Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-50-227/2012

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 12 d.

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį dėl žalos regreso tvarka atlyginimo atsakovei D. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas pripažino, kad atsakovė nevykdė CK 6.263 str. numatytos pareigos elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, užpylė vandeniu ieškovo apdraustą butą, būdama viršuje esančių patalpų savininkė nesugebėjo naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atmetė atsakovės teiginį, kad ieškovas nenurodė žalos atsiradimo tikslaus laiko ir kad apliejimas vyko netgi 13 dienų. Laikė, kad aplieto buto savininkai įvykio metu buvo išvykę ir realiai negalėjo žinoti kurią dieną tiksliai įvyko užliejimas, tačiau tai nereiškia, kad vanduo liejosi visą tą laikotarpį. Pripažino, kad ieškovui nebuvo kliūčių konstatuoti draudiminio įvykio faktą ir nustatyti žalos dydį ir ją išmokėti. Atmetė atsakovės atstovo teiginį, kad šioje byloje bendraatsakoviais turėtų būti patraukti AB „Panevėžio butų ūkis“ ir Sodų g. 32 namo savininkų bendrija, nes pagal CK 4.82 straipsnio 1 ir 5 dalis butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Laikė, jog atsakovė nenuginčijo, kad ieškovo apdraustas turtas buvo sugadintas dėl to, kad buvo užpiltas vandeniu, kuris tekėjo iš atsakovės buto. Atsižvelgė į įrodymų pakankamumo taisyklę bei tikimybių pusiausvyros principą bei darė išvadą, kad ieškovo draudėjo butas buvo užpiltas būtent iš atsakovės buto. Laikė, kad byloje nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, ir priežastinis ryšys tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų, pats žalos faktas, kaltė, kadangi atsakovė nesiėmė priemonių, jog iš jai nuosavybės teise priklausančio buto netekėtų vanduo į aukštu žemiau esantį butą, todėl atsakovė turi visiškai atlyginti ieškovui savo veiksmais padarytą žalą (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovas turėjo įrodyti tik užpylimo iš atsakovų buto faktą, o ne priežastis, atmetė atsakovės argumentus, jog byloje nenustatyta, ar gedimas įvyko tualete, ar vonioje. Sodų 32 bendrijos pirmininko pažymą laikė neturinčia įrodomosios galios byloje, kadangi namo pirmininkas, surašydamas tokią pažymą, niekada nebuvo bute ir nematė sugedusio, perpildyto klozeto bakelio. Atmetė atsakovės teiginį, kad draudimo suma nepagrįstai išmokėta ir tai yra nebūtinos išlaidos, laikė, kad ieškovas įrodė, jog nukentėjusiojo bute buvo atliekamas remontas ir nors darbų sąmata buvo sudaryta 1765,96 Lt sumai, išmokėtos tik tiesioginės išlaidos 806,21 Lt sumai. Iš D. P. subrogacijos pagrindais priteisė ieškovui 806,21 Lt dydžio žalą (CK 6.251, 6.266, 6.1015 str.), 5 procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.210, 6.263, 6.37 str.), taip pat bylinėjimosi išlaidas (CPK 79, 80, 88, 92, 93, 96,98 str).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1d.1 p.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir K. A. buvo pasirašytas būsto draudimo liudijimas TIA Nr. 81088020, kuriuo bendrosios civilinės atsakomybės draudimu nuo gaisro ar gamtinių jėgų, nuo kitų rizikų, buvo apdraustas butas, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys (12-13 b.l.). Esant galiojančiai draudimo sutarčiai, 2008-07-14 – 2008-07-27 įvyko vienkartinis buitinis apipylimas, kurio metu buvo aplietas butas, priklausantis K. A. (14-15 b.l.). Iš turto sunaikinimo, sugadinimo akto bei jo priedo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008-07-14 iki 2008-07-27 draudėjas su šeima buvo išvykęs, o grįžę rado užlietą vonios patalpą (14-18 b.l.). Virš aplieto buto esantis butas nuosavybės teise priklauso atsakovei D. P. (9-11 b.l.). Apdraustas butas 2008-07-14- 2008-07-28 laikotarpiu buvo užpiltas iš viršaus, tekančiu vandeniu (2008-12-05 AB „Panevėžio butų ūkis“ pažyma 8 b.l.). Atsakovė D. P. pateiktame atsakyme į pretenziją ieškovui nurodė, kad 2008 m. liepos 28 d. vonioje trūko šalto vandens ventilio korpusas ir pradėjo lašėti iš vamzdžio (6 b.l.). Ieškovas dėl šio draudimo įvykio išmokėjo 806,21 Lt draudimo išmoką (19-21, 23, 29, 34 b.l.). Ieškovas prašo nukentėjusiajam sumokėtą draudimo išmoką priteisti iš atsakovės.

Civilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) (CK 6.245 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė yra galima tik esant visoms būtinosioms jos sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai (nuostoliams), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) bei privalančio atsakyti subjekto kaltei. Civilinėje teisėje skolininko kaltė preziumuojama. Kalto asmens elgesys suprantamas kaip nemokėjimas užtikrinti reikiamo atidumo, rūpestingumo ir apdairumo, kuris buvo būtinas konkrečiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso 6.266 str. 1 ir 2 d. numato, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo Civilinio kodekso 6.207 str. 1 d. numatytos aplinkybės. Neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka nukentėjusiajam, t. y. ieškovui, kuris privalo įrodyti, kad jo teisės buvo pažeistos. Ieškovas ieškinį grindė ir 2008-12-05 AB „Panevėžio butų ūkis“ pažyma (b.l.8), kurią pirmosios instancijos teismas, priešingai ne teigia apeliantė, vertino drauge su kitais byloje esančiais įrodymais ir laikė, kad apdraustasis butas buvo aplietas tekančiu vandeniu iš viršaus, t.y. iš D. P. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Šioje pažymoje nurodyta, kad atsakovės buto vonioje įvyko šalto vandens vamzdyno avarija (trūko šalto vandens ventilio korpusas), ko neginčija ir pati D. P.. Apeliantė skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, ar iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios butų savininkams, ar iš buto savininkui priklausančios dalies įvyko vandens nutekėjimas. Teigia, kad avarijos priežastis yra trūkęs šalto vandens ventilio korpusas, o ventilis atidalina buto savininkui nuosavybės teise priklausančią vandentiekio dalį nuo butų savininkų bendrosios nuosavybės dalies. Todėl apeliantės nuomone, laikytina, kad avarija įvyko vamzdyno dalyje, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems namo butų savininkams.

Įrodinėjimo prasme, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galioja bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė, t.y. kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.), o taip pat rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Tuo tarpu atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad sutrūkęs ventilis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems namo butų savininkams, o ne jai.

Vadovaujantis LR Aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. D1-629 įsakymu patvirtintų Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 13 p., geriamojo vandens apskaitos prietaisai įrengiami ties vandens tiekimo ir vartojimo riba. Daugiabučiuose namuose vandens tiekimo ir vartojimo riba atsiskaitymui yra kiekvienas butas ar kita patalpa, išskyrus atvejus, kai daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai sudarydami rašytinį visų savininkų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas iš to įvado, susitarimą tiekimo ir vartojimo ribą pasirenka įvade ir tai numato sutartyse su vandens tiekėju. Byloje duomenų, kad Sodų g. 32 daugiabučio namo savininkai būtų pasirinkę kitą vandens tiekimo ir vartojimo ribą, nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko labiau tikėtina, kad ši riba yra atsakovės bute, šalia šalto vandens apskaitos prietaiso. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad bendroji inžinerinė įranga yra daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendro naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė. Teismo pripažintina visiems žinoma (CPK 182 str.), kad ventiliai naudojami geriamojo vandens sistemose kaip uždaromoji armatūra, kad juos užsukant ar atsukant yra kontroliuojamas vandens tiekimas bute paties gyventojo iniciatyva. Pagrįstas teiginys, kad vandens ventilis yra laikytinas vandens tiekimo ir vartojimo riba. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiuo ventiliu laisvai gali naudotis buto gyventojai, jį užsukus, neįtakojamas viso namo bendros vandentiekio sistemos funkcionavimas, bei nesant įstatymuose ar poįstatyminiuose aktuose nustatytos kitiems asmenims pareigos tikrinti ventilių kokybę, laikytina, kad už bute įrengtų vandens ventilių įrengimą, sandarumą yra atsakingas buto savininkas. Esant tokioms aplinkybės laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apdraustasis butas buvo aplietas tekančiu vandeniu iš D. P. priklausančio buto, kad atsakovė nesugebėjo naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims, neužtikrino, kad jai priklausantys santechnikos prietaisai būtų tvarkingi. Dėl to atmestini apeliantės teiginiai, kad byloje bendraatsakoviais turėjo būti patraukti asmenys, atsakingi už namo priežiūrą ir Sodų g. 32 namo savininkų bendrija. Įstatyme reikalaujama sprendimą argumentuoti glaustai, t. y. pasisakyti kiek įmanoma trumpai ir tik dėl esminių klausimų, plačiai neaptarinėti akivaizdžių išvadų. Be to, pagrindas pakeisti teismo sprendimą gali būti tik esminiai proceso teisės normų pažeidimai, dėl kurių byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai. Todėl konstatuotina, kad nors pirmosios instancijos teismas neargumentavo dėl trūkusio vandens ventilio priklausomybės atsakovei nuosavybės teise, tai negali būti vertinamas kaip esminis proceso teisės pažeidimas, kadangi byla išspręsta teisingai.

Atsakovė teigia, kad ieškovas nenurodė žalos atsiradimo tikslaus laiko ir kad apliejimas vyko netgi 13 dienų. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, aplieto buto savininkai laikotarpiu nuo 2008-07-14 iki 2008-07-27 buvo išvykę ir realiai negalėjo žinoti kurią dieną tiksliai įvyko užliejimas, tačiau nereiškia, kad vanduo liejosi visą tą laikotarpį. Tokį laiko intervalą turto sunaikinimo, sugadinimo akte nurodė turto žalų vertintoja D. R., apklausta teisme liudytoja, kuri patvirtino, kad tikslaus žalos atsiradimo laiko nustatyti nebuvo įmanoma. Šiuo atveju byloje svarbu nustatyti patį žalos padarymo faktą, o ne tikslų žalos atsiradimo laiką, kitas aplinkybes. Atmestini apeliantės teiginiai, kad ieškovas išmokėdamas žalą visiškai neįvertino aplinkybės, kad jam pavėluotai pranešta apie draudiminį įvykį, bei draudimo išmoką išmokėjo savo rizika, todėl jam ir tenka neigiamos pasekmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 6.1012 str. 2d. įtvirtinta nuostata, kad draudikui įstatymu numatyta teisė (ne pareiga) atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką, atsižvelgiant į tai, ar draudėjas savo pareigos laiku pranešti apie draudiminį įvykį neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad draudikas apie draudiminį įvykį sužinojo laiku, arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Šiuo atveju ieškovas tokia CK 6.1012 str. 2d. numatyta teise nepasinaudojo, kadangi nematė kliūčių konstatuoti draudiminio įvykio faktą, nustatyti žalos dydį ir ją išmokėti. Asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenumato kitokio dydžio (Civilinio kodekso 280 straipsnis). Draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtą sumą iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas iš atsakovės priteisė 806,21 Lt draudimo išmoką. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atsakovės apeliacinį skundą pripažįsta nepagrįstu ir jį atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikdamas nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.