Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

gynėjams: V. F., S. K., Silvai Mardosaitei, D. E. Mikalauskaitei, D. B., P. P., Viktorui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro, nuteistųjų L. L., J. K., R. S., G. I. ir nuteistojo D. J. bei jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. J. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir nubaustas teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu 2 metams (BK 45 straipsnis, 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija);

L. L. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir nubaustas teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu 2 metams (BK 45 straipsnis, 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija);

J. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 225 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (veika padaryta 2011 m. gegužės 28 d.) – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu 3 metams (BK 45 straipsnis, 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija);

pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (veika padaryta 2011 m. liepos 7 d.) – 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (veika padaryta 2011 m. spalio 6 d.) – 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 225 straipsnio 4 dalį – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 3, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio bauda ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas 3 metams.

J. K. įpareigotas paskirtą baudą sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą;

R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir nubaustas:

pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (veika padaryta 2011 m. gegužės 28 d.) – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu 3 metams (BK 45 straipsnis, 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija);

pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (veika padaryta 2011 m. spalio 6 d.) – 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio bauda ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas 3 metams.

R. S. įpareigotas paskirtą baudą sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

R. S. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

G. I. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą ir nusikaltimą, numatytus BK 225 straipsnio 4 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 225 straipsnio 4 dalį – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 225 straipsnio 2 dalį – 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas 2 metams.

G. I. įpareigotas paskirtą baudą sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą;

N. G. (N. G.) pagal BK 227 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

V. M. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuota: iš R. S. 45,63 Eur, iš J. K. 77,49 Eur, iš A. D. 16,67 Eur, iš D. J. 14,13 Eur, iš L. L. 14,13 Eur, iš G. I. 31,86 Eur, gautų iš nusikalstamų veikų.

Tuo pačiu nuosprendžiu K. M. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 4 dalį; A. D. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir išteisintas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį; M. K. dėl veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal A. D. laidavimą, laidavimo terminą nustačius 1 metams, be užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta; R. S. išteisintas pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; E. R. išteisintas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. bei R. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami kartu su A. D., būdami valstybės tarnautojai, J. K. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresnysis inspektorius, A. D. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresnysis inspektorius kinologas, R. S. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyriausiasis inspektorius, vykdydami savo pareigas, savo naudai priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y.:

2011 m. gegužės 28 d. apie 17.29 val. magistraliniame kelyje A12, atkarpoje Šiauliai–Kelmė, ties Bijotės ežeru, A. D. sustabdžius patikrinti automobilį ,,Ford Transit“, valst. Nr. xxx, registruotą M. M. vardu, vairuojamą M. K., ir patikrinimo metu nustačius, kad M. K. vairuotojo pažymėjimo Nr. xxx galiojimo laikas pasibaigęs 2011 m. gegužės 11 d., J. K., A. D. ir R. S. provokavo M. K. duoti kyšį ir apie 17.50 val. iš M. K. priėmė 50 Eur, t. y. 172,64 Lt, kyšį už tai, kad dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo M. K. nebūtų perduodamas policijos pareigūnams administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti, t. y. už pageidaujamą muitinės pareigūnų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

D. J. bei L. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai, D. L. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio inspektorius, L. L. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresnysis inspektorius, vykdydami savo pareigas, veikdami kartu, savo naudai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y.:

2011 m. birželio 10 d. apie 15.25 val. magistraliniame kelyje A9 Panevėžys–Šiauliai, Šiaulių r., V. M. g., ties Kairių sąvartynu, D. J. sustabdžius patikrinti krovininį automobilį ,,Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą G. J., priklausantį UAB „AR10“ (įmonės kodas xxx), kuriuo buvo vežamas leistiną bendrą svorį viršijantis krovinys, G. J. pasiūlius D. J. bei kartu tarnybiniame automobilyje sėdėjusiam L. L. duoti kyšį ir jiems sutikus priimti kyšį, apie 15.40 val. magistraliniame kelyje A9 Panevėžys–Šiauliai, Šiaulių r., ties Kairių gyvenviete, Šiaulių gatvėje, D. J. tiesiogiai priėmė 100 Lt kyšį iš G. J. už tai, kad nebūtų nustatyta tvarka tikrinamas G. J. vairuojamo krovininio automobilio ,,Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio UAB „AR10“ (įmonės kodas xxxx), krovinio svoris bei už pažeidimą nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnį (važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį), t. y. už pageidaujamą muitinės pareigūnų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

J. K. bei G. I. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai, J. K. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresnysis inspektorius, G. I. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresnysis inspektorius kinologas, vykdydami savo pareigas, veikdami kartu, savo naudai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y.:

2011 m. liepos 7 d. apie 16.05 val. kelyje Šiauliai–Gruzdžiai, ties Bridų gyvenviete, G. I. sustabdžius patikrinti automobilį ,,Volvo FH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. xxx, vairuojamą K. M., priklausantį UAB „xxx“ (įmonės kodas xxx), kuriuo buvo vežamas leistiną bendrą svorį viršijantis krovinys, K. M. pasiūlius G. I. bei kartu su juo automobilyje sėdėjusiam J. K. duoti kyšį ir jiems sutikus priimti kyšį, apie 16.11 val. tarnybiniame automobilyje ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), G. I. tiesiogiai priėmė 70 Lt kyšį iš K. M. už tai, kad nebūtų nustatyta tvarka tikrinamas K. M. vairuojamo automobilio ,,Volvo FH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. xxx, priklausančio UAB „xxx“ (įmonės kodas xxx), krovinio svoris bei už pažeidimą nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį (važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį), t. y. už pageidaujamą muitinės pareigūnų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Be to, J. K. bei G. I. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai, J. K. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresnysis inspektorius, G. I. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresnysis inspektorius kinologas, vykdydami savo pareigas, veikdami kartu, savo naudai priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y.:

2011 m. liepos 7 d. apie 20.20 val. magistraliniame kelyje A12, atkarpoje Šiauliai–Joniškis, ties Kryžių kalnu, J. K. sustabdžius patikrinti lengvąjį automobilį ,,Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą R. M. vardu, vairuojamą A. M., dėl jo padaryto viešosios tvarkos pažeidimo, A. M. pasiūlius duoti kyšį ir G. I. bei J. K. sutikus priimti kyšį, apie 20.54 val. prie degalinės „xxx“, esančios (duomenys neskelbtini), tarnybiniame automobilyje ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), J. K. ir G. I. tiesiogiai priėmė 150 Lt kyšį iš A. M. už tai, kad už padarytą viešosios tvarkos pažeidimą jis nebūtų perduodamas policijos pareigūnams administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti, t. y. už pageidaujamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

J. K. bei R. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai, J. K. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresnysis inspektorius, R. S. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyriausiasis inspektorius, vykdydami savo pareigas, veikdami kartu, savo naudai priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y.:

2011 m. spalio 6 d. apie 13.52 val. kelyje Ginkūnai–Žeimiai J. K. sustabdžius patikrinti krovininį automobilį ,,Volvo FM12-420“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą A. V., priklausantį UAB „xxx“ (įmonės kodas xxx), kuriuo buvo vežamas leistiną bendrą svorį viršijantis krovinys, ir A. V. pasiūlius J. K. bei R. S. duoti kyšį, o jiems sutikus priimti kyšį, apie 13.59 val. tarnybiniame automobilyje ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), J. K. tiesiogiai priėmė 200 Lt kyšį iš A. V. už tai, kad nustatyta tvarka nebūtų tikrinamas A. V. vairuojamo krovinio automobilio ,,Volvo FM12-420“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) svoris ir už pažeidimą nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį (važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį), t. y. už pageidaujamą muitinės pareigūnų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Be to, J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresnysis inspektorius, vykdydamas savo pareigas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3–5, 9 punktuose nurodytą pareigūno pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punkto reikalavimus nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 6 punkte numatytą pareigą laikytis Muitinės pareigūnų etikos kodekso reikalavimų, sulaužė Tarnybos muitinei statuto 18 straipsnyje numatytą pareigūno priesaiką, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:

2011 m. gegužės 20 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 10.05 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją apie tai, kad mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio pareigūnų ekipažas, kurio sudėtyje yra jis (J. K.), dieną dirbs Šiaulių rajone, o kitas ekipažas vyks link Kelmės, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „Patrauka“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. birželio 2 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 8.56 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją apie tai, kad mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio pareigūnų ekipažai tą dieną dirbs nuo dešimtos valandos, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. birželio 11 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 9.09 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją apie tai, kad mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio pareigūnų ekipažas, kurio sudėtyje yra jis (J. K.), tą dieną dirbs Šiaulių rajone ir nevažiuos link Aukštelkės bei Šiaurinio aplinkkelio, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. liepos 19 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 12.27 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. informaciją apie tai, kad mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio pareigūnų ekipažas minėtą dieną dirbs Bubiuose, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. liepos 28 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 10.13 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. informaciją apie tai, kad Šiaulių rajone dirbs vienas mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio ekipažas, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. rugpjūčio 8 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 14.26 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją apie tai, kad mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio ekipažas išvažiuoja iš buvimo vietos Joniškio kelyje, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. rugpjūčio 18 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 9.36 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją apie tai, kad tą dieną dirbs vienas mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio ekipažas, kurio sudėtyje yra jis (J. K.), tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. rugpjūčio 23 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 11.20 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją apie tai, kad vienas mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio ekipažas, kurio sudėtyje yra jis (J. K.), stovi už Bubių, o kitas ekipažas išvažiavo link Radviliškio, Pakruojo, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. rugsėjo 5 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 11.39 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją apie tai, kad mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio ekipažas, kurio sudėtyje yra jis (J. K.), tą dieną dirba už Aukštelkės link Bubių, o kitas ekipažas dirba ir dirbs visą dieną Kairiuose, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. rugsėjo 9 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 11.42 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją apie tai, kad mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio ekipažas yra Žeimiuose, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. rugsėjo 15 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 15.09 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją apie tai, kad prie Žeimių yra mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio ekipažas, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 m. rugsėjo 23 d. telefoninio pokalbio, prasidėjusio 18.43 val., su A. R. metu pateikė UAB „xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją apie tai, kad kitą dieną mieste dirbs trys mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio ekipažai, iš kurių vienas bus Rėkyvoje, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo;

2011 metais, laikotarpiu nuo birželio 13 d. iki liepos 31 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai perdavė UAB ,,xxx“ direktoriui A. R. viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją, t. y. Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio pareigūnų 2011 m. liepos mėn. darbo grafiko kopiją bei šio poskyrio pareigūnų 2011 m. atostogų grafiką, tokiais savo veiksmais sudarydamas sąlygas UAB „xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo.

Tokiais savo veiksmais, nesilaikydamas Muitinės pareigūnų etikos kodekse deklaruojamų pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo principų, nevengdamas viešųjų ir privačių interesų konflikto, piktnaudžiaudamas tarnyba, J. K. sulaužė muitinės pareigūno priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos autoritetą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė bei Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

N. G. buvo kaltinamas tuo, kad papirko valstybės tarnautojus, duodamas jiems mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, o būtent:

2011 m. lapkričio 3 d. apie 15.55 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį ,,Mercedes-Benz Sprinter“, valst. Nr. xxxx, buvo sustabdytas patikrinti Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyriausiojo inspektoriaus R. S., po to pasiūlė ir apie 16.08 val. tiesiogiai davė 20 Lt kyšį R. S. bei tarnybiniame automobilyje ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sėdėjusiam Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresniajam inspektoriui V. M. už tai, kad nebūtų atliekamas jo vairuojamo automobilio ,,Mercedes-Benz Sprinter“, valst. Nr. xxxx, ir vežamo krovinio patikrinimas, t. y. už pageidaujamą muitinės pareigūnų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

R. S. bei V. M. buvo kaltinami tuo, kad, būdami valstybės tarnautojai, R. S. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyriausiasis inspektorius, V. M. – Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresnysis inspektorius, vykdydami savo pareigas, savo naudai priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y.:

2011 m. lapkričio 3 d. apie 15.55 val. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, R. S. sustabdžius patikrinti N. G. vairuojamą automobilį „Mercedes-Benz Sprinter“, valst. Nr. xxxx, N. G. pasiūlius R. S. bei V. M. duoti kyšį ir jiems sutikus priimti kyšį, apie 16.08 val. tiesiogiai priėmė 20 Lt, t. y. mažesnės negu 1 MGL vertės, kyšį už tai, kad nebūtų atliekamas N. G. vairuojamo automobilio „Mercedes-Benz Sprinter“, valst. Nr. xxxx, ir juo vežamo krovinio tikrinimas, t. y. už pageidaujamą muitinės pareigūnų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžiu N. G. išteisintas pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, R. S. ir V. M. išteisinti pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nurodė, kad N. G. neturėjo jokio pagrindo duoti kyšio, nes nebuvo padaręs pažeidimo ir nesiekė konkrečių pareigūnų veiksmų (veikimo ar neveikimo) vykdant įgaliojimus; jis pinigus muitinės pareigūnams davė, ne siekdamas išvengti atsakomybės už galbūt padarytą kokį nors teisės pažeidimą, bet dėl visa ko, tikintis savotiško palankumo iš jų ir kitą kartą.

Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas ne visiškai teisingai ir išsamiai išdėstė byloje nustatytas faktines aplinkybes, neteisingai jas įvertino ir padarė nepagrįstas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai išteisino N. G., V. M. bei R. S.

Teismas nepagrįstai vertino kaip teisingus V. M. parodymus, kad tikrinti transporto priemonę dėl cigarečių N. G. buvo siūlyta ne vieną kartą. Ši aplinkybė duotų pagrindą vaizdo įraše girdimus R. S. žodžius „Nu, davaj, kolega, einam cigarečių ieškoti, pas jį yra“ vertinti kaip pakartotinus, ir tai leistų tiesiogiai nesieti N. G. pasiūlymo sumokėti 20 Lt būtent su šia fraze. Vaizdo įraše, kuris yra pagrindinis objektyvus bylos įrodymas, ketinimas tikrinti N. G. transporto priemonę ir krovinį dėl galbūt neteisėtai gabenamų cigarečių girdimas tik vieną kartą (įrašo laikas 16:08:06 val.). Dėl to V. M. parodymai nėra teisingi, teismas negalėjo jais remtis ir ignoruoti vaizdo įrašą bei jame užfiksuotą N. G. pokalbį su R. S. ir V. M., kuriame ketinimas tikrinti N. G. transporto priemonę ir krovinį dėl galbūt nelegaliai gabenamų cigarečių išsakytas tik vieną kartą ir būtent iš karto po to nuskambėjo N. G. pasiūlymas sumokėti 20 Lt. Tokiu būdu galimas patikrinimas ir sumokėti pinigai visiškai susiję logine bei chronologine prasme, t. y. pinigai sumokėti būtent už tai, kad patikrinimas nebūtų atliekamas. Taip pat visiškai nepagrįsta V. M. nuomonė, kad R. S. žodžiai dėl patikrinimo, ar negabenamos cigaretės, buvo pajuokavimas. Įvykio situacija ir bendravimo pobūdis nedavė jokio pagrindo teismui minėtus žodžius vertinti kitaip, nei rimtai.

Teismo išvada, kad R. S. patikrino N. G. dokumentus, vairuojamą automobilį ir gabenamą krovinį, yra nepagrįsta. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vaizdo įraše akivaizdžiai užfiksuota, jog R. S. atlikto patikrinimo esmė buvo N. G. vežamų automobilių tranzito tvarka, o ne galbūt neteisėtas cigarečių gabenimo faktas. R. S. tik apie automobilių tranzito tvarką tarnybiniame automobilyje kalbasi tiek su V. M., tiek su N. G., tiek telefonu su nenustatytu pareigūnu. Apie galimą neteisėtą cigarečių gabenimą ir šio fakto patikrinimą R. S. užsiminė tik 16:08:06 val. (ne 16:08:19 val., kaip nuosprendyje nurodė teismas). Pasakydamas žodžius „Nu, davaj, kolega, einam cigarečių ieškoti, pas jį yra“, R. S. ne tik išklausė N. G. pasiūlymą sumokėti pareigūnams 20 Lt, bet ir išlipdamas iš automobilio kairės rankos pirštu parodė N. G. į automobilio salono vidų, taip duodamas suprasti, kur 20 Lt reikia padėti, po to N. G. be jokio šalia stovinčio R. S. prieštaravimo, komentuodamas savo veiksmus, priėjo ir, ištraukęs iš kelnių kišenės, į tarnybinio automobilio vidų padėjo 20 Lt bei, atsisveikinęs su V. M., uždarė automobilio dureles. Po to, praėjus tik apie 1 min. 50 sek., R. S. grįžo į tarnybinį automobilį ir su V. M. pasidalino N. G. paliktus 20 Lt. Tai, kad R. S. netikrino N. G. dėl galbūt neteisėtai jo vežamų cigarečių, įrodoma ne tik vaizdo įrašu, bet ir paties R. S. parodymais. R. S. sugaištas laikas po to, kai jis pasakė apie patikrinimą dėl cigarečių ir išlipo iš tarnybinio automobilio (nuo 16:08:40 val. iki 16:10:30 val., iš viso apie 1.50 min., neįskaitant laiko nueiti iki tikrinamo automobilio ir grįžti bei grąžinti N. G. dokumentus), yra akivaizdžiai nepakankamas, siekiant tinkamai atlikti patikrinimą, nes iš R. S. parodymų matyti, jog tokio patikrinimo metu reikalinga „atidarius automobilio dureles vizualiai apžiūrėti, patikrinti salonus, pakeliant ir apžiūrint po kilimėliais, paklibinant apžiūrint duris“. Tokia išvada dėl patikrinimui būtino laiko nepakankamumo daroma todėl, kad R. S. reikėjo patikrinti ne tik N. G. vairuojamą automobilį, bet ir dar du priekaboje gabenamus automobilius, prieiga prie kurių buvo papildomai apsunkinta dėl krovinio transportavimo ypatumų. Tokiu būdu teismo išvada, kad N. G. vairuojamas automobilis ir gabenamas krovinys buvo patikrinti, akivaizdžiai prieštarauja teismo ištirtiems įrodymams, todėl yra nepagrįsta ir iš esmės neteisinga.

Analizuodamas vaizdo įrašą, teismas praleido svarbią aplinkybę, jog po R. S. žodžių, kad atliks patikrinimą, nenurodomi iš karto N. G. pasakyti žodžiai „na nėra pas mane, nėra, davaj aš geriau jums duosiu 20 Lt, kad ramiau... <...> kavos atsigersite“. Ši aplinkybė svarbi, nustatant tiesioginį priežastinį ryšį tarp pinigų, t. y. kyšio davimo, ir konkrečių pareigūnų veiksmų.

Teismo pozicija, kad nenustatyta, jog N. G. padarė kokį nors pažeidimą, todėl jam nebuvo jokio tikslo papirkti pareigūnus, neturi teisinės reikšmės atsižvelgiant į tai, kad N. G. pasiūlė ir davė kyšį už pareigūnų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad muitinės pareigūnai netikrintų jo vairuojamo automobilio ir vežamo krovinio. Prieš tai R. S. atliktas dokumentų patikrinimas dėl tranzitu gabenamų automobilių nepaneigia fakto, kad patikrinimas dėl galbūt neteisėtai gabenamų cigarečių apskritai nebuvo atliktas būtent dėl gauto 20 Lt atlygio. Šią aplinkybę įrodo N. G. parodymai, iš kurių matyti, kad 20 Lt muitinės pareigūnams jis pasiūlė ir nedelsiant įgyvendino savo pasiūlymą būtent po to, kai buvo užsiminta apie patikrinimą dėl cigarečių. Pinigus jis davė, siekdamas ne „savotiško palankumo“, kaip nuosprendyje nurodė teismas, bet konkrečių pareigūnų veiksmų. N. G. parodė, kad jis neturėjo laiko laukti, kol bus patikrinti automobiliai, todėl davė 20 Lt pareigūnams, kad jo netikrintų ir leistų greičiau išvažiuoti. Byloje nenustatyta, ar N. G. neteisėtai gabeno cigaretes, tačiau aiškiai nustatyta, kad muitinės pareigūnai R. S. ir V. M. neatliko patikrinimo, apie kurio būtinumą patys nurodė duodami parodymus. Neatliktas patikrinimas dėl galimo neteisėto cigarečių gabenimo turi būti vertinamas kaip R. S. ir V. M. neteisėtas neveikimas vykdant įgaliojimus, padarytas už materialinį atlygį, t. y. už kyšį. Būtina pastebėti, kad R. S. ir V. M. veikė bendrai, abu dalyvaudami pokalbyje su N. G., suprasdami savo ir N. G. žodžių bei veiksmų prasmę, po to abu po lygiai pasidalino gautą kyšį.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl N. G. išteisinimo pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, R. S. ir V. M. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

N. G. pripažinti kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje, ir nubausti 4 MGL dydžio bauda, kaip atliktą bausmę įskaityti laikiname sulaikyme praleistą laiką (2 paras);

V. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą dėl jo nutraukti. V. M. perduoti teismo pasitikėjimo verto asmens – žmonos R. M. atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatyti laidavimo terminą 1 metams, neskirti užstato, vadovaujantis BK 67 ir 68² straipsniais paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – teisės atėmimą dirbti valstybės tarnyboje 1 metų laikotarpiui;

R. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, ir nubausti 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 3 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bauda pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir subendrintą baudos bausmę visiškai sudedant subendrinti su teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu, galutinę subendrintą bausmę paskirti 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio baudą ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 3 metams.

Nuteistasis L. L. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neteisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo, liečiamumo, leistinumo, įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos, dėl to apeliantas neteisėtai bei nepagrįstai pripažintas kaltu.

Teisme G. J. negalėjo garantuoti, kad nunešė pinigus iki pareigūnų, nors tuo metu apelianto tarnybiniame automobilyje nebuvo. G. J. paaiškino, kad įdėjo pinigus į dokumentus, tačiau, kai padavė dokumentus pareigūnui, jis tų pinigų nematė, o pareigūno grąžintuose dokumentuose pinigų nebebuvo. Teismas į šias G. J. nurodytas aplinkybes nekreipė dėmesio. Teismas neapklausė specialisto išvadą parengusio specialisto, siekiant išsiaiškinti su specialisto išvada susijusius neaiškumus, t. y., iš kokių požymių specialistas padarė tikėtiną išvadą, jog užfiksuotas objektas yra 100 Lt; specialisto išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad „asmens įduotas objektas yra žalios spalvos“, o ikiteisminio tyrimo metu G. J. parodė, kad banknotus įdėjo į automobilio techninį pasą, kuris yra taip pat žalios spalvos, tai gal tas užfiksuotas objektas galėjo būti automobilio techninis pasas. Teismas šių neaiškumų ir abejonių nesiaiškino ir nesiekė jų pašalinti, o pagal suformuotą teismų praktiką abejonės, kurių nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Teismas visiškai nekreipė dėmesio į apelianto ir D. J. nurodytas aplinkybes, jog buvo vasara, G. J. vežtas gruntas buvo sausas, dulkėjo ir vizualiai atrodė, kad vežamas krovinys neviršijo leistino bendro svorio, kuris yra 40 t, todėl jie nusprendė leisti G. J. važiuoti, nes jis nepadarė jokio administracinio teisės pažeidimo. Per ilgą darbo stažą jie išmoko vizualiai įvertinti gabenamo krovinio svorį ir nustatyti, ar viršijamas leistinas bendras svoris, ar ne. G. J. teisme paaiškino, kad neprisimena, kokį gruntą įvykio metu vežė, tačiau sausas gruntas yra lengvesnis. Be to, teismas neįvertino liudytojo R. P., kuris yra UAB „xxx“ vadybininkas, parodymų, jog G. J. vairuotoje transporto priemonėje telpa 18 m³ birių medžiagų, pilnos priekabos grunto svoris galėjo būti apie 24 t. Taigi prie 24 t grunto pridėjus automobilio svorį, t. y. 16 t, bendra masė yra 40 t, o tai neviršija leistino svorio.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis su D. J. sutiko paimti kyšį. Apeliantas apskritai negirdėjo, apie ką kalbėjo G. J., nes tarnybiniame automobilyje grojo radijas, buvo atidarytos mašinos durelės, mašina stovėjo šalia kelio, kuriame vyko intensyvus automobilių eismas, todėl buvo didelis triukšmas. Be to, teisme pats G. J. paaiškino, kad jis visada kalba tyliai, o pareigūnų automobilyje grojo muzika, buvo atidarytos durelės, didelis triukšmas. Tai patvirtina, kad apeliantas nieko negirdėjo, apie ką kalbėjo G. J..

Teismas nepagrįstai patikėjo G. J. parodymais, nes viso proceso metu jo parodymai nebuvo nuoseklūs, jis negalėjo aiškiai ir konkrečiai nurodyti, iš kur gavo tuos 500 Lt, painiojosi dėl krovinio svorio, negalėjo konkrečiai nurodyti, kokią pinigų sumą įdėjo tarp dokumentų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu G. J. parodė, kad pareigūnams sustabdžius jis jiems paliko krovinio važtaraštį ir nuvažiavo į statybvietę išpilti grunto, o vėliau parodė jokių dokumentų pareigūnams nepalikęs. Šios aplinkybės verčia abejoti G. J. pateiktų duomenų patikimumu.

Teismas nepagrįstai netaikė BK 95 straipsnio 6 dalies nuostatų. Dėl jo ir gynėjų kaltės bylos nagrinėjimas užsitęsė tik iki dviejų, o ne devynių mėnesių, kaip nurodyta nuosprendyje. Dėl kitų kaltinamųjų ir jų gynėjų nedalyvavimo jis nėra atsakingas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties instituto įtvirtinimas Baudžiamajame kodekse grindžiamas reikalavimu, kad baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui po jos padarymo. Priešingu atveju mažėja baudžiamosios atsakomybės efektyvumas, prevencinė reikšmė (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011).

Nuteistasis L. L. apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad M. K. nepadarė pažeidimo, todėl jam nebuvo pagrindo duoti kyšį. Teismo išvada, jog automobilyje buvo pasidalinti pinigai, yra tik prielaida. Tai, kad M. K. davė prieš pareigūnus parodymus, nestebina, nes įbaugintas žmogus, kuriam grasinama areštine, pasako tai, ko reikia STT pareigūnams.

Sustabdžius K. M. vairuojamą automobilį, buvo patikrintas važtaraštis, iš kurio apeliantas suprato, jog krovinio viršsvorio nėra. Be to, vežama mediena buvo sausa, todėl ir nuspręsta jos nevežti sverti. Šiuo atveju nebuvo padarytas administracinis teisės pažeidimas ir K. M. nebuvo pagrindo duoti kyšį. K. M. nurodė, kad STT pareigūnams reikalingi parodymai išgauti, grasinant dviem mėnesiams uždaryti į areštinę. Negalima kaip įrodymu remtis STT pareigūno T. M. parodymais, nes jis kalbėjo apie oficialią apklausą jau dalyvaujant advokatui, prieš tai K. M. psichologiškai paveikus kitiems pareigūnams. Be to, dėl šios nusikalstamos veikos yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Teismas nepagrįstai šį terminą sustabdė devyniems mėnesiams. Proceso dalyviai į posėdžius neatvyko dėl pateisinamų priežasčių (dėl ligos). Apeliantas dėl širdies veiklos sutrikimų praleido du posėdžius. Gydymo įstaigos patvirtino, kad medicininės pažymos išduotos pagrįstai. Beje, ir pati teisėja sirgo. Tik dviem atvejais buvo pagrindas sustabdyti senaties terminą, kai be pateisinamos priežasties neatvyko advokatas ir kai naujai paskirtam advokatui buvo suteiktas terminas susipažinti su byla.

A. M. nebuvo pagrindo duoti kyšį ir jis jo nedavė, nes nepadarė jokio teisės pažeidimo. Jo automobilį sustabdė tik todėl, kad įspėtų vairuotoją įsijungti šviesas. Be to, A. M. keistai elgėsi, atrodė pavargęs, kalbėjo apie vaistinę, klausė, kur galėtų nusiimti pinigų. Jau baigėsi darbo valandos, todėl nutarė A. M. palydėti iki prekybos centro. Prekybos centre jis užtruko neilgai, priėjęs prie tarnybinio automobilio pasakė, kad jaučiasi gerai, jam buvo grąžinti dokumentai. Apie policijos iškvietimą dėl šlapinimosi pakelėje niekas nekalbėjo, tik G. I. pasakė, kad negražu taip daryti.

Tikrinant automobilį, kurį vairavo A. V., nekilo įtarimų, jog gali būti viršsvoris, todėl automobilis nebuvo nuvežtas pasverti. A. V. turėjo suprasti, kad protokolas nebus rašomas, todėl ir kyšio nebuvo dėl ko duoti. R. S. galėjo apeliantui būti skolingas ir tą dieną prie savo namų atiduoti skolą, taip pat jis davė du bilietus į koncertą.

Apeliantas prisipažįsta bendravęs su UAB „xxx“ direktoriumi A. R., jam sakęs, kuriose vietose budi, bet tai jokia paslaptis, apie tai direktorius galėjo sužinoti ir iš vairuotojų, kurie susisiekia vieni su kitais per raciją. UAB „xxx“ vairuotojams už viršsvorį buvo surašyta daugiausia protokolų, palyginus su kitomis įmonėmis. Tai reiškia, kad apelianto suteikiama informacija nepadėjo išvengti baudų. Byloje nėra įrodymų, jog dėl to buvo išvengta baudų ir tuo padaryta didelės žalos valstybei. Darbo ir atostogų grafikų jis A. R. nedavė. Pastarasis pats galėjo juos pasiimti apelianto namuose, kai atvažiavo pirkti medaus. Savo veiksmais apeliantas padarė drausminį nusižengimą, todėl negalima teigti, kad diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino Muitinės departamento autoritetą ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012).

Kyla abejonių, ar teisėtai vykdytos operatyvinės priemonės, t. y., ar buvo faktinis pagrindas sankcionuoti pareigūnų slaptą sekimą. Byloje išslaptinti prokuroro teikimai ir nutartys yra identiški, todėl susidaro įspūdis, jog teismas gavo iš prokuroro STT paruoštą tekstą, kurį perkėlė į nutarties blanką, nereikalaudamas medžiagos. Teismas nesiėmė priemonių patikrinti šių sankcijų teisėtumo, nepatikrino dokumentų registracijos, nors slaptų dokumentų įforminimas, registracija, perdavimas institucijoms yra ne toks, kaip paprastų dokumentų; ar su teikimais buvo siunčiama operatyvinė medžiaga ir ar ji užregistruota teisme. Jei operatyvinės priemonės buvo sankcionuotos, nesant faktinio pagrindo tokioms priemonėms sankcionuoti, visa iš tų priemonių gauta medžiaga negalėtų būti pripažįstama įrodymais.

Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (3 veikos) panaikinti ir jį išteisinti, o nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį bylą nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje sankcionuotas tik slaptas patekimas į transporto priemonę – tarnybinį automobilį ,,VW Golf“ ir techninių priemonių naudojimas jame iki 2011 m. rugpjūčio 12 d. Tai reiškia, jog iki šios datos techninės priemonės į tarnybinį automobilį buvo įstatytos neteisėtai, automobilis buvo saugomas uždarose patalpose – garaže, o operatyviniai darbuotojai neturėjo teisinio pagrindo slapta patekti į garažą. Taigi įrašas, fiksuojantis įvykius 2011 m. gegužės 28 d. tarnybiniame automobilyje, negali būti laikomas įrodymu, nes gautas pažeidžiant įstatymą.

2011 m. liepos 28 d. teikimu prokuroras prašė pratęsti sankciją slaptam patekimui į negyvenamas patalpas bei automobilį (duomenys neskelbtini) nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 5 d. Tos pačios dienos nutartimi prokuroro teikimas patenkintas. Automobilis į darbą išvyko 8 val. ryto. Vadinasi, tą dieną nuo 8 val. ryto prokuroras turėjo teikimą nugabenti į teismą, teismas turėjo išanalizuoti jo pagrįstumą, surašyti nutartį ir perduoti ją prokurorui, šis ją perduoti kriminalinės žvalgybos pareigūnams, o jie nuvykti į muitinės teritoriją, patekti į automobilį ir sumontuoti specialią techniką. Per 3 val. realizuoti išvardintų procedūrų neįmanoma techniškai, o automobilio eksploatavimo metu to padaryti neįmanoma pareigūnų akivaizdoje. Iki darbo pradžios automobilis buvo garaže. Dėl to negali būti teisėtas įrašas, užfiksavęs 2011 m. spalio 6 d. įvykius automobilyje, nes po sankcijos pabaigos rugpjūčio 12 d. speciali technika nebuvo išmontuota ir sumontuota iš naujo. Esminis dalykas tas, kad negalėjo būti pratęstas sankcionavimas slaptam patekimui į negyvenamas patalpas, nes toks veiksmas iš viso nebuvo sankcionuotas.

Nepagrįsta teismo išvada M. K. parodymus esant nuoseklius ir sutampančius su vaizdo įrašo duomenimis. Priešingai, M. K. teigė pinigus įdėjęs į ,,papkę“, tačiau įraše jos nėra; teigė, kad į mišką niekas nėjo, visi pareigūnai buvo įvykio vietoje, tačiau įraše matyti, kaip 17:42:23 val. apeliantas eina į mišką; pareigūnai kalbėjo apie administracinę atsakomybę už M. K. padarytą pažeidimą, tačiau įraše tokių faktų nėra.

Teismas nurodė, kad apeliantas nesiėmė Muitinės įstatymo 12 straipsnyje numatytų priemonių. Teismas vienašališkai pažiūrėjo į tai, jog filmuotoje medžiagoje girdisi, kaip jis, ekipažo vyresnysis, liepė A. D. perduoti informaciją policijos pareigūnams, kurių kompetencijai priklausė nustatytas pažeidimas.

Teismas nustatė J. K. tiesiogiai priėmus 200 Lt kyšį iš A. V. už tai, kad nustatyta tvarka nebūtų tikrinamas jo automobilio svoris, tačiau nėra jokios tvarkos, kuria muitinės pareigūnai turėtų sverti krovininę transporto priemonę, gabenančią ne muitinės priežiūroje esantį krovinį. Faktas, kad nenurodyta, kokią tvarką apeliantas pažeidė, kokių funkcijų neatliko, užkerta kelią gintis.

R. S. neturi galimybės įrodyti, jog A. V. tikrinimui pateikė suklastotus krovinio dokumentus. Dėl to teismas, remdamasis A. V. neteisingais parodymais, konstatavo tą dieną jį vežus leistiną svorį viršijantį krovinį.

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis G. I. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis kaltinamas ėmęs kyšį už neteisėtą neveikimą, tačiau nuosprendyje išdėstytame jam inkriminuotų veikų aprašyme nenurodytas joks norminis aktas, apibrėžiantis jo kompetenciją ir įgaliojimus. Dėl to teismas neturėjo jokio norminio pagrindo išvadai, kad apelianto kompetencijai buvo priskirta nuspręsti, tikrinti krovinių svorį ar ne, surašyti administracinės teisės pažeidimo protokolus ar ne, pristatyti asmenis į policiją ar ne. Jis buvo muitinės kinologas, darbas mobiliosios grupės ekipaže jam buvo atsitiktinis. Tai, kad nuosprendyje nenurodytas įstatymas ar poįstatyminis aktas, kuris reglamentuotų jo pareigą atlikti veiksmus, už kurių neteisėtą neatlikimą jis pripažintas kaltu, yra jo teisės į teisingą procesą baudžiamojoje byloje ir teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010).

Apeliantas nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau kyla pagrįstų abejonių, ar 2011 m. liepos 7 d. šiame automobilyje teisėtai naudotos techninės priemonės. Tokioms priemonėms sumontuoti būtina patekti į automobilį, o automobilis, kai jame nedirbo sekami pareigūnai, laikytas muitinės garaže. Taigi buvo būtina slapta patekti į garažą, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi slaptas patekimas į muitinės garažą nebuvo sankcionuotas. Dėl to yra pagrindas teigti, kad techninės priemonės automobilyje sumontuotos, neturint tam reikiamo sankcionavimo. Šią prielaidą sustiprina tai, jog, vėliau Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m. spalio 28 d. nutartimis tęsiant techninių priemonių naudojimo specialia tvarka sankcionavimą, buvo sankcionuojamas ir slaptas patekimas į muitinės garažus, ir slaptas patekimas į tarnybinį automobilį ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tai įrodymas, kad slapta patekti į garažą buvo būtina, norint sumontuoti technines priemones automobilyje.

Teismas netyrė ir nepašalino abejonių, ar 2011 m. liepos 7 d. buvo sankcija techninių priemonių naudojimui tarnybiniame automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tokią abejonę kelia Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, kuria sankcionuotas techninių priemonių naudojimas, kontroliuojant ir J. K., ir kitų pareigūnų veikas tarnybiniame automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei slaptas patekimas į negyvenamąsias patalpas, t. y. Klaipėdos teritorinės muitinės Šiaulių pirmos kategorijos krovinių posto teritorijoje esančius garažus, transporto priemonę – tarnybinį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei jų apžiūra nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. rugpjūčio 5 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra jokių slapta surinktų duomenų iš automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. sankcionuojant operatyvinius veiksmus padaryta klaida. Tada Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi sankcionuotas techninių priemonių naudojimas, kontroliuojant J. K. ir kitų pareigūnų veikas tarnybiniame automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), slaptas patekimas į transporto priemonę bei jos apžiūra. Ar 2011 m. gegužės 12 d. nutartis tikrai priimta joje nurodytu laiku, o ne kada nors vėliau, kai pastebėta klaida, kad sankcija gauta ne tam automobiliui, buvo galima paprastai patikrinti, apžiūrint operatyvinių dokumentų registrus teisme, prokuratūroje ir STT, kompiuterių, kuriais sukurti teikimas ir nutartis, laikmenas.

Taigi nesant byloje nenuginčijamų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) numatytomis priemonėmis patikrintų įrodymų, kad techninės priemonės automobilyje nuo 2011 m. liepos 7 d. sumontuotos teisėtai, nesant sankcionuoto slapto patekimo į muitinės garažą, kuriame buvo laikomas automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai tik jame galėjo būti slapta sumontuotos techninės priemonės, šiomis techninėmis priemonėmis surinkti operatyviniai duomenys – vaizdo ir garso įrašai – negali būti pripažinti gauti teisėtai, o neteisėtai surinkti operatyviniai duomenys negali būti įrodymai baudžiamojoje byloje.

Byloje yra kinologo pareiginiai nuostatai, iš kurių matyti, kad apeliantui nebuvo priskirti tokie įgaliojimai, dėl kurių neteisėto nevykdymo jis nuteistas. Be to, teismas nenurodė, koks buvo teisinis ir faktinis pagrindas tikrinti K. M. vežamo krovinio svorį. Kaip nustatyta, jis dirbo kelyje tarnybiniu automobiliu, tikrinimo vietoje neturėjo techninių priemonių nustatyti krovinio svorį, todėl turėjo krovininį automobilį pristatyti į atitinkamą tikrinimo vietą. Kaltindamas apeliantą nevykdžius įgaliojimų, teismas nuosprendyje turėjo atskleisti, kaip jis turėjo veikti tokioje situacijoje, kas reglamentuoja reikalavimą veikti būtent taip. To neatskleidus, nepagrįstai padaryta išvada, kad apeliantas neveikė taip, kaip reikalauja jam suteikti įgaliojimai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog K. M. gabentas krovinys būtų viršijęs leistiną normą.

K. M. teisme parodė pareigūnams pinigų nedavęs. Tai, kad teisme jis paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus davęs kyšį, nereiškia, jog teisme sakė netiesą. K. M. motyvuotai paaiškino, kas turėjo įtakos jo tariamam prisipažinimui ikiteisminio tyrimo metu. Vien tariamo prisipažinimo formuluotė „ne mažiau kaip 50 Lt ir ne daugiau kaip 100 Lt“ rodo, kad tai nepatikimi parodymai, o K. M. parodymai apie jo apklausos aplinkybes iš esmės paaiškina, kodėl tokie parodymai atsirado. Visiškai suprantama, kad darbo metu su krovinine mašina į apklausą atvažiavęs, apie 5 min. įvykį apklausinėjamas 2 val., prie ausų žvanginant antrankiais ir grasinant dviem mėnesiams uždaryti, K. M. pasirašė tokius parodymus, kokių reikėjo tyrėjams.

Tyrėjo T. M. kaip liudytojo kvietimas į teismą dėl K. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu aplinkybių vertintinas kaip ydinga teismo praktika. Tai tik įrodymų tyrimo ir nešališkumo imitavimas, nes negalima tikėtis, kad STT tyrėjas pripažins, jog K. M. buvo daromas spaudimas parodyti davus kyšį. Teisme T. M. nepaaiškino, kodėl K. M. apklausa truko net dvi valandas. Apklausos dieną Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirto advokato (K. M. apklausa pradėta 2012 m. vasario 29 d. 12 val., o Tarnyba advokatą paskyrė taip pat 2012 m. vasario 29 d. 12 val.), kurio, kaip nurodė K. M., net nebuvo visos apklausos metu, parašas įtariamojo apklausos protokole nesustiprina ikiteisminio tyrimo metu K. M. duotų parodymų įrodomosios reikšmės.

Teismas rėmėsi operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu ir vaizdo įrašu, tačiau juose nėra įrodymų, kad apeliantas, bendrininkaudamas su J. K., sutiko priimti kyšį ir jį priėmė. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokole STT pareigūnas, aprašydamas slapta kamera fiksuotą vaizdą, padarė tik prielaidas: „galbūt paduoda“, „galbūt sulenktus banknotus“, „įdeda į žurnalą iškritusius galbūt banknotus“, „iškrenta galbūt du popieriniai banknotai“ ir pan. Jei iš žurnalo ir iškrito kažkas, kas, kaip nurodyta specialisto išvadoje, „yra tikimybės“, buvo 20 Lt ir 50 Lt banknotai, tai dar nereiškia, jog tai pinigai ir jie gauti kaip kyšis.

Apelianto kaltę paėmus kyšį iš A. M. teismas grindė atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis teigė pinigus padėjęs automobilyje ant galinės sėdynės, pakišęs po striuke, tačiau vaizdo įraše neužfiksuota, kad J. K. ar apeliantas būtų atsisukę ir paėmę pinigus nuo galinės sėdynės. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad J. K. dėtuvėje tarp sėdynių padeda atsineštus galbūt A. M. dokumentus. Po kiek laiko apeliantas, žiūrėdamas į dėtuvę tarp priekinių sėdynių, klausia, kieno čia telefonas. Taigi teismo minimas J. K. gestas A. M. į dėtuvę tarp priekinių sėdynių reiškia, kad J. K. nurodo į A. M. daiktus ir juos paduoda. Byloje neužfiksuota, jog į dėtuvę tarp priekinių sėdynių A. M. būtų padėjęs pinigus ir apeliantas juos būtų paėmęs.

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. M. parodymai nebuvo vienodi ir nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė palikęs 200 Lt, o teisme negalėjo tiksliai nurodyti sumos, bet tvirtino, kad ne 200 Lt; jis svarstė pirkęs maisto produktų maždaug už 70 Lt, dar liko apie 280 Lt. Teisme A. M. parodė galėjęs palikti 150 Lt, bet kategoriškai to nepatvirtino (dėl to teismas keitė kaltinimą).

Nesant objektyvių įrodymų apie galbūt perduoto kyšio dydį, atsižvelgiant į tai, kad kaltinimas nuo 200 Lt sumažintas iki 150 Lt, A. M. parodymai apie kyšio dydį taip pat nėra kategoriški, o kyšio dydis, šiuo atveju nežymus 20 Lt skirtumas, reikšmingas baudžiamosios atsakomybės diferencijavimui – ar veika kvalifikuotina kaip baudžiamasis nusižengimas, ar kaip nusikaltimas. Abejonės dėl kyšio dydžio turėjo būti vertinamos apelianto naudai ir veika kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 4 dalį.

Be to, teisme A. M. nurodytos jo apklausos STT Šiaulių valdyboje aplinkybės (daromas spaudimas prisipažinti davus kyšį ir nurodyti kuo didesnes pinigų sumas) duoda pagrindo nesiremti ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais.

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas bei nešališkas teismas. Teismas turi veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas. Skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo sprendimas atmesti apelianto parodymus vien todėl, kad jie teismui neįtikinami, rodo teismo šališkumą.

Teismas neteisingai taikė senaties instituto nuostatas. Nuosprendžio priėmimo senaties terminas taikomas konkrečiam asmeniui, o ne bylai, todėl, sprendžiant dėl senaties termino taikymo, turi būti atsižvelgiama tik į konkretų asmenį liečiančias aplinkybes, turinčias įtakos senaties terminui skaičiuoti. Teismas nurodė, kad apeliantas neatvyko į teismo posėdžius du kartus dėl ligos (ligos laikotarpiai buvo trumpalaikiai).

Tai, kad į vieną bylą sujungtos tarpusavyje nesusijusios veikos, dėl to pasidarė didelė bylos apimtis ir didelis kaltinamųjų skaičius; byla, neatskyrus į atskiras bylas, nagrinėta dalimis, kas nenumatyta baudžiamojo proceso įstatyme; bylos nagrinėjimas buvo atidedamas dėl kitų kaltinamųjų ir jų gynėjų nedalyvavimo bei dėl kitų nepateisinamų procesinių delsimų, nėra pagrindas apeliantui stabdyti nuosprendžio priėmimo senaties terminą.

Nuteistasis G. I. apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis D. J. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą ir jį perskaitydamas teisme, ignoravo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą byloje Barberas Messeque ir Jabardo prieš Ispaniją, kurioje EŽTT pažymėjo, jog kaltintojas kaltinamajam turi nurodyti, kuo jis kaltinamas, ir pateikti pakankamai kaltumą įrodančių įkalčių, o abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Vadinasi, kaltinime, t. y. pranešime apie įtarimą ir kaltinamajame akte, prokuroras privalėjo nurodyti konkrečius įgaliojimus, kuriuos D. J. netinkamai vykdė ar nevykdė jų iš viso.

Išanalizavus D. J. pateiktą kaltinimą, neįmanoma padaryti jokios išvados, kuriuos jo pareigybės aprašyme nurodytus įgaliojimus jis atliko netinkamai arba jų neatliko. Kaltinamajame akte teigiama D. J. priėmus kyšį už tai, kad nebūtų nustatyta tvarka tikrinamas krovinio svoris. Taigi prokuroras pateikė tik tam tikrą nuorodą į kažkokią nustatytą tvarką, tačiau neįvardijo, kas, kada, kokiu teisės aktu tą tvarką įvedė, ir nenurodė, jog D. J. pareigybės aprašyme nurodyta pareiga šią konkrečią tvarką įgyvendinti. Dar toliau prokuroras nurodė, kad kyšis paimtas už tai, jog nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 2 dalį. Tai reiškia, kad kaltinime buvo privalu nurodyti pareigybės aprašymą ar kitą įgaliojimus suteikiantį aktą, kuris įpareigojo D. J. ar suteikė jam teisę surašyti tokį protokolą.

D. J., kaip muitinės pareigūno, įgaliojimus apibrėžia Muitinės įstatymo 20 straipsnio nuostatos, Muitinės pareigūnų etikos kodekso IV skirsnis „Bendroji muitinės pareigūno veikla“. Kaltinamajame akte nėra nurodyta, kad šiame įstatyme ar Etikos kodekso kažkuriame skirsnyje reglamentuotas pareigas D. J. pažeidė.

Mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio inspektoriaus pareigybės aprašymas yra tiesioginis įgaliojimų sąvadas. Kaltinamajame akte nėra nuorodų į jokius pareigybės aprašo konkrečių punktų pažeidimus. Šiame pareigybės apraše nurodyta, kad inspektorius atlieka pareigas specialioje veiklos srityje – teisės aktų nustatyta tvarka vykdo mobilųjį muitinį tikrinimą. Kas yra tas „muitinis tikrinimas“, pareigybės aprašas nenustato. Šios sąvokos nepateikia ir Muitinės įstatymas. Jo 19 straipsnyje, reglamentuojančiame mobiliųjų grupių veiklos pagrindus, nurodyta, kad jos vykdo muitinės priežiūrą, atlieka jų kompetencijai priskirtus muitinės formalumus ir kitas Muitinės departamento, teritorinės muitinės pavestas funkcijas. Kas tai yra „muitinės priežiūra“, įstatymas nepasako, tačiau iš 42 straipsnio matyti, jog ši priežiūra yra taikoma: 1) prekėms, kurių muitinės priežiūra numatyta muitų teisės aktuose; 2) prekėms, kurioms taikomi importo arba eksporto draudimai ar apribojimai, kai jos įvežamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją; 3) prekėms, kurios neteisėtai įvežtos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Muitinės priežiūros priemonės taip pat taikomos visoms transporto priemonėms, talpykloms ir pakuotėms, jeigu jose gabenamos arba gali būti gabenamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos prekės. Pagal šias muitinės funkcijas apibrėžiami muitinės pareigūnų įgaliojimai, kurie reglamentuoti įstatymo 20 straipsnyje. Šioje normoje nustatyta 20 pareigūno teisių ir 7 pareigos. D. J. pareigybės aprašyme išvardintos 23 pareigos ir 14 teisių.

Prokuroras neįvykdė pareigos nurodyti, kokius konkrečius tarnybinius įgaliojimus D. J. pažeidė arba kurių įgaliojimų nevykdė, ir taip nesilaikė pareigos tinkamai nurodyti, kuo asmuo kaltinamas. Toks elgesys užkirto kelią į gynybą, nes neįmanoma gintis nuo abstraktaus kaltinimo pažeidus neįvardintą teisės aktą.

Prokuroras neįrodė Muitinės įstatyme bei Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytų pareigūnų įgaliojimų ryšio, t. y. nepateikė pakankamai įrodymų, kad muitinės pareigūnų veiksmai, reglamentuoti Administracinių teisės pažeidimų kodekse, yra susiję su muitinės tikslais ir uždaviniais sistemine ar kokia nors kitokia prasme.

Kyla klausimas, ar G. J. vairuotas sunkvežimis su vietinės kilmės kroviniu patenka į muitinės veiklos sferą, ar ne. Jei už grunto gabenimą būtų renkami muito mokesčiai, būtų galima daryti prielaidą, kad patenka, nes muitinės funkcija yra kontroliuoti bendrojo muitų tarifo, muitų ir kitų muitinės administruojamų mokesčių bei jų lengvatų, taip pat muitų teisės aktų nustatytų importo, eksporto ir tranzito draudimų bei apribojimų taikymą. Bet prokuroras nesurinko ir nepateikė jokių įrodymų, jog Lietuvos teritorijoje grunto gabenimas iš vieno taško į kitą susijęs su importu, eksportu ar tranzitu per Lietuvos teritoriją.

Dėl transporto priemonėmis gabenamų krovinių viršsvorių, tai šios sferos taisykles reglamentuoja ne muitinės, bet Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 ,,Dėl maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamų bendrosios masės patvirtinimų“ patvirtintos taisyklės. Šiame įsakyme nurodyta, kad maksimalūs išmatavimų dydžiai patvirtinami nacionaliniuose ir tarptautiniuose pervežimuose, o maksimalūs svoriai nustatomi ir leidžiami tarptautiniuose pervežimuose. Prokuroras neatsižvelgė, kad G. J. dirbo ne tarptautiniuose pervežimuose ir jo pervežimai nebuvo susiję su muitinės procedūromis, todėl iš esmės primetė muitinės mobiliajai grupei ir D. J. pareigas, kurių nenumato teisės aktai, arba teises, kurios nenumatytos muitinės mobiliųjų grupių veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Pagal ATPK 259¹ straipsnio nuostatas muitinės pareigūnai turi teisę surašyti administracinės teisės pažeidimų protokolus dėl visos eilės teisės pažeidimų, tačiau jų tarpe nėra pažeidimų, susijusių su krovinių, gabenamų Lietuvos teritorijoje, maksimalių leistinų ašies apkrovų pažeidimu.

Krovinio važtaraštyje buvo nurodyta, kad vežama 18 m³ molio. Svoris (tiek krovinio, tiek automobilio) matuojamas kitais vienetais. Prokuroro pareiga buvo pateikti pakankamai įtikinamų įrodymų, jog tūrio vienetais apibūdintas krovinys savo svoriu viršijo maksimaliai leistiną krovinio svorį. Prokuroras nepateikė jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kubinis metras vežto molio sveria toną ar net daugiau. G. J. automobilyje buvęs konkretus krovinys ikiteisminio tyrimo pareigūnų niekada nebuvo vizualiai apžiūrėtas ar pasvertas sertifikuotomis svarstyklėmis. Nebuvo atliktas net joks eksperimentas. Dėl to prokuroro teiginys arba aliuzija, jog vežamas krovinys viršijo maksimaliai leistiną svorį, yra tik prielaida. G. J. parodymai šiuo aspektu labai prieštaringi, jų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys.

Dėl operatyvinių priemonių teisėtumo. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi sankcionuotas specialiųjų priemonių taikymas. Prokuroro teikime nurodyta, kad turima informacija liečia muitinės pareigūną J. K., kuris galbūt ima kyšius už administracinių teisės pažeidimų protokolų nesurašymą. Teikime nebuvo jokios nuorodos į tai, jog J. K. bendrininkauja su D. J., galbūt vykdydamas tokias veiklas. Teikime nebuvo nurodyta, kad J. K. dirba su D. J. viename ekipaže, taip pat nenurodyta, kad ta pačia tarnybine transporto priemone, kuria naudojosi J. K., patruliavo ir kiti muitinės pareigūnai, kurie irgi gali daryti panašaus pobūdžio veikas. Teikime nėra duomenų apie BK 225 straipsnio dispozicijos požymius, leidžiančius patikimai manyti, jog J. K. veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal šios normos 2 dalį. Šie aspektai leidžia pagrįstai abejoti operatyvinės informacijos patikimumu ir pagrįstumu, nes Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – ir OVĮ) 9 straipsnyje imperatyvia tvarka nurodyta, kad operatyvinis tyrimas atliekamas griežtai apibrėžtais atvejais, o J. K. atžvilgiu – tik esant BK 225 straipsnio 2 dalies požymių. Tokiu būdu, nesant teisėtų pagrindų, operatyvinių priemonių taikymas buvo nepagrįstai išplėstas neapibrėžtam asmenų ratui. Tokie veiksmai ir teismų sprendimai neatitinka konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų. Teisinio saugumo principas reikalauja, kad valstybė užtikrintų teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą, apsaugotų teisinių santykių subjektų teises, gerbtų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Viso šito neužtikrinant, nėra užtikrinamas ir asmens pasitikėjimas valstybe bei teise. Baudžiamasis procesas tampa nesąžiningas. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas teigti, kad teismas, sankcionuodamas operatyvinių priemonių taikymą neapibrėžtam asmenų ratui, pažeidė nekaltumo prezumpciją tų asmenų, apie kurių galbūt daromus nusikaltimus nebuvo jokios operatyvinės informacijos, jų teises ir teisėtus lūkesčius. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu bei apsauga.

Teismo motyvai apie D. J. ir L. L. bendrininkavimą neatitinka teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2007). Iš teismo argumentų neįmanoma nustatyti, kas ir kada susitarė priimti kyšį. Teismas nekonstatavo, kad D. J. ir L. L. susitarė tarpusavyje konkliudentiniais veiksmais priimti kyšį, nes tokių duomenų nėra. Apie G. J. pasiūlymą daroma prielaida iš jo nerišlių žodžių, fiksuotų garso ir vaizdo įraše. Tačiau įraše nėra jokių duomenų, jog D. J. jam žodžiais ar gestais pritartų, duodamas suprasti suvokiantis, ką G. J. iš to žmogaus paims ir ką atveš, ar tas atvežtas daiktas bus skirtas jam asmeniškai, ar bendrai su L. L.. Teismas padarė prielaidą, kad frazė „i bus ant pyragų vis kas..“ reiškia kyšio pasiūlymą, o to pasiūlymo girdėjimas yra ne kas kita, kaip sutikimas kyšį priimti. Tačiau nusikalstamo pasiūlymo girdėjimas nėra įstatymo persekiojama nusikalstama veika, todėl buvo privalu nurodyti, kaip D. J. sutiko priimti kyšį, nes nusikaltimas baigtas nuo susitarimo momento.

Toje pačioje baudžiamojoje byloje analogiškai suformuluoti kaltinimai buvo pateikti muitinės pareigūnams V. M. ir E. R.. V. M. išteisintas motyvuojant tuo, kad nenustatyta baudžiamąją atsakomybę nulemianti sąlyga – pinigų perdavimas už konkrečių veiksmų tenkinant kyšio davėjo interesus atlikimą (neatlikimą) vykdant įgaliojimus. Tai reiškia, jog teismas pripažino jį paėmus pinigus, tačiau dėl mažos sumos nelaiko to nusikaltimu. Analogiškas standartas turėjo būti pritaikytas ir D. J. su sąlyga, jei būtų neginčijamai nustatyta, kad iš tikrųjų egzistavo susitarimas priimti pinigus už konkrečių įgaliojimų realizavimą arba nerealizavimą.

Teismas D. J. netinkamai taikė ir aiškino BK 95 straipsnio 6 dalies normą.

Nuosprendyje nurodyta, kad dėl D. J. neatvykimo į teismo posėdį bylos nagrinėjimas atidėtas du kartus. Dėl jo gynėjo neatvykimo posėdis nebuvo atidėtas nė karto. D. J. pateikė teismui visus dokumentus, iš kurių buvo pagrindas daryti išvadą, jog į posėdžius jis neatvyko dėl svarbios ir pateisinamos priežasties. Tai reiškia, kad dėl jo neatvykimo teismo posėdis negalėjo būti atidėtas daugiau kaip mėnesiui, nors teismas teigė, kad, skaičiuojant iki 2015 m. vasario 9 d., nuo nusikalstamos veikos padarymo yra praėję 3 metai 7 mėnesiai ir 29 dienos. Po 2014 m. sausio 9 d. kitas posėdis buvo paskirtas 2014 m. sausio 21 d., t. y. jis realiai buvo atidėtas tik 12 dienų. Tokiam laikui ir buvo teisinis pagrindas stabdyti senaties termino eigą D. J..

Taigi senaties terminas D. J. galėjo būti stabdomas tik tokiam laikotarpiui, kuriam bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl jo paties nedalyvavimo teismo posėdžiuose. Dabar teismas jam taikė neigiamas pasekmes dėl aplinkybių, kurios atsirado be jo valios ar sutikimo, t. y. dėl ne nuo D. J. priklausančių aplinkybių. Toks teisės normos taikymas ir aiškinimas negali reikšti nieko kito, kaip tik kolektyvinės atsakomybės sąlygų sukūrimą ir realizavimą. Įstatymų leidėjas BK 95 straipsnio 6 dalyje nenurodė, kad senaties termino eiga sustoja ir tuo atveju, kai byloje neatvyksta kiti byloje kaltinami asmenys ar jų gynėjai. Lingvistinis normos aiškinimas rodo, jog įstatymų leidėjas turi omenyje konkretų kaltinamąjį arba jo gynėją vienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje. Dėl išvardintų teisinių ir faktinių argumentų yra pagrindas teigti, kad teismas nepagrįstai pablogino D. J. teisinę padėtį, taikydamas jam visas pasekmes, atsiradusias ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių.

Nuteistasis D. J. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl D. J. nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir gynėjo skundus atmesti. Nuteistieji L. L., J. K., R. S., G. I., D. J. bei jų gynėjai prašė jų skundus tenkinti. Išteisintasis V. M. bei jo gynėjas ir išteisintojo N. G. gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro, nuteistųjų L. L., J. K., R. S., G. I. ir nuteistojo D. J. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, L. L., J. K., R. S., G. I. ir D. J. kaltė dėl skundžiamų veikų atlikus nusikalstamus veiksmus bei N. G., V. M. ir R. S. išteisinimas dėl papirkimo bei kyšininkavimo 2011 m. lapkričio 3 d. pagrįsti bylos duomenimis. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, dėl L. L., J. K., R. S., G. I. ir D. J. pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, dėl N. G., V. M. ir R. S. pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl įrodymų vertinimo

Visi apeliantai skunduose teigė, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingam nuosprendžiui priimti.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šioje baudžiamojoje byloje tiriant ir vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo vien dėl to, jog apeliantai ir teismas skirtingai vertino įrodymus.

Apeliaciniuose skunduose bandoma sumenkinti duomenų, gautų panaudojus operatyvinį metodą – operatyvinį sekimą – įrodomąją reikšmę. Visi apeliantai ginčijo operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotus duomenis ir teigė, kad teismas negalėjo jų laikyti įrodymais bei jais remtis.

Tokie skundų argumentai nepagrįsti.

Teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti, nepažeidus Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais veiksmais.

Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys, arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai.

Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje. Tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo faktinio pagrindo bylą nagrinėjantys teismai paprastai netikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2010, 2K-343/2010, 2K-413/2011, 2K-P-94-895/2015).

Nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi „Dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka, slapto patekimo į negyvenamąsias patalpas, transporto priemonę ir jų apžiūros“ Nr. 403 KF, siekiant gauti duomenų apie J. K. galbūt vykdomas nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 1, 2 dalyse bei 228 straipsnio 1, 2 dalyse, sankcionuotas techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, kontroliuojant ir fiksuojant Klaipėdos TM PPS MGP vyresniojo inspektoriaus J. K. bei kitų Klaipėdos TM PPS MGP pareigūnų, darančių nusikalstamas veikas tarnybiniame automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma. Taip pat sankcionuotas slaptas patekimas į negyvenamąsias patalpas, t. y. Klaipėdos teritorinės muitinės Šiaulių pirmos kategorijos krovinių posto teritorijoje (duomenys neskelbtini) esančius garažus, transporto priemonę, t. y. tarnybinį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei jų apžiūrą (t. 4, b. l. 121–122).

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi „Dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka, slapto patekimo į transporto priemonę ir jos apžiūros“ Nr. 443 KF sankcionuotas techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, kontroliuojant ir fiksuojant Klaipėdos TM PPS MGP vyresniojo inspektoriaus J. K. bei kitų Klaipėdos TM PPS MGP pareigūnų, darančių nusikalstamas veikas tarnybiniame automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma. Taip pat sankcionuotas slaptas patekimas į transporto priemonę, t. y. tarnybinį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei jos apžiūrą (t. 4, b. l. 114–115).

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartimi „Dėl sankcionuoto techninių priemonių naudojimo specialia tvarka, slapto patekimo į negyvenamąsias patalpas, į transporto priemonę ir jų apžiūros pratęsimo“ Nr. 591 KF ankstesnėmis nutartimis paskirtos sankcijos pratęstos (t. 4, b. l. 116–117).

Būtent turimi duomenys apie BK 225 straipsnio 1, 2 dalyse, 228 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas buvo nurodyti kaip faktinis pagrindas, dėl kurio minėtomis teismo nutartimis leista slapta J. K. ir kitų pareigūnų telefoninių pokalbių kontrolė.

Be to, leidimą atlikti operatyvinius veiksmus suteikė teismas. Tai yra pakankama garantija, jog buvo įstatyme numatytas pagrindas šiuos veiksmus atlikti, todėl baudžiamojo proceso įstatymas nenumato papildomai tikrinti duomenų.

Dėl to atmetami kaip nepagrįsti apeliantų skundų argumentai, kad nebuvo faktinio pagrindo sankcionuoti pareigūnų slaptą sekimą.

Byloje esantys operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai patvirtina, kad techninės priemonės specialia tvarka buvo naudojamos, nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos. Šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas ištyrė bei patikrino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose fiksuota bylai reikšminga informacija gauta teisėtais būdais.

Apeliantai skunduose teigė, kad techninės priemonės tarnybiniame automobilyje ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sumontuotos neteisėtai, nes 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi sankcionuotas tik techninių priemonių naudojimas specialia tvarka minėtame tarnybiniame automobilyje, bet ne slaptas patekimas į negyvenamąsias patalpas – garažą, kuriame ne tarnybos metu laikomas automobilis.

Toks apeliacinių skundų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Nors byloje nėra duomenų apie tai, jog techninės priemonės sumontuotos patenkant į garažą ar kad jų sumontuoti nepatekus į garažą nebuvo galimybės, pažymėtina, kad slapta vaizdo stebėjimo įranga pačiame tarnybiniame automobilyje sumontuota teisėtai, vadovaujantis jau minėtomis 2011 m. gegužės 5 d. teismo nutartimi, kuria sankcionuotas patekimas į negyvenamąsias patalpas – garažus, bei 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi, kuria sankcionuotas patekimas į transporto priemonę – tarnybinį automobilį ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl šios priežasties atmetamas nuteistojo R. S. apeliacinio skundo motyvas, jog 2011 m. liepos 28 d. negalėjo būti pratęstas sankcionavimas slaptam patekimui į negyvenamąsias patalpas, nes toks veiksmas iš viso nebuvo sankcionuotas.

Atmetamas nuteistojo D. J. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad operatyvinių priemonių taikymas buvo nepagrįstai išplėstas neapibrėžtam asmenų ratui.

Atkreipiamas dėmesys, kad 2011 m. gegužės 12 d. nutartyje nurodyta, jog sankcionuojami kitų Klaipėdos TM PPS MGP pareigūnų, darančių nusikalstamas veikas tarnybiniame automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbiai.

Taigi operatyvinės priemonės nuteistajam D. J. galėjo būti taikomos.

Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo G. I. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šio principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių. Tai reiškia, jog teismas turi būti subjektyviai nešališkas.

Šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas ir tada, kai nors vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų kolegijos narių negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Nešališkumo principo pažeidimas – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą teismo sprendimą, tačiau šiam pažeidimui konstatuoti nepakanka vienos bylos šalies nuomonės. Turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys buvus pirmiau nurodytas aplinkybes ir leidžiantys kelti pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo.

Apeliaciniame skunde tokių duomenų nepateikiama, bylos medžiaga taip pat nepatvirtina egzistavus tokias aplinkybes.

Teismo šališkumą apeliantas siejo su tuo, jog teismas neteisingai vertino įrodymus ir padarė nepalankias jam išvadas.

Tokie argumentai nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantas, nėra teisinis pagrindas teigti, jog teismas buvo šališkas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistieji ir jų gynėjai bei teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Priešingai, nei nurodyta apeliantų skunduose, skundžiamame teismo nuosprendyje tokie motyvai yra.

Teisėjų kolegija neįžvelgė D. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde minimo in dubio pro reo bendrojo teisės principo pažeidimo. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis.

Taigi nepagrįstas aptariamo apeliacinio skundo argumentas, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančią sąlygą, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, bei BPK 20 straipsnio reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui.

Apeliaciniame skunde pateikta nuoroda į tarptautinę teismų praktiką nepaneigia skundžiamame nuosprendyje atlikto įrodymų vertinimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Prokuroras apeliaciniame skunde ginčijo N. G. išteisinimą dėl valstybės tarnautojų (muitininkų) papirkimo ir R. S. bei V. M. išteisinimą dėl kyšininkavimo N. G. atveju teismui nustačius, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino 2011 m. lapkričio 3 d. įvykio aplinkybes ir dėl jo priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, jog N. G. davė 20 Lt kyšį V. M. ir R. S. už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad nebūtų tikrinamas jo vairuojamas automobilis bei krovinys.

Kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą yra tada, kai kaltininkas kyšio davėjo interesus patenkina arba žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos privalo atlikti, vykdydamas savo įgaliojimus.

Išteisintasis V. M. teisme parodė, kad muitinį patikrinimą sudaro dokumentinis ir fizinis patikrinimas. Atlikdami dokumentinį patikrinimą, jie nežino, ar to pakaks, ar reikės ir fizinio patikrinimo. Jeigu dokumentuose nustatomi kokie nors neatitikimai, kurie sukelia įtarimų, kad bandomas nuslėpti krovinys ar pan., tada pareigūnas priima sprendimą dėl tolesnio patikrinimo etapo; jeigu dokumentai tvarkingi, jokių priekaištų nėra, dažniausiai užtenka pirminio dokumentinio patikrinimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, sustabdžius N. G. vairuojamą automobilį su kroviniu, buvo patikrinti ir dokumentai, ir automobilis su kroviniu.

Prokuroras skunde nesutiko su tokia teismo išvada ir teigė, kad R. S. atlikto patikrinimo esmė buvo N. G. vežamų automobilių tranzito tvarka, o ne galbūt neteisėtas cigarečių gabenimo faktas.

Atkreipiamas dėmesys, jog būtent muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka numato gabenamo tranzitu per Lietuvos Respubliką krovinio tikrinimą bei kokius dokumentus asmuo turi pateikti muitiniam tikrinimui, vykdamas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją.

Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo duomenų (t. 4, b. l. 96–102) matyti, kad R. S. ir V. M. tarnybiniame automobilyje išsamiai patikrino N. G. pateiktus visus automobilio bei krovinio dokumentus.

Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją N. G. parodė, kad, pareigūnams jį sustabdžius, jis padavė reikiamus dokumentus; juos apžiūrėjęs, pareigūnas pasakė, jog reikia patikrinti jo vežamus automobilius, gal jis veža degtinę, cigaretes. Pareigūnas atidarė automobilio dureles, apžiūrėjo saloną (t. 6, b. l. 72–73).

R. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad buvo patikrinti ne tik dokumentai, bet vizualiai patikrintas ir N. G. vairuojamas automobilis: atidarius automobilio dureles, apžiūrėti salonai, pakeliant ir apžiūrint po kilimėliais, paklibinant ir apžiūrint duris. Jokių pažeidimų nenustatyta.

Prokuroras apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, jog R. S. netinkamai atliko savo pareigas ar neatliko kokių nors privalomų patikrinimo veiksmų.

Prokuroro nuomone, R. S. turėjo per mažai laiko, kad būtų galėjęs tinkamai patikrinti N. G. automobilį ir vežamą krovinį.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu prokuroro apeliacinio skundo teiginiu.

Jau minėto operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo duomenys rodo, jog 15:43:21 val. R. S. išlipo iš tarnybinio automobilio, o 15:55:35 val. į automobilį grįžo su dokumentais. 16:08:19 val. prieš išlipdamas iš automobilio R. S. užsiminė, kad eina ieškoti cigarečių. 16:10:29 val. jis sugrįžo į automobilį.

Beje, prokuroras klaidingai nurodė, kad R. S. išlipo iš automobilio 16:08:40 val. Tai prieštarauja operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotiems duomenims.

Taigi R. S. nuo N. G. automobilio sustabdymo iki grįžimo į tarnybinį automobilį su dokumentais užtruko apie 12 minučių. Antrą kartą išlipęs iš tarnybinio automobilio, į jį sugrįžo daugiau kaip po 2 minučių. Byloje nepaneigti R. S. parodymai, kad jis N. G. automobilį tikrino ir prieš dokumentų patikrinimą, ir po to.

Dėl išdėstytų įrodymų teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. S. turėjo pakankamai laiko patikrinti ir automobilį, ir krovinį, juo labiau kad krovinys buvo du automobiliai, kuriuos vizualiai apžiūrėti nereikia daug laiko.

Aplinkybė, jog ketinimas tikrinti N. G. automobilį garso įraše girdimas tik vieną kartą, nepaneigia R. S. parodymų, kad jis vizualiai automobilį tikrino ir prieš dokumentų patikrinimą.

Tai, jog R. S. užsiminė apie automobilio patikrinimą, įrodo jo pokalbis su V. M., kur R. S. perpasakojo, ką kalbėjo su N. G.: ,,<...>Cigarečių, sakau, draugeliui veži. Nu reiktų nueit ten pasižiūrėt tą, tą jų traliuką. Ir šunys uostė, ir rentgenas švietė. Prisiekiu ir prie širdies ranką deda. Ir šunys uostė, ir rentgenas švietė, ir Latvijoj uostė, ir Rusijoj uostė. Nu, sakau meluoji“.

Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad R. S. apie galimą cigarečių gabenimą užsiminė tik 16:08:19 val. (nors prokuroras skunde nurodė 16:08:06 val.). Iš R. S. ir V. M. pokalbio automobilyje matyti, jog, dar prieš ateidamas su dokumentais į tarnybinį automobilį, R. S. N. G. klausė, ar draugui į Kuršėnus neveža cigarečių.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad R. S. N. G. transporto priemonę apžiūrėjo ir klausė, ar jis neveža cigarečių, dar iki tol, kol N. G. priėjo prie tarnybinio automobilio ir pradėjo pokalbį su pareigūnais. Be to, ikiteisminio tyrimo teisėjui N. G. parodė, kad pinigus padėjo tuo metu, kai kitas pareigūnas buvo nuėjęs apžiūrėti automobilių. Tai sutampa su operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo duomenimis, kad tuo metu R. S. tarnybiniame automobilyje nebuvo. Tai rodo, jog po R. S. žodžių: „Nu, davaj, kolega, einam cigarečių ieškoti, pas jį yra“ automobilis ir jo krovinys galėjo būti apžiūrėti dar kartą.

Dėl to N. G. 20 Lt davimą pareigūnams prokuroras nepagrįstai siejo su automobilio ir jo krovinio tikrinimu.

Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, N. G. savo elgesį, t. y. 20 Lt davimą pareigūnams, paaiškino tuo, kad labai skubėjo važiuoti, norėjo kuo greičiau pabaigti tikrinimo procedūrą, be to, parodė, jog važinėjant įprasta pareigūnams duoti pinigų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs N. G. parodymus, visą įvykio situaciją bei kitus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad N. G. pinigus davė pareigūnams ne už konkrečius veiksmus ar neveikimą vykdant įgaliojimus, bet tikintis palankumo ateityje (,,Pamatysite mane dar, aš čia nuolat važiuoju“).

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-465/2012, 2K-577/2012, 2K-46/2013 ir kt.).

Byloje nesant tokių įrodymų, dėl 2011 m. lapkričio 3 d. įvykio pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino N. G., V. M. ir R. S..

Dėl kyšininkavimo

Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – 1) pažadas priimti kyšį, 2) susitarimas jį priimti, 3) reikalavimas jį duoti, 4) provokavimas duoti kyšį, 5) kyšio priėmimas – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų. Kyšininkavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, jo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo. Kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio davėjo interesus už neteisėtą atlygį patenkina ar žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-414-303/2015).

Visi apeliantai neigė padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau jų kaltę patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma.

Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė visų nuteistųjų bei liudytojų parodymus, todėl šioje nutartyje jie nekartojami ir aptariami tik tiek, kiek reikia atsakyti į apeliacinių skundų argumentus.

Veika, padaryta 2011 m. gegužės 28 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. S. ir J. K., būdami valstybės tarnautojai ir veikdami bendrininkų grupe su A. D., provokavo M. K. duoti jiems kyšį bei priėmė iš jo 50 Eur dydžio kyšį už pastarojo neperdavimą policijos pareigūnams administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti, t. y. už neteisėtą jų neveikimą vykdant įgaliojimus.

Nuteistieji R. S. ir J. K. apeliaciniuose skunduose neigė padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą, tačiau byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad jį padarė būtent R. S., A. D. ir J. K..

Negalima sutikti su nuteistųjų R. S. ir J. K. apeliacinių skundų argumentais, jog M. K. parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, nes jis juos davė pareigūnų įbaugintas. Jau minėta, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. M. K. parodymai atitinka visus BPK 20 straipsnyje keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, jie patikrinti teisiamajame posėdyje, palyginti su kitais bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas jo parodymus pagrįstai pripažino kaip tinkamus įrodymus ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Nuteistasis J. K. bandė sumenkinti M. K. parodymus teigdamas, kad jis parodymus davė, įbaugintas STT pareigūnų.

Šį apeliacinio skundo argumentą paneigė pats M. K. teisme patvirtinęs, kad pareigūnai jam nesakė, kokius konkrečiai parodymus turi duoti, parodymus davė pats geranoriškai.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog prisipažinimas ir bylai reikšmingų parodymų davimas savaime nedaro parodymų neteisėtai gautais ar nepatikimais.

Tai, kad STT pareigūnai, kaip teisme nurodė M. K., paaiškino, dėl ko jis apklausiamas, kokios pasekmės bus, jeigu duos parodymus, ir kokios – atsisakius, nėra pagrindas pripažinti, jog M. K. parodymai gauti neteisėtu būdu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti M. K. parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Nuteistasis R. S. įžvelgė prieštaravimus M. K. parodymuose: šis teigė, kad pinigus įdėjo į ,,papkę“, tačiau vaizdo įraše jos nėra; teigė, kad į mišką niekas nėjo, visi pareigūnai buvo įvykio vietoje, tačiau vaizdo įraše matyti, kaip 17:42:23 val. apeliantas eina į mišką; teigė, kad pareigūnai kalbėjo apie administracinę atsakomybę, tačiau įraše tokių faktų nėra.

Teisme M. K. parodė, kad pinigus įdėjo į ,,papkę“, ją vaizdo įraše perdavė į automobilio galą. Galima ją vadinti ,,papke“, rankine. Ją skirtingai įvardija pagal paskirtį. Pareigūnai jam aiškino, kad jis nebegali vairuoti, nes vairuotojo pažymėjimas pasibaigęs, reikalingas kitas vairuotojas, kuris automobilį galėtų vairuoti iki Marijampolės. Pareigūnai jam sakė, kokios gresia sankcijos už vairavimą be vairuotojo pažymėjimo.

Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo duomenys (t. 4, b. l. 70–74) įrodo, kad pinigai buvo įdėti į rankinę; užfiksuota, jog M. K. buvo parodytas numatytų administracinių baudų lapas.

Teisėjų kolegija šiuose parodymuose neįžvelgia jokių prieštaravimų, nes kai kurių detalių nesutapimas nepaneigia M. K. parodymų esmės. Kai kur jis dėl streso, praėjusio laiko nuo įvykio ir pan. sąžiningai klydo (pvz. neminėjo, kad R. S. ėjo į mišką, rankinę įvardijo kaip ,,papkę“, abejojo, kuriam iš pareigūnų davė kyšį), tačiau tai nedaro M. K. parodymų nenuoseklių, nes nepaneigia jo parodymuose išdėstytos esmės. Be to, tai įrodo, kad pareigūnai nedarė spaudimo jam duoti tokius parodymus, kurie būtų palankūs, siekiant nepagrįstai apkaltinti apeliantus.

Taigi priešingai, nei nurodyta nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nėra jokių objektyvių priežasčių abejoti M. K. parodymų patikimumu.

To negalima pasakyti apie nenuoseklius nuteistųjų parodymus. Nuteistasis J. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad paaiškėjus, jog M. K. vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikas pasibaigęs, A. D. paskambino į policiją pasiklausti, kokie būtų policijos pareigūnų veiksmai. Policijos pareigūnai jam paaiškino, kad tai mažareikšmis pažeidimas, jie dėl to nevyks, ir pasiūlė M. K. įspėjus paleisti, kas ir buvo padaryta. Tą patį pirmosios instancijos teisme parodė A. D. bei R. S..

Tokie nuteistųjų parodymai prieštarauja objektyviems bylos duomenims.

Byloje užfiksuotas A. D. telefoninio pokalbio su policijos pareigūnu garso įrašas įrodo, kad 2011 m. gegužės 28 d. vykusio telefoninio pokalbio su policijos pareigūnu metu A. D. nekvietė policijos, o tik aiškinosi M. K. vairuotojo pažymėjimo galiojimo laiką, konsultavosi dėl pažeidimo reikšmingumo.

Dėl to teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nuteistieji R. S., A. D. ir J. K. nesiėmė priemonių nedelsiant pateikti Lietuvos Respublikos kompetentingoms teisėsaugos institucijoms informaciją ir dokumentus apie nustatytus pažeidimus, jeigu šių pažeidimų prevencija arba tyrimas priklauso šių teisėsaugos institucijų kompetencijai (Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 12 straipsnio 1 dalis).

Skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išanalizuoti įrodymai įrodo nuteistųjų R. S. ir J. K. kaltę, jiems būnant valstybės tarnautojais, veikiant bendrai su A. D., tiesiogiai savo naudai provokavus M. K. duoti kyšį ir priėmus iš jo 50 eurų dydžio kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Pareigūnų veiksmų bendrumas, neprieštaravimas vienas kito veiksmams rodo nuteistuosius suvokus, jog veikia bendrai, ir norėjus taip veikti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas R. S. ir J. K. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

Veika, padaryta 2011 m. birželio 10 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. J. ir L. L., būdami valstybės tarnautojai bei veikdami bendrininkų grupe, sutiko priimti kyšį iš G. J. ir priėmė iš jo 100 Lt dydžio kyšį už tai, kad nebūtų tikrinamas G. J. vairuojamo krovininio automobilio krovinio svoris ir už galimą pažeidimą nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, t. y. už neteisėtą jų neveikimą vykdant įgaliojimus.

Nuteistieji D. J. ir L. L. neigė ėmę kyšį, tačiau byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad iš G. J. kyšį priėmė būtent D. J. ir L. L..

G. J. pirmosios instancijos teisme aiškiai bei suprantamai nurodė visą nusikaltimo eigą. Savo esme jo parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 5, b. l. 120–122). Kai kurių detalių nesutapimas parodymuose nepaneigia jų esmės. Kai kur dėl streso ar dėl nuo įvykio praėjusio ilgo laiko tarpo G. J. sąžiningai klydo (pvz. paėmė sumą nuo 100 iki 300 Lt, nors pagal objektyvius duomenis nustatyta 100 Lt; pradžioje teigė, kad pasiskolino pinigų iš M. A., vėliau – iš kažkurio asmens statybvietėje; teigė vežęs 20 m³ svorio krovinį, nors krovinio važtaraštyje nurodyta 18 m³), tačiau tai tik įrodo, jog apklausdami pareigūnai nedarė spaudimo duoti tokius parodymus, kurie būtų palankūs, siekiant nepagrįstai apkaltinti apeliantus.

Teisėjų kolegija daro neabejotiną išvadą, kad G. J. parodymai savo esme vienodi ir nuoseklūs. Kolegija neturi pagrindo jo parodymais netikėti, nes parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Apeliantai skunduose ypač akcentavo krovinio svorį ir teigė, kad vizualiai atrodė, jog vežamas krovinys neviršijo leistino bendro svorio, todėl nusprendė leisti G. J. važiuoti, nes jis nepadarė jokio administracinio teisės pažeidimo.

Su tokiu skundų argumentu negalima sutikti.

Teisme G. J. parodė pats pareigūnams pasakęs, kad gali būti vežamo krovinio viršsvoris, sakė neseniai buvęs už tai baustas, todėl pasiūlė susitarti.

Operatyvinio tyrimo metu užfiksuotas D. J. ir G. J. pokalbis: D. J. klausia: ,,Čia kada tu kliuvai?“, G. J. atsako: ,,Prieš pora savaičių“ (t. 4, b. l. 75–77). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių slapta užfiksuotų pokalbių turinį kartu su kitais įrodymais, konstatuoja, kad nekyla jokių abejonių, jog kalbama būtent apie G. J. ankstesnį pažeidimą.

Esant tokiai situacijai, t. y. įtarus, jog vežamas leistiną svorį viršijantis krovinys, pareigūnai nesiėmė priemonių patikrinti G. J. vežamo krovinio svorį.

Netikint G. J. parodymais, neturi logiško paaiškinimo tolesni D. J. ir L. L. veiksmai: G. J. sugrįžus ir priėjus prie tarnybinio automobilio, D. J. paėmė dokumentus, tarp kurių buvo 100 Lt banknotas ir kurio jis G. J. kartu su dokumentais negrąžino. Be to, apeliantai negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl pakartotinai tikrino G. J. dokumentus. Versiją, kad G. J. sugrįžęs parodė parašą krovinio važtaraštyje, teisėjų kolegija atmeta, nes ji prieštarauja G. J. parodymams.

Visiškai nepagrįstas nuteistojo L. L. apeliacinio skundo teiginys, kad G. J. nėra garantuotas nunešęs pinigus iki pareigūnų.

Viso proceso metu G. J. nuosekliai tvirtino pinigus įdėjęs į automobilio techninį pasą ir padėjęs automobilyje sėdėjusiam pareigūnui (D. J.) ant kelių. Pareigūnas grąžino jam dokumentus, juose pinigų nebuvo.

Faktą, kad G. J. pareigūnui su dokumentais padavė 100 Lt banknotą, o šis jį įdėjo tarp ant kelių laikyto žurnalo lapų, patvirtina specialisto išvados Nr. 11-1034 (12), 11-1336 (12) duomenys (t. 4, b. l. 128–138, 147).

Nuteistasis L. L. apeliaciniame skunde ginčijo specialisto išvadą ir teigė, kad neaišku, kokiais požymiais remdamasis specialistas nustatė, jog G. J. kartu su dokumentais padavė 100 Lt vertės banknotą, nes automobilio techninis pasas, kurį padavė G. J., taip pat žalios spalvos.

Toks skundo argumentas nepagrįstas.

Iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad objektų identifikavimui atliktas lyginamasis tyrimas su Lietuvos teismo ekspertizės centro Dokumentų ekspertizių skyriaus kolekcijoje esančių litų, eurų bei dolerių banknotų pavyzdžiais. Buvo lyginama tiek tiesiogiai su banknotais, tiek ir su įvairiomis apšvietimo sąlygomis užfiksuotais jų vaizdais.

Tiriamasis objektas, užfiksuotas 2011 m. birželio 10 d. vaizdo įraše, yra žalios spalvos. Matoma, kad išilgai ilgųjų kraštinių yra siauri, šviesesnio atspalvio už objekto centrinę dalį pakraščiai, trumpasis kraštas dar šviesesnis. Užfiksuotame vaizde netoli matomo objekto krašto yra ryškiai su žaliu fonu kontrastuojanti šviesi apipavidalinimo detalė, kurios išorėje yra tamsesnių už foną detalių. Tokia tiriamo objekto apipavidalinimo detalių visuma atitinka 100 Lt banknoto averso pusės apipavidalinimo bendruosius požymius.

Atkreipiamas dėmesys, jog specialistas savo išvadą pateikė, įvertinęs požymių visumą, o ne vieną požymį – tiriamo objekto spalvą, kaip tai padarė apeliantas.

Nuteistasis L. L. savo nekaltumą bandė įrodyti tuo, kad jis negirdėjo, apie ką kalbėjo G. J.

Toks apeliacinio skundo motyvas prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

Byloje nustatyta, kad tuo metu, kai G. J. priėjo prie tarnybiniame automobilyje sėdinčio D. J. ir pasakė ,,Jeigu ką, labas, nuvažiuoju į Kairius i paimu iš to žmogaus, i bus ant pyragų vis kas, čia molį išsiverst, i... Kairiuose. Čia pastovėkit ... grįžtu tuoj pat ... kaip sutapims, kad pff. Ar pabūsit čia?“, L. L. taip pat sėdėjo tarnybiniame automobilyje.

Nuteistųjų D. J. ir L. L. parodymai, kad jie negirdėjo, ką jiems sakė G. J., nes automobilyje grojo muzika, vairuotojas kalbėjo tyliai, atmetami kaip deklaratyvūs. Neįtikinama, jog negirdėjo G. J. pasiūlymo, nes jo pasakymą apie ankstesnį pažeidimą, pasakytą iš karto po šio pasiūlymo, D. J. tvirtina girdėjęs.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. J. pasiūlymą girdėjo abu nuteistieji ir abu sutiko jį priimti.

Tai, kad teismas nenurodė, kokiu būdu (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) buvo išreikštas sutikimas, nepaneigia nuteistuosius suvokus, jog jie abu dalyvauja imant kyšį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareigūnai D. J. ir L. L. konkliudentiniais veiksmais G. J. leido suprasti sutinkantys su jo pasiūlymu.

Priešingai, nei nurodyta D. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje išdėstyta teismo motyvacija nuteistuosius veikus bendrininkų grupe neprieštarauja skunde minėtai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2007).

Nuteistasis D. J. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde labai plačiai aptarė, kad nuosprendyje nenurodyta, kokius pareigybės aprašyme nurodytus įgaliojimus pareigūnas atliko netinkamai.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir priimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y., kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014, 2K-566/2014 ir kt.).

Dėl to apeliantų teiginiai, jog nenurodytas teisės aktas, suteikiantis įgaliojimus tikrinti krovinio svorį bei surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, neturi reikšmės veikai kvalifikuoti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas D. J. ir L. L. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, kadangi priimtas mažesnės negu 1 MGL vertės kyšis.

Veika, padaryta 2011 m. liepos 7 d. apie 16.05 val.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. I. ir J. K., būdami valstybės tarnautojai ir veikdami bendrininkų grupe, sutiko priimti kyšį iš K. M. bei priėmė iš jo 70 Lt dydžio kyšį už tai, kad nebūtų tikrinamas K. M. vairuojamo automobilio krovinio svoris ir už galimą pažeidimą nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, t. y. už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Apeliantai neigė padarę inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau jų kaltę patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma.

Nuteistasis K. M. ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 7–9) pripažino įtaręs, kad jo gabenamas krovinys gali viršyti leistiną svorį ir už tai gali būti nubaustas. Be to, jis ne kartą jau buvo už tai baustas. Pareigūnams jį sustabdžius bei apžiūrėjus automobilio dokumentus ir krovinį, pats pasakė, jog vežamas rąstų krovinys viršija leistiną krovinio aukštį, todėl gali būti viršsvoris. Iš tiesų gabenamas krovinys viršijo leistiną aukščio ribą 10–20 cm. Pareigūnui pasakius, kad reikia važiuoti pasverti krovinį, jis pagalvojo, jog to galima išvengti, duodant pareigūnams kyšį. Jis priėjo prie pareigūnų automobilio ir pinigus padėjo ant dokumentų, kurie buvo pareigūnui ant kelių. Tada jam grąžino automobilio dokumentus.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis K. M. pakeitė savo parodymus ir teigė, kad jokio kyšio pareigūnams nedavė, o tyrėjui davė tokius parodymus, kokių jie norėjo.

Skunde ginčijamų ikiteisminio tyrimo metu duotų K. M. parodymų patikimumas patikrintas, kaip liudytoją apklausus tyrėją T. M., kuris paneigė, kad K. M. buvo grasinama ar daromas kitoks poveikis duoti apeliantams nepalankius parodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu K. M. davė parodymus, dalyvaujant gynėjui, duotus parodymus patvirtino savo parašu. Jis nepareiškė jokių nusiskundimų ar pastabų dėl neva jam daryto poveikio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas pagrįstai vadovavosi K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jo parodymuose nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti bei įvertinti įrodymai.

Nuteistojo K. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes dėl nuteistųjų sutikimo priimti kyšį bei jo priėmimo patvirtina operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo duomenys.

Nuteistasis G. I. apeliaciniame skunde ginčijo šį įrodymų šaltinį motyvuodamas, kad pareigūnas, aprašydamas slapta kamera fiksuotą vaizdą, darė tik prielaidas: „galbūt sulenktus banknotus“, „įdeda į žurnalą iškritusius galbūt banknotus“, „iškrenta galbūt du popieriniai banknotai“ ir pan.

Jau minėta, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Išvadas dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką ar jo nekaltumo, kitų bylai reikšmingų aplinkybių teismas daro iš tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų bei įvertintų įrodymų visumos.

Pirmosios instancijos teismas atliko tiek K. M. parodymų, tiek operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų duomenų išsamią analizę. Šie duomenys palyginti tarpusavyje, su vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis, specialisto išvada, kitais rašytiniais įrodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinęs įrodymų visumą, teismas padarė teisingą išvadą, jog G. I. ir J. K. sutiko priimti bei priėmė 70 Lt kyšį iš K. M. už tai, kad nebūtų tikrinamas jo vairuojamo krovininio automobilio krovinio svoris ir už pažeidimą nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.

Teismas pagrįstai atmetė G. I. versiją, jog K. M. davė ne pinigus, o lapelį su užrašytu telefonu numeriu ir vizitinę kortelę, kadangi ją paneigia operatyvinių veiksmų protokole užfiksuoti duomenys.

Beje, šios versijos nepatvirtino ir pats K. M.. Nei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, nei peržiūrėjęs vaizdo įrašą jis nenurodė aplinkybės, kad G. I. norėjo įsigyti medienos ar prašė medienos savininko telefono numerio. Tik po G. I. apklausos teisme, tęsiant teismo posėdį po pertraukos, K. M. prisiminė, kad G. I. prašė duoti telefono numerį ir jis pareigūnams davė užrašytą medienos savininko telefono numerį.

Atmetamas kaip deklaratyvus apeliantų skundų teiginys, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad K. M. gabentas krovinys viršijo leistiną normą.

Jau minėta, jog pats K. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad krovinio aukštis viršijo leistiną ribą ir tai pastebėję pareigūnai suprato galėjus būti viršytą leistiną krovinio svorį. Jie sakė, kad reikia važiuoti pasverti krovinį.

Beje, nuteistasis G. I. teisme patvirtino buvus tokią kalbą, jog gal automobilis viršija svorį ir reikia jį pasverti.

Nuteistasis G. I. apeliaciniame skunde teigė, kad teismas nenurodė, kas reglamentuoja reikalavimą veikti pagal priskirtus įgaliojimus.

Šioje nutartyje jau minėta, jog inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir priimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y., kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014, 2K-566/2014 ir kt.).

(duomenys neskelbtini) straipsnis numato, kokias administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja teritorinės muitinės – iš jų ir pažeidimus, numatytus (duomenys neskelbtini) straipsnyje (važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį).

Vadinasi, apeliantai turėjo įgaliojimus priimti sprendimus dėl (duomenys neskelbtini) straipsnyje nurodytų pažeidimų. Beje, apeliantas neneigė, kad, jei vizualiai apžiūrėjus krovinį kyla įtarimų dėl viršsvorio, krovinys vežamas sverti.

Nagrinėjamu atveju G. I. ir J. K. priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Vizualiai apžiūrėjus krovinį ir kilus įtarimui, jog viršytas leistinas krovinio svoris, jie nevežė krovinio sverti ir nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, t. y., nesąžiningai vykdydami savo pareigas, priėmė kyšio davėjui palankų sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas G. I. ir J. K. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, kadangi jie priėmė mažesnės negu 1 MGL (37,65 Eur (130 Lt)) vertės kyšį.

Veika, padaryta 2011 m. liepos 7 d. apie 20.20 val.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. I. ir J. K., būdami valstybės tarnautojai ir veikdami bendrininkų grupe, sutiko priimti bei priėmė iš A. M. 150 Lt dydžio kyšį už pastarojo neperdavimą policijos pareigūnams administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti, t. y. už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Apeliantai skunduose teigė, kad pagrįsdamas jų kaltę teismas rėmėsi tik nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. M. nenuosekliais parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas padarė išvadas dėl G. I. ir J. K. kaltės, remdamasis ne vien nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. M. parodymais, bet ištyręs įrodymų visetą ir motyvavęs, kodėl netiki tam prieštaraujančiais nuteistųjų parodymais.

Teisme A. M. parodė sustojęs šalikelėje ir nusišlapinęs. Važiuojant toliau, jį sustabdė pareigūnai ir pasakė, kad padarė pažeidimą, nes šlapinosi, sakė vešiantys į policiją, už tai gresia 100 Lt bauda. A. M. prašė pareigūnų jo nebausti, sakė neturintis pinigų, bet galintis paimti iš bankomato. Šie parodymai savo esme atitinka parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 52–54). Juose yra kai kurių nežymių nesutapimų, tačiau tam turėjo reikšmės įvairūs faktoriai: nuo įvykio praėjęs laiko tarpas (ikiteisminio tyrimo metu apklaustas, praėjus aštuoniems mėnesiams), psichologinė būsena ir kt.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo tokiais parodymais netikėti, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Nuteistasis G. I. apeliaciniame skunde teigė, kad byloje neužfiksuota, jog į dėtuvę tarp priekinių sėdynių A. M. padėjo pinigus ir apeliantas juos paėmė.

Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes jį paneigia objektyvūs bylos duomenys.

Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo duomenų (t. 4, b. l. 82–86) matyti, kad 20:54:52 val. A. M., sėdintis ant galinės automobilio sėdynės, ištiesia ranką link tarpo tarp priekinių sėdynių, rankoje yra galbūt popieriniai banknotai. J. K. kairės rankos piršto gestu parodo judesį žemyn. 20:55:04 val. J. K. paima iš dėtuvės tarp priekinių sėdynių dokumentus bei mobiliojo ryšio telefoną ir perduoda A. M., sėdinčiam automobilio galinėje dalyje. 20:55:14 val. A. M. išlipa iš tarnybinio automobilio. 20:55:20 val. vykstant automobiliu, G. I. paima iš dėtuvės, esančios tarp priekinių sėdynių, galbūt popierinius banknotus, juos laiko suspaustame kairės rankos kumštyje. Rankas pakiša po priekine ,,panele“ ir išskleidžia galbūt popierinius banknotus, po to kairę ranką padeda galbūt su kumštyje popieriniais banknotais ant dėtuvės, esančios tarp priekinių sėdynių. Atitraukdamas kairę ranką nuo minėtos dėtuvės, vėl kumštyje laiko galbūt popierinius banknotus. Abi rankas pakiša po priekine automobilio ,,panele“. 20:57:53 val. G. I. ištraukia abi rankas iš po priekinės automobilio ,,panelės“. Dešinėje rankoje laikomus galbūt perlenktus popierinius banknotus paduoda J. K., kairėje rankoje laikomus galbūt perlenktus popierinius banknotus perima dešine ranka ir juos įsideda į galinę dešinės pusės kelnių kišenę. 20:58:27 val. J. K. įsideda galbūt popierinius banknotus į dešinę šoninę kelnių kišenę.

Nors tiesiogiai neužfiksuota, kaip A. M. įdeda pinigus į dėtuvę, tačiau tolesni nuteistųjų veiksmai, įvertinus visą įvykio eigą, leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog būtent G. I. iš dėtuvės paėmė pinigus ir pasidalijo su J. K..

Nuteistasis G. I. skunde teigė, kad J. K. gestas A. M. į dėtuvę tarp priekinių sėdynių reiškia, jog J. K. nurodo į A. M. daiktus ir juos paduoda.

Šis skundo argumentas būtų logiškas, jeigu po tokio J. K. gesto telefoną ir dokumentus būtų iš dėtuvės pasiėmęs pats A. M., o po to nebūtų sekę G. I. veiksmai, tačiau byloje nustatyta, kad A. M. telefoną ir dokumentus padavė J. K., o G. I. netrukus atliko veiksmus, kurie negali būti logiškai paaiškinti kitaip, kaip priimto kyšio pasidalijimas, todėl šiuo atveju J. K. gestas A. M. turėjo visai kitokią prasmę.

Nepagrįstas nuteistojo G. I. apeliacinio skundo motyvas, jog teismas negalėjo remtis A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jam buvo daromas spaudimas.

Teisme A. M. patvirtino, kad jo parodymai teisingi ir jais galima tikėti.

Kita vertus, duomenų patikimumas bei įrodomoji reikšmė nustatyta juos tikrinant, t. y. vertinant juos kitų įrodymų kontekste. Būtent taip pirmosios instancijos teismas įvertino A. M. parodymus.

Aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu A. M. teigė davęs pareigūnams 200 Lt, o teisme patikslino davęs 150 Lt, neleidžia suabejoti jo parodymų patikimumu.

Nuo pat pirmos apklausos A. M. parodė, kur jį sustabdė pareigūnai, kaip jie kartu važiavo iki bankomato prekybos centre, kaip jis atnešė pinigus laukusiems pareigūnams, kaip jam grąžino dokumentus ir telefoną.

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. parodymuose esantis kai kurių detalių nesutapimas nėra reikšmingas, vertinant jo parodymus. Kai kur jis dėl streso, praėjusio laiko nuo įvykio ir pan. sąžiningai klydo (kur padėjo automobilyje pinigus, kokią tiksliai sumą davė pareigūnams), tačiau tai nedaro jo parodymų nenuoseklių, nes nepaneigia parodymuose išdėstytos esmės.

Taigi priešingai, nei nurodyta nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nėra jokių objektyvių priežasčių abejoti A. M. parodymų patikimumu.

To negalima pasakyti apie nenuoseklius nuteistųjų parodymus.

Nuteistasis J. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad A. M. automobilį sustabdė, nes vairuotojas šlapinosi šalikelėje. Apeliaciniame skunde teigė automobilį sustabdęs tik dėl to, jog įspėtų vairuotoją įsijungti šviesas. Be to, skunde jis nurodė, kad A. M. elgėsi keistai, atrodė pavargęs, kalbėjo apie vaistinę, tačiau nei A. M., nei nuteistasis G. I. tokių aplinkybių neparodė.

Kita vertus, visiškai nelogiški ir absurdiški nuteistųjų aiškinimai, kad A. M. telefono ir dokumentų negrąžino todėl, jog pastarasis vėl galėjo kur nors nusišlapinti; arba kad paėmė iš vairuotojo dokumentus, nes nenorėjo tokios būklės (neva prastai atrodė) paleisti; A. M. grįžus iš prekybos centro ir pasakius, jog jaučiasi gerai, jam buvo grąžinti dokumentai.

Apeliantai teigė, kad A. M. nepadarė jokio teisės pažeidimo, todėl nebuvo pagrindo reikalauti neteisėto atlygio už pažeidimo, kurio nebuvo, neįforminimą.

Su tokiu skundų motyvu negalima sutikti.

Byloje nustatyta, kad A. M. buvo tvirtai įsitikinęs padaręs nusižengimą, už kurį gali būti nubaustas, be to, pareigūnai sakė vešiantys jį į policiją.

Susitarimas priimti kyšį paprastai yra kyšio gavėjo ir kyšio davėjo susitarimas dėl kyšio priėmimo laiko, būdo, vietos ir pan. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo susitarimo momento.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įvykio metu muitinės pareigūnai G. I. bei J. K. susitarė priimti ir priėmė 150 Lt iš A. M. už neteisėtą neveikimą vykdant jų kaip muitinės pareigūnų įgaliojimus, o būtent – neperduodant A. M. policijos pareigūnams galbūt padaryto administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas G. I. ir J. K. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

Veika, padaryta 2011 m. spalio 6 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. K. ir R. S., būdami valstybės tarnautojai ir veikdami bendrininkų grupe, sutiko priimti kyšį iš A. V. bei priėmė iš jo 200 Lt dydžio kyšį už tai, kad nebūtų tikrinamas A. V. vairuojamo automobilio krovinio svoris ir už galimą pažeidimą nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, t. y. už neteisėtą jų neveikimą vykdant įgaliojimus.

Nuteistieji neigė ėmę kyšį ir teigė, kad jiems nekilo įtarimų, jog A. V. tą dieną vežė leistiną svorį viršijantį krovinį.

Šiuos nuteistųjų parodymus paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.

Nuo pat pirmos apklausos A. V. nuosekliai teigė, kad jo vežamas krovinys šiek tiek (apie 4 tonas) viršijo automobiliui leistiną krovinio svorį. Šiuos jo parodymus patvirtina krovinio važtaraščio Nr. 1049239 kopija, iš kurios matyti, jog 2011 m. spalio 6 d. A. V. automobiliu ,,Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vežė 29,20 t dolomitinės skaldos; pakrovimo laikas 13.12 val. (t 5, b. l. 170).

Taigi patikrinę dokumentus apeliantai negalėjo nematyti, kad vežamas krovinys viršija leistiną svorį. Dėl to atmetami apeliantų skundų argumentai, jog jiems nekilo įtarimų galint būti viršsvorį.

Atmetamas kaip deklaratyvus nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentas, kad A. V. tikrinimui pateikė suklastotus krovinio dokumentus, nes jokių tai pagrindžiančių įrodymų apeliantas nepateikė, tokie duomenys nenustatyti nagrinėjant bylą.

Nuteistieji neginčija A. V. parodymų patikimumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo jo parodymais netikėti, kadangi jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Be to, nuteistųjų kaltė įrodyta ne tik A. V. parodymais, bet ir skundžiamame nuosprendyje aptartais objektyviais bylos duomenimis – operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo bei vaizdo įrašo duomenimis, krovinio važtaraščio kopija, specialisto išvada.

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde savo nekaltumą bandė įrodyti tuo, kad nėra nustatytos jokios tvarkos, kuria muitinės pareigūnai turėtų sverti krovininę transporto priemonę, gabenančią ne muitinės priežiūroje esantį krovinį, todėl neaišku, kokią tvarką apeliantas pažeidė ir kokių funkcijų neatliko.

Jau ne kartą minėta, jog inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir priimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, jog tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y., kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014, 2K-566/2014 ir kt.).

Teisme R. S. parodė, kad, jeigu pagal dokumentus akivaizdžiai matosi, jog viršijamas leistinas krovinio svoris, jie rašo administracinio teisės pažeidimo protokolą; jeigu vizualiai apžiūrint krovinį kyla įtarimų dėl viršsvorio, jie veža krovinį sverti.

Nagrinėjamu atveju R. S. ir J. K. priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Pagal vairuotojo pateiktus dokumentus akivaizdžiai matydami, kad viršytas leistinas krovinio svoris, jie nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, t. y., nesąžiningai vykdydami savo pareigas, priėmė kyšio davėjui palankų sprendimą.

Objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad R. S. sustabdė automobilį prie savo namų, išlipo iš automobilio, grįžęs važiuodamas iš kelnių kišenės ištraukė du perlenktus objektus (pagal specialisto išvadą du 50 Lt nominalo banknotus), o J. K. juos įsidėjo į piniginę.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų ankstesnius veiksmus bei byloje surinktų įrodymų visetą, tokį jų elgesį vertino kaip iš A. V. priimto kyšio (200 Lt) pasidalijimą.

Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde iškėlė versiją, jog galbūt R. S. jam buvo skolingas ir tą dieną prie savo namų atidavė skolą arba davė du bilietus į koncertą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo šia apelianto versija ir ją atmetė, nes jos nepatvirtina byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetas.

Taigi skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išanalizuoti įrodymai įrodo nuteistųjų R. S. ir J. K. kaltę, dėl to jų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

Dėl piktnaudžiavimo

Nuteistasis J. K. prisipažino bendravęs su UAB „xxx“ direktoriumi A. R. ir jam ne kartą sakęs, kuriose vietose jis arba kiti pareigūnai budi, tačiau teigė tokiais savo veiksmais padaręs ne piktnaudžiavimą, bet drausminį nusižengimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka.

Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis, t. y. kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama.

Didelės žalos požymis reiškia padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris nustatomas, atsižvelgiant ne tik į kilusios žalos, bet ir pačios veikos pobūdį, pažeistų įstatymo saugomų vertybių, veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-335/2013, 2K-17/2014, 2K-180-693/2015 ir kt.). Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis. Tai reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai nustatė didelės neturtinės žalos požymį, lėmusį baudžiamosios, o ne drausminės (tarnybinės) atsakomybės taikymą.

Byloje nustatyta, jog nuteistasis J. K. veikos padarymo metu dirbo Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės Šiaulių poskyrio vyresniuoju inspektoriumi ir, pasinaudojęs savo užimamomis pareigomis, perdavė viešai neskelbtiną informaciją UAB ,,xxx“ direktoriui A. R.. J. K. suteikta informacija sudarė sąlygas UAB ,,xxx“ krovininiam transportui išvengti muitinės tikrinimo ir galimos administracinės atsakomybės.

Apeliacinio skundo argumentą, jog A. R. teikiama informacija nebuvo jokia paslaptis, paneigia objektyvūs bylos duomenys.

Iš Klaipėdos teritorinės muitinės rašto (t. 2, b. l. 40) matyti, kad Pažeidimų prevencijos skyriaus mobiliosios grupės pareigūnų planinės užduotys, darbo ir atostogų grafikai yra viešai neskelbtina bei neteiktina informacija.

Nors apeliantas skunde neigė davęs darbo ir atostogų grafikus A. R., tačiau nėra pagrindo netikėti nuosekliais paties A. R. parodymais, jog grafikus jis gavo iš J. K..

Be to, neįtikinamas bei nelogiškas skundo argumentas, kad A. R., atvažiavęs pas jį pirkti medaus, pats pasiėmė pareigūnų darbo ir atostogų grafikus.

Apeliantas skunde tvirtino, jog jo suteikta informacija nepadėjo UAB „xxx“ vairuotojams išvengti baudų, nes, palyginus su kitomis bendrovėmis, UAB ,,xxx“ už viršsvorį buvo surašyta daugiausia administracinių teisės pažeidimų protokolų.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

Liudytojas A. R. teisme parodė iš J. K. gautą informaciją perduodavęs savo vairuotojams, kad jie vengtų tų vietų, kur stovi muitinės ekipažai. Be to, jis pripažino, jog jo bendrovės automobiliai kartais veža leistiną svorį viršijančius krovinius, t. y. daro pažeidimus.

Dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. K. neteisėti veiksmai sudarė sąlygas išvengti muitinės tikrinimo ir galimos atsakomybės.

Ta aplinkybė, jog UAB „xxx“ surašyta daugiau administracinių teisės pažeidimų protokolų, negu kitoms bendrovėms, nepaneigia apelianto kaltės.

Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. K., pats dirbdamas Pažeidimų prevencijos skyriuje, t. y. turėdamas pareigą užkardyti pažeidimus, savo neteisėtais veiksmais (pasinaudojęs tarnybinėmis pareigomis, suteikė neviešą informaciją A. R.) padėjo nuslėpti UAB „xxx“ vairuotojų daromus pažeidimus ir tuo diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino Valstybinės teritorinės muitinės bei Muitinės departamento autoritetą.

Taigi pagal nustatytų aplinkybių visumą ir išdėstytus argumentus nėra pagrindo abejoti teismo išvada, jog J. K., pažeidęs kaltinime nurodytas įstatymų nuostatas bei vertybes, iš tiesų padarė didelės žalos ne tik Muitinės departamento apskritai ir Klaipėdos teritorinės muitinės kaip institucijos konkrečiai prestižui bei autoritetui, bet ir valstybei, nes apie kasdieniniame žmonių gyvenime matomo pareigūnų elgesio atitikimą valstybės deklaruojamoms moralinėms vertybėms visuomenė neretai sprendžia pagal atsakingas pareigas einančių valstybės pareigūnų bei tarnautojų elgesį.

Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išanalizuoti J. K. kaltės įrodymai neabejotinai įrodo priežastinį ryšį tarp jo nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo – ir minėtų padarinių, nes piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą.

Dėl išdėstytų argumentų nuteistojo J. K. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 95 straipsnio 6 dalies taikymo

Nuteistieji L. L., J. K., G. I. bei D. J. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodė, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 95 straipsnio 6 dalies normą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidų, skaičiuodamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą.

BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena tokių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutas įtvirtintas BK 95 straipsnyje.

Pagal BK 95 straipsnio 5 dalies nuostatas, galiojusias nagrinėjamų veikų padarymo metu, jeigu teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką ar bylos nagrinėjimą atideda dėl kaltinamojo ar jo gynėjo nedalyvavimo, senaties eiga sustoja (2010 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. XI-901 redakcija).

Atkreipiamas dėmesys, kad 2014 m. gegužės 15 d. įstatymu Nr. XII-892 BK 95 straipsnis papildytas nauja 5 dalimi, o buvusi BK 95 straipsnio 5 dalis laikytina 6 dalimi, todėl, spręsdamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą, teismas turėjo vadovautis ne BK 95 straipsnio 6, bet 5 dalimi, kuri galiojo nusikalstamų veikų padarymo metu.

Ši klaida neturėjo įtakos, aiškinant ir taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šios bylos nagrinėjimas buvo atidėtas ar skelbtos pertraukos net 19 kartų dėl nuteistųjų ar jų gynėjų neatvykimo į teismo posėdžius dėl įvairių priežasčių. Iš viso bylos nagrinėjimas atidėtas ir skelbtos pertraukos devynių mėnesių laikotarpiui.

Apeliaciniuose skunduose nuteistasis J. K. nurodė, kad dėl jo ligos posėdis atidėtas tik du kartus, nuteistasis L. L. – dėl jo ir gynėjų kaltės bylos nagrinėjimas užsitęsė tik iki dviejų mėnesių, nuteistasis G. I. – posėdis atidėtas du kartus dėl ligos, nuteistasis D. J. – dėl jo posėdis atidėtas tik dvylikai dienų.

Visi apeliantai vieningai tvirtino, kad senaties terminas galėjo būti stabdomas tik tokiam laikotarpiui, kuriam bylos nagrinėjimas atidėtas dėl atskirai kiekvieno nuteistojo nedalyvavimo teismo posėdžiuose, nes dėl kitų nuteistųjų ir jų gynėjų nedalyvavimo jie nėra atsakingi.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog baudžiamoji byla pirmosios instancijos teismui perduota nagrinėti dėl dvylikos kaltinamųjų. Tai reiškia, kad dėl vieno iš kaltinamųjų ar jo gynėjo nedalyvavimo paskelbus byloje pertrauką, baudžiamasis procesas sustoja ir nevyksta dėl visų dvylikos kaltinamųjų, jeigu teismas neišskiria bylos (BPK 234 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo išskirti bylos į kelias.

Skaičiuojant senaties terminą konkrečiam asmeniui individualiai (kaip siūlyta skunduose), nebūtų užtikrinta BPK 1 straipsnyje įtvirtinta baudžiamojo proceso paskirtis, būtų suvaržyta galimybė išsamiai ir greičiau bylą išnagrinėti.

Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

Pažymėtina, jog L. L. apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika savo faktinėmis aplinkybėmis yra iš esmės skirtinga nuo esančios nagrinėjamoje byloje, nes L. L. senaties eiga sustojo ne dėl to, kad jis buvo pasislėpęs.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą visiems kaltininkams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių argumentų dėl paskirtų bausmių, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro ir nuteistųjų apeliacinius skundus, buvo kreiptasi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir VGTPT) dėl gynėjo paskyrimo išteisintajam bei nuteistiesiems.

Vilniaus VGTPT sprendimu šioje byloje išteisintajam V. M. antrinę teisinę pagalbą suteikti parinktas advokatas Viktoras Rutkauskas, nuteistajam J. K. – advokatė Silva Mardosaitė, nuteistajam G. I. – advokatas Sergejus Pelš.

Byloje gautas Vilniaus VGTPT prašymas, vadovaujantis ,,Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių“, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, 14.1.4 punktu, valstybės naudai išieškoti: iš išteisintojo V. M. 295,29 Eur, iš nuteistojo J. K. 119,66 Eur, iš nuteistojo G. I. 150,54 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jų gynybą.

Vilniaus VGTPT prašymas netenkintinas.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš išteisintojo bei nuteistųjų klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia įstatymų leidėją numačius, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalomai dalyvauja ir kaltinimo, ir gynybos pusės.

Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį numatytas ir gynybos, ir kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis bei jų priteisimas iš išteisintojo ir nuteistųjų nesuderinamas su jų teise į gynybą.

Tokia nuostata susiformavo ir teismų praktikoje. Pagal ją tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014 ir kt.).

Taigi nėra pagrindo išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių organizuojant išteisintojo V. M. bei nuteistųjų J. K. ir G. I. teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų L. L., J. K., R. S., G. I. ir nuteistojo D. J. bei jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.