Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-06-15 · Administracinė byla Nr. A-39-628-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-06-15
Bylos Nr.
A-39-628-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Algirdas Taminskas
Pareiškėjas
L. J.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A10-628/2007Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. birželio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui L. J. ir jo atstovui Vytautui Bakui,atsakovo atstovei Tamarai Karpenko,trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei Irmai Zaikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės (toliau – ir Ignalinos rinktinė) vidutinio mėnesinio atlyginimo dydžio sumą už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 1996 m. gruodžio 24 d. iki 2002 m. sausio 9 d. bei delspinigius, taip pat įpareigoti minėtą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį įskaityti į vidaus tarnybos stažą. Nurodė, kad 1996 m. gruodžio 16 d. Zarasų rajono apylinkės prokuratūroje jam iškelta baudžiamoji byla ir 1997 m. sausio 9 d. pareikštas kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) (1961-09-01 redakcija) 289 straipsnio 1 dalį. 1996 m. gruodžio 24 d. Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių pasienio policijos rinktinės Zarasų užkardos (toliau – ir Zarasų užkarda) komisaro inspektoriaus įsakymu Nr. 210 jis nušalintas nuo Zarasų užkardos policininko pareigų. Nušalinimo laikotarpiu darbo užmokestis jam nebuvo mokamas. Nušalinimas truko iki 2002 m. sausio 9 d., kai Ignalinos rinktinės vado įsakymu Nr. 7TE jis paskirtas į Visagino užkardos Sargybų būrio pasieniečio pareigas. 2004 metų gegužės mėnesį jis sužinojo, kad 2004 m. sausio 30 d. Vilniaus apygardos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą. Vadovaudamasis Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (toliau – ir Statutas) 87 straipsnio 2 dalimi jis 2004 m. rugpjūčio 24 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į Ignalinos rinktinės vadą, prašydamas nušalinimo laikotarpį įskaityti į vidaus tarnybos stažą bei išmokėti priklausantį darbo užmokestį už visą nušalinimo laikotarpį. Ignalinos rinktinės vado 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. (21/18-3.5)-2082 tenkinti šį prašymą atsisakyta motyvuojant tuo, kad nušalinimas nuo pareigų buvo teisėtas, o ikiteisminis tyrimas gali būti bet kada atnaujintas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM), išnagrinėjusi jo skundą, 2004 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 1D-6924-(4) taip pat atsisakė tenkinti prašymą. Motyvavo tuo, kad Statuto taikymas priklauso nuo to, kieno iniciatyva darbuotojas buvo nušalintas. Žala yra padaryta ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, todėl pasiūlyta vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsniu bei Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymu. Tačiau jis buvo nušalintas ne parengtinio tardymo baudžiamojoje byloje bei prokuroro sprendimo pagrindu, o remiantis Statuto (1993-10-20 redakcija) 87 straipsniu, reglamentavusiu nušalinimą tarnybinio nusižengimo tyrimo laikotarpiu. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 173 straipsnį turėjo būti priimamas motyvuotas nutarimas, sankcionuojamas prokuroro arba jo pavaduotojo. Nušalinimas baudžiamojo proceso metu buvo galimas tik po to, kai pareiškiamas kaltinimas. Kaltinimas buvo pareikštas praėjus daugiau nei mėnesiui po nušalinimo, todėl 1996 m. gruodžio 24 d. Zarasų užkardos komisaro inspektoriaus įsakymas Nr. 210 turėjo būti grindžiamas tik tiek, kiek buvo būtina galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybėms ištirti, o priimamas atsakovo iniciatyva. Tokiu atveju atlyginti už nušalinimo laikotarpį taip pat tenka asmeniui, kurio iniciatyva buvo nušalintas nuo pareigų - Ignalinos rinktinei, po reorganizacijos perėmusiai Zarasų užkardos teises ir pareigas. Taip pat nurodė, kad Ignalinos rinktinės bei VRM atsakymai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14, 19 straipsnių bei Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos 5 punkto nuostatoms, todėl apsunkino jo galimybes teismine tvarka ginti pažeistas teises. Kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl žalos atlyginimo jis negalėjo, nes Ignalinos rinktinės, VRM atsakymų pateikimo laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė tvarkos, pagal kurią galėtų būti atlyginta žala pareigūnui, kuris prokuratūros sprendimu nušalinamas baudžiamosios bylos tyrimo laikotarpiui. Valstybės institucijų teikiama tikrovės neatitinkanti informacija yra pakankamas pagrindas praleistam terminui atnaujinti, kadangi būtent dėl šių priežasčių jis negalėjo suvokti arba sužinoti apie ieškinio senaties termino eigą, apie pažeistos teisės atsiradimo pradžią.

Atsiliepimas

Atsakovas Ignalinos rinktinė prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas dėl Ignalinos rinktinės vado 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. (21/18-3.5)-2082 jau buvo kreipęsis į teismą, tačiau 2004 m. gruodžio 16 d. nutartimi jo skundą atsisakyta priimti konstatavus, kad praleistas apskundimo terminas, kurio neprašoma atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, 2005 m. sausio 20 d. nutartimi padarė analogišką išvadą ir pažymėjo, kad pareiškėjas gali pateikti prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Tačiau pareiškėjas prašymo nepateikė, o ginti savo pažeistus interesus bando tik šiuo metu. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad tik 2005 m. liepos 20 d. sužinojo, jog buvo nepagrįstai nušalintas nuo pareigų. Ši aplinkybė nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi. Pažymi, kad pareiškėjo ir analogiškoje byloje pagal V. Z. skundą pagrindiniai reikalavimai apginti pažeistą teisę buvo analogiški, t. y. kylantys iš darbdavio prievolės kompensuoti negautą darbo užmokesčio dalį per nušalinimo nuo pareigų laikotarpį. Nei L. J. , nei V. Z. neprašė teismo panaikinti įsakymus, kuriais jie buvo nušalinti nuo pareigų. Iš esmės šiuo atveju asmeniui realizuojant savo teisę ne tiek svarbu nušalinimo aplinkybės pagrįstumas, kiek svarbu atgauti jam neišmokėto atlyginimo dalį. Prašė atmesti skundą pareiškėjui praleidus senaties terminą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su reikalavimu priteisti darbo užmokestį ir delspinigius nesutiko, o reikalavimą dėl laikotarpio nuo 1996 m. gruodžio 24 d. iki 2002 m. sausio 9 d. įskaitymo į vidaus tarnybos stažą prašė tenkinti. Nurodė, kad pareiškėjui kaltinimas nusikaltimu pareikštas 1997 m. sausio 9 d. Zarasų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės. 1996 m. gruodžio 24 d. raštas Nr. 621, kuriuo prašoma nušalinti L. J. nuo tarnybos pareigų vykdymo, neatitiko tuo metu galiojusio BPK 173 straipsnio reikalavimų, todėl negali būti laikomas prokuroro procesiniu sprendimu nušalinti L. J. nuo pareigų. Jis vertintinas kaip informacinio-rekomendacinio pobūdžio raštas. Pareiškėjas nušalintas nuo pareigų ne prokuratūros, o darbdavio (Zarasų užkardos) iniciatyva ir vadovaujantis Statutu, tad nušalinimas nesietinas su bylos tyrimą atlikusios prokuratūros baudžiamojo proceso prievartos priemonių taikymu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimu skundą tenkino, iš atsakovo pareiškėjui priteisė 23 632,12 Lt vidutinio mėnesinio atlyginimo dydžio sumą už nušalinimą nuo pareigų nuo 1996 m. gruodžio 24 d. iki 2002 m. sausio 9 d. bei 38 569,10 Lt delspinigių, iš viso – 62 220,22 Lt. Taip pat įpareigojo minėtą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį įskaityti į pareiškėjo tarnybos stažą. Teismas nurodė, kad pareiškėjui kaltinimas nusikaltimu, numatytu tuo metu galiojusio BK 289 straipsnio 1 dalyje, pareikštas 1997 m. sausio 9 d. Zarasų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 1996 m. gruodžio 24 d. raštas Nr. 621, kuriuo prašoma nušalinti jį nuo tarnybos pareigų vykdymo, neatitiko galiojusio BPK 173 straipsnio reikalavimų. Jis nėra prokuroro procesinis sprendimas nušalinti jį nuo pareigų ir vertintinas kaip informacinio rekomendacinio pobūdžio raštas. Pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ne prokuratūros, o darbdavio – Zarasų užkardos – vadovo sprendimu ir vadovaujantis Statutu. Pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų nesietinas su bylos tyrimą atlikusios prokuratūros baudžiamojo proceso prievartos priemonių taikymu. Pareiškėjas grąžintas į tarnybą neatsižvelgiant į baudžiamosios bylos tyrimo rezultatus. Nuobauda jam nepaskirta, baudžiamosios bylos baigtis įtakos pareiškėjo grąžinimui į tarnybą neturėjo. Teismas vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nurodė, kad pareiškėjas su Ignalinos rinktinės vado 2002 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 7 TE dėl jo paskyrimo į Visagino užkardos Sargybų būrio pasieniečio pareigas buvo supažindintas jo priėmimo dieną, t. y. 2002 m. sausio 9 d., tad nuo šios dienos pareiškėjui atsirado teisė reikalauti išmokėti jam vidutinį darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį (Statuto 87 straipsnio 1 dalis) ir nuo šios dienos pareiškėjas įgijo teisę savo pažeistas teises dėl jam priklausančio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ginti teisme. Tad šią dieną prasidėjo 3 metų (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir DK) 27 str. 2 d.) ieškinio senaties terminas, kuris baigėsi 2005 m. sausio 9 d. Pareiškėjas su skundu kreipėsi 2005 m. lapkričio 30 d., tai yra praleidęs minėtą terminą. Ieškinio senaties termino eigos sustabdymo ar nutraukimo pagrindų teismas nenustatė. Spręsdamas, ar yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl jam priklausančio vidutinio darbo užmokesčio bei nušalinimo nuo pareigų laikotarpio įskaičiavimo į darbo stažą 2004 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į atsakovą, vėliau į VRM, tačiau tenkinti prašymą buvo atsisakyta. 2004 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą, tačiau skundą atsisakyta priimti. Teismas konstatavo, kad šiais veiksmais, atliktais dar nepasibaigus ieškinio senaties terminui (terminas baigėsi 2005 m. sausio 9 d.), pareiškėjas aktyviai ir nuosekliai gynė savo teises, į teismą su pakartotiniu skundu kreipėsi per protingą terminą. Atsižvelgęs ir į tai, kad savo pažeistas teises gina silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis – darbuotojas, teismas nusprendė, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties ir šį terminą atnaujino. Pareiškėjas 2002 m. sausio 9 d. Ignalinos rinktinės įsakymu buvo grąžintas į pareigas, 2004 m. sausio 30 d. nutarimu Vilniaus apygardos prokuratūra ikiteisminį tyrimą byloje nutraukė, todėl pareiškėjas buvo nepagrįstai nušalintas nuo pareigų. Jam už nušalinimo laikotarpį turi būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, o šis laikotarpis įskaičiuojamas į darbo stažą.

III.

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2006 m. lapkričio 17 d. teismo sprendimą ir priimti naują – skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/1999, 1999 m. rugsėjo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/1999 išvadomis ir nurodo, kad pareiškėjo nušalinimo laikas pasibaigė 2002 m. sausio 9 d. (įsakymas Nr. 7-TE). Jis skunde pripažįsta, kad jo nušalinimas iš pareigų truko iki minėtos dienos. Būtent tą dieną jis sužinojo, ar bent turėjo sužinoti, kad jo teisė buvo pažeidžiama. Pareiškėjo reikalavimams taikytinas grąžinimo į tarnybą laiku galiojusio Lietuvos Respublikos darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytas trejų metų ieškininės senaties terminas,l todėl terminas kreiptis į teismą pasibaigė 2005 m. sausio 9 d. Skundas pateiktas tik 2005 m. lapkričio 30 d. Pažymi, kad Vilniaus apygardos prokuratūra nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmė 2004 m. sausio 30 d., dar nesibaigus terminui su analogiškais reikalavimais kreiptis į teismą.

2. Teismas ieškininės senaties terminą atnaujino nepagrįstai, nenurodė, kokie pareiškėjo argumentai, faktinės aplinkybės ar priežastys teismo laikomi svarbiais.

3. Teismas neteisingai įvertino pareiškėjo veiksmus kaip „aktyvius" ir „nuoseklius". Pareiškėjui pačiam pasirinkus neteisingą savo teisių gynimo būdą šiuos jo veiksmus laikyti „nuoseklius" būtų nelogiška. Pareiškėjo veiksmai įrodo atvirkščiai, kad jis nenuosekliai gina savo teises, o praleistą 10 mėnesių terminą kreiptis į teismą be pateisinamų priežasčių apibūdinti kaip „protingą terminą" nepagrįsta. Pareiškėjas elgėsi nerūpestingai, delsė į teismą kreiptis nepateisinamai ilgai. Be to, teismas nesivadovavo nuostata, kad ieškininės senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniame skunde prašo pakeisti teismo 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir atmesti reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo kaip paduotus praleidus terminą kreiptis į teismą. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino skundui paduoti praleidimo. Pareiškėjas nesikreipė į prokuratūrą, nerodė pastangų susipažinti su baudžiamąja byla ir išsiaiškinti tikrąsias nušalinimo priežastis. Kreipimasis į įvairias institucijas ir netiksli informacija apie pareiškėjo nušalinimo nuo tarnybos aplinkybes objektyviai netrukdė laiku kreiptis į teismą.

2. Tai, kad pareiškėjas, teismo nuomone, yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, nesuteikia jam teisės piktnaudžiauti savo kaip labiau pažeidžiamos ginčo santykių šalies padėtimi ir nesukuria teisinio pagrindo be pateisinamų priežasčių atnaujinti skundo padavimo terminą. Išvada, kad pareiškėjas po 2005 m. sausio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties į teismą kreipėsi per protingą terminą, yra nepagrįsta. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas aktyviai ir nuosekliai gynė savo teises dar nepasibaigus terminui kreiptis į teismą, nenurodė motyvų, kodėl, pareiškėjui daugiau nei dešimt mėnesių neatlikus jokių aktyvių veiksmų ginant savo pažeistas teises ir nenurodžius jokių pateisinamų priežasčių, kurios kliudė kreiptis į teismą, pripažino, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties. Teismo motyvai prieštarauja Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutarties Nr. AS6-247/2006 išvadoms.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo, kad:

1. Jo reikalavimai kildinami iš valstybės tarnybos teisinių santykių, tad jiems taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

2. Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Tiek jis, tiek jo darbdavys buvo įsitikinę, kad nušalinimo nuo pareigų pagrindas buvo ne vadovo, o prokuroro (tardytojo) sprendimas byloje. Todėl savo teisių gynimą jis siejo su parengtinio tardymo ar teismo sprendimais baudžiamojoje byloje. Pažymi, kad iki šiol nėra gavęs jokio oficialaus prokuroro pranešimo apie parengtinio tardymo baigtį baudžiamojoje byloje. Kad 2004 m. sausio 30 d. Vilniaus apygardos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą jis sužinojo 2004 metų gegužę.

3. Į teismą su analogiškais reikalavimais jis kreipėsi 2004 m. gruodžio 15 d., tačiau skundą atisakyta priimti. Prieš tai išnaudojo neteismines gynybos priemones - kreipėsi į tiesioginį vadovą, VRM. Vėliau teismų praktika dėl ieškinio senaties terminų taikymo keitėsi. Ši aplinkybė taip pat yra svarbi sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. (2006 m. lapkričio 16 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. P2-107/2006). Tad net ir teigiant, kad ieškinio senaties eiga prasideda nuo 2002 m. sausio (kuomet buvo grąžintas į pareigas), o ne 2004 m. (kuomet paaiškėjo fakto klaida), tokiu atveju teismų praktikos pasikeitimas tiesiogiai lėmė termino praleidimo priežastis.

4. Įgyvendindamas savo teises į darbo užmokestį jis elgėsi apdairiai, rūpestingai ir nuosekliai. Nuo pat 2002 m. siekdamas atgauti per nušalinimo laikotarpį prarastą darbo užmokestį kreipėsi į savo tiesioginį vadovą, VRM, teismą. Elgėsi taip, kaip bet koks kitas asmuo, turintis tiek teisinių žinių, kiek jis, turintis vidurinį išsilavinimą.

5. Ieškinio senaties termino praleidimą sąlygojo fakto klaida (susidariusios situacijos interpretacija). Tai lėmė netiksli ir klaidinanti informacija, kurią jam nuolat teikė oficialios institucijos apie nušalinimo priežastis, pobūdį, pažeistų teisių gynimo galimybes. Tai įtakojo ir teismų nutartys pagal jo skundus, kuriomis administracinis procesas nebuvo pradėtas (atsisakyta priimti skundą), nors terminas skundui paduoti objektyviai nebuvo pasibaigęs. Minėtos teismų nutartys negalėtų būti vertinamos kaip teisingos ir teisėtos, jos užkirto jo galimybes ginti pažeistas mano teises teisme. Pasikeitusi teismų praktika, kuomet esant vienodoms aplinkybėms buvo pritaikytos skirtingos įstatymų nuostatos, galėtų būti savarankišku pagrindu atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Šios aplinkybės nepriklausė nuo jo valios, buvo objektyvios.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų Šiaulių pasienio policijos rinktinės Zarasų užkardos komisaro inspektoriaus 1996 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 210, vadovaujantis Zarasų rajono apylinkės prokuratūros 1996 m. gruodžio 24 d. raštu Nr. 621 ir Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 straipsniu dėl to, kad jis buvo įtariamas nusikaltimo padarymu.

Pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų metu galiojusio Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnams, nepagrįstai nušalintiems nuo pareigų, už laiką, kurį jie buvo nušalinti, išmokamas vidutinis darbo užmokestis.

Nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojančio Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, kad nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, taip pat tais atvejais, kai nustatoma, kad pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinei nuobaudai paskirti yra pasibaigęs senaties terminas, jis toliau eina pareigas ir per 5 darbo dienas nuo tada, kai vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai už šią sumą, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka.

Pareiškėjas 1997 m. sausio 9 d. Zarasų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu buvo patrauktas kaltinamuoju pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 289 str. 1 d. Tačiau nebaigus ikiteisminio tyrimo jis 2002 m. sausio 9 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės vado įsakymu Nr. 7 TE buvo paskirtas Visagino užkardos būrio pasieniečiu. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pareiškėjui buvo nutrauktas Vilniaus apygardos prokuratūros 2004 m. sausio 30 d. nutarimu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tik ptriėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, kad pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka nebus pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tik priėmus šį nutarimą atsirado teisinis pagrindas reikalavimui dėl darbo užmokesčio už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį. Todėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimo data, o ne 2002 m. sausio 9 d. įsakymo skirti pareiškėją į pareigas priėmimo data laikytina senaties termino pradžia pareikšti reikalavimui priteisti darbo užmokestį ir delspinigius už laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų. Reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo į teismą kreipėsi 2005 m. lapkričio 30 d. Konstatavus, kad senaties termino eiga prasidėjo priėmus 2004 m. sausio 30 d. nutarimą nutraukti prieš pareiškėją baudžiamąjį persekiojimą, pareiškėjas senaties termino kreiptis į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo nepraleido.

Dėl priteisto darbo užmokesčio ir delspinigių dydžio ginčo nėra. Pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas ne Baudžiamojo proceso kodekse numatytu prokuratūros procesiniu aktu, o atsakovo įsakymu. Todėl atsakovas ir turi sumokėti pareiškėjui priklausantį atlyginimą ir delspinigius.

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikaltimo padarymo. Todėl Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 dalies pagrindu pirmosios instancijos administracinis teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą, kaip Zarasų užkardos teisių perėmėją, įskaityti į pareiškėjo tarnybos stažą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį.

Dėl to, kas pasakyta, atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės ir trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas