- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-09
- Bylos Nr.
- I-3221-162/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2016 m. lapkričio 7 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 112 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 112 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 4-9).
Skundu taip pat prašoma priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d.
buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, kamerose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas (kamerose buvo tik po vieną langą ir vieną lemputę), bloga ventiliacija, kamerose buvo pelėsis, prasta kamerų grindų ir sienų paviršiaus būklė. Be to, kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kadangi jis nebuvo atitvertas nuo bendrų patalpų, jame nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, vanduo nenusileisdavo, jame nebuvo tualetinio popieriaus. Teigia, jog kamerose nebuvo karšto vandens, jose esančios kriauklės surūdijusios, be to, kamerose buvo graužikų ir buitinių parazitų, o kamerose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiaisiais asmenimis. Nurodo, jog Klaipėdos AVPK areštinės pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Pažymi, jog Klaipėdos AVPK administracija pareiškėjui neleido turėti trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų, nepriimdavo pareiškėjo skundų, jų neregistravo, blogu oru neleisdavo pasivaikščioti lauke, o dušu leisdavo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, kuris be kita ko buvo antisanitarinės būklės. Teigia, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai pareiškėją buvo sumušę, o į ligoninę nugabeno tik po trijų dienų. Pažymi, jog areštinės pareigūnai pareiškėjui išduodavo susidėvėjusį ir purviną minkštąjį inventorių, tikrindavo ir skaitydavo pareiškėjo ir jo advokato susirašinėjimus. Taip pat teigia, jog gaudavo netinkamos energetinės vertės maisto davinį.
Tvirtina, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pablogėjo sveikata. Mano, kad buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsniai.
Teigia, jog negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, Klaipėdos AVPK pareigūnai grasino, kad jei jis kreipsis į teismą, tuomet prieš jį bus naudojamas smurtas.
Pareiškėjas A. A. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 32). Alytaus pataisos namai patvirtino teismo procesinių dokumentų įteikimą (b. l. 35). Pareiškėjas skunde nenurodė bylą nagrinėti jam dalyvaujant teismo posėdyje ir vėliau nebuvo pareiškęs prašymo dalyvauti 2016 m. lapkričio 7 d. 14.30 val. paskirtame teismo posėdyje.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 19-20) su pareiškėjo skundu nesutinka.
Atsiliepimu prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, jog pagal teisės aktų nuostatas dokumentų apie pareiškėjo laikymą Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. atsakovas neprivalėjo išsaugoti, todėl jie yra sunaikinti.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 29). Atsakovo atstovas atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama proceso dalyviams nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. atlyginimo priteisimo.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Dėl ieškinio senaties termino
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininkas 2016 m. rugsėjo 29 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-18142 „Dėl A. A. skundo“ nurodė, kad informacijos apie A. A. buvimą areštinėje pareiškėjo nurodytu laikotarpiu pateikti negali, nes vadovaujantis bendrųjų dokumentų saugojimo rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100, ir Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-959/V-98, bei Klaipėdos miesto (apskrities) vyriausiojo policijos komisariato 1990-2005 metų bylų nomenklatūromis, 2006-2015 metų dokumentacijos planais, jų pakeitimais ir papildymais tokie dokumentai saugomi tris metus ir yra sunaikinti (b. l. 21). Klaipėdos AVPK kartu su atsiliepimu pateikė 2013 m. gegužės 16 d. dokumentų naikinimo aktą Nr. 30-IL-311, 2014 m. birželio 10 d. dokumentų naikinimo aktą Nr. 30-IL-510, kurie patvirtina, kad sulaikytų, suimtų asmenų žurnalai ir kiti dokumentai iki 2012 metų yra sunaikinti (b. l. 22-26).
Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skundas surašytas ir išsiųstas 2016 m. rugsėjo 15 d. (b. l. 4, 17), o teisme gautas 2016 m. rugsėjo 19 d., ir tai yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą visam ginčo laikotarpiui, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (2006 – 2012 metai), nes ieškinio senaties netaikymas apimtų tik laikotarpį po 2013 m. rugsėjo 15 d., už kurį pareiškėjas šioje byloje neprašo priteisti neturtinės žalos.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.
Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas anksčiau būtų teikęs žodžiu ar raštu kokius nors skundus kompetentingoms įstaigoms dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų, ar kad dėl objektyvių priežasčių (pvz., liga, kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos ir kt.) būtų negalėjęs tokių skundų teikti ar kreiptis į teismą. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog anksčiau būtų rašęs kokius nors skundus dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų. Šiuo atveju teigti, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, apšvietimas buvo nepakankamas, buvo drėgna, šalta ir kt., vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Nors pareiškėjas skunde ir nurodo, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, kad Klaipėdos AVPK pareigūnai grasino pareiškėjui dėl skundų teikimo teismui, tačiau tokie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai. Minėta, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tik esant objektyvioms priežastims gali būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjo argumentai dėl to, kad nežinojo teisinio reglamentavimo ar kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nebuvo verčiami į lietuvių kalbą, yra subjektyvios, nuo pareiškėjo valios priklausančios priežastys. Pareiškėjas manydamas, kad yra pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, teisės aktų nustatyta tvarka galėjo kreiptis teisinės konsultacijos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu būtų teikęs areštinės administracijai ar kitoms institucijoms prašymus dėl galimybės pasinaudoti advokato teisinėmis paslaugomis (dėl advokato paskyrimo) ginant teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Klaipėdos AVPK pareigūnai būtų grasinę pareiškėjui ar kitaip trukdę kreiptis į teismą. Be to, pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas tam tikrais periodais, todėl net jeigu pareiškėjas ir būtų negalėjęs teismui išsiųsti skundo iš Klaipėdos AVPK areštinės, tuomet šia savo teise galėjo pasinaudoti, kai joje nebuvo laikomas. Duomenų, jog pareiškėjas anksčiau siekė kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių į tinkamas kalinimo sąlygas, nėra. Tai yra, pareiškėjas elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas sprendžia, jog nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų galima pareiškėjui atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Pabrėžtina ir tai, jog Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininkas 2016 m. rugsėjo 29 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-18142 „Dėl A. A. skundo“ nurodė, kad informacijos apie A. A. laikymą areštinėje laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. pateikti negali, nes vadovaujantis atitinkamu teisinu reglamentavimu, dokumentai yra sunaikinti ir pateikti dokumentų sunaikinimo aktai. Vadinasi, net ir atnaujinus ieškinio senaties terminą, įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti, ar aptariamu laikotarpiu kalint Klaipėdos AVPK areštinėje buvo pažeistos pareiškėjo teisės nėra išlikę, todėl teismas negalėtų nustatyti objektyvios tiesos byloje.
Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovo atstovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nes ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjo skundo atmetimui.
Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.