- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-04
- Bylos Nr.
- 2A-921-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pirm.), Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Atsakovas
- D. M.
- Ieškovas
- UAB „Escala“
- Trečiasis asmuo
- AB LITIMPEKS bankui
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Escala“ ieškinį atsakovui D. M. dėl skolos priteisimo ir atsakovo D. M. priešieškinį UAB „Escala“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, dalyvaujant tretiesiems asmenims AB LITIMPEKS bankui (šiuo metu jau išregistruotas iš Juridinių asmenų registro), atstovaujamam likvidatoriaus AB „Valeksa“, ir gamybos-komercinei UAB „Veikla“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Escala“ 2008-01-14 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (t.1, b.l. 38-39), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo D. M. 25 075 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimą grindė tuo, kad pagal 2006-05-15 reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 253 likviduojama akcinė bendrovė LITIMPEKS bankas atlygintinai perleido ieškovui UAB „Escala“ visas reikalavimo teises į UAB „Veikla“ įsiskolinimą, kuris sudaro 25 075 Lt. Minėtą reikalavimą patvirtina 1993-10-28 kredito sutartis Nr. 1/1, 1996-10-29 Ūkinio teismo vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 3/2467-96, 1999-01-08 laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovas D. M. įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu UAB „Veikla“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 1993-10-28 kredito sutartį Nr. 1/1. Ieškovas, vadovaudamasis 2006-05-15 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 253 (4.4 p.), per protingą terminą pranešė skolininkui UAB „Veikla“ ir laiduotojui D. M. apie reikalavimo teisių perleidimą, pateikė reikalavimo teisių perleidimo sutarties kopiją, bei paragino įvykdyti prievolę iki 2007-11-01, tačiau skolininkas UAB „Veikla“, kuri veiklos nevykdo ir jokio turto neturi, įsiskolinimo iki šiol negrąžino.
Atsiliepimas
Atsakovas D. M. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b.l. 51-52) su ieškovo reikalavimais nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį. Teigė, kad šalių santykiams taikytinas 1964 m. redakcijos CK, nes CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas nustatė, kad naujas CK netaikomas toms prievolėms, kurios pasibaigė iki naujojo kodekso įsigaliojimo. Ginčo paskolos sutartis pasibaigė 1994 m., ir teisė pareikšti pagal šią sutartį reikalavimus pasibaigė 1997 m. Todėl 1999 m. sudaryta niekinė laidavimo sutartis negalioja nuo jos sudarymo momento, o ir reikalavimams pagal ją pareikšti terminas pasibaigė 2000 m. Esant pasibaigusiai prievolei, juo labiau praleidus terminą ieškiniui pareikšti, laiduotojo atsakomybė neatsiranda arba pripažintina pasibaigusia. Pagal 1964 m. redakcijos CK 90 str. ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad analogiškai šiuos teisinius santykius reglamentuoja ir 2000 m. CK. Atkreipė dėmesį, kad AB LITIMPEKS bankas nereiškė kitų reikalavimų, išskyrus priteisti pinigus iš UAB „Veikla“. Atsakovas pagal paskolos sutartį iki kol ji galiojo, nebuvo nei laidotuoju, nei skolininku, o sutarties galiojimas nutrūko, teismui priėmus sprendimą išieškoti iš skolininko visą skolą su palūkanomis. Taigi sutartinės prievolės po teismo sprendimo priėmimo buvo vykdomos jau ne pagal sutartį, o pagal teismo sprendimą išieškoti iš UAB „Veikla“, t.y. prievolė buvo vykdoma jau ne sutartiniais, o sprendimo vykdymo pagrindais. Esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui bei sutarčiai pasibaigus, laidavimas negalimas, o tokios sutarties sudarymas neturi jokio teisinio pagrindo ir nesukelia sutarties šalims prievolių. Be to, paskola buvo suteikta ir panaudota įmonės veiklai, o laidavimo sutartis, pagal kurią kreditorius reiškia reikalavimą, iš atsakovo buvo gauta darant psichologinį spaudimą, banko darbuotojams tvirtinant, kad atsakovas, kaip įmonės direktorius, turi atsakyti už jos veiklą. Tai reiškia, kad atsakovas buvo suklaidintas ir laidavo už kitą asmenį. Dalį pinigų jis sumokėjo iš savo asmeninių lėšų, tačiau paaiškėjus, kad prievolės vykdyti paskolos sutartį už kitą asmenį atsakovas neturi, mokėjimus nutraukė. Tai, kad jis nėra nei skolininkas, nei laiduotojas pagal 1993 m. paskolos sutartį įmonei „Veikla“, patvirtina ir tai, kad nei pirmas kreditorius, nei bankroto administratorius, nei ieškovas UAB „Escala“ pagal laidavimo sutartį vykdyti prievolę iki šiol nereikalavo bei praleido įstatymo nustatytus naikinamuosius terminus ieškiniui pareikšti.
Šalies argumentai
Atsakovas D. M. 2008-04-21 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su priešieškiniu (t. 1, b.l. 65-68), kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1999-01-08 su AB LITIMPEX bankas sudarytą laidavimo sutartį. Pažymėjo, kad paskolos sutartis, kurios įvykdymas užtikrintas laidavimo sutartimi, buvo užbaigta vykdyti 1996 m., dėl to atsakovui prievolės pagal ją neatsirado ir negalėjo atsirasti, juo labiau, kad AB LITIMPEKS bankas nereiškė kitų reikalavimų, išskyrus priteisti pinigus iš UAB „Veikla“, o iki paskolos sutarties galiojimo pabaigos jis nebuvo nei laidotuoju, nei skolininku. Pažymėjo, kad paskolos sutarties galiojimas nutrūko teismui priėmus sprendimą išieškoti iš skolininko visą skolą su palūkanomis, t.y. sutartinės prievolės po teismo sprendimo priėmimo buvo vykdomos jau ne sutartiniais, o sprendimo vykdymo pagrindais. Todėl esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui bei sutarčiai pasibaigus, laidavimas negalimas, o tokios sutarties sudarymas neturi jokio teisinio pagrindo ir nesukelia negaliojančios sutarties šalims teisių ir pareigų. Atkreipia dėmesį, kad vykdomojoje byloje dėl UAB „Veikla“ skolos perėmimo ar skolos perdavimo atsakovui vykdyti, ar išieškojimo iš atsakovo antstolis jokių patvarkymų nepriėmė. Priešingai, vykdomąją bylą baigė, o vykdomąjį raštą 1999-01-08 gražino išieškotojui, taigi jo galiojimas pasibaigė. Iš naujo jis paduotas vykdyti nebuvo, išieškotojas antstolio veiksmų neskundė. Todėl tuo metu, kai buvo pasirašoma laidavimo sutartis, teisinių pagrindų tokiai sutarčiai pasirašyti nebuvo. Laidavimo sutartis prieštaravo CK 241 str. reikalavimams. Taip pat tvirtino, kad laidavimo sutartį pasirašė suklaidintas, jog jis, kaip įmonės direktorius, turi atsakyti už jos veiklą. Dalį pinigų atsakovas sumokėjo iš savo asmeninių lėšų, tačiau paaiškėjus, kad prievolės vykdyti paskolos sutartį už kitą asmenį atsakovas neturi, mokėjimus atsakovas nutraukė.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Escala“ atsiliepimu į priešieškinį (t.1, b.l. 87-88) prašė priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 d. nustato, kad naujasis CK taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios įgyvendinamos jam įsigaliojus. Atsakovas priešieškinį dėl sandorio negaliojimo pareiškė galiojant 2000 m. CK, todėl sandoris gali būti naikinamas tik 2000 m. CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Pažymi, kad priešieškinyje nėra nurodyta, kokios imperatyvios teisės normos buvo pažeistos, sudarant sandorį, taip pat nėra jokių konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovui darytą psichologinį spaudimą ar kitokį prieš atsakovą panaudotą smurtą. Kadangi CPK 143 str. 3 d., 135 str. 1 d. 2 p. įpareigoja atsakovą suformuluoti priešieškinio pagrindą, t. y. nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, nesant nurodytų galimai pažeistų jokių imperatyvių teisės normų, priešieškinis nelaikytinas pareikštu ir nenagrinėtinas. Paaiškino, kad 1999-01-08 laidavimo sutartimi užtikrinamos UAB „Veikla“ prievolės pagal 1993-10-28 kredito sutartį, 1996-10-29 Ūkinio teismo sprendimą ir 1997-05-14 vykdomąjį raštą, tuo tarpu atsakovas nenurodo jokių argumentų, kodėl 1999-01-08 turėjo negalioti 1996-10-29 Ūkinio teismo sprendimas ir 1997-05-14 vykdomasis raštas. Pasibaigus paskolos grąžinimo terminui, tačiau paskolos negrąžinus, paskolos sutartis nenutrūksta, o lieka galioti iki visiško atsiskaitymo, kol sutartis pasibaigia įvykdymu. Kadangi paskolos sutartis neįvykdyta iki šiol, todėl nėra CK nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų ir sutartis laikytina galiojančia, juo labiau, kad nei 1964 m., nei dabartinis CK nenustato apribojimų laiduoti už teismo sprendimu ir vykdomuoju raštu įformintą įsipareigojimą. Taip pat teigė, jog atsakovas klaidingai nurodo aplinkybes, susijusias su vykdomojo dokumento pateikimo išieškoti terminais. Antstoliams grąžinus vykdomąjį dokumentą dėl negalimumo išieškoti, nuo gražinimo skaičiuojamas naujas 3 metų terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdymui (1964 m. CPK 387 str., 388 str.). Kaip nurodyta pačiame vykdomajame rašte, jis buvo pateiktas vykdyti ir aktai apie išieškojimo negalimumą surašyti 1997-12-04, 2000-10-17 bei 2001-06-18. Įsigaliojus naujam CPK, nustatytas terminas vykdomąjį dokumentą pateikti vykdymui sudaro 10 metų, t. y. vykdomasis dokumentas gali būti pateiktas vykdymui iki 2011-06-18.
Trečiojo asmens LAB LITIMPEKS bankas atstovas UAB „Valeksa“ atsiliepime į ieškinį (t.1, b.l. 84) nurodė, kad AB LITIMPEKS bankas likvidavimo procedūrą pagal Lietuvos banko ieškinį vykdo Vilniaus apygardos teismas. Teismo nutartimi likvidatoriumi paskirta UAB „Valeksa“. Vykdant bankroto procedūrą 2006-05-15 buvo pasirašyta reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr.253 tarp likviduojamos AB LITIMPEKS bankas ir ieškovo UAB „Escala“. Šia sutartimi ieškovas atlygintinai perėmė 25 075 Lt UAB „Veikla“ skolą. 2007-10-08 šią sutartį patvirtino Vilniaus apygardos teismas ir ieškovas įgijo teisę išieškoti skolą iš UAB „Veikla“. 2007-10-24 sutartis ir kredito byla perduota ieškovui, o likviduojamas AB LITIMPEKS bankas dokumentų neturi.
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2009-11-30 sprendimu (t. 2, b.l. 70-74) ieškovo UAB „Escala“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo D. M. 25 075 Lt skolą, 5 137,71 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 25 075 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atsakovo D. M. priešieškinį atmetė ir priteisė iš atsakovo valstybės naudai 95,36 Lt pašto išlaidų. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas dėl laidavimo sutarties nuginčijimo sprendė, kad 1999 m. laidavimo sutartimi buvo užtikrinta galiojanti prievolė, todėl šią sutartį pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms nėra pagrindo (1964 m. CK 47 str., 2000 m. CK 1.80 str.). Teismas taip pat pripažino, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta psichologinio spaudimo ir suklaidinimo įtakoje, nors pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka būtent jam (CPK 178 str.). Kadangi atsakovas laidavo už UAB „Veikla“ prievolę, kurios konkretus dydis buvo nustatytas Ūkinio teismo sprendimu bei jo pagrindu išduotu vykdomuoju raštu, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju galima kalbėti tik apie vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminą (1964 m. CPK 388 str. 4 d., 400 str. 3 d.), kuris praleistas nebuvo. Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad UAB „Veikla“ prievolė grąžinti 31 999,99 Lt skolą su palūkanomis nėra pasibaigusi, taip pat nėra pasibaigęs šios prievolės įvykdymą užtikrinantis atsakovo laidavimas. Todėl atsakovui, kaip solidariajam skolininkui pagal laidavimo sutartį, atsirado pareiga atsakyti už pagrindinį skolininką UAB „Veikla“. Kadangi įsiskolinimo dydžio atsakovas neginčijo, taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl visiško ar dalinio įsiskolinimo padengimo, teismas reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovui perleistą 25 075 Lt dydžio reikalavimo teisę pripažino pagrįsta bei patenkino ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo.
Šalies argumentai
Atsakovas D. M. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 81) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-11-30 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas nevertino ginčijamos laidavimo sutarties formos ir turinio, nepriėmė domėn jo teisme duotų paaiškinimų dėl laidavimo sutarties pasirašymo aplinkybių. Tvirtina, jog laidavimo sutartis buvo išgauta darant jam psichologinį spaudimą, kadangi laidavimu buvo užtikrinta negaliojanti prievolė, todėl sutarties sudarymas prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms (1964 m. 47 str., 2000 m. 1.80 str.), o sudaryta laidavimo sutartis yra niekinė. Teigia, kad jam nebuvo suteikta informacija apie esamą padėtį, t.y. jis buvo suklaidintas (CK 1. 90 str.) ir apgautas (CK 1.91 str. 5 d.). Priešingu atveju, ginčijamos laidavimo sutarties jis nebūtų pasirašęs. Taip pat nurodo, kad 1999-01-18 laidavimo sutartį pasirašė be sutuoktinės žinios, jos dalyvavimo ir sutikimo, kas prieštarauja įstatymui (CK 3.34 str. 2 d., 3.92 str., 3.93 str., 3.96 str.). Pažymi ir tai, kad bylą nagrinėjusiai teisėjai buvo pareikštas nušalinimas pagal CPK 65 ir 66 straipsnius, tačiau teisėja nenusišalino ir dėl to mano, kad teisėja, priėmusi sprendimą, buvo šališka.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Escala“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b.l. 92-94) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-11-30 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad atsakovas nei ginčo nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kodėl turėjo negalioti 1996-10-29 Ūkinio teismo sprendimas ir 1997-05-14 vykdomasis raštas, įvertinus ir tai, kad paskola, kurios grąžinimo terminas yra pasibaigęs, nėra grąžinta. Todėl paskolos sutartis lieka galioti iki visiško jos įvykdymo. Nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo daromas psichologinis spaudimas, jis buvo suklaidintas ir apgautas, juo labiau, kad atsakovas kaip įmonės direktorius, privalėjo žinoti ir suvokti bendrovės bei jos vadovo atsakomybės santykį ir ribas, o prisiimdamas prievolę pagal laidavimo sutartį, veikdamas pakankamai apdairiai ir rūpestingai, turėjo pareigą domėtis visomis sutarties sąlygomis. Nurodo ir tai, kad pagal CK 3. 96 str. sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis yra nesąžininga. Tokių įrodymų atsakovas, tvirtindamas, kad ginčijamą laidavimo sutartį sudarė be sutuoktinės žinios, todėl ši sutartis prieštarauja įstatymui, nepateikė. Dėl atsakovo argumentų apie bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą nurodo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teisėjos šališkumą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis - laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias apsprendžia apeliaciniame skunde nurodomi nesutikimo su priimtu teismo sprendimu motyvai ir teisiniai argumentai, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie apelianto prievolės kreditoriui, šiuo metu jau likviduoto AB LITIMPEKS banko teisių perėmėjui pagal 2006-05-15 reikalavimo teisių perleidimo sutartį (t.1, b.l. 5-7, 17), buvimą, materialinės ar procesinės teisės normų nepažeidė, tinkamai taikė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei faktines aplinkybes, dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai argumentavo ir motyvavo (CPK 185 str.). Apeliaciniame skunde iš esmės net nesama visiškai jokios faktinės ar teisinės argumentacijos, o vien apelianto jokiais motyvais neparemti skundo teiginiai prielaidų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro.
Laidavimas, nors jo paties galiojimas yra siejamas su pagrindinės prievolės pasibaigimo momentu arba jos nuginčijimu (pripažinimu negaliojančia), bet kuriuo atveju yra savarankiška prievolė kito asmens kreditoriui. Laidavimo paskirtis - užtikrinti arba jau esamos (įtvirtintos vienašaliu arba daugiašaliu sandoriu, teismo sprendimu, kaip kad yra nagrinėjamojoje byloje), arba tik būsimos prievolės įvykdymą. Tokią susitarimo dėl laidavimo sampratą pateikia tiek galiojęs 1964 m. CK (212 str.), tiek dabar galiojančios teisės normos (CK 6.70 str., 6.76 str., 6.78 str.). Taigi tokia prievolė asmeniui atsiranda arba įstatymo, arba teismo sprendimo pagrindu, arba sudarius rašytinę laidavimo sutartį (1964 m. CK 213 str., 2000 m. CK 6.77 str. 1 d., 6.79 str.). Vertinant tarp šalių kilusį teisinį ginčą dėl laidavimo sutarties galiojimo, jos atitikimo ar neatitikimo imperatyvioms teisės normoms, apgaulės, taip pat apelianto suklaidinimo buvimo ar nebuvimo, kuo buvo grindžiami apelianto priepriešiniai reikalavimai ieškovui, pirmiausiai pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojamas klausimas dėl prievolės pagal 1993-10-28 kredito sutartį (t.1, b.l. 8-10) negaliojimo (jos pasibaigimo), kaip sąlygos ginčijamai laidavimo sutarčiai sudaryti nebuvimo (1964 m. CK 194 str. 2 d,), jokių kitų laidavimo sutarties negaliojimo pagal 1964 m. CK 47 str. pagrindų nenurodant. Pirmosios instancijos teismas tinkamai šias aplinkybes ginčijamame sprendime aptarė. Kaip minėta, pradinės laidavimo sandorio šalys sudarė sutartį būtent dėl Ūkinio teismo sprendimu jau įtvirtintos, todėl privalomos besąlygiškai vykdyti prievolės užtikrinimo, kas visiškai neprieštarauja įstatymo leidėjo valiai ir pozicijai. Įrodymų, kad šis teismo sprendimas laidavimo sutarties sudarymo momentu jau buvo įvykdytas, nesama, priešingai, įrašai vykdomajame rašte (t.1, b.l. 11-14, vykdomojo rašto originalas v.b.Nr.31-1507/2002) apie skolos išieškojimo negalimumą leidžia padaryti išvadą, kad teismo sprendimu nustatyto dydžio skolos išieškojimo užtikrinimas laidavimu pagal įstatymą buvo galimas, raštu dėl to susitarus kreditoriui ir bet kuriam kitam asmeniui. Taigi vienintelis imperatyvus įstatymo leidėjo nustatytas reikalavimas – rašytinė tokio susitarimo forma - buvo įgyvendintas. Atsižvelgtina ir į tai, kokių tikslų siekė ginčijamo sandorio (laidavimo sutarties) šalys, sudarydamos susitarimą dėl UAB „Veikla“ teismo sprendimu patvirtintos ir bankui negrąžintos skolos grąžinimo užtikrinimo, juo labiau, kad aiškinti kiekvieną ginčytiną susitarimą (jo sąlygas) įsakmiai įpareigoja ir įstatymas. Pagal CK 6.193 str. nuostatas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000-07-18 įstatymo 45 str.), visos sutartys (susitarimai) turi būti aiškinamos sąžiningai, pirmiausiai turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, atsižvelgiama į sutarties esmę ir tikslą, į jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Ieškovas (banko teisių perėmėjas) savo procesiniuose dokumentuose nenurodė tikslo, kuriuo remiantis po kredito sutarties sudarymo ir teismo sprendimo priėmimo buvo susitarta dėl laidavimo, nes jis nebuvo šio sandorio šalimi. Apeliantas savo atsikirtimuose į ieškinį bei priešieškinį tikino buvęs suklaidintas ir apgautas banko atstovų, jog jam, kaip bendrovės administracijos vadovui, kyla ir asmeninė atsakomybė už paskolos gavėjo UAB „Veikla“ ūkinę veiklą. Todėl teisėjų kolegija laidavimo sutarties sudarymo tikslą vertina atsižvelgdama į pačios sutarties tekstą (1 p., t.1, b.l. 15). Laidavimo sutartimi apeliantas įsipareigojo atsakyti visu savo turtu tuomet, jeigu juridinis asmuo – UAB „Veikla“ po laidavimo sutarties įsigaliojimo neįvykdys būtent Ūkinio teismo sprendimo ir jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto dėl 31 999,99 Lt skolos (ar jos dalies) bei palūkanų išieškojimo banko LITIMPEKS naudai. Tuo tikslu buvęs sudarytas ir teismo sprendimu įtvirtintos skolos grąžinimo grafikas, išdėstant skolos grąžinimą 15 metų. Minėtas rašytinis susitarimas buvo vėliau patvirtintas konkrečiais apelianto veiksmais – skolą, kaip jis pats pripažįsta, mokėti pradėjo.
Prašydamas pripažinti negaliojančia laidavimo sutartį, apeliantas šį reikalavimą grindžia CK 1.91 str., t.y. tuo, kad jis buvo apgautas, taip pat CK 1.90 str., t.y. kad iš esmės suklydo dėl sudaryto sandorio. Ir suklydimas, ir suklaidinimas grindžiamas vienintele aplinkybe – psichologiniu spaudimu bei reikiamos informacijos apie esamą padėtį neturėjimu. Teisėjų kolegija atmeta tokius skundo teiginius kaip teisiškai nepagrįstus ir visiškai neįrodytus. Pasirašydamas laidavimo sutartį, susitardamas dėl skolos apmokėjimo išdėstymo tokiam ilgam laikotarpiui, apeliantas neabejotinai suvokė kokias teisines pasekmes sukelia šis jo įsipareigojimas. Be to, nėra detalizuojama, kokią būtent apgaulę panaudojo antroji sandorio šalis – bankas LITIMPEKS, nenurodoma kokius konkrečiai aktyvius ar pasyvius klaidinančius veiksmus atliko šio banko darbuotojai, nulėmusius ginčijamo susitarimo su atsakovu (apeliantu) sudarymą, kurių nesant susitarimas nebūtų buvęs pasiektas (asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, aplinkybių nuslėpimas, jeigu tos aplinkybės turėjo būti atskleistos asmeniui). Nelaikytinas esminiu ir nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu paties apelianto suklydimas dėl sandorio sudarymo motyvų ar jo padarinių, jeigu kita šalis buvo sąžininga. Apelianto skunde konkretizuotas suklaidinimo (apgaulės) pagrindas – CK 1.91 str. 5 d.(sandorio šalies tylėjimas arba aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis tokio sandorio nebūtų sudariusi, nuslėpimas, jei tokios aplinkybės pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus turėjo būti atskleistos, taip pat aktyvūs veiksmai, siekiant suklaidinti dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo ar kitų esminių aplinkybių), viena vertus, nėra pagrindžiamas jokiais objektyviais duomenimis, išskyrus paties apelianto samprotavimus, prieštaraujančius rašytiniams įrodymams (CPK 12 str., 178 str.), kita vertus, laidavimui šiomis faktinėmis aplinkybėmis netaikytinas. CK 6.80 str., nustatantis kreditoriaus ir laiduotojo tarpusavio santykius, numato, kad kreditoriui kyla pareiga suteikti laiduotojui informaciją tik apie pagrindinės prievolės turinį bei sąlygas ir apie jos įvykdymą (t.y. apie skolos pobūdį, dydį, jos vykdymo eigą, skolininko atsakomybę, palūkanų dydį, skolininko finansinę padėtį), tačiau tik tuo atveju, kai to pareikalauja laiduotojas. Savo iniciatyva teikti tokios informacijos apie skolą, kurios įvykdymą užtikrina laidavimas, ar, dar daugiau, išaiškinti laiduotojui, jog šis pagal įstatymą laidavimo sutarties gali ir nesudaryti, kad jo veikimas šiuo atžvilgiu yra dispozityvus, kreditorius neprivalo. Todėl vertinti kreditoriaus pasiūlymą dėl laidavimo sutarties sudarymo kaip apgaulę ar suklaidinimą teisėjų kolegija taip pat neturi įstatyminių prielaidų. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto skundo teiginiai dėl jo tyčinio suklaidinimo atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
Byloje nesama ir jokių patikimų įrodymų, kurie leistų teisėjų kolegijai spręsti, kad apeliantas neteisingai išreiškė valią sudaryti laidavimo sandorį, kad jo valią lėmė neteisingai suvoktos kurios nors esminės laidavimo sutarties aplinkybės dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų. Priešingai, jis suprato sudarąs bendrovės, kurios veiklai vadovavo, skolos grąžinimą užtikrinantį sandorį su bendrovės kreditoriumi (banku), neabejotinai suvokė ir šio sandorio pobūdį ar konkrečias sąlygas, savo atsakomybę. Todėl laidavimo sutartis negali būti priskirta prie sandorių, turinčių valios trūkumų, ar pripažinta negaliojančia pagal CK 1.90 str. nuostatas.
Apeliantas, kaip ir kitų savo skundo argumentų atveju, konkrečiai net neįvardijo, kodėl pirmosios instancijos teismo atsisakymas taikyti ieškinio senatį yra nepagrįstas ar neteisėtas, visiškai jokiais motyvais nemėgino paneigti teismo susiformavusios pozicijos tuo klausimu. Todėl teisėjų kolegija taip pat plačiau dėl to nepasisako (CPK 320 str. 1 d.). Tačiau pažymėtina, kad laidavimo sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 219 str. siejo laidavimo pabaigą su šiais teisiškai reikšmingais faktais: 1) su pačios prievolės, kurią užtikrino laidavimas, pasibaigimu, t.y. tinkamu jos įvykdymu (1964 m. 244 str.), ko šiuo atveju neįvyko, o skola, net ir konstatuota teismo sprendimu, iki šiol neišieškota; 2) su prievolės įvykdymo termino suėjimu arba pareikalavimo ją įvykdyti momentu, nesant nurodyto jos įvykdymo termino, taip pat nesant kitokio susitarimo, jeigu kreditorius atitinkamai per tris mėnesius arba per vienerius metus nepareiškia laiduotojui ieškinio. Nagrinėjamos bylos atveju kreditorius bei laiduotojas susitarė išdėstyti laidavimo prievolės vykdymą 15 metų - iki 2008 m. pabaigos (laidavimo sutarties 2.2.1. p., t.1, b.l. 15), o tai CK 219 str. prasme traktuotina kaip „kitoks susitarimas“, leidžiantis tvirtinti, jog laidavimas nepasibaigė. Todėl būtent šios - laidavimo - prievolės galutinio įvykdymo momentas ieškovo kreipimosi į teismą metu net nebuvo suėjęs, tai reiškia, kad ir ieškinio senaties eiga nebuvo prasidėjusi. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kreditoriaus teisių perėmėjas pagal Reikalavimų perleidimo sutartį - ieškovas UAB „Escala“ į teismą kreipėsi dėl apelianto nevykdomų įsipareigojimų mokėti skolą dalimis, kas vertintina kaip sutarties pažeidimas (CK 6.205 str.). Faktą, kad nustojo mokėti eilines įmokas, apeliantas patvirtino pats.
Pagrindinės prievolės įvykdymas – skolos pagal teismo sprendimą išieškojimas jau reglamentuojamas CPK normomis, o vykdomojo dokumento pateikimo įvykdyti terminas pasibaigęs nebuvo, ką taip pat teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas.
Atmestini ir apelianto skundo argumentai dėl teismo šališkumo, jie nėra pagrįsti nei faktiškai, nei teisiškai, nes jokių konkrečių duomenų, įvardintų CPK 64 str.- 66 str., apeliantas skunde nenurodo. Vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese (CPK 185 str.), nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina, kaip to nepatvirtina ir aplinkybė, jog tos pačios sudėties teismas, nagrinėdamas kitą su apeliantu susijusią bylą, ginčą išsprendė jam nepalankiai (t.2, b.l. 42).
Skundo argumentą, jog laidavimo sutartį sudaręs be sutuoktinės žinos, dalyvavimo ar sutikimo, apeliantas grindžia teisės normomis, kurios ginčo sutarties sudarymo metu dar negaliojo. Be to, apelianto įvardintos teisės normos yra skirtos sutikimo disponuoti bendru sutuoktinių turtu nedavusio sutuoktinio interesų apsaugai ir jomis gali būti grindžiami ne sandorį sudariusio, o būtent sutikimo nedavusio sutuoktinio reikalavimai dėl sandorių nuginčijimo.
Nurodytasis motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai. Iš apelianto valstybės naudai, vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. nuostatoms, priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) 9,95 Lt išlaidos (t.2, b.l. b.l. 98).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš D. M. 9 (devynis) litus 95 centus pašto išlaidų valstybės naudai.