- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-15
- Bylos Nr.
- AS-146-203-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vaivorykštė“
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 63.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vaivorykštė“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vaivorykštė“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei dėl administracinio akto dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Vaivorykštė“ (toliau – ir pareiškėja, UAB „Vaivorykštė“) 2010 m. gruodžio 27 d. kreipėsi skundu (b. l. 2-5) į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 „Dėl teritorijos, kurioje reguliuojama ekonominė plėtra, mokesčių koregavimo koeficientų nustatymo bei jų taikymo“ (toliau – ir Sprendimas) 4 punktą ta apimtimi, kurioje nustatyta, kad šis sprendimas netaikomas įmonėms, kurios verčiasi didmenine ir mažmenine prekyba objektuose, kuriuose vienas atskiras juridinis ar fizinis asmuo veiklai vykdyti naudoja daugiau kaip 1000 kv. m prekybinio ploto.
Nurodė, kad Sprendimas buvo paskelbtas atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) interneto puslapyje, o 2010 m. gruodžio 3 d. – ir laikraštyje „Šiaulių naujienos”. Pareiškėjos nuomone, ji turi teisę teikti skundą dėl Sprendimo dalies panaikinimo, kadangi Sprendimas yra administracinis aktas, kuris sukelia pareiškėjai teisines pasekmes, o jo teisėtumo klausimas gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Paaiškino, kad UAB „Vaivorykštė“ privačios nuosavybės teise priklausantis pastatas, unikalus Nr. 4400-0565-3929, esantis Vytauto g. 122, Šiauliuose, patenka į Sprendimo 1 punkte nustatytą teritoriją – Šiaulių miesto bulvaras su jo prieigomis, t. y. kvartalas, kurį riboja Aušros al., Žemaitės g., Vytauto g. ir Draugystės pr. (toliau – ir Teritorija). Pastato bendras plotas yra 2670,73 kv. m, o prekybinės salės plotas pirmame ir antrame aukštuose yra virš 600 kv. m, t. y. didesnis nei nurodyta Sprendimo 4 punkte, todėl pagal ginčijamą Sprendimo 4 punkto dalį pareiškėjai taikytina negatyvioji išimtis. Tai reiškia, kad pareiškėja turi teisinį suinteresuotumą dėl klausimų, susijusių su Teritorijoje esančiomis didmeninei ir mažmeninei prekybai skirtomis patalpomis, kurių prekybinis plotas yra didesnis nei 1000 kv. m.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 3 d. nutartimi (b. l. 54-56) atsisakė priimti pareiškėjos UAB „Vaivorykštė“ skundą dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 4 punkto panaikinimo vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 7 punktu, nes prašymą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.
Teismas, įvertinęs pareiškėjos ginčijamą Sprendimą, konstatavo, kad šiuo sprendimu Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, kurioje reguliuojama skatintina ekonominė plėtra (kvartalas, kurį riboja Aušros al., Žemaitės g., Vytauto g. ir Draugystės prospektas), esantiems sklypams ir pastatams patvirtinti nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų koregavimo koeficientai. Vadovaudamasis ABTĮ 2 straipsnio 13 ir 14 dalių nuostatomis bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. A5-63/2003 bei Nr. AS438-763/2009, pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, kad pareiškėjos ginčijamas teisės aktas yra norminio pobūdžio administracinis aktas, kadangi Sprendimu patvirtinami nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų koregavimo koeficientai taikomi Sprendimo 1 punkte nurodytoje Teritorijoje esantiems sklypams ir pastatams, ir jie taikytini visiems, atitinkantiems tam tikrus reikalavimus, neišskiriant jų individualiais požymiais. Teismo nuomone, šie nustatymai yra bendro pobūdžio, orientuojami į ateitį ir yra skirti individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei. Tokie nustatyti skundžiamo akto požymiai sudaro pagrindą konstatuoti, jog šis aktas yra norminio pobūdžio.
Teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ šešioliktojo skirsnio nuostatas, reglamentuojančias norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimą, konstatavo, jog pareiškėja UAB „Vaivorykštė“ šioje situacijoje neturi teisės prašyti teismo panaikinti norminį teisės aktą kaip neteisėtą, kadangi nėra viena iš ABTĮ 110 straipsnyje nurodytų subjektų, o ABTĮ 111 straipsnyje reglamentuotos nuostatos šioje situacijoje negali būti taikomos, kadangi Šiaulių apygardos administraciniame teisme nėra nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjos teisių pažeidimų.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kreiptis gynybos į teismą gali ne bet kas, o tik pats suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai, jo manymu, yra pažeisti. LVAT yra suformuota vienoda teismų praktika, išaiškinant, kad ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2, 3, 5 punktuose numatyti išimtiniai atvejai, kai teismas gali imtis nagrinėti administracinę bylą ne pagal paties asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą, bet pagal kitų subjektų kreipimąsi. Taigi kreiptis į teismą dėl kitų asmenų teisių, taip pat dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo gali tik tie subjektai, kuriems tokią teisę (ar pareigą) nustato įstatymai, ir tik įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjos atstovas galimai siekia ginti viešąjį interesą, tačiau ginčijamame Sprendimo 4 punkte nenurodomos jokios išskirtinai UAB „Vaivorykštė“ priklausančios subjektinės teisės ar pareigos, o kalbama bendrai apie visas įmones, t. y. minėta norma skirta plačiai interesų grupei.
Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, nes prašymą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.
III.
Pareiškėja UAB „Vaivorykštė“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 58-60), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį ir perduoti UAB „Vaivorykštė“ skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui svarstyti iš naujo.
Nurodė, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad Sprendimas kvalifikuotinas kaip norminis aktas ir kad pareiškėja nėra suinteresuotas asmuo ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme, yra nepagrįstos. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Sprendimas skirtas individualiais požymiais apibrėžtų subjektų grupei. ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje nekonkretizuojama, kas laikytina individualiais požymiais apibrėžtų subjektų grupe. Pareiškėjos nuomone, tai reiškia, kad tokia grupė gali būti identifikuojama pagal įvairius požymius, tame tarpe ir pagal geografinius. Šiuo atveju Sprendimas taikomas tam tikroje individualiais požymiais apibrėžtoje geografinėje vietoje esantiems subjektams, t. y. subjektams, kurie turi žemės sklypus ir pastatus teritorijoje, į kurią įeina Šiaulių miesto bulvaras su jo prieigomis, t. y. kvartalas, kurį riboja Aušros al., Žemaitės g., Vytauto g. ir Draugystės pr. Bet kuriems kitiems subjektams, net ir turintiems žemės sklypus ar pastatus, pavyzdžiui, kitoje Žemaitės g., Vytauto g. ar kitos nurodytos gatvės ar alėjos pusėje, Sprendimas netaikomas. UAB „Vaivorykštė“ Vytauto g. 122, Šiauliuose, priklauso daugiau kaip 1000 kv. m ploto pastatas, kurį ji nuomoja, todėl ginčijamas sprendimas tiesiogiai liečia pareiškėją, t. y. remiantis šiuo sprendimu ji negalės pasinaudoti mokesčių lengvata, nes nekilnojamojo turto mokestį ir mokestį už valstybinę žemę moka šio turto savininkai.
2. Sprendimas yra vienkartinio taikymo (nekilnojamojo turto mokestis ir valstybinės žemės nuomos mokestis mokamas vieną kartą per metus).
Žemesnės instancijos teismas
3. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi iš pareiškėjos atimama teisė į pažeistų teisių gynybą (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.). Pripažinus, kad teisę kreiptis į teismą dėl Sprendimo teisėtumo turi tik Seimo nariai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius ar pan., pareiškėja neturėtų jokių galimybių pasiekti, kad būtų išspręstas ginčas dėl jos pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgdama į tai, kad Sprendimas sukelia pareiškėjai konkrečias teisines pasekmes, mano, jog jai turi būti užtikrinta galimybė kreiptis į teismą pažeistų teisių gynybos.
Šalies argumentai
Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė nesutinka su pareiškėjos atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį palikti galioti kaip teisėtą ir pagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir LVAT suformuota teismų praktika bei padarė teisingą išvadą, kad nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio tarifų koregavimo koeficientai taikomi atitinkamoje teritorijoje esantiems sklypams ir pastatams, apibūdintiems rūšiniais, o ne individualiais požymiais. Atsakovo nuomone, teismas teisingai įvertino Sprendimo norminį pobūdį ir nurodė, kas gali kreiptis į teismą dėl tokio akto teisėtumo. Teismas taip pat teisingai nurodė, kad Sprendime nenustatomos jokios teisės ir pareigos išskirtinai UAB „Vaivorykštė“, o kalbama bendrai apie visas įmones, todėl Sprendimas skirtas plačiai interesų grupei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Kaip matyti iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateikto skundo bei atskirojo skundo argumentų, pareiškėja savo teisių pažeidimą sieja su Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-338 „Dėl teritorijos, kurioje reguliuojama ekonominė plėtra, mokesčių koregavimo koeficientų nustatymo bei jų taikymo“. Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Sprendimo 4 punkto dalį, kurioje nustatyta, kad šis sprendimas netaikomas įmonėms, kurios verčiasi didmenine ir mažmenine prekyba objektuose, kuriuose vienas atskiras juridinis ar fizinis asmuo veiklai vykdyti naudoja daugiau kaip 1000 kv. m prekybinio ploto.
Nagrinėjant pateiktą atskirąjį skundą turi būti pasisakyta, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338 laikytinas individualiu ar norminiu teisės aktu.
ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje individualus teisės aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis norminį teisės aktą apibrėžia kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad LVAT yra išaiškinęs, jog „norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje“ (LVAT plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003).
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą aktą, ypač jo tekstinę dalį (b. l. 6), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis teisės aktas vertintinas esąs norminio pobūdžio.
Pirma, skundžiamas aktas rašytine forma išreikštas vietos teisėkūros subjekto – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos priimtu sprendimu, kuriame yra išdėstytos teisės normos, įtvirtinančios bendro pobūdžio (abstrakčias) elgesio taisykles (t. y. nustatoma Teritorija, kurioje reguliuojama skatintina ekonominė plėtra; nustatomi nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų koregavimo koeficientai, taikomi Teritorijoje esantiems sklypams ir pastatams; nustatomos minėtų koeficientų taikymo išimtys; nustatoma tvarka, kurios privalo laikytis fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys pasinaudoti minėtais koregavimo koeficientais; nustatomas Sprendimo galiojimo laikas). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Sprendime išdėstyti nustatymai yra bendro pobūdžio.
Antra, skundžiamas aktas taikomas rūšiniais požymiais apibrėžtam subjektų ratui. Pareiškėja teisingai pastebėjo, kad Sprendimas taikomas apibrėžtoje geografinėje vietoje esantiems subjektams, t. y. subjektams, kurie turi žemės sklypus ir pastatus Teritorijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimas skirtas realizuoti individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje, tačiau jis nėra iš anksto adresuotas tik tam tikriems konkretiems, individualiai apibrėžtiems teisės subjektams. Priešingai, rūšiniais požymiais apibrėžti subjektai suskirstyti į grupes, kurioms taikytini skirtingi koregavimo koeficientų dydžiai. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Sprendimu patvirtinami nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų koregavimo koeficientai taikytini visiems, atitinkantiems tam tikrus reikalavimus, neišskiriant jų individualiais požymiais.
Trečia, skundžiamas aktas orientuojamas į ateitį. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog Sprendimas yra vienkartinio taikymo, nes nekilnojamojo turto mokestis ir valstybinės žemės nuomos mokestis mokamas tik vieną kartą per metus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sprendimo 7 punkte yra nustatyta, jog šis sprendimas įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tokiu būdu Sprendimo galiojimo laikas apibrėžtas trejais metais, todėl akivaizdu, kad jis skirtas taikyti daug kartų.
Ketvirta, pareiškėjos skunde išdėstyti paaiškinimais ir bylos medžiaga patvirtina, kad 2010 m. gruodžio 3 d. vietinėje spaudoje – laikraštyje „Šiaulių naujienos” buvo paskelbtas oficialus informacinis pranešimas apie Sprendimo priėmimą (b. l. 7-8), o visas Sprendimas viešai paskelbtas Šiaulių miesto savivaldybės interneto tinklalapyje. Tokiu būdu skundžiamas aktas paskelbtas laikantis nustatytos norminių teisės aktų, kuriuos priėmė savivaldybių atstovaujamosios ir vykdomosios institucijos bei savivaldybių merai, skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.
Atsižvelgdama į tai, kad skundžiamas Sprendimas turi visus išvardytus esminius norminio teisės akto požymius, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priėjo išvados, jog šis aktas yra norminio pobūdžio.
Nagrinėjamu atveju taip pat nėra ginčijama ir teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėja UAB „Vaivorykštė“ nepriskirtina ABTĮ 110 ir 111 straipsniuose nurodytų subjektų ratui, todėl pareiškėja neturi teisės prašyti teismo panaikinti norminį administracinį aktą ar jo dalį (šiuo atveju Sprendimo 4 punktą) kaip neteisėtą. Skundžiamas aktas, kaip minėta, adresuojamas plačiai subjektų grupei ir atskirai nekeičia pareiškėjos teisių ir pareigų apimties, vadinasi, skundžiamas Sprendimas tiesiogiai nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismui paduotame skunde pareiškėja nekėlė jokio ginčo (nereiškė jokio kito reikalavimo) dėl to, kad skundžiamu Sprendimu, pareiškėjos manymu, buvo pažeistos kokios nors konkrečios pareiškėjos teisės ar įstatymų saugomi interesai. Priešingai, pareiškėja kreipėsi į teismą su vieninteliu abstraktaus pobūdžio reikalavimu dėl Sprendimo dalies panaikinimo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad iš pareiškėjos yra atimama teisė į jos tariamai pažeistų teisių gynybą. Šiuo aspektu LVAT plenarinė sesija anksčiau paminėtame sprendime yra išaiškinusi, kad „teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina <...> administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan.“.
Remiantis išdėstytais motyvais, konstatuojama, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas tinkamai vertino faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ABTĮ nuostatas, todėl visiškai pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338 „Dėl teritorijos, kurioje reguliuojama ekonominė plėtra, mokesčių koregavimo koeficientų nustatymo bei jų taikymo“ yra norminio pobūdžio teisės aktas, ir dėl šios priežasties teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos UAB „Vaivorykštė“ skundą dėl nurodyto akto dalies panaikinimo, nes prašymą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo (ABTĮ 37 str. 2 d. 7 p.). Taigi skundžiama pirmosios instancijos teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vaivorykštė“ atskirąjį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.