti. Tuo tarpu prokuroras apeliaciniame skunde pirmiausia nurodo apie tai, kad neteisingos bausmės D. T. paskyrimą nulėmė netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, t.y. tai, kad teismas iš kaltinimo pašalino vieną nužudymą kvalifikuojantį požymį. Kadangi kolegija prokuroro skundo argumentus dėl D. T. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p. atmeta, tuo pačiu atmetami ir skundo argumentai dėl naujos bei griežtesnės bausmės paskyrimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliaciniame skunde prokuroras prašo pasunkinti D. T. padėtį pripažįstant jį kaltu padarius nužudymą su dviem kvalifikuojančiais požymiais, už šią sunkesnę nusikalstamą veiką skunde nuteistajam prašoma paskirti tik 1 metais griežtesnę laisvės atėmimo bausmę. Tai irgi tik dar kartą patvirtina, kad D. T. teismo paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni. Kolegijos nuomone, teismo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. paskirta bausmė nėra nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelni, ji yra teisinga ir atitinka tiek D. T. padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę. Keisti šią bausmę jokio pagrindo nėra.

Nuteistojo D. T. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su paskirta galutine subendrinta bausme. Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje neišdėstė motyvų, kodėl, vadovaujantis BK 64 str., buvo pridėta visa ankstesniu nuosprendžiu paskirta neatlikta bausmė, o ne tos neatliktos bausmės dalis. Taip pat nurodo, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo D. T. ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę jau buvo atlikęs. Dar nurodo apie tai, kad teismas iš viso nepasisakė dėl dar vieno apkaltinamojo nuosprendžio, kurį Kaišiadorių rajono apylinkės teismas priėmė 2012 m. balandžio 26 d. dar kitoje baudžiamojoje byloje. Šiuos gynėjo skundo argumentus kolegija taip pat atmeta.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas D. T. pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., visiško sudėjimo būdu subendrino su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme. Šiuo nuosprendžiu D. T. buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d., 284 str. 1 d. ir jam buvo paskirta galutinė subendrinta 2 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str., šios bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams (4 t., 29-31 b.l.). Gynėjo skundo argumentai, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo D. T. nurodytu ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę jau buvo atlikęs, yra niekuo nepagrįsti. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis BK 64 str., subendrinta bausmė skiriama ne tais atvejais, kai nepasibaigus bausmės atidėjimo laikotarpiui priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, o tais atvejais, kai nuteistasis padaro naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (BK 64 str. 1 d.). D. T., kuriam 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams, naują nusikalstamą veiką, t.y. kvalifikuotą nužudymą, padarė 2011 m. birželio 25 d., t.y. nepraėjus 2 metų anksčiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikui, todėl teismas, subendrindamas bausmes BK 64 str. pagrindu, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Nors apie tai nenurodoma nei apeliaciniuose skunduose, nei paminėta skundžiamame nuosprendyje, iš bylos matosi, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 21 d. nutartimi, vadovaujantis BK 75 str. 4 d. 3 p. ir BPK 358 str., patenkino Kaišiadorių rajono pataisos inspekcijos teikimą ir nuteistajam D. T. bausmės vykdymo atidėjimą panaikino bei nutarė jį pasiųsti atlikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirtą 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Šia nutartimi laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, o bausmės atlikimo pradžią nutarta pradėti skaičiuoti nuo D. T. sulaikymo vykdant šią nutartį dienos (4 t., 47 b.l.). Tačiau ši aplinkybė, t.y. teismo nutarties dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo priėmimas, irgi nepatvirtina, kad D. T. ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę jau visiškai ar bent iš dalies atliko. Priešingai, bylos duomenys tai visiškai paneigia. Skundžiamu nuosprendžiu teismas D. T., vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitė kardomojo kalinimo laiką nuo 2011 m. liepos 3 d. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos. Iš bylos matosi, kad D. T., įtariant jį N. S. nužudymu, vadovaujantis BPK 140 str., buvo sulaikytas 2011 m. liepos 3 d., to paties mėnesio 4 d. teismas paskyrė jam kardomąją priemonę suėmimą, kurio terminas buvo tęsiamas iki šiol (3 t., 23, 36 b.l.). Tuo tarpu teismo nutartis dėl ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo buvo priimta tik 2011 m. liepos 21 d. Byloje (kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybiniuose registruose ir kituose dokumentuose), jokių duomenų apie tai, kad 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžiu D. T. paskirta bausmė buvo pradėta vykdyti, nėra. To ir negalėjo būti, nes D. T. tuo metu, t.y. nuo 2011 m. liepos 3 d. jau buvo suimtas šioje nužudymo byloje. Tai reiškia, kad ankstesniu 2010 m. liepos 3 d. paskirtos laisvės atėmimo bausmės D. T. iš viso neatlikinėjo ir skiriant galutinę subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 64 str., teismas turėjo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. paskirtą bausmę subendrinti su visa ankstesniu nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme.

BK 64 str. 1 d. nurodyta, kad skiriant subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Tačiau, skirtingai negu BK 63 str., skiriant bausmę, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, nei BK 64 str., nei kiti BPK straipsniai nieko nenurodo apie tai, kokiais atvejais bausmės turi būti sudedamos visiškai, o kokiais iš dalies. Pagal galiojančią teisminę praktiką, bausmių subendrinimo būdą teismas parenka savo nuožiūra atsižvelgdamas į galimybes individualizuoti bausmę. Iš dalies galima sutikti su D. T. gynėjo skundo argumentu dėl to, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neišdėstė jokių motyvų kodėl, vadovaujantis BK 64 str., bausmės D. T. buvo subendrintos visiško sudėjimo būdu. Kita vertus, kolegijos nuomone, tai nėra esminis nuosprendžio trūkumas, o patį bausmių subendrinimo būdą, numatytą BK 64 str. 2 d., teismas parinko teisingai ir pagrįstai. Ankstesniu 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžiu D. T. buvo nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., t.y. už smurtines nusikalstamas veikas, o skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už kvalifikuotą nužudymą. Be to, jau buvo nurodyta apie tai, kad ankstesniu nuosprendžiu atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, nuteistasis nevykdė teismo įpareigojimų, be to, darė naujus teisės pažeidimus, todėl 2011 m. liepos 21 d. bausmės vykdymo atidėjimas jam buvo panaikintas. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad paskiriant D. T. galutinę subendrintą bausmę vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., teismas pagrįstai taikė visiško bausmių sudėjimo būdą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, o D. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė irgi nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti taip pat nėra pagrindo.

Atsakant į gynėjo skundo argumentus dėl bausmių subendrinimo būdo ir paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydžio kolegija atkreipia dėmesį ir į dar vieną aplinkybę. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžiu D. T. buvo paskirta ne 2 metų, o 2 metų ir 1 mėnesio galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje (jo įžanginėje dalyje) nurodoma, kad ši bausmė yra tik 2 metai laisvės atėmimo. Akivaizdu, kad teismas šiuo atveju padarė techninę klaidą, be to, pažymėtina, kad ta pati klaida padaryta ir kaltinamajame akte ir netgi prokuroro pateiktame apeliaciniame skunde. Ši klaida ir nulėmė tai, kad nors ir taikydamas visiško bausmių sudėjimo būdą, teismas, skirdamas D. T. galutinę subendrintą bausmę, prie už nužudymą paskirtos bausmės pridėjo ne 2 metų ir 1 mėnesio, o tik 2 metų ankstesniu nuosprendžiu paskirtą neatliktą laisvės atėmimo bausmę. Taigi faktiškai buvo subendrinta ne visa D. T. neatlikta bausmė, o tik jos dalis. Tačiau dėl šios klaidos apeliaciniai skundai nepaduoti. Pagal BPK 320 str. 3 d., 4 d. nuostatas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ta byla patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo ir išteisintojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje dėl to, kad teismas padarė techninę klaidą ir, taikydamas visiško bausmių sudėjimo subendrinimo būdą, iš tikrųjų subendrino ne visą ankstesniu nuosprendžiu D. T. paskirtą neatliktą bausmę, apeliaciniai skundai nepaduoti, todėl dėl to nuosprendį keisti ir tuo pačiu pabloginti nuteistojo padėtį nėra pagrindo.

Nuteistojo D. T. gynėjo skunde nurodoma aplinkybė apie tai, kad D. T. atžvilgiu yra priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis, pasitvirtino. Liteko duomenys rodo, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 26 d. iš tikrųjų priėmė nuosprendį, kuriuo D. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams ir 5 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę ir to paties teismo 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirtą neatliktą bausmę subendrinus daliniu sudėjimo būdu, D. T. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams ir 7 mėnesiams. Iš bylos matosi, kad nors joje yra kai kurie duomenys apie dar vieną ikiteisminį tyrimą, nurodytas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendis prie bylos nepridėtas, apie šį D. T. teistumą nieko nenurodoma nei skundžiamame nuosprendyje, nei kaltinamajame akte, nors jo surašymo metu paminėtas nuosprendis jau buvo priimtas. Daroma išvada, kad nagrinėjant šią bylą teismui apie paminėtą dar vieną D. T. teistumą nebuvo žinoma, todėl teismas to ir neaptarė, ir nesprendė bausmių subendrinimo klausimo. Subendrinti dar ir nurodytu 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu D. T. paskirtą bausmę apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo, nes, visų pirma, to neprašoma apeliaciniuose skunduose, be to tai galėtų pabloginti nuteistojo padėtį ir būtų pažeistos jau paminėtas BPK 320 str. 3 d., 4 d. nuostatos. Šiuo atveju kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įsiteisėjus šiam nuosprendžiui, bausmių, paskirtų skundžiamu nuosprendžiu ir nurodytu 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu, subendrinimo klausimas galės būti išspręstas BPK VII dalyje nustatyta tvarka. BPK 347 str. nurodyta, kad kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas, šis teismas pats ar kitas tos pačios pakopos arba aukštesnysis teismas pagal vėliausiojo nuosprendžio vykdymo vietą privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomas bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose.

Prokuroro apeliaciniame skunde dar prašoma, vadovaujantis BK 27 str. 1 d., pripažinti D. T. recidyvistu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašo šios apeliacinio skundo dalies netenkinti, nes nurodytas prašymas nepagrįstas. Kolegija taip pat šį prokuroro prašymą laiko nepagrįstu ir jį atmeta. BK 27 str. 1 d. nurodyta, kad nusikaltimo recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Kad nuteistasis D. T., turintis neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus ir vėl padaręs naują tyčinį nusikaltimą, t.y. kvalifikuotą nužudymą, yra recidyvistas, jokių abejonių nekyla. Apie tai nurodoma ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus teismas sprendimo pripažinti asmenį recidyvistu nepriima, o asmuo, atitinkantis BK 27 str. 1 d. nuostatas, tiesiog yra laikomas recidyvistu. Teismas gali priimti sprendimą asmenį pripažinti tik pavojingu recidyvistu, kai tam yra BK 27 str. 2 d. ir 3 d. numatytos aplinkybės. Tačiau paduotame apeliaciniame skunde prokuroras pripažinti D. T. pavojingu recidyvistu neprašo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo D. T. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.