Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Margaritos Stambrauskaitės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei G. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą paduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį pareiškėjo motinos V. P. nuosavybės teise valdytą turtą – 0,15 ha žemę, esančią Geležinės g. 18, Vilniuje, ir joje esančius statinius bei į 4,37 ha žemę, esančią Vilniaus–Trakų aps., Nemenčinės vls., Stripūnų k. (b. l. 1–5, 52–65).

Pareiškėjas paaiškino, kad tuo metu, kai mirė jo mama V. P., jam buvo tik šešiolika metų. Dėl tokio jauno amžiaus ir tuometinio laikmečio (pokario) pareiškėjas nežinojo apie jo motinai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, todėl atitinkamoms institucijos prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl nežinojimo. Taip pat nurodė, jog, 1947 m. mirus V. P., jos vyras vedė antrą kartą, naujoje santuokoje gimė du vaikai. Pareiškėjas buvo įsitikęs, kad visą jo motinos turtą paveldėjo jos vyras, o po pastarojo mirties, vaikai, tad pareiškėjas manė, jog jis nėra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą. Tik vaikaičiui pradėjus domėtis galimu prosenelės turtu, buvo gauta informacija apie V. P. turėtą nekilnojamąjį turtą bei sužinota, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį jo motinos V. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė nedaug duomenų apie V. P. turėtą turtą, todėl teko savarankiškai tęsti duomenų bei informacijos rinkimą, o tai užtruko nemažai laiko.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog yra lenkų tautybės asmuo, turi neįgalumą, todėl negalėjo pateikti prašymų kompetentingoms institucijoms bei bendrauti kanceliarine kalba ir dėl kalbos barjero. Be to, pareiškėjo žmona ilgus metus sirgo sunkia onkologine liga, žmonos slaugymas bei rūpinimasis ja reikalavo daug laiko bei jėgų, todėl pareiškėjas įgyvendinti savo subjektinės teisės negalėjo dėl ne nuo jo valios priklausančių priežasčių. Pareiškėjo teigimu, neatnaujinus jam termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, būtų atimta galimybė susigrąžinti nacionalizuotą turtą, nors Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą nekilnojamąjį turtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime prašė pareiškėjo prašymo netenkinti (b. l. 40–45, 75).

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas dėl termino atnaujinimo kreipėsi praėjus daugiau kaip 14 metų nuo įstatymais nustatyto termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti pabaigos. Pažymėjo, kad teismas, vertindamas termino praleidimo priežastis turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, taip pat į kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir panašiai. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, rūpestingas, sąžiningas ar priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.

Pažymėjo, kad pareiškėjas teigia, jog jo žmona ilgus metus sirgo sunkia onkologine liga, todėl jos slaugymas bei rūpinimasis ja reikalavo daug laiko bei jėgų, tačiau NŽT atkreipė dėmesį, jog 2013 m. balandžio 28 d. pareiškėjo žmona numirė. Taip pat pabrėžė, jog tokios aplinkybės kaip asmens senyvas amžius, menkas išsilavinimas, valstybinės kalbos nemokėjimas, sveikatos būklė negali pateisinti termino praleidimo, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūras galima pavesti tvarkyti kitiems asmenims, pvz. advokatams. Pareiškėjas galėjo įgalioti advokatus arba pavesti kitiems asmenis rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

NŽT teigimu, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo. Be to, turi būti vertinamas pretendento elgesys, siekiant įgyvendinti savo teises nuo sužinojimo momento. Taip pat nurodė, jog paties pareiškėjo sveikatos būklė iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo būti kliūtis laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes pagal pareiškėjo į bylą pateiktus įrodymus matyti, jog pareiškėjas pradėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu jau po to, kai pasibaigė įstatyme nustatyti terminai, t. y. tik 2016 m.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė tenkinti jo prašymą, remdamasis prašyme išdėstytais argumentais.

Trečiojo suinteresuoto asmens NŽT atstovė su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagristą, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Prašymas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl praleisto termino paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą atnaujinimo.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 str. 1 d. nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgą (apie 10 metų) terminą, kuris, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankamas pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ( LVAT 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010, 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010).

Pažymėtina, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Vertinant ar pareiškėjų, kurie kreipiasi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tokio pobūdžio bylose, nurodytas priežastis būtų galima pripažinti svarbiomis, reikėtų įvertinti, ar asmuo, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Pareiškėjas termino praleidimo priežastimis nurodo tai, kad nežinojo apie motinos turėtą turtą, nes motina mirė, kai pareiškėjas buvo dar jauno amžiaus, be to, pareiškėjas manė, kad visą jo motinos turtą paveldėjo motinos sutuoktinis. Taip pat nurodo, jog ilgą laiką slaugė savo sergančią žmoną, pats taip pat yra ligotas, be to, nemoka lietuvių kalbos.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimas į nacionalizuotą išlikusį nekilnojamąjį turtą prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą, o šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas Atkūrimo įstatymu, taigi pareiškėjas dar nuo 1991 m. iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybė teises padavimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) galėjo pretenduoti į savo motinos iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas pradėjo domėtis jo motinai galimai priklausiusiu ir nacionalizuotu turtu tik 2016 m. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos priežastys – nežinojimas, prasta sveikata, kalbos nemokėjimas, sutuoktinės slaugymas – negali būti laikomos nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog egzistavo objektyvios kliūtys nustatytais terminai kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Senyvas amžius, lietuvių kalbos nemokėjimas savaime nėra tos aplinkybės, kurios besąlygiškai liudytų apie negalėjimą įgyvendinti savo teises. Pažymėtina, jog LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyto termino atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą. Taip pat ne kartą buvo konstatuota, kad asmens liga svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galimybes tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo dokumento surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (LVAT 2006 m. birželio 15 d. Nr. AS403-219/2006; 2008 m. balandžio 18 d. Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. Nr. A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. A261-1249/2010 ir kt.). Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjui nustatytas neįgalumas buvo tokio pobūdžio, kad būtų sutrukdęs jam pačiam įgyvendinti savo teises nuosavybės atkūrimo procese ar pasirūpinti atstovavimu, tuo labiau, kad pats pareiškėjas nurodo, kad pats rūpinosi savo sergančia sutuoktine.

Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys – nežinojimas apie V. P. valdytą turtą, manymas, jog jis nėra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą – iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal LVAT praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (LVAT 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Pareiškėjas pats pasirinko iki 2016 m. elgtis pasyviai ir nesidomėti galimybėmis atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą turtą, todėl toks jo elgesys nesudaro pagrindo atnaujinti daugiau nei 14 metų praleistą Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatytą terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos, todėl pareiškėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo G. P. prašymą kaip nepagristą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.