- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-07-22
- Bylos Nr.
- I-7509-596/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01393-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Iveta Pelienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. J. skunde prašo teismo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2015-01-30 sprendimą Nr. (6.5)I-679; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrių išmokėti pareiškėjai sumažintos pensijos dalį – 2 096,45 Eurus.
Nurodo, kad pareiškėja ginčijamu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai, remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnių nuostatomis, buvo perskaičiuojama senatvės pensija ir nuo 2011 m. sausio mėn. mokama sumažinta. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012-09-21, Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrių su prašymu pateikti duomenis apie 2010–2011 metais jai apskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją. Iš pateiktų duomenų paaiškėjo, kad pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2011-12-31 nebuvo išmokėta 7 238,62 Lt (2 049,45 Eur) senatvės pensijos. Pareiškėja 2013-10-19 kreipėsi į VSDFV su prašymu grąžinti jai laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2011 metų neteisėtai neišmokėtos senatvės pensijos dalį – 7 238,62 Lt. VSDFV 2015-01-30 sprendimu Nr. (6.5)I-679 jos prašymo netenkino. Mano, kad sprendimas yra nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrius turi būti įpareigotas išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo susidariusios senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 18-21).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), o 2010 – 2011 metais reglamentavo ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas. Pareiškėjai VSDFV Trakų skyriaus 2010-12-27 sprendimu Nr. 13PP-4679 nuo 2010-12-10 buvo paskirta 1 013,16 Lt dydžio senatvės pensija. Kadangi paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį dydį, paskirta pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 str. nuostatas (pensijos dydis – 940,35 Lt). Pareiškėja nuo 2010-11-01 iki 2011-11-30 dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jos pensija laikotarpiu nuo 2010-12-10 iki 2011-12-31 buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8str. nuostatas, nuo 2012-01-01 pareiškėjai mokama visa paskirto dydžio senatvės pensija. Taip pat nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrius pateikė pareiškėjai prašomą pažymą apie 2010–2011 metais jai mokėtą senatvės pensiją, taip pat paaiškino kokiais teisės aktais rėmėsi perskaičiuodama ir mokėdama senatvės pensiją. Ginčijamu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo pareiškėjai susidarė 2 096,45 Eurų dydžio senatvės pensijos nepriemoka.
Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatos prieštarauja Konstitucijai, nutarimas buvo paskelbtas 2012-09-21. Pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo 72 str. nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad šis įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Taigi, Konstitucinio Teismo nutarimas taikytinas į ateitį ir nėra pagrindas išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį. VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrius ginčijamu laikotarpiu mokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, įvertinus tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipta į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, tenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo (b. l. 27-29).
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai R. J. VSDFV Trakų skyriaus 2010-12-27 sprendimu Nr. 1398-4679 nuo 2010-12-10 iki gyvos galvos buvo paskirta 1 013,16 Lt dydžio senatvės pensija, kuri, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, buvo perskaičiuota ir paskirta 940,35 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 30, 31). Pareiškėjos senatvės pensija taip pat buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 33-34).
Pareiškėja 2013-08-22 su prašymu (b. l. 32) kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrių pateikti duomenis apie 2010–2011 metais mokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydį. VSDFV 2013-09-10 raštu pateikė pareiškėjai prašomus duomenis (b. l. 33-34).
Pareiškėja 2013-10-29 su prašymu kreipėsi į VSDFV dėl negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo (b. l. 8-9). VSDFV, atsakydama į pareiškėjos 2013-10-29 ir 2014-04-15 prašymus, ginčijamame 2015-01-30 sprendime Nr. (6.5)I-679 nurodė pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagrindus, taip pat, kad paskirta senatvės pensija buvo pagrįstai ir teisėtai perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl skyrius, 2011 metais priimdamas sprendimą pradėti mokėti pareiškėjai sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją, veikė taip, kaip reikalavo įstatymas. Nurodė, kad nuo 2012-01-01 pareiškėjai mokama visa paskirto dydžio senatvės pensija, įpareigoti skyrių išmokėti 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį neturi teisinio pagrindo (b. l. 6-7).
Ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2015-01-30 sprendimo Nr. (6.5)I-679 teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl per laikotarpį nuo 2010-12-10 iki 2011-12-31 vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), o nuo 2010-01-01 ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 1 str. 2 d. 5 p. nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą <...>.
Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-07-02 redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011-12-31. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 str. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, o kai kurioms socialinėms išmokoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013-12-31.
Nuo 2010-01-01 įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jo 6 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 str., ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 p. asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.
Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjai R. J. paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo jos paskyrimo iki 2011-12-31 buvo apskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 6 str., kadangi viršijo nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. turėjo draudžiamųjų pajamų, remiantis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis, jai mokėta pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Dėl to per ginčo laikotarpį susidarė 7 238,62 Lt (2 096,45 Eur) senatvės pensijos nepriemoka (b. l. 39-40).
Konstitucinis Teismas, tirdamas Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų perskaičiavimas (sumažinimas), atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui pažymėjo, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas negalėjo būti perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, kurios neviršijo ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio – 650 Lt, o šį dydį viršijusios senatvės pensijos jas perskaičiuojant negalėjo būti mažinamos daugiau nei iki 650 Lt. Taigi Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius, kad šio įstatymo taikymui Vyriausybė turi patvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (kurį ji sumažino nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt), naudojamą senatvės pensijos papildomai daliai apskaičiuoti, buvo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, kuria sudarytos prielaidos sumažinti iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtas senatvės pensijas visiems jas gaunantiems asmenims, išskyrus tuos, kurių gaunamos pensijos neviršijo 650 Lt. Konstatuota, kad pagal Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. visiems taikant tą patį Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, senatvės pensijos papildoma dalis, kartu ir visa senatvės pensija, buvo mažinama proporcingai, tolygiai ir vienodai visiems, išskyrus tuos asmenis, kurių gaunamos senatvės pensijos neviršijo nustatytos 650 Lt ribos, ir tuos, kurių gaunamos senatvės pensijos po perskaičiavimo tapo mažesnės nei 650 Lt (jiems senatvės pensijos sumažintos mažiau). Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taip pat į tai, kad jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, konstatuota, kad nėra konstitucinių argumentų teigti, jog toks reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse buvo nustatyta, jog tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, senatvės pensijos buvos sumažintos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.
Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012-09-21.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Taigi, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.
Aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Konstituciniam Teismui 2012-02-06 nutarime pripažinus Laikinojo įstatymo 8 str. 1 ir 2 d. tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 str. 1 d., pareiškėjai paskirta senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. buvo perskaičiuojama neteisėtai, pareiškėjai per laikotarpį nuo 2010-12-10 iki 2011-12-31, t. y. laikotarpiu, kai ji turėjo draudžiamųjų pajamų, nepagrįstai buvo neišmokėta 7 238,62 Lt (2 096,45 Eur) senatvės pensijos dalis (b. l. 39-40), todėl ji priteisiama iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus.
Pareiškėja taip pat prašo panaikinti VSDFV 2015-01-30 sprendimą Nr. (6.5)I-679, kuriame nurodytas pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagrindas, taip pat, kad skyrius, mokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją, veikė taip, kaip tuo metu reikalavo įstatymas. Taip pat nurodė, kad įpareigoti skyrių išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo susidariusios senatvės pensijos dalies neturi teisinio pagrindo (b. l. 6-7). Pažymėtina, kad ginčijamame sprendime išreikšta VSDFV valia atsisakyti mokėti pareiškėjai susidariusią senatvės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p. nustato, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VSDFV, priimdama ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta senatvės pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą ginčijamo sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013-05-20 nutartys administracinėse bylose Nr. A756-984/2013. Nr. A756-992/2013 ir kt.).
Pažymėtina, kad atsakovės argumentas, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, kuris buvo paskelbtas 2012-09-21, taikytinas tik į ateitį, nepagrįsti.
Konstitucinis Teismas 2012-12-19 sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Šiuo atveju teismas yra saistomas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Nors pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą, ir, atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Byloje duomenų, kad apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra, nėra pateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas ne kartą yra nurodęs, kad kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (2013-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-984/2013 ir kt.). Pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. J. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015-01-30 sprendimo Nr. (6.5)I-679 dalį, kurioje atsisakyta tenkinti pareiškėjos R. J. skundą dėl senatvės pensijos dalies nepriemokos.
Priteisti pareiškėjai R. J. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2 096,45 Eurus (du tūkstančius devyniasdešimt šešis eurus 45 euro centus) senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010-12-10 iki 2011-12-31.
Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.