Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-597-190/2013

Teisėjas Valdas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00816-2010-1

2013 m. spalio 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. B. ir A. K. gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu pagal LR BK 228 straipsnio 1 dalį ir nubaustas bausme - teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį ir nubaustas bausme - 45 (keturiasdešimt penkių) parų areštu;

pagal LR BK 24 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį ir nubaustas bausme - teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 3, 6 dalimis, šios bausmės subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 45 (keturiasdešimt penkių) parų areštas, bausmę atliekant areštinėje, ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:

jis, būdamas valstybės tarnautoju - policijos pareigūnu - Vilniaus aps. vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus aps. VPK) Vilniaus m. antrojo policijos komisariato (toliau -Vilniaus m. 2 PK) Operatyvaus valdymo poskyrio Budėtojų grupės specialistu, tarnybos metu, 2010-03-11, į Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 2 PK kiemą, Vilniuje, Algirdo g. 20, šio komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjui E. A. iš įvykio, buvusio tą dieną apie 16.38 val., Vilniuje, ties Gariūnų - Titnago gatvių sankryža, vietos atvarius sulaikytą automobilį VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su jame rastu mažo kalibro šautuvu su optiniu taikikliu ir duslintuvu, ir Vilniaus aps. VPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos vyresniajam patruliui A. K. suorganizavus nusikalstamos veikos padarymą - komisariato kieme A. K. įkalbėtas, įtikintas šį šaunamąjį ginklą - šautuvą, kurį laikyti A. K. neturėjo leidimo, sukeisti su kitu A. K. iš anksto atvežtu ir jam atneštu mažo kalibro šautuvu TOZ 78 04 L Nr. 0602317, be duslintuvo, kurį laikyti A. K. turėjo leidimą, nes priešingu atveju A. K. bus atleistas iš tarnybos, jis (D. B.), A. K. įkalbėtas, minėtus šautuvus sukeitė ir mažo kalibro šautuvą TOZ 78 04 L Nr. 0602317, be duslintuvo, pristatė į šio komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio Budėtojų grupės patalpas, kaip paimtą iš minėto įvykio vietos,

tokiu būdu jis (D. B.) pažeidė 1999-07-08 Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytus reikalavimus, tai yra laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba ir 2000-10-17 Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 3 straipsnyje numatytus reikalavimus, kad policija savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais, 4 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus, kad policijos veikla grindžiama visuomenės moralės, teisėtumo principais, 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytus reikalavimus, kad vienas pagrindinių policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus reikalavimus, kad policijos pareigūnas privalo, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, ir šiais veiksmais, tyčia, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, padėjo A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 253 straipsnį už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos kaip valstybės institucijos įvaizdį ir autoritetą diskreditavo valstybės tarnautojo vardą tuo padarydamas didelę neturtinę žalą valstybei.

A. K. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo gabeno šaunamąjį ginklą ir organizavo nusikalstamos veikos - piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi - padarymą, o būtent:

jis 2010-03-11 gabeno šaunamąjį ginklą - mažo kalibro, vienavamzdį medžioklinio tipo šautuvą (numeris nežinomas), šviesios gelsvai rusvos ir sidabrinės spalvos buože bei loveliu (nemetaline šautuvo dalimi), su ornamentu ant šautuvo šono ties jo viduriu, įlenktu į vidų (įdubusiu) šautuvo buožės padu (galu), su diržu ir apie 15 cm ilgio optiniu taikikliu, su ant šautuvo vamzdžio galo pritvirtintu 10-20 cm ilgio sidabrinės spalvos metaliniu duslintuvu, automobiliu VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste, kur ties Titnago-Gariūnų g. sankryža šis šautuvas apie 16.38 val. buvo paimtas policijos pareigūnų ir nugabentas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrąjį policijos komisariatą Algirdo g. 20, Vilniuje, ir tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 17.00 val. iki 19.00 val., jis iš policijos pareigūnų atgavo minėtą šautuvą.

Be to jis nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju - policijos pareigūnu - Vilniaus aps. vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus aps. VPK) Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos vyresniuoju patruliu, ne tarnybos metu, 2010-03-11 į Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus m. 2 PK) kiemą, Vilniuje, Algirdo g. 20, šio komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjui E. A. iš įvykio, buvusio tą dieną apie 16.38 val. Vilniuje, ties Gariūnų - Titnago gatvių sankryža, vietos atvarius sulaikytą automobilį VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su jame rastu mažo kalibro šautuvu su optiniu taikikliu ir duslintuvu, organizavo nusikalstamos veikos padarymą - komisariato kieme įkalbėjo, įtikino tarnybos metu pareigas vykdantį Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 2 PK Operatyvaus valdymo poskyrio Budėtojų grupės specialistą D. B. šį šaunamąjį ginklą - šautuvą, kurį laikyti jis (A. K.) neturėjo leidimo, sukeisti su kitu jo (A. K.) iš anksto atvežtu ir D. B. atneštu mažo kalibro šautuvu TOZ 78 04 L Nr. 0602317, be duslintuvo, kurį laikyti jis (A. K.) turėjo leidimą, nes priešingu atveju jis (A. K.) bus atleistas iš tarnybos, ir D. B., jo (A. K.) įkalbėtas, minėtus šautuvus sukeitė ir mažo kalibro šautuvą TOZ 78 04 LNr. 0602317, be duslintuvo, pristatė į šio komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio Budėtojų grupės patalpas, kaip paimtą iš minėto įvykio vietos,

tokiu būdu jis organizavo, kad policijos pareigūnas D. B. padarytų nusikalstamą veiką, t. y. pažeistų 1999-07-08 Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytus reikalavimus, tai yra laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba ir 2000-10-17 Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 3 straipsnyje numatytus reikalavimus, kad policija savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais, 4 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus, kad policijos veikla grindžiama visuomenės moralės, teisėtumo principais, 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytus reikalavimus, kad vienas pagrindinių policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus reikalavimus, kad policijos pareigūnas privalo, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, ir, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, padėtų jam (A. K.) išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 253 straipsnį už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, taip iškraipant tarnybinės veiklos esmę, sumenkinant policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį ir autoritetą diskredituojant policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo, vardą tuo padarant didelę neturtinę žalą valstybei.

Faktiniai bylos duomenys neabejotinai įrodo, kad kaltinamojo D. B. piktnaudžiavimas tarnyba elgesys paaiškinamas tikslu padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 253 straipsnį už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu.

Kaltinamasis A. K. buvo kaltinamas, jog neturėdamas leidimo įgijo, laikė, nešiojo šaunamąjį ginklą. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nesurinkta duomenų pagrindžiančių šias aplinkybes. Todėl šios aplinkybės neįrodytos, todėl teismo nenustatytos.

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad kaltinamojo A. K. kaltė organizavus nusikalstamos veikos - piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi -padarymą yra įrodyta. Kaltinamasis A. K. kaltės dėl jam inkriminuotos šios nusikalstamos veikos nepripažino. Jo šį kaltinimą nurodyti neigiantys argumentai neįtikinantys. A. K. paaiškinimai paneigti byloje esančiais įrodymais, o būtent kaltinamojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais paaiškinimais, liudytojų E. A., A. R., E. S., R. L. duotais paaiškinimais, kurie patvirtina šio kaltinimo aplinkybes. Iš dalies A. K. kaltę įrodo ir liudytojų A. B. ir S. G. paaiškinimai, kurie patvirtina, kad A. K. disponavo šaunamuoju ginklu, neturėdamas leidimo. Minėtas garso įrašas, - pokalbis tarp D. B. ir patviritna, kad D. B., A. K. įkalbėtas, sukeitė šautuvus tam, kad A. K. nebūtų atleistas iš tarnybos. Tokiu būdu A. K. organizavo, kad policijos pareigūnas D. B. padarytų nusikalstamą veiką ir pasinaudodamas tarnybine padėtimi, padėtų jam A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu. Vertinant kaltinamojo veiksmus atsiradusių pasekmių aspektu darytina išvada, kad jis organizavo nusikalstamos veikos - piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi - padarymą ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 24 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį.

Akivaizdu, anot teismo, kad A. K., būdamas pareigūnu, suvokė, suprato, kokios pasekmės jam iškils už šaunamojo ginklo su duslintuvu, neturint leidimo, gabenimą, todėl buvo suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką. Todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad jis įvykdęs nusikalstamą veiką, turėjo motyvą įkalbėti D. B. padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistųjų gynėjas apeliaciniuose skunduose dėl D. B. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir A. K. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 1 dalį iš esmės pateikia vienodus argumentus, todėl šioje dalyje apeliacinių skundų argumentai dėstomi kartu.

Dėl D. B. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir A. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 1 dalį

Gynėjo teigimu, byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo D. B. kaltę padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bei A. K. kaltę padarius BK 24 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistojo D. B. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta veika) objektyviai pasireiškė tuo, kad nuteistasis padėjo išvengti A. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes pastarojo įkalbėtas ir įtikintas sukeitė jo neteisėtai laikytą, įvykio vietoje paimtą ginklą su jo atvežtu teisėtai laikytu ginklu, kurį nuteistasis pristatė į komisariatą. Taip pat nustatė, kad nuteistojo A. K. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi organizavimas (BK 24 straipsnio 4 dalis, 228 straipsnio 1 dalyje numatyta veika) objektyviai pasireiškė tuo, kad jis įkalbėjo ir įtikino policijos pareigūną D. B. sukeisti neva neteisėtai laikytą, įvykio vietoje paimtą ginklą su jo paties atvežtu teisėtai laikytu ginklu, kuriuos D. B. sukeitęs pristatė į komisariatą, t.y. nuteistojo teisėtai laikytą ginklą kaip paimtą iš įvykio vietos. Be to, teismas nustatė, kad A. K. įvykio vietoje rastu ginklu, kuris vėliau neva buvo sukeistas, disponavo neteisėtai. Teismas nuosprendyje nustatydamas tokias faktines aplinkybes rėmėsi liudytojų R. L., A. R., E. A., E. S., iš dalies S. G., A. B. teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimais, nuteistojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis pripažino inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes, taip pat liudytojo E. A. darytu pokalbio su D. B. įrašu, kuris neva patvirtina šaunamųjų ginklų sukeitimo faktą. Vis dėl to, atmetus įrodymų leistinumo principo neatitinkančius įrodymus (t. y. D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei neteisėtai padarytą įrašą), išsamiai analizuojant kitų pirmiau nurodytų liudytojų parodymus, gynėjo įsitikinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kokie nors ginklai buvo sukeisti bei, kad A. K. kažkokiu ginklu disponavo neteisėtai.

Nuteistųjų D. B. ir A. K. gynėjo manymu, išanalizavus liudytojų R. L., A. R., E. S., J. B., S. G., A. B. parodymus, galima nedviprasmiškai teigti, kad visi šie liudytojai iš esmės patvirtino tik faktą, kad buvo rastas daiktas panašus į ginklą, kurio nei vienas iš liudytojų apklaustų policijos pareigūnų negalėjo apibūdinti ir nurodyti individualius skiriamuosius požymius, išskyrus prielaidų dėl galimai kartu su ginklu rastų duslintuvo bei šovinio. Skunde pažymima, jog nuteistasis D. B. neneigia fakto, kad įvykio vietoje buvo rastas ginklas, kuris buvo perduotas nuteistajam, tačiau tai buvo būtent tas esantis byloje ginklas, kuriam A. K. turėjo leidimą. Netgi ir padarius prielaidą, jog įvykio vietoje buvo rastas ginklas su duslintuvu, šoviniu ir diržu, nuteistajam D. B. pateiktas kaltinimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nurodant faktines aplinkybes, kad nuteistasis sukeitė ginklus, o ne dėl to, kad pasisavino, prarado ar sukeitė ginklo priedus ar šovinį, o A. K. kaltinimas pateiktas dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi organizavimo, nurodant faktines aplinkybes, kad minėtu ginklu jis disponavo neturėdamas leidimo bei įkalbėjo D. B. sukeisti ginklus, o ne dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis, duslintuvu, taip pat ne dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi organizavimo sukeičiant ar prarandant ginklo priedus. Šie daiktai nėra ginklo sudedamoji dalis, yra lengvai nuimami, todėl galėjo dingti įvairiomis aplinkybėmis gabenant ginklą iš įvykio vietos į policijos komisariatą, dar iki perduodant šį rastą ginklą nuteistajam D. B..

Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje net ir byloje esantis ginklas tiesiogiai įvykyje dalyvavusiems liudytojams nebuvo pateiktas atpažinti BPK 193 straipsnio nustatyta tvarka, todėl jie negalėjo patvirtinti ar paneigti, kad tai tas pats ginklas. Dėl šių priežasčių, nuteistųjų gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas vien remdamasis liudytojų G. L., A. R., E. S., S. G. ir A. B. parodymais, neturėjo teisinio pagrindo daryti išvadą, kad policijos komisariatui pristatytas ginklas yra ne tas pats, kuris buvo rastas įvykio vietoje, o galėjo tik spręsti, kad buvo rastas daiktas panašus į ginklą, kuris kaip vėliau paaiškėjo, buvo nuteistojo A. K. teisėtai laikomas ginklas.

Taigi, apibendrinus minėtų liudytojų parodymus ir išsamiai išanalizavus jų turinį, anot gynėjo, akivaizdu, jog aplinkybę, kad ginklai buvo sukeisti, teismas nustatė išimtinai tik pagal vienintelio liudytojo E. A. parodymus, bei klaidingai įvertino šio liudytojo neteisėtai darytą garso įrašą bei nuteistojo D. B. prisipažinimą.

Vertinant liudytojo E. A. parodymus patikimumo ir atitikimo kitiems byloje surinktiems įrodymams aspektais, nuteistųjų gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad automobilį su ginklu į komisariatą pristatė būtent liudytojas E. A.. Ši aplinkybė itin svarbi vertinant šio liudytojo parodymus, kuriais teismas iš esmės ir nustatė ginklų sukeitimo faktą, nes leidžia spręsti, kad šis liudytojas turėjo motyvą apkaltinti kitus asmenis, siekdamas išvengti atsakomybės dėl reikšmingų ginklo priedų praradimo. Analogišką išvadą leidžia daryti ir liudytojo J. B. parodymai, nedviprasmiškai apibūdinantys patį E. A.. Liudytojas J. B. nurodė kad E. A. baiminosi būti „pakištas“. Nepaisant to, kad E. A. tvirtino, jog byloje esantis ginklas yra ne tas pats, kuris buvo rastas įvykio vietoje, šio liudytojo parodymai dėl ginklo ir jo priedų apibūdinimo taip pat nėra itin nuoseklūs ir išsamūs.

Dar vienas, anot nuteistųjų gynėjo, įrodymas, kuris šioje byloje turėjo išskirtinę reikšmę pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį dėl nuteistojo D. B. kaltumo, yra E. A. užfiksuoto tarp jo ir nuteistojo vykusio pokalbio įrašas. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad minimas pokalbis tarp nuteistojo ir E. A. buvo užfiksuotas vadovaujantis BPK ar kitų teisės aktų normomis. Nėra jokio procesinio dokumento, leidžiančio E. A. atlikti tokius veiksmus prieš nuteistąjį. Pagal E. A. parodymus šį pokalbį jis fiksavo tik siekdamas apsiginti nuo galimų kaltinimų po atlikto tarnybinio patikrinimo dėl prarasto ginklo duslintuvo, tačiau taip teigia tik jis pats. Tikėtina, kad tarnybinio patikrinimo metu paties liudytojo gynybai toks įrašas galbūt būtų ir pakankamas, tačiau šioje byloje nesprendžiamas jo tarnybinės atsakomybės klausimas, o sprendžiama dėl nuteistojo D. B. baudžiamosios atsakomybės.

Taigi šiuo atveju duomenų rinkimo procesas buvo neteisėtas, gautų duomenų nėra galimybės patikrinti BPK nustatyta tvarka, todėl gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės ir negali būti pripažinta įrodymu. Pažymėtina, kad šis pokalbis paminėtas nuosprendyje kaip nuteistuosius D. B. ir A. K. kaltinantis, tačiau nei nuosprendžio aprašomojoje, nei motyvuojamojoje dalyje neatskleistas šio pokalbio turinys, taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis D. B. būdamas pareigūnas, įkalbėtas ir įtikintas A. K. sukeisti ginklus, juos sukeitė ir taip piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Teismas taip pat nustatė, kad objektyviai A. K. veika, t. y. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi organizavimas pasireiškė tuo, kad jis įkalbėjo ir įtikino policijos pareigūną D. B. sukeisti įvykio vietoje rastą ginklą, kuriuo jis disponavo neteisėtai, su nuteistojo atvežtu teisėtai laikytu ginklu, ir D. B. juos sukeitė bei pristatė į policijos komisariatą. Tačiau pažymėtina, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio šias faktines aplinkybes. Nei nuteistasis A. K., nei pats nuteistasis D. B. neparodė, kad buvo suokalbis sukeisti ginklus, to nepatvirtino ir kiti liudytojai. Jokiais įrodymais nenustatytos svarbios aplinkybės - kokiomis aplinkybėmis, kur, kada, D. B. Nuteistasis įtikinėjo ar įkalbinėjo; kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis jie sukeitė ginklus ir kt. Taigi pirmiau nurodyta faktinė aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta remiantis iš esmės prielaidomis ir tuo, kad liudytojas E. A. tvirtino, jog byloje esantis ginklas yra ne tas pats, kuris buvo rastas įvykio vietoje. Jokiais įrodymais nenustatyta kokiu būdu atsirado Nuteistojo legaliai laikytas ginklas, kas ir kada jį pristatė ir t.t.

Dėl pirmiau paminėtų aplinkybių, gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino neišsamiai, tendencingai ir šališkai, patikėjo iš esmės prieštaringais nuteisuosius D. B. ir A. K. kaltinančiais E. A. parodymais, kurių pakankamumas nuteistųjų kaltumui pagrįsti yra abejotinas ir iš esmės visos teismo išvados pagrįstos tik prielaidomis. Be to, anot gynėjo, kalbant apie nuteistojo A. K. kaip organizatoriaus vaidmenį, net ir darant įrodymų turinio neatitinkančią prielaidą, kad nurodyta veika buvo padaryta, nuteistojo veiksmai jokiu būdu neatitinka BK 24 straipsnio 4 dalies nuostatų. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio galima lyg ir suprasti, kad A. K. inkriminuotas nusikalstamos veikos parengimas ir vadovavimas jai. Tačiau teismų praktikoje organizatoriaus veikla lyginant su kitomis bendrininkų rūšimis yra pavojingiausia ir apima gerokai platesnius kaltininko veiksmus, nes toks asmuo vadovauja nusikalstamos veikos pasiruošimui ar jau darant nusikalstamą veiką sukuria nusikalstamos veikos planą, numato jo vykdymo būdą, verbuoja asmenis nusikaltimo padarymui, paskirsto jiems vaidmenis, savo veiksmais suvienija kitų bendrininkų pastangas ir pan. Šiuo atveju, jau nekalbant apie tai, kad nėra įrodytas faktas, jog A. K. įkalbinėjo D. B. sukeisti ginklus, jokių kitokių jo veiksmų organizuojant D. B. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi apskritai nenustatyta.

Dėl A. K. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

Gynėjas pažymi, jog aukščiau apeliaciniame skunde minėta, kad nuteistasis A. K. disponavo ginklu teisėtai, nes byloje esančiam ginklui turėjo leidimą, o aptarti įrodymai visiškai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų apie ginklų sukeitimą. Vis dėlto, nepaisant šio netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo ir padarytų klaidingų išvadų dėl ginklų sukeitimo, pateiktini argumentai ir dėl BK 253 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo šioje baudžiamojoje byloje. Šio nusikaltimo dalykas yra ne bet kokie daiktai, bet tik tokie įrenginiai ar daiktai (šaunamieji ginklai), kurie sukonstruoti arba pritaikyti mechaniškai paveikti taikinį per nuotolį sviediniu, turinčiu pakankamą nukaunamąją galią. Baudžiamajai atsakomybei kilti itin svarbus ir kriminalistinis tokio nusikaltimo (dalyko) daikto įvertinimas.

Pažymėtina, kad šaunamojo ginklo sąvoką numatyta Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme, kuriame taip pat nurodyti konkretūs šaunamojo ginklo požymiai. Taigi, netgi padarius prielaidą, kad byloje buvo sukeisti ginklai ir tikėti tokia E. A. pateikta versija, tai pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie ginklą, už kurio gabenimą nuteistasis pripažintas kaltu. Byloje liudytojas E. A. pateikė, o pirmosios instancijos teismas nustatė tik neva automobilyje buvusio ginklo vizualiai matomus požymius. Tačiau nėra jokių duomenų apie bendruosius ir specialiuosius minimo ginklo požymius, t. y. paskirtį, naudojamas medžiagas, sviedinio pažeidžiamąjį poveikį, konstrukciją ir kt. Neaišku, kodėl ir kuo remiantis nustatyta, kad ginklas buvo šaunamasis, medžioklinio tipo ir t. t. Šias aplinkybes įmanoma nustatyti tik ekspertams atlikus specialų ginklo tyrimą, tačiau toks tyrimas neatliktas, nesant byloje teismo nurodyto ginklo tokia ekspertizė ir neįmanoma, todėl apskritai neaišku, už kokio įtaiso gabenimą A. K. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Kaip jau minėta, apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti prielaidomis ir spėjimais, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas pripažindamas nuteistąjį A. K. kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nesilaikė.

Teismo posėdyje nuteistasis D. B. ir nuteistųjų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. B. ir A. K. gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs D. B. kaltę, įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., bei A. K. kaltę įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 228 str. 1 d., 253 str. 1 d., ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, išanalizavo tiek kaltinamųjų, tiek liudytojų parodymus, taip pat kitą byloje surinktą medžiagą, nurodė, kuriais byloje surinktais duomenimis vadovaujasi, nustatė bylos aplinkybes, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistųjų gynėjas apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio, teismas, pripažindamas D. B. ir A. K. kaltais dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, vadovavosi liudytojų R. L., A. R., E. A., E. S., taip pat S. G. ir A. B. parodymais, D. B. prisipažinimu ikiteisminiame tyrime bei kita byloje esančia medžiaga ir, atvirkščiai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, šiuos įrodymus vertino ne selektyviai. Pažymėtina, jog liudytojo E. A., t.y. policijos pareigūno, paėmusio iš įvykio vietos šaunamąjį ginklą ir pristačiusio jį į policijos komisariatą, parodymus, o taip pat D. B. prisipažinimą teismas vertino aukščiau minėtų liudytojų duotų paaiškinimų kontekste. Nors, kaip teigiama nuteistųjų gynėjo apeliacinuose skunduose, liudytojais apklaustų asmenų parodymuose apie ginklą yra netikslumų, tačiau jie, kolegijos vertinimu, nėra esminiai bei nepaneigia nuteistųjų kaltės, nes šie liudytojai patvirtino esminę aplinkybę apie A. K. automobilyje rasto šaunamojo ginklo bei jo priedų – duslintuvo ir optinio taikiklio buvimą.

Nors skundžiamame nuosprendyje nėra analizuojami D. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriais jis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, t.y., kad, būdamas policijos pareigūnu, susitaręs su A. K., jo (A. K.) automobilyje rastą ir E. A. pristatytą šaunamąjį ginklą - šautuvą, kurį laikyti A. K. neturėjo leidimo, sukeitė su kitu A. K. iš anksto atvežtu ir jam atneštu mažo kalibro šautuvu TOZ 78 04 L Nr. 0602317, be duslintuvo, kurį laikyti A. K. turėjo leidimą, tikslu A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str., tačiau teismas pagrįstai nurodė, jog vadovaujasi būtent šiais D. B. parodymais, nes jo (D. B.) teiginiai apie jam darytą psichologinį spaudimą prisipažintini neįtikinančiais. Pažymėtina, kad D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti Lietuvos Respublikos BPK 276 str. numatyta tvarka (t. 3, b.l. 173-181). Kolegija pažymi, jog nuteistojo D. B. parodymai, kuriais jis prisipažįsta padaręs įstatymo uždraustą veiką, sutampa su liudytojo E. A. parodymais. Be to, liudytojas E. A. teigė, jog į policijos komisariatą atneštas ir įformintas šautuvas yra ne tas pats šautuvas, kurį jis paėmė ir pristatė į šį komisariatą (t. 3, b.l. 102-111). Teigti, jog šie parodymai iš D. B. yra išgauti naudojant psichologinį spaudimą, nėra pagrindo. Teisme liudytoju apklaustas ikiteisminį tyrimą atlikęs ir apklausas vykdęs tyrėjas L. M. neneigė, kad tarp jo ir D. B. buvo kalba apie galimą atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau apie tai paklausė pats D. B., o jis tik patvirtino, jog šio instituto taikymas, šiam prisipažinus, būtų galimas (t. 3, b.l. 102-111). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad D. B. yra policijos pareigūnas, todėl jam turėjo būti suprantamos galimo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką pasekmės, tad nelogiška, jog jis, iš tiesų būdamas visiškai nekaltas, prisipažino, duodamas neteisingus ir melagingus parodymus.

Taip pat nėra pagrindo pripažinti D. B. liudytojo apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ar įtariamojo apklausų protokolus neleistinu įrodymu dėl to, jog jose yra nurodytas identiškas tekstas, jose nedalyvavo gynėjas, o vienoje iš jų – ne D. B., o tyrėjo L. M. ranka padarytas prierašas. Pažymėtina, jog teisiamajame posėdyje liudytojas L. M. parodė, jog apklausiant D. B. po jo pirmojo prisipažinimo kitus kartus, jis patvirtindavo savo pirmojo prisipažinimo metu duotus parodymus (t. 3, b.l. 102-111), ką paliudija apklausų protokoluose pradžioje esantis įrašas, jog jis patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodė savo ankstesniose (nurodoma konkreti parodymų davimo data) apklausose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad prierašas po D. B. apklausos, padarytas tyrėjo L. M. ranka, yra nuteistojo pasirašytas, o paskui visa apklausa irgi patvirtinama dar vienu D. B. parašu. Tai, kad apklausiant D. B. nedalyvavo gynėjas taip pat nepaneigia šių apklausų teisėtumo, nes jam visus kartus buvo išaiškinta eisė turėti gynėja, tačiau nuteistasis gynėjo atsisakė, ką patvirtino savo parašu (t. 2, b.l. 42-45, 47-50, 52-53).

Kaip jau minėta aukščiau, aplinkybę, jog A. K. automobilyje buvo rastas šaunamasis ginklas, o taip pat ir duslintuvas, patvirtina ir kiti liudytojai. Liudytojas policijos pareigūnas R. L. su porininku A. R., pirmieji patikrinę automobilį „Golf“ ir iškvietę policijos pareigūnus iš 2 PK, nurodė, kad matė automobilyje šautuvą, kuris nebuvo pneumatinis, buvo su optika, taip pat ant jo buvo antgalis, panašus į duslintuvą (t. 3, b.l. 57-67). Tai, jog ant šaunamojo ginklo buvo duslintuvas, patvirtino ir liudytojas A. R., E. S. (t. 3, b.l. 57-67, 102-111). Be to, apie duslintuvo buvimo aplinkybę patvirtino ir R. L. savo tarnybiniame pranešime, rašytame įvykio dieną, tai yra 2010-03-11 (t. 1, b.l. 27). Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistasis A. K., duodamas parodymus teisme, pats nurodė, kad yra turėjęs duslintuvą ir įvykio dieną šautuvo dėkle galėjo būti ir duslintuvas (t. 3, b.l. 173-181). Taip pat posėdžio metu A. K. pripažino, jog už duslintuvo laikymą yra numatyta, jo manymu, administracinė atsakomybė. Nors apeliaciniuose skunduose nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, grįsdamas D. B. ir A. K. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo, rėmėsi liudytojo E. A. iniciatyva padarytu garso įrašu, nes jis nėra užfiksuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK normomis, tačiau pažymėtina, kad pokalbį su D. B. E. A. įrašė dėl Policijos komisariate atliekamo tarnybinio patikrinimo, siekdamas apsiginti nuo galimų kaltinimų jam, be to, nuteistųjų kaltė grindžiama aukščiau nurodytų įrodymų visetu, o ne tiktai minėtu garso įrašu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtas pokalbis tarp nuteistojo ir liudytojo tik patvirtina, kad pas E. A. atėjo būtent D. B. ir kad būtent D. B. buvo aktualu, kuria linkme vyksta ikiteisminis tyrimas.

Taigi, visų šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog D. B. padarė aukščiau minėtą inkriminuotą nusikalstamą veiką – piktnaudžiavimą tarnyba, o tuo pačiu – D. K. piktnaudžiavimą tarnyba organizavo, nes būtent jis buvo suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, dėl ko susitarė su D. B., jog šis sukeis ginklus ir tokiu būdu jam padės. Atsižvelgiant į tai, jog D. B. ir A. K. buvo policijos pareigūnai, o jų neteisėtas veikimas susijęs su šaunamaisiais ginklais, kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas pripažinti jų veiksmus pakankamai pavojingais, nes nuteistieji iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą tuo padarydami didelę neturtinę žalą valstybei. Šie pareigūnai suprato savo veikų pavojingumą, kad tokiais savo veiksmais diskredituoja tarnybą ir Lietuvos Respublikos valstybę ir už tai privalo atsakyti įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliaciniuose skunduose pateikta versija, jog liudytojas E. A. turėjo motyvą apkaltinti kitus asmenis, siekdamas išvengti atsakomybės dėl reikšmingų ginklo priedų praradimo, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis ir vertintina tik kaip prielaida. E. A. atliko savo tarnybines pareigas, t.y. atvažiavo į įvykio vieta ir, gavęs nurodymą iš Budėtojų dalies, paėmė A. K. automobilyje rastą šaunamąjį ginklą. Byloje nėra nustatyta objektyvių duomenų, jog liudytoją E. A. bei nuteistuosius siejo priešiški santykiai, dėl ko jis turėtų motyvų juos apkalbėti ir duoti melagingus parodymus. Pažymėtina ir tai, kad pristatęs ginklą į policijos komisariatą, E. A. tuoj pat buvo išsiųstas į kitą įvykį. Be to, E. A. parodymai atitinka D. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis prisipažino padarytus neteisėtus veiksmus bei jau paminėtų liudytojų parodymus.

Taip pat, remiantis aukščiau aptartais įrodymais yra pagrįstai nustatyta, kad A. K. neturėdamas leidimo gabeno šaunamąjį ginklą - mažo kalibro, vienavamzdį medžioklinio tipo šautuvą su optiniu taikikliu ir duslintuvu, jo veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 253 str. 1 d. A. K. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog neaišku, kodėl ir kuo remiantis nustatyta, kad ginklas buvo šaunamasis, medžioklinio tipo ir t. t., nes šias aplinkybes įmanoma nustatyti tik ekspertams atlikus specialų ginklo tyrimą, tačiau toks tyrimas neatliktas, o nesant byloje teismo nurodyto ginklo tokia ekspertizė ir neįmanoma. Tačiau apie tai, kad ginklas buvo mažo kalibro šaunamasis ginklas su optiniu taikikliu ir duslintuvu aiškiai patvirtino liudytojai E. A., R. L., A. R., E. S.. Nors jie ir nėra balistikos specialistai, tačiau yra policijos pareigūnai, tarnyboje naudojantys šaunamuosius ginklus, todėl turi pakankamai žinių identifikuoti šaunamojo ginklo požymius ir jų dalis. Būtent šių liudytojų parodymais ir buvo nustatyti A. K. automobilyje rasto ir vėliau sukeisto šaunamojo ginklo pažymiai, nes, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, nesant byloje šio ginklo, ekspertizės atlikimas neįmanomas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendį dėl D. B. ir D. K. gynėjo skunduose nurodytų motyvų ir nuteistuosius išteisinti nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų D. B. ir A. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.