Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui M. R. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt. Pagal Nuostatų 13 p. ir 14 p. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 p. apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 552,90 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 10-12 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra, todėl reikalavimas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovo nuosavybės teise valdomas pastatas, nėra iš viso naudojamas jau daugiau kaip dešimtmetį, o tuo labiau gydymo reikmėms, tai patvirtina AB LESTO ir UAB „Prienų vandenys“ pažymos. Kadangi pastatas nenaudojamas, todėl komunalinės atliekos, o juo labiau susijusios su gydymo reikmėmis, nesusidaro. Todėl šiuo atveju taikyti vietinės rinkliavos dydį, skirtą gydymo įstaigai, nėra teisinga ir proporcinga. Be to, atsakovas per laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31 negalėjo pasinaudoti galimybe vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, nes to nenumatė Nuostatų 11 punktas, teismo sprendimu pripažintas prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, todėl pareiškėjo patikslintas skundas turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo M. R. pareigos mokėti Prienų rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai). Vietinė rinkliava – tai Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 4 punktas). Vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu: pastatais (tarp jų ir laikinais) bei žemės sklypais (Nuostatų 5 p.). Vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais už 100 kv. m nekilnojamojo turto plotą (Nuostatų 11 p.). Apibendrinant šias teisės akto nuostatas, darytina išvada, jog atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys Prienų rajono savivaldybės teritorijoje valdantys, naudojantys ar disponuojantys nekilnojamuoju turtu.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui M. R. ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė pastatas – ligoninė, esantis (duomenys neskelbtini), taigi, teismui nekyla abejonių, jog atsakovas ginčo laikotarpiu atitiko sąlygą, kad Nuostatų 5 punkto prasme būtų pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 išaiškino, kad „atliekų turėtojo“ sąvoka siejama ne su komunalinių atliekų surinkimu ar (ir) jų tvarkymu, bet su (komunalinių) atliekų turėjimu ir (ar) jų darymu (gaminimu).

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog „nors Nuostatuose nėra pateikiamas „atliekų turėtojo“ sąvokos apibrėžimas, šio norminio akto 9 punkte nurodyta, kad „kitos Nuostatuose vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos galiojančiuose teisės aktuose“. Aptariama sąvoka Nuostatų priėmimo metu buvo apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2214 redakcija), nustačiusioje, jog „atliekų turėtojas – atliekų gamintojas arba asmuo, turintis atliekų“. Atitinkamai atliekų gamintojas – „asmuo, kurio veiklos metu susidaro atliekų arba kuris atlieka atliekų rūšiavimo, maišymo ar kitokią operaciją, kurios metu pasikeičia atliekų pobūdis ar sudėtis“ (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 5 d. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2214 redakcija). Iš esmės analogiškai šios sąvokos buvo (yra) apibrėžiamos ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose (šiuo metu galiojančiose) Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų redakcijose.“

Nurodė, jog nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu, t.y. savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį. Todėl, kiek tai susiję su ginčo vietine rinkliava, aptariama „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu.

Tačiau minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog, jeigu bylos objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, tai toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ aukščiau minėtų teisės aktų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatyme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodė, jog jis nėra atliekų turėtojas. Iš byloje esančių duomenų (b.l. 8,9 ) matyti, jog atsakovas nėra sudaręs sutarčių su elektros tiekėju AB LESTO ir vandens tiekėju UAB „Prienų vandenys“, taigi akivaizdu, jog nei vanduo nei elektros energija į atsakovui priklausantį pastatą nėra tiekiama, kas būtina minėto pastato eksploatavimui. Pagal byloje esamus įrodymus, spręstina, jog atsakovas ginčo pastatu laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nesinaudojo, o tuo pačiu ir neturėjo, negamino atliekų, todėl negali būti laikomas „atliekų turėtoju“ Atliekų tvarkymo įstatymo prasme.

Tai įvertinus, darytina išvada, kad byloje esančių duomenų nepakanka pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ pateiktam vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimui pagrįsti, todėl jo reikalavimas priteisti iš atsakovo rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą negali būti tenkinamas.

Visus likusius patikslinto skundo, taip pat atsakovo ir jo atstovo argumentus, išsakytus atsiliepime į patikslintą skundą bei teismo posėdžių metu, teismas laiko pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (administracinė byla Nr. P525 -194/2009, administracinė byla Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.