Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo Z. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 3 punktą, nubausta laisvės apribojimu dvejiems metams.

Iš Z. D. priteista nukentėjusiajai I. M. – 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. D. nuteista už tai, kad 2009 m. kovo 2 d., apie 11 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), savo namuose, tarpusavio konflikto su vyru V. D. metu dėl šeimoje esančių tarpusavio nesutarimų, konfliktui pasibaigus ir V. D. išeinant iš virtuvės, paėmusi virtuvėje ant spintelės buvusį peilį, vieną kartą juo dūrė vyrui V. D. į juosmenį, padarydama durtinę-pjautinę kiaurinę juosmens dešinės pusės žaizdą su dešiniuoju kepenų skilties pažeidimu, besikomplikavusiu ūmiu vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, šoku po nukraujavimo, dėl to V. D. mirė, taip tyčia jį nužudė.

Toliau nukentėjusioji apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų dėl teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 10 punktu ir teigia, jog teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tinkamai neįvertino žalos pasekmių, neatsižvelgė į jų sunkumą. Nukentėjusioji nurodo, jog tėvo mirtis sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus. Nukentėjusiąją su tėvu V. D. siejo stiprus emocinis ryšys ir glaudūs tarpusavio santykiai, todėl apeliantė patyrė artimo žmogaus netekties skausmą, dvasines kančias ir dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus, todėl nustojo maitinti kūdikį. Atkreipia dėmesį, jog liudytoja R. Z. buvo apklausta paskutiniame teisiamajame posėdyje, tačiau, kaip prisipažino pati liudytoja, ji buvo atvykusi į ankstesnius teisiamuosius posėdžius, tuo tarpu Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 279 straipsnis draudžia neapklaustus liudytojus būti teismo posėdžių salėje. Be to, pastaroji yra artima Z. D. kaimynė ir suinteresuota bylos baigtimi tiek sprendžiant bausmės skyrimo, tiek žalos išsprendimo klausimus. Nukentėjusioji mano, kad liudytojos parodymai, gauti pažeidžiant įstatymą, turi būti vertinami kritiškai. Taip pat nukentėjusiajai kelia abejonių tai, kuo remiantis teismas sprendė, kad prašomą žalos dydį nulėmė Z. D. turimas turtas, nes byloje nebuvo pateikta duomenų apie Z. D. turimą turtą. Nukentėjusioji taip pat teigia, jog neturtinė žala padaryta atimant jos tėvui gyvybę, kaltė išreikšta tyčiniu smurtiniu veiksmu, todėl šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir negali būti laikomi lygiaverčiais su kitais, kaip padarytos turtinės žalos dydis, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras ir nuteistosios Z. D. gynėjas prašė nukentėjusiosios I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios I. M. apeliacinis skundas atmetamas. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d.).

Kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju nebus pažeistos apeliacinio skundo ribos (BPK 320 str. 3 d.), nes teismas nuteistajai paskyrė teisingą bausmę, tačiau suklydo ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistosios Z. D. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusioji neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, o tik nesutinka su pirmosios instancijos teismo skiriant bausmę taikytomis BK 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto nuostatomis ir su nuteistajai paskirta bausme bei priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Todėl teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri tik dėl bausmės paskyrimo ir žalos atlyginimo, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 str. 3 d.).

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 str. 1 d.). BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Esant visoms šioms sąlygoms teismas gali paskirti ir švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (BK 63 str. 3 d. 3 p.). Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, turi būti nustatytos visos nurodytos sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas nuteistajai Z. D. skyrė švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmės rūšį – laisvės apribojimą, taikydamas BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat Z. D. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti šią veiką, be to, veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 2 p. ir 6 p.). Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog nuteistoji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Atkreipia dėmesį, jog nors nuteistoji apklausta pirmą kartą kaip įtariamoji, kalta prisipažino pilnai (1 t., 51-53 b. l.), o apklausus antrą ir trečią kartus – tik iš dalies (1 t., 58, 59), tačiau dėl esminių įvykio aplinkybių Z. D. prisipažino pilnai, o tai laikoma visišku prisipažinimu. Be to, pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje perskaičius kaltinamąjį aktą nuteistoji Z. D. nurodė, jog ji kaltinimą supranta ir kalta prisipažįsta (1 t., 170 b. l.). Byloje taip pat nustatyta, jog tik nuteistosios Z. D. iniciatyva buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, t. y. pastaroji paskambino savo seseriai ir paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau ši aplinkybė, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, negali būti vertinama kaip pranešimas apie padarytą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas gavus pranešimą iš Plungės rajono savivaldybės greitosios medicinos pagalbos skyriaus dėl savo namuose rasto negyvo, su durtine žaizda nugaroje vyriškos lyties V. D. lavono (1 t., 1, 2 b. l.). Tuo tarpu pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, kad asmuo turi savanoriškai pranešti apie savo nusikalstamą veiką valstybės institucijoms ar jų tarnautojams, kurie įgalinti vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, be to, asmens pranešimas apie nusikalstamos veikos padarymą laikytinas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje nėra BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visumos, todėl skiriant Z. D. bausmę, pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kolegijos nuomone, šioje byloje yra sąlygos taikyti Z. D. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir palikti tą pačią bausmę. Šiuo konkrečiu atveju nebus peržengtos apeliacinio skundo ribos, kadangi bausmė Z. D. paskirta teisinga.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Z. D. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų BK 11 straipsnio prasme. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas Z. D. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl jai tikslinga taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 p.). Tačiau įstatymas nereikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog Z. D. padarė labai sunkų nusikaltimą, tačiau mano, kad nagrinėjamoje byloje vis tik nuteistosios padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu nužudymo pavojingumu, atsižvelgiant į nuteistosios padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, kaltės rūšį, nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, lemia mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo.

Šioje byloje nustatyta, kad nusikaltimas padarytas spontaniškai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nesant išankstinės tyčios. Įvykis vyko tarp sutuoktinių, pažymėtinas rizikingas nukentėjusiojo elgesys (prieš įvykį jis pakorė nuteistosios katiną). Z. D. teisiama pirmą kartą, prisipažino dėl padarytos veikos ir gailisi. Išskirtinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija pripažįsta Z. D. labai seną amžių (jau yra suėję 76 metai) ir jos sveikatos būklę – serga sunkiomis ligomis (smegenų aterosklerozė, galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas, arterinė hipertenzija, dėl depresijos gydoma psichiatro) (t. 1, b. l. 183). Byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo. Nuteistoji Z. D. pati palaidojo nukentėjusįjį, pastatė paminklą ir prižiūri kapą.

Kolegijos nuomone, šioje byloje Z. D. paskyrus bausmę, numatytą BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jos padaryta veika, sankcijoje, ji neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, o taip pat į tai, kad byloje yra nustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 str. 1 d. 2 ir 6 punktai) ir nėra nustatyta nuteistosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo parinkta nuteistajai bausmės rūšis – laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams – iš esmės derinasi su teisingumo principo reikalavimais.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai priteista 30 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti, didinti šios sumos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliantės teiginiai, kad su tėvu V. D. siejo stiprus emocinis ryšys ir glaudūs tarpusavio santykiai, nėra pagrįsti. Apklausiama teisiamajame posėdyje liudytoja R. Z. parodė, kad per 20 metų nukentėjusiojo V. D. dukros buvo atvykusios 5-6 kartus, tėvu nesirūpino (t. 2, b. l. 110-111). Teisėjų kolegijos nuomone, toks santykių pobūdis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo, kad neturtinės žalos reikalaujančių asmenų santykiai turi būti draugiški iki mirties, pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-151/2006). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad priteistas 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra per mažas, todėl nekeistinas. Nepagrįsti ir apeliantės teiginiai, jog kritiškai vertintini liudytojos R. Z. parodymai, nes gauti pažeidus įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog liudytoja R. Z. būtų dalyvavusi ankstesniuose teisiamuosiuose posėdžiuose (t. 1, b. l. 117, 126, 145, 169, 184, 193; t. 2, b. l. 17, 33, 75, 100) ir nors liudytoja R. Z. 2011-06-29 teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ji teisme jau trečią kartą, tačiau pastaroji teisiamuosiuose posėdžiuose nedalyvavo – sėdėjo už durų. Taigi, BPK 279 straipsnio nuostatos, nustatančios liudytojo apklausos tvarką, pažeistos nebuvo. Taip pat niekuo nepagrįstas apeliantės teiginys, jog R. Z. suinteresuota bylos baigtimi sprendžiant klausimus dėl bausmės paskyrimo nuteistajai ir žalos dydžio nustatymo. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog liudytoja R. Z. būtų suinteresuota bylos baigtimi – ji nėra nuteistosios giminaitė, be to, nėra susipykusi su nukentėjusiąja.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismui svarstant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, asmens (Z. D.) turtinė padėtis nebuvo lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus nagrinėjamu atveju buvo žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.

Atmestinas, kaip nepagrįstas ir nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytas prašymas panaikinti nuosprendžio dalį, kuria į bausmės laiką įskaitytas išbūtas ekspertizės įstaigoje laikas. BK 66 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą (BPK 141 str.) savo pobūdžiu prilygsta suėmimui. BPK 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką. Z. D. ekspertizės įstaigoje išbuvus nuo 2010-05-17 iki 2010-05-27, viena diena išbūta ekspertizės įstaigoje prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms (BK 66 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendį pakeisti.

Z. D., pripažintai kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.