Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-09-26 · Civilinė byla Nr. 2-1128/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-26
Bylos Nr.
2-1128/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
Pareiškėjas
L. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto L. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 21 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo L. M. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas L. M. kreipėsi su ieškiniu į Kauno apygardos teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškinys grindžiamas neteisėtais teisėjų ir prokurorų veiksmais. Kartu pareiškėjas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 1 000 000 Lt vertės Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo ieškinį kaip neteismingą šiam teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 str. 2 d. 2 p.).

Teismas nurodė, kad vienintelis ieškinio reikalavimas yra dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl pagal CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą toks ieškinys nėra teismingas apygardos teismui. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinyje nurodomi trys savarankiški pagrindai, kuriais grindžiama žala, ir jei kiekvieno jų pagrindu būtų reiškiami atskiri ieškiniai, jie turėtų būti nagrinėjami tiek skirtingų kompetencijų, tiek skirtingų teritorijų apylinkių teismuose. Pirma, ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teismo (teisėjų) veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, gali būti reiškiamas pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą – Kauno miesto apylinkės teismui (CPK 30 str. 7 d.). Antra, ieškinys dėl žalos, kilusios prokurorams priimant neteisėtus procesinius sprendimus, reglamentuotus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, nagrinėtinas pagal bendrąją teismingumo taisyklę, t. y. pagal Generalinės prokuratūros buveinės vietą – Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme. Trečia, ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų generalinio prokuroro veiksmų persiunčiant nagrinėti skundą ne tai institucijai, teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 1 p.). Kartu teismas akcentavo, kad pareiškėjui nurodant, jog dėl šių visų veiksmų jis patyrė bendrą žalą, reikia vadovautis absorbcijos principu, todėl pareiškėjas su ieškiniu gali kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismą arba Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, kurie spręstų ieškinio priėmimo klausimą (CPK 30 str. 12 d.), ir tik ieškinį priėmus, – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas L. M. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Apelianto teigimu, skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir galbūt suklastota. Ieškinys visiškai atitinka CPK 30 straipsnio 7 dalies ir 12 dalies reikalavimus, pagal kuriuos teisė pasirinkti vieną iš teismų priklauso ieškovui. Ieškinys taip pat atitinka CPK 27 straipsnio reikalavimus, kai ieškinio suma viršija 150 000 Lt. Apelianto nuomone, teismas pažeidė CPK 34 straipsnio 2 dalies ir 35 straipsnio reikalavimus, nes privalėjo perduoti visą bylos medžiagą teismui, kuriam, jo nuomone, byla teisminga, o ne grąžinti apeliantui. Teismas taip pat pažeidė CPK 144 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nenagrinėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apelianto manymu, teismas melagingai teigė apie atskirus reikalavimus atskiriems pareigūnams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka nagrinėjamas klausimas dėl apelianto pareikšto ieškinio teismingumo.

CPK 27 straipsnio 1 punktas nustato, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas ieškiniu prašo atlyginti neturtinę žalą, todėl, nepaisant tokio atlyginimo dydžio, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškinys yra teismingas apylinkės, o ne apygardos teismui (CPK 26 str.).

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino ieškinyje nurodytus neteisėtus veiksmus ir juos atlikusius pareigūnus, nes tai buvo būtina sprendžiant ieškinio teismingumo klausimą. Teismas, remdamasis ieškinio faktiniu pagrindu, iš esmės padarė teisingą išvadą, kad apeliantas ieškinį savo pasirinkimu gali paduoti Kauno miesto apylinkės teismui arba Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui (CPK 29 str., 30 str. 7, 12 d., 36 str. 2 d.). Pastebėtina, kad pagal CPK 30 straipsnį ieškovas turi teisę pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla teisminga, o ne savo nuožiūra kreiptis į bet kurį teismą. Priešingas šios normos aiškinimas atskirajame skunde yra visiškai nepagrįstas.

CPK 137 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, nutartyje privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą pareiškėjui kreiptis, jeigu byla neteisminga tam teismui; teismo nutarties, kuria atsisakoma priimti ieškinį, patvirtinta kopija, taip pat ieškinys ir jo priedai ne vėliau kaip per tris darbo dienos nuo nutarties atsisakyti priimti ieškinį priėmimo dienos įteikiami arba išsiunčiami pareiškėjui. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo ir net neturėjo teisės persiųsti paduotą ieškinį jį nagrinėti kompetentingam teismui. Šiuo atveju skunde nurodomos CPK 34 straipsnio 2 dalies ir 35 straipsnio normos netaikytinos, nes jos reguliuoja visiškai skirtingas situacijas.

Bylos duomenys (b. l. 4, 5) patvirtina, kad apelianto ieškinys ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo ieškiniu inicijuojamoje byloje buvo pateikti kartu. Dėl šios priežasties apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti kvalifikuojamas kaip pateiktas iki ieškinio pareiškimo, nors tokiu ir įvardijamas, ir šio prašymo nagrinėjimui netaikytinas CPK 147 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi CPK 147 straipsnio 1 dalies norma, nustatančia, kad kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą.

Apelianto teiginiai apie skundžiamos nutarties suklastojimą, ją priėmusio teisėjo piktnaudžiavimą yra visiškai nepagrįsti (CPK 178 str.). Bendro pobūdžio samprotavimai apie neteisingumą teismuose taip pat nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Remiantis išdėstytu, skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 21 d. nutartį nepakeistą.

TeisėjaiDanutė Gasiūnienė Marytė MitkuvienėVigintas Višinskis