- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-23
- Bylos Nr.
- e2A-331-881/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31201-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- UAB „LSV Intergroup“
- Atsakovas
- A. L.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „LSV Intergroup“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-38904-816/2014 pagal ieškovo UAB „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „LSV Intergroup“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. L. 219,86 Eur (759,12 Lt) skolos, 20,56 Eur (71 Lt) bendros vartojimo kredito kainos, 1,85 Eur (6,39 Lt) delspinigių, 171,36 Eur (591,67 Lt) palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. spalio 22 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 29864, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 289,62 Eur (1 000 Lt) dydžio kreditą, o atsakovas 2012 m. gruodžio 21 d. įsipareigojo grąžinti gautą kredito sumą ir sumokėti 57,06 Eur (197 Lt) kredito mokestį. Kreditas laiku nebuvo grąžintas, atsakovas mokėjo tik kredito pratęsimo įmokas, padengdamas dalį kredito sumos, ir taip pratęsė kreditą šešis kartus, nustatydamas naują kredito grąžinimo terminą 2013 m. gruodžio 26 d. Už uždelstą atsiskaityti laikotarpį ieškovas atsakovui paskaičiavo 171,36 Eur (591,67 Lt) palūkanų. Atsakovas A. L. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 219,86 Eur (759,12 Lt) negrąžinto kredito, 20,56 Eur (71 Lt) bendros vartojimo kredito kainos, 28,91 Eur (99,82 Lt) palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 269,33 Eur (929,94 Lt) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10,18 Eur (35,16 Lt) bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.Teismas konstatavo, kad ieškovas sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, Vartojimo kredito sutarties pagrindu suteikė atsakovui 289,62 Eur (1 000 Lt) dydžio kreditą, tačiau atsakovas kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, likdamas skolingas ieškovui 219,86 Eur (759,12 Lt) negrąžinto kredito sumą, 20,56 Eur (71 Lt) bendrą vartojimo kredito kainą, kurie vadovaujantis CK 6.38 straipsniu, 6.72 straipsniu, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.872 straipsnio 1 dalimi, 6.873 straipsnio 1 dalimi, 6.874 straipsnio 2 dalimi, 6.886 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo priteistini teisminiu keliu.Teismas sprendė, kad kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.1. punktu šalys susitarė dėl palūkanų, kurios atlieka kompensacinio pobūdžio funkciją, t. y. palūkanos skaičiuojamos už laiku negrąžintą kreditą iki visiško faktinio kredito grąžinimo dienos. Spręsdamas palūkanų dydžio priteisimo klausimą, teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.) ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003). Vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymu, teismas taip pat turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos palūkanos nėra neprotingai didelės, tuo nepažeisdamas sutarčių laisvės principo. Teismas nurodė, kad šiuo atveju, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų dydžio, atsižvelgia į sutartinių teisinių santykių pobūdį, kad šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis yra tipinė kredito davėjo vienašališkai nevienkartiniam naudojimui parengta vartojimo sutartis, atsakovas yra vartotojas, jis sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Pažymėjęs, kad byloje nepateikta įrodymų dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio, teismas sprendė, kad prašomos priteisti sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl sutartyje numatytos sutartinės 113,79 proc. metinės palūkanos mažintinos iki 0,05 procento.Be to, teismas sprendė, kad kadangi ieškovas reikalavo tiek palūkanų, tiek netesybų, atliekančių tą pačią, kompensuojamąją funkciją, 1,85 Eur (6,39 Lt) delspinigiai ieškovui nepriteistini.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „LSV Intergroup“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą už akių ir ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad, priešingai nei sprendė teismas, sutartyje yra kalbama apie palūkanas, o ne netesybas, t. y. palūkanas kaip mokestį už pinigų skolinimąsi, teismų praktikoje dar vadinamas pelno palūkanomis. Jos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Taigi pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje. Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus, mokėjimo palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuose įstatymuose. Pagal Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra ne didesnė kaip 200 procentų. Tuo tarpu tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje vartojimo kredito sutartyje numatyta 113,79 proc. metinė palūkanų norma. Taigi teismas, teigdamas, kad palūkanų dydis mažinamas iki 28,91 Eur (99,82 Lt), aiškiai išreiškia savo neobjektyvumą vartojimo kreditų atžvilgiu ir nesiremia Vartojimo kredito įstatymu.Atsiliepimų į ieškovo apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vartojimo kredito sutartyje numatyto palūkanų dydžio. Tai, kad šalių sudarytos sutarties 6.1 punkte yra numatytos pelno, o ne kompensuojamosios palūkanos, jau yra konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, todėl palūkanų kvalifikavimo klausimu apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.Minėtoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). Tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 proc., pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga), gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 proc.), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių sudarytoje sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma buvo 196,78 proc., t. y. neviršijo Vartojimo kredito įstatyme numatytų 200 proc., o bendrą vartojimo kredito kainą sudarančių palūkanų metinė norma buvo 113,79 proc.Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kontekste, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartyje nustatytos palūkanos būtų aiškiai per didelės. Atsakovas jokių įrodymų, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, taip pat nepateikė, o sudarydamas sutartį su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir su juo sutiko. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrindo mažinti sutartyje numatytas palūkanas byloje nėra.Pripažinus, kad ieškiniu prašomos priteisti palūkanos yra ne kompensuojamosios, o mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkciją atliekančios palūkanos, pirmosios instancijos teismo motyvais nėra taip pat pagrindo netenkinti ieškovo reikalavimo dėl delspinigių priteisimo.Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo atliktas netinkamas sutartyje numatytų palūkanų kvalifikavimas lėmė nepagrįstą jų sumažinimą bei neteisėtą ieškinio reikalavimo dėl delspinigių priteisimo atmetimą, todėl šiuo procesiniu sprendimu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, ieškinį tenkinant visiškai (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme, priteisiant ieškovui visą už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį (CPK 93 str. 1, 5 d.).Be to, remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteisiama 15,64 Eur (54 Lt) už apeliacinį skundą ir 20 Eur už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą už akių pakeisti – padidinti ieškovui UAB „LSV Intergroup“ iš atsakovo A. L. priteistą palūkanų sumą iki 171,36 Eur bei papildomai priteisti 1,85 Eur delspinigių.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo už akių rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui UAB ,,LSV Intergroup“ (juridinio asmens kodas 302414832) iš atsakovo A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 219,86 Eur (du šimtus devyniolika eurų, 86 ct) negrąžinto kredito, 20,56 Eur (dvidešimt eurų, 56 ct) bendros vartojimo kredito kainos, 171,36 Eur (šimtą septyniasdešimt vieną eurą, 36 ct) palūkanų, 1,85 Eur (vieną eurą, 85 ct) delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą 413,63 Eur (keturių šimtų trylikos eurų, 63 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. rugsėjo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15,64 Eur (penkiolika eurų, 64 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Paskelbti apie sprendimo už akių priėmimą viešai, specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt, ir skaičiuoti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikimo terminą nuo viešo paskelbimo dienos.
Ieškovas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.“
Priteisti ieškovui UAB ,,LSV Intergroup“ iš atsakovo A. L. 15,64 Eur (penkiolika eurų, 64 ct) už apeliacinį skundą ir 20 Eur (dvidešimt eurų) už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.