Panevėžio apygardos teismo nutartis

3. Civilinis atsakovas UAB (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalį dėl patikslinto civilinio ieškinio dalinio patenkinimo pakeisti, nurodant šioje dalyje, kad patikslintas ieškinys atmestinas visiškai.

3.1. Apeliantės civilinė atsakomybė byloje yra kildinama iš kaltų UAB (duomenys neskelbtini) samdomų darbuotojų veiksmų, tai apeliantė, naudodamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir BPK) 111 straipsnio 2 dalyje numatytomis procesinėmis teisėmis ir gindamasi nuo pareikšto civilinio ieškinio reikalavimų, įgijo galimybę pasisakyti ir dėl esminių jos civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, t. y. dėl apeliantės samdomų darbuotojų kaltės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių pasekmių egzistavimo fakto nustatymo byloje.

3.2. Byloje tapo aktualu išsiaiškinti, ar būtent R. P. ir V. V. veiksmai turi aiškų, teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį su kilusiais padariniais, ar sunkus sveikatos sutrikdymas buvo jų veikos dėsningas rezultatas, nes tik tokias aplinkybes konstatavus, galima teigti, jog byloje yra tinkamai nustatyta BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė, kas suponuotų apeliantės samdomų darbuotojų baudžiamosios atsakomybės atsiradimą šioje dalyje. Byloje nėra surinkta įrodymų, leidžiančių teigti, jog nepilnamečio nukentėjusiojo E. S. sunkus sveikatos sutrikdymas yra tiesioginė R. P. ir V. V. veiksmų pasekmė. Byloje nenustačius teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių viseto, apeliantės samdomų darbuotojų baudžiamosios atsakomybės konstatacija šiuo konkrečiu atveju nebuvo galima. Teismui konstatavus priešingai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, ko pasekmėje padarė klaidinga išvadas.

3.3. Tiek V. V., tiek R. P. pateiktų kaltinimų išvadų bylos medžiaga nepatvirtina. Byloje yra aiškiai nustatyta, kad V. V., laikinai perkeldamas UAB (duomenys neskelbtini) Operatorinės patalpas iš pastato trečiojo aukšto į antrąjį aukštą, vykdė kolektyvinį bendrovės administracijos sprendimą dėl planinio remonto. Nors Operatorinės perkėlimas į pastato antrąjį aukštą buvo asmeninio V. V. apsisprendimo reikalas, tačiau tokie jo veiksmai niekaip neįtakojo UAB (duomenys neskelbtini) Operatorinės darbuotojų darbo sąlygų pabloginimo. UAB (duomenys neskelbtini) Operatorinės darbuotojams ir toliau buvo sudarytos tinkamos sąlygos UAB (duomenys neskelbtini) Nuotekų ūkio vartus valdyti distancinio pulto pagalba, reaguojant į prie vartų įrengtos telefonspynės signalus. Be to, V. V. buvo puikiai žinoma, kad visi UAB (duomenys neskelbtini) Operatorinės darbuotojai turi ilgalaikio darbo su nuotekų ūkio vartų valdymo pultu patirtį, kas visiškai užtikrino pastarųjų darbuotojų veiksmų saugumą. Todėl V. V. pavedimas perkelti UAB (duomenys neskelbtini) Operatorinės patalpas iš pastato trečiojo aukšto į antrąjį aukštą, niekaip negalėjo sukelti nukentėjusiojo E. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Teismas prie tokių faktinių aplinkybių negalėjo konstatuoti buvus tiesioginį priežastinį ryšį tarp V. V. sprendimų ir nepilnamečio E. S. sužalojimo.

3.4. R. P. veiksmai 2020-05-01 atidarant – uždarant UAB (duomenys neskelbtini) Nuotekų ūkio vartus, patys savaime taip pat negalėjo įtakoti sunkaus nukentėjusiojo E. S. sveikatos sutrikdymo atsiradimo. Byloje tiksliai nustatyta, kad R. P. apsisprendimą 2020-05-01 atidaryti – uždaryti vartus lėmė paties nukentėjusiojo E. S. tėvo E. S. veiksmai, pastarajam per telefonspynę paprašius vartus atidaryti. E. S. neprisistatė, kas esąs, nenurodė, kad jis nėra įmonės darbuotojas, todėl R. P. turėjo pakankamą pagrindą tikėti, jog prašymą įleisti į teritoriją pateikė tinkamas subjektas, t. y. kas nors iš įmonės darbuotojų, nes išeiginę dieną į bendrovės teritoriją gali prašytis tik aiškų tam suinteresuotumą turintis asmuo. Vartų atidarymo eigą R. P. turėjo objektyvią galimybę kontroliuoti, ką patvirtina distancinio pulto ragelyje girdimi garsai. Nuotekų ūkio vartų atidarymo - uždarymo momentams fiksuoti įtakos turėjo ir kiti E. S. veiksmai. E. S. padėkojus už vartų atidarymą, R. P. turėjo realią galimybę įsitikinti, kad jo veiksmais jau yra užtikrintas saugus praėjimas pro vartus, kas leidžia R. P. inicijuoti vartų uždarymą. Taigi, R. P. pasirinktas elgesio modelis atidarant – uždarant vartus buvo sąlygotas ne tik paties R. P. turimos ilgametės patirties dirbant su vartų distanciniu pultu, bet ir E. S. suteiktos informacijos. Todėl šiuo konkrečiu atveju tiesioginio priežastinio ryšio tarp R. P. veiksmų ir sunkaus nukentėjusiojo E. S. sveikatos sutrikdymo nėra.

3.5. Kita vertus, baudžiamosios teisės doktrinos nuostatos dalyje dėl BK 137 straipsnio 1 dalies reikalavimų taikymo itin reikšmingu pripažįsta faktinių aplinkybių konstatavimą, kai sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi yra pačių nukentėjusiųjų veiksmai, kas pastariesiems taip pat užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Sunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas nepilnamečiui, todėl turėjo būti labai atidžiai vertinami nukentėjusiojo tėvo E. S. veiksmai, susiję su jo nepilnamečio vaiko priežiūra. Bylos medžiaga įrodo, kad 2020 m. gegužės 1 d. apie 14.40 val. UAB (duomenys neskelbtini) Nuotekų ūkio teritorija buvo aptverta tvora, jos vartai buvo uždaryti. Negana to, prie vartų aiškiai matomoje vietoje buvo įrengtas draudžiantysis ženklas su ryškiai išskirtu užrašu „Apsaugos zona. Pašalinių patekimas draudžiamas“. Esant tokioms aplinkybėms, protingas, apdairus ir rūpestingas žmogus net nebūtų siekęs imtis kokių nors veiksmų, kuriais būtų bandoma patekti į draudžiamą teritoriją. Tačiau E. S. nei vartų uždarymo akto, nei veikiančio draudžiamojo ženklo reikalavimų nepaisė; turėdamas aiškų neteisėtą tikslą patekti į UAB (duomenys neskelbtini) Nuotekų ūkio teritoriją, sąmoningai nuslėpė R. P. reikšmingą informaciją apie tai, kad prašymą atidaryti vartus teikia ne bendrovės darbuotojas, nutylėjo ir tą faktą, kad kartu su juo į teritoriją bandys patekti jo nepilnametis sūnus, besivarantis dviratį. Tuo pačiu, E. S. nebuvo šalia savo nepilnamečio vaiko tuo metu, kai pastarasis pateko į UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją ir tolimesnio vaiko judėjimo visiškai nekontroliavo. Būtent tokie E. S. veiksmai ir buvo pagrindinė priežastis, suformavusi visos eilės faktinių aplinkybių atsiradimą, lėmusi nepilnamečio E. S. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes:

jeigu E. S. būtų laikęsis draudžiamojo ženklo reikalavimų, jis į apeliantės teritoriją kartu su sūnumi nebūtų patekęs. Vartų atidarymo faktas niekaip neįtakojo draudžiamojo ženklo veikimo ir jame nustatytų apribojimų nepašalino. Todėl E. S. galiojo pareiga elgtis protingai, apdairiai ir rūpestingai. Vartų atidarymo faktas, esant suteiktai klaidingai informacijai, nereiškė leidimo E. S. patekti į apeliantės teritoriją;

E. S. matant uždarytus vartus ir aiškiai įrengtą draudžiantįjį ženklą dėl draudimo patekti į UAB (duomenys neskelbtini) Nuotekų ūkio teritoriją, pastarasis neturėjo nei teisės, nei pareigos inicijuoti prašymo atidaryti vartus. Todėl tokį prašymą pateikęs, E. S. savo atžvilgiu prisiėmė ir visas rizikas dėl nepilnamečio sūnaus apsaugos bei galinčių kilti neigiamų teisinių pasekmių;

E. S. sąmoningai ir tyčia nuslepiant faktą, kad jis nėra apeliantės darbuotojas, dirbtinai buvo sukurtos sąlygos vartų atidarymui. Tyčinis apeliantės darbuotojų klaidinimas pripažintinas neteisėtu veiksmu, už kurį atsakomybė kyla būtent E. S.;

E. S. žinant, kad jo nepilnametis sūnus į apeliantės teritoriją vedasi dviratį, t. y. įrenginį, kuris priskirtinas prie padidinto pavojaus šaltinių, būtent E. S. kilo pareiga užtikrinti tinkamą nepilnamečio sūnaus priežiūrą, pasireiškiančią per buvimą šalia savo sūnaus, kas būtų apsaugoję sūnų nuo nekontroliuojamo judėjimo ir jo patekimo tarp judančių vartų. Tačiau paties E. S. pripažinimu yra nustatyta, kad ir šios savo pareigos E. S. nėra įvykdęs. Teismas privalėjo teisiškai įvertinti E. S. veiksmus, o to neatlikus, įrodymų tyrimas byloje nelaikytinas visapusišku, objektyviu ir teisingu.

3.6. Byloje yra ryški apeliantės samdomų darbuotojų neva nusikalstamų veiksmų subjektyvinės pusės įrodinėjimo problema, kurios teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neišsprendė. Byloje buvo privalu aiškintis aplinkybes, kurių pagrindu būtų buvę galima teigti esant arba paneigti kaltininkų galimybę numatyti sunkaus sveikatos sutrikdymo atsiradimo pasekmes. Bylos kontekste pažymėtina, kad nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos sampratos neįmanoma apibrėžti a priori, todėl kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į konkrečia situaciją, kurioje veikia asmuo, ir kokią veiklą jis vykdo, nes ši definicija, pasižyminti savo dinamiškumu, kinta priklausomai nuo aplinkybių. Byloje buvo itin svarbu nustatyti nukentėjusiojo E. S. sužalojimo mechanizmą, nes tik iš jo aplinkybių yra galima išvada dėl apeliantės samdomų darbuotojų subjektinės galimybės numatyti būsimas sunkias savo veiksmų teisines pasekmes, t. y. galimą sunkaus sveikatos sutrikdymo atsiradimą. Byloje yra atlikta kompleksinė teismo medicinos, kriminalistinė, trasologinė ekspertizė, kurioje teismo medicinos dalyje yra pateikta tikėtina išvada, jog nukentėjusiojo E. S. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas suspaudus jo kairę šlaunį tarp dviejų traumuojančių paviršių, galimai užsidariusių vartų varčios ir atraminio stulpo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vieningos teismų praktikos pavyzdžiai (Nr. 3K-3-696-916/2015) aiškiai orientuoja į tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) Nuotekų ūkio teritorijos vartai nepriskirtini prie padidinto pavojaus šaltinių, o tuo pačiu nekelia itin didelės žalos atsiradimo rizikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodo ir tai, kaip prie minėtų įrenginių privalo elgtis pašaliniai asmenys, kuriems nėra suteikta teisė patekti į teritoriją per uždarytus šiuos įrenginius. Todėl R. P., V. V., žinodami, kad Nuotekų ūkio vartai nepriskirtini prie įrenginių, kuriais kyla padidinta žalos atsiradimo rizika, turėjo visiškai teisėtus lūkesčius, jog vartų veikimu nebus sukeltos sunkios teisinės pasekmės. Negana to, per visą vartų eksploatavimo laikotarpį nebuvo pasitaikę atvejų, iš kurių sektų, jog minėtais vartais yra galimas žmogaus sveikatos sunkus sutrikdymas. O tai reiškia, kad nei R. P., nei V. V. neturėjo ir negalėjo turėti kokių nors objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti, kad vartų poveikiu yra galimas žmogaus sveikatos sunkus sutrikdymas. Šią išvadą patvirtina ir bylos įrodymai, iš kurių seka, kad vartų varčia juda tiek lėtai, kad jų poveikio nepakanka dinaminio pobūdžio žaizdoms susiformuoti, kas sukelia akivaizdžias abejones, kad nukentėjusiojo E. S. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo vartų varčios ir vartų statramsčio kontakto su E. S. koja pasekmė. Eksperimentas, kuris paneigtų šias išvadas, byloje neatliktas, nors tokio pobūdžio prašymas buvo teismui pateiktas.

3.7. Byloje aktualu nustatyti, kaip nukentėjusiojo E. S. kairės kojos šlaunis pateko tarp minėtų tvoros vartų paviršių. Tiek nepilnamečio nukentėjusiojo E. S., tiek E. S. parodymai dalyje dėl E. S. patekimo tarp vartų aplinkybių yra iš esmės skirtingi ir prieštaringi, kas paneigia teismo išvadas dėl šių parodymų analogiškumo. Parodymų skirtumai nėra pašalinti ir teismo posėdžių metu. Todėl, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų suinteresuotumą bylos baigtimi, šie nukentėjusiųjų parodymai nelaikyti patikimais įrodymais, kuriais gali būti grindžiama R. P. ir V. V. kaltė.

3.8. Byloje yra surinkta visa eilė objektyvių įrodymų, kurie leidžia spręsti apie galimą nukentėjusiojo E. S. sužalojimo susiformavimo mechanizmą. Visų pirma, kompleksinės kriminalistinės, trasologinės ekspertizės dalyje yra konkrečiai teigiama, jog dviratis su vartais sąlytį turėjo priekine dalimi: apatinės sandūros priekiniu paviršiumi, rėmo priekinio vamzdžio ir viršutinės sandūros dešiniu šoniniu paviršiumi, veržlės sandūros paviršiumi, vairo dešinėje pusėje esančio laikiklio tvirtinimo varžto galu. Žinant UAB (duomenys neskelbtini) Nuotekų ūkio teritorijos vartų judėjimo kryptį (iš kairės į dešinę žiūrint nuo (duomenys neskelbtini) m. pusės), paties nukentėjusiojo E. S. parodymus dalyje dėl dviračio vedimosi aplinkybių, dviračio padėties prie nukentėjusiojo E. S. kūno aplinkybių (E. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolas), darytina vienareikšmiška išvada, kad nukentėjusysis E. S. buvo sužalotas ne tada, kai jis įeidinėjo į UAB (duomenys neskelbtini) Nuotekų ūkio teritoriją, bet tuo metu, kai nukentėjusysis E. S. stengėsi iš šios teritorijos išeiti. Tai reiškia, kad E. S. buvo sužalotas prie visiškai kitokių aplinkybių nei yra teigiama R. P. ir V. V. pateiktuose kaltinimuose. Dviračio apgadinimai leidžia tvirtinti, kad nukentėjusysis E. S. dar iki jo kontakto su vartų varčia bei sužalojimo atsiradimo matė vartų užsidarymo eigą, matė galimą žalojamą poveikį, nes dviratis buvo griaunamas – verčiamas, tačiau nepaisant to, vis tiek stengėsi ištrūkti iš teritorijos.

3.9. Byloje nustačius labai aiškų saugų E. S. patekimo į apeliantės teritoriją laiką (apie 1,45 s), akivaizdžiai matyti, kad R. P. veiksmai visiškai atitiko protingo bei saugaus elgesio modelį, kas eliminavo R. P. galimybes numatyti galimas žmogaus sunkaus sveikatos sutrikdymo atsiradimo aplinkybes. R. P. negalėjo ir neturėjo numatyti, kad esant uždarytiems UAB (duomenys neskelbtini) Nuotekų ūkio vartams bei kabant draudžiamam ženklui, R. P. bus sąmoningai klaidinamas dėl galimybės patekti į Nuotekų ūkio teritoriją. R. P. neturėjo ir negalėjo numatyti tai, kad po pareikšto prašymo patekti į Nuotekų ūkio teritoriją, į ją pirmas eis ne prašantis asmuo ir kad į Nuotekų ūkio teritoriją įėjęs asmuo tuojau pat imsis veiksmų, kuriais būtų bandoma grįžti pro uždaromus vartus. Todėl šiuo konkrečiu atveju byloje yra visiškai aiškiai nustatyta, kad R. P. veiksmuose nėra nei nusikalstamo pasitikėjimo, nei nusikalstamo nerūpestingumo požymių, kas leidžia konstatuoti, jog R. P. veiksmai neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 137 straipsnio 1 dalyje, subjektyvinės pusės reikalavimų. Prie nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad R. P. veiksmai nukentėjusiojo E. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo atžvilgiu atitinka teisinio kazuso sąvoką, nes nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas atsirado be R. P. kaltės.

3.10 .Būtina pabrėžti, kad byloje nėra paneigtas faktas, kad sunkus E. S. sveikatos sutrikdymas yra ne vartų kontakto, o neteisingos pirminės pagalbos, jėga ištraukiant E. S. koją iš vartų, pasekmė, į ką aiškiai atkreipė dėmesį savo ekspertizės dalyje teismo medikas K. Z.. Teismas visiškai nesiaiškino privalomų dalykų, jog sunkus nepilnamečio E. S. sveikatos sutrikdymas atsirado ne dėl jo kojos suspaudimo tarp vartų, o dėl jo kojos išlaisvinimo iš artų metu. Kadangi vaiko koją iš vartų laisvino tėvas E. S., todėl ir atviras kairės kojos šlaunikaulio lūžis susiformavo būtent jo veiksmų pasekmėje. Nepilnamečio E. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo faktas negali būti inkriminuojamas nei R. P., nei V. V..

3.11. Byloje pateiktas nukentėjusiųjų patikslintas ieškinys yra nepagrįstas, todėl teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį tenkinti netgi iš dalies. E.. S. buvo prašoma priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos, nukentėjusiajai J. S. - 10 000 Eur neturtinės žalos, 2 130,05 Eur turtinės žalos. Įstatymas neatleido nukentėjusiųjų nuo pareigos pateikti įrodymus, pagrindžiančius patikslinto ieškinio reikalavimus. Tuo pačiu nukentėjusiesiems tenka pareiga patvirtinti ir esant priežastinį ryšį tarp patirtos žalos bei neteisėtų kaltininkų veiksmų. Esminės deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. priežastinio ryšio tarp turėtų išlaidų bei kaltų samdomų darbuotojų veiksmų, egzistavimas nėra įrodytas. Byloje nepaneigtas faktas, kad nukentėjusiesiems iškilo būtinybė dažnai lankytis pas gydančius gydytojus dėl pirminėse nukentėjusiojo E. S. gydymo stadijose padarytų gydymo klaidų. Šiems faktams nuneigti byloje nėra atlikta teismo medicininė ekspertizė. Šią išvadą patvirtina ir faktas, kad nukentėjusieji privalėjo pirkti kremą dėl nugaros pragulų ir nutrintoms pėdoms drėkinti, t. y. pirkti kremą, skirtą netinkamo gydymo pasekmėms šalinti. Iš pateiktų čekių matyti, kad nukentėjusiajam E.. S. buvo perkami žaislai, knygos, ilgiklis, t. y. daiktai, kurie būtų naudojami ir tuo atveju, jeigu nuketėjusiojo E. S. vystymasis ir lavinimasis vyktų įprastu ritmu. Neturtinės žalos susiformavimas nukentėjusiosios J. S. atžvilgiu apskritai yra grindžiamas hipotetinėmis aplinkybėmis, kurios galbūt susiformuos ateityje (pvz. dėl J. S. bendravimo galimybių sumažėjimo). Tuo tarpu neturtinės žalos atsiradimas nukentėjusiojo E. S. atžvilgiu yra grindžiamas pačių nukentėjusiųjų iniciatyva aplankytos psichologės išvada. Bet minėtas dokumentas nėra tinkamas įrodymas, nes jis prieštarauja kitai baudžiamosios bylos medžiagai. 2020-11-03 surašytoje psichologo ataskaitoje yra teigiama, neva E. sudarė žingeidaus, turinčio aukštą emocinį intelektą, linksmo, pozityvaus, pasitikinčio savimi įspūdį, o 2021-02-11 teiktoje psichologo konsultacijoje yra konstatuojama, kad E. yra emociškai jautrus, nerimastingas, energingas, aktyvus, nuolat reikalauja dėmesio, stokoja pasitikėjimo savimi, daug konkuruoja su bendraamžiais. Todėl esant tokioms prieštaringos analogiškų specialistų išvadoms, byloje buvo tikslinga skirti teismo psichologinę ekspertizę, siekiant išsiaiškinti galimus liekamuosius psichologinės sveikatos požymių pasikeitimus, atsižvelgiant į patirtą sužalojimą. Civilinis ieškinys negali būti tenkinamas ne tik dėl apeliantės samdomų darbuotojų kaltės trūkumo, bet ir dėl jo reikalavimų pagrįstumo įrodymų nepakankamumo. Teismas nuosprendyje ėmėsi iniciatyvos pateiktą nukentėjusiųjų patikslintą ieškinį tenkini iš dalies, kas prieštaravo byloje sukauptos medžiagos duomenims. Kita vertus, būtina pabrėžti, kad mažinant pareikšto patikslinto ieškinio reikalavimus, teismas vis tik pripažino, kad didelė dalis atsakomybės teko ir paties nukentėjusiojo E. S. tėvui E. S.. Tačiau šios teisiškai reikšmingos aplinkybės teismas nenurodė, paskirdamas R. P. ir V. V. bausmes. Teismas, skirdamas nuteistiesiems analogiškas bausmes, visiškai neatsižvelgė į konkrečių jų veiksmų pobūdį, įtakojusį galimą sunkaus sveikatos sutrikdymo atsiradimą. Todėl ir šioje dalyje teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu.

12. Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį; nustačius, kad nusikalstama veika buvo padaryta ir tinkamai kvalifikuota, - švelninti skirtą bausmę; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atnaujinti įrodymų tyrimą, į teismo posėdį kviesti neapklaustus teismo ekspertus V. M., T. P., K. Z..

4.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad operatoriai buvo supažindinti su vidaus tvarka, taisyklėmis ir kitais reikalingais, būtinais dokumentais, susijusiais su jų darbo specifika. Teismas visiškai nepagrįstai įžvelgė V. V. atsakomybę ir pripažino jį kaltu. Nelaimingo atsitikimo sąvoka paima netikėtą, netyčinį įvykį, kurio metu žmogus sužalojamas, žūsta ar žmogaus turtas yra apgadintas ar suniokotas. Šioje situacijoje subjektyvių požymių nėra – nei kaltės, nei motyvų, nei tikslų ryšius su vaiko sužalojimu. Teismas nepagrįstai pripažino V. V. kaip asmenį, kuris vien dėl savo statuso (užimamų pareigų) turėjo ir galėjo numatyti savo veiksmų (neveikimo) padarinių kilimo galimybę ir tikimybę. Tačiau byloje aptariamas įvykis buvo nelaimingas atsitikimas, todėl atsakomybė atsiranda tik esant kaltai veikai. Šioje situacijoje nėra V. V. kaltės, motyvų ar tikslų.

4.12. Teismas iš esmės nusprendė, kad būtent vartų atidarymas ir jų uždarymas jų nematant lėmė tai, kad buvo sunkiai sutrikdyta vaiko sveikata, tačiau tokia teismo padaryta išvada nėra paremta jokiais bylos duomenimis. Remiantis 2020 m. kovo 23 d. Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada 1. (9), E. S. kartu su dviračiu eidamas pro vartus saugiai gali praeiti per apie 1,26-1,46 sekundes. Pagal 2020 m. gegužės 5 d. vartų apžiūros protokolą, vartai visiškai atsidaro per 24 sekundes, visiškai užsidaro per 23 sekundes (t. 1, b. 1.35-40). Taigi, teismui nuosprendyje nurodžius, kad vartus atidarius apie 1 metrą, jų uždarymas trunka apie 5 sekundes, patvirtinta ta aplinkybė, jog vaikas per tokį laiko tarpą laisvai galėjo praeiti pro vartus kartu su vedamu dviračiu mažiausiai 3 kartus. Iš tokių bylos duomenų galima daryti neabejotiną išvadą, kad vaikas jau buvo praėjęs pro atidarytus vartus, tačiau apsisukęs vėl pro juos grįžinėjo, kai vartai ėmė užsidarinėti. Tai patvirtina ekspertizės akte nustatyti pėdsakai ant dviračio, kurie susiformavę taip, kad akivaizdu, jog vaikas jau buvo praėjęs vartus tuo metu ir ėjo atgal, kai vartai užsidarinėjo. Teismo išvada, jog vaikas buvo sužalotas einantis pro vartus į įmonės teritoriją, yra klaidingas. R. P. parodymai, kad „jis nubėgo prie vartų, kur stovėjo tamsios spalvos automobilis ir tėvas laikė vaiką ant rankų toliau už vartų. Iš maždaug 50 m atstumo matė, kad įmonės teritorijoje apie 2-5 m atstumu nuo vartų gulėjo vaikiškas dviratis“. Pažymėtina, kad R. P. visą laiką teigė, jog dviratis po nelaimingo atsitikimo buvo įmonės teritorijoje, šios pozicijos jis laikėsi tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylą nagrinėjant teisme. Liudytojas V. B. iš pradžių parodė, kad „važiuodamas keliu pro UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją, pamatė E. S., kuris buvo tarp vartų ir upelio ir laikė ant rankų vaiką rėkiantį iš skausmo. Vaikišką dviratuką matė kažkur prie vartų, tiksliai nežino kurioje vartų pusėje“. Apklaustas vėliau, jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t., b. l 198-199), kad „dviratukas buvo tarp vartų ir upelio“. Manytina, kad E. S. vaikišką dviratį pernešė iš įmonės teritorijos, kadangi tiek R. P. parodymai, tiek ekspertizės duomenys atlikus dviračio tyrimą, patvirtina, jog vaikas buvo sužalotas eidamas iš įmonės teritorijos.

4.13. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad liudytojo E. S. ir mažamečio nukentėjusiojo parodymus apie pastarajam padaryto sužalojimo būdą visiškai patvirtina ekspertiniai duomenys, kad E. S. kairė šlaunis buvo sužalota ją suspaudus tarp dviejų traumuojančių paviršių ir tai atitiktų sužalojimo mechanizmą suspaudžiant koją tarp vartų varčios ir vartų atramos. Tačiau tokio kategoriško konstatavimo nebuvo nei pateiktoje Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nei Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuose dokumentuose buvo padarytos tokios išvados: „E.. S. konstatuotas kairio šlaunikaulio atviras lūžis. Sužalojimas padarytas mažiausiai 1 trauminiu poveikiu; Jeigu atstumas tarp judančios vartų dalies ir vartų statramsčio mažesnis nei sužalotos srities kaulo plotis, konstatuoti sužalojimai galėjo susidaryti“. Taigi, iš abiejų ekspertų surašytų dokumentų matyti tik tikėtinos išvados, nėra kategoriškai nustatytas ryšys dėl vaiko sužalojimo vartų užsidarymo metu. Apklaustas specialistas K. Z. negalėjo atsakyti į jam užduotus kausimus, negalėjo paaiškinti atlikto tyrimo vertinimo ir priimtų išvadų. Nagrinėjamoje byloje gautis specialisto išvados ir ekspertizės akto išvados yra tik tikėtinos, o jokių faktinių duomenų V. V. kaltei pagrįsti nepakanka. Teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, savo procesinį sprendimą grįsdamas prielaidomis. Dėl atsisakymo iškviesti į teismo posėdį ekspertus, kurie atliko ekspertizes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nuosprendžio surašymą, pažeidimų. Be to, teismas buvo šališkas.

4.14. Taip pat iškyla pagrįstas klausimas, kaip vaikas ištraukė koją ir dviratį iš vartų, kurie užsidarė. Vartų niekas nebeatidarė, ką atvirtino R. P., E. S.. Vartams užsidarius, liko tik nedidelis tarpas, per kurį vaikas niekaip negalėjo iš sunkių, metalinių vartų ištraukti kojos bei dviračio. Be to, vaiko batai ir jo dėvėtas bliuzonas su gaubtuvu buvo paimti ir ištirti praėjus beveik metams laiko po nelaimingo atsitikimo, t. y. 2021 m. kovo 16 d., kai ant batų jokių pėdsakų nebebuvo, taigi duomenų, kur ir kokie buvo sugadinimai ant batų, taip ir liko nenustatyta. Tačiau teismas vis tik tuo rėmėsi ir padarė išvadą, kad „ant mažamečio nukentėjusiojo dviračio ir sportinio kairiojo bato, jo avėto įvykio metu (kuris buvo ištirtas praėjus beveik metams po įvykio), rastos pašalinės dažų dalelės, vienodos su vartų stulpo ir varčios vertikalaus rėmo dažų dangos dalelėmis, patvirtina buvus dviračio ir vaiko sąlytį su vartų konstrukcijomis“.

4.15. E. S. parodymai kiekvienos apklausos metu keitėsi, kiekvieną kartą nurodė skirtingas aplinkybes - vienąkart jis teigė, kad vaikas koją pats ištraukė iš vartų, kitą kartą - kad vaikas buvo prispaustas kartu su dviračiu, dar kitą kartą - kad vaiko koja nebuvo prispausta, jos nereikėjo kažkaip ištraukti, vaikas griuvo aukštielninkas, o dviratis pats išslydo. Iš E. S. duotų parodymų susidaro nuomonė, kad jis pačio įvykio, t. y. vartų užsidarymo ir savo sūnaus tuo metu, nematė, kadangi tuo metu buvo nusisukęs nuo sūnaus.

4.16. Nukentėjusysis E. S. buvo apklaustas tik praėjus maždaug metams laiko po įvykio, t. y. 2021 m. kovo 30 d. Tokia mažamečio vaiko apklausa po įvykio praėjus beveik metams laiko ir jam gyvenant su tėvais, kalbant apie šį įvykį, turėjo pasekmių nukentėjusiojo duotiems parodymams. Be to, akivaizdu, kad vaiko tėvai E. S. ir J. S. buvo suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi pastaroji jau buvo pateikusi civilinį ieškinį, o tai vienareikšmiškai galėjo sąlygoti visiškai nepatikimų vaiko parodymų davimą. E. S. parodymais, jo koja buvo prispausta, jis stovėjo ant vienos kojos, laikėsi už vartų, koją padėjo ištraukti tėvas. Nors vaikas buvo apklaustas tik po metų ir per tą laiką girdėjo apie įvykį tėvų kalbas, tačiau davė kitokius parodymus nei tėvas E. S.. Iš vaiko parodymų matyti, kad jis nenugriuvo aukštielninkas, kaip tai nurodė jo tėvas, o rankomis laikėsi už vartų. Tokie nukentėjusiojo duoti parodymai iš esmės prieštarauja ekspertų ir specialisto padarytomis išvadomis apie įvykio mechanizmą ir vaiko sužalojimą. Pagal vaiko parodymus, jis ėjo būtent iš įmonės teritorijos tuo metu, kai įvyko nelaimingas atsitikimas.

4.17. Teismas visiškai neįžvelgė E. S. kaltės dėl rizikingo elgesio eiti per įmonės teritoriją, kai prie vartų buvo lentelė su užrašu „Apsaugos zona. Pašalinių patekimas draudžiamas“ (t. 1, b. l. 27-31,45), tačiau ši aplinkybė buvo įvertinta sprendžiant neturtinės žalos dydį. Akivaizdu, jog teismas byloje išsakė prieštaringą poziciją, ko pasekoje klaidingai nustatė, kad V. V. neveikime yra tiesioginis priežastinis ryšys, kuris lėmė vaikui padarytus sužalojimus. Kiekvienas pakankamai rūpestingas, atsakingas ir apdairus žmogus supranta, jog į bet kokią aptvertą teritoriją patekti yra draudžiama. E. S. suprato, jog UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje yra nuotekų valymo įrenginiai, ir dėl to tai yra pavojinga zona, į kurią pateikti ir kurioje vaikščioti yra kategoriškai draudžiama. Be to ant tvoros, prie pat vartų buvo pakabintas minėtas užrašas. Šios lentelės buvimą patvirtino liudytojai G. D. ir V. Š.. E. S. nepaisė šio draudimo, jis šioje situacijoje, net atidarius įmonės darbuotojui vartus, turėjo imtis visų atsargumo priemonių ir elgtis atsakingai, t. y. vestis 5 metų vaiką už rankos, už pavadėlio laikyti šunį, nenusisukti ir nepalikti vaiko be priežiūros einant per potencialiai labai pavojingą įrenginį - metalinius automatiškai uždaromus vartus. Nukentėjusiojo tėvo pasirinktas elgesys turėjo lemiamą reikšmę kilusiems padariniams. E. S. elgėsi itin neapdairiai, neprižiūrėjo vaiko, nesivedė jo už rankos, vartų uždarymo metu buvo nusisukęs nuo vaiko, jo nematė, bei negalėjo vaiko patraukti iš užsidarančių vartų, kadangi paprasčiausiai įvykio nestebėjo. Užsidarančių vartų negirdėti nėra galimybių, kadangi vartai yra metaliniai, juos atidarant ir uždarant sklinda nemažas garsas, tačiau teismas šios aplinkybės neanalizavo.

4.18. Sunkus vaiko sveikatos sužalojimas buvo ne kas kita, o būtent E. S. veiksmų, kuriais jis pasirinko įeiti į draudžiamą, pavojingą zoną kartu su mažamečiu sūnumi, dviračiu, šunimi, tokiu būdu sutrumpindamas kelią iki namų. Be to, jam paprašius operatoriaus atidaryti vartus ir pastarajam juos atidarius, E. S. pasakė „ačiū, užteks“, tuomet operatorius (R. P.) vartus sustabdė ir jie pradėjo užsidaryti, kadangi ši E. S. ištarta fraze buvo galima suprasti, kad žmogus jau praėjo. Jeigu ne ši frazė, R. P. būtų pilnai atidaręs vartus, ko pasekoje dar šioje stadijoje būtų buvę galima išvengti nelaimės. Akivaizdu, kad pats E. S. suklaidino R. P., ko pasėkoje ir nutiko šis įvykis. E. S. buvo pašalinis asmuo, norintis patekti į teritoriją, tačiau jis R. P. to neatskleidė, o tiesiog paprašė būti įleistas, nepaaiškinęs, jog pro vartus nori patekti ne tiktai jis, bet ir vaikas, kuris vedasi dviratį, šuo. Ši aplinkybė labai svarbi, nes šių esminių aplinkybių neatskleidimas turėjo lemiamos reikšmės R. P. veiksmams. R. P. manė, jog tai yra įmonės darbuotojas, taigi jam nebuvo žinoma ir netgi netikėta, jog įeina pašalinis asmuo, vedinas šunimi, su vaiku, kuris buvo su dviračiu. E. S. kaip vaiko tėvas netinkamai atliko savo pareigas, nes bandė patekti į visuomenei draudžiamą bei pavojingą teritoriją, vartams atsidarius vaiko neprižiūrėjo, netgi buvo jo nusisukęs bei nutolęs tuo metu, kai įvyko nelaimė. Visų šių E. S. rizikingų veiksmų pasekmė ir lėmė šį nelaimingą atsitikimą. E. S. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su vaiko sužalojimu.

4.19. Aptariamas įvykis yra nelaimingas atsitikimas, kuris turi būti vertinamas kaip kazusas, nes nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis - V. V. kaltė (neatsargumas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. V. elgėsi taip, kaip jam buvo nurodyta: direktoriaus pavedimu suorganizavo laikiną patalpų perkėlimą iš trečio aukšto į antrą, buvo supažindinęs operatorius su darbo specifika, vartų atidarymo ir uždarymo instruktažu, draudimu įleisti pašalinius asmenis į teritoriją. V. V. pats jokio leidimo įeiti E. S. su vaiku, šunimi nedavė, o tai pagal nustatytą tvarką yra būtina, siekiant pateikti į teritoriją pašaliniam asmeniui, tad tai reiškia, kad E. S. neturėjo ir negavo tokio leidimo. Teritorija buvo pažymėta įspėjamuoju ženklu, todėl buvo imtasi visų įmanomų atsargumo priemonių, siekiant išvengti nelaimingų padarinių. V. V. psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitiko nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos. Teismas neteisingai ir visiškai nepagrįstai konstatavo, jog būtent vartų atidarymas ir uždarymas jų nematant buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje ir lėmė sunkų vaiko sužalojimą. Nuosprendyje nepagrįstai liko nevertinta aplinkybė, kad kazuso atvejui esminės reikšmės turi nukentėjusiojo E. S. ir jo tėvo, E. S., įvykio metu atsakingo kaip įstatyminio atstovo, veiksmai ir jų santykis su kilusiomis pasekmėmis.

4.20. BK 137 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas priskirtinas nesunkiems nusikaltimams, be to, iš visų aplinkybių matyti, kad V. V. veiksmuose nėra subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės. Nuosprendyje nebuvo tinkamai vertinta tai, jog V. V. neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirbantis, t. y. nepriekaištingos reputacijos asmuo. Griežčiausios bausmės paskyrimas niekaip neatitinka bei bausmės skyrimo tvarkos, nei teisėtumo ir teisingumo principų tinkamo taikymo, nei baudžiamojo įstatymo paskirties. Teismas netinkamai individualizavo bausmę, išskirtinai akcentavo sukeltas pasekmes, nepaisydamas kitų aplinkybių ir visiškai atmesdamas paties E. S. neatsakingus, neatsargius ir kaltus veiksmus. Pati griežčiausia bausmės rūšis V. V. atžvilgiu buvo parinkta pilnai neįvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių ir jų santykio, neįsigilinus į konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į šios veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, priežastis bei pasekmes, taip pat pilnai neįsigilinus į V. V. asmenybę kitas svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Skiriant bausmę, buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o paskirtoji bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, proporcingumo bei humanizmo principams ir ji negali būti vertinama kaip teisinga.

4.21. Bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja nepagrįstai atmetė eilę V. V. ir jo gynėjos advokatės Ž. P. teismui pateiktų pagrįstų prašymų dėl įrodymų rinkimo ir nagrinėjimo, tuo ženkliai apribojo V. V. teises į gynybos realizavimą, tokiu būdu ir rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) buvo paverstas formaliu.

4.22. 2021 m. lapkričio 9 d. bylos nagrinėjimo teisme metu (apie 11.51 val.) teisėja replikavo, kad E. S. būtų padaręs viską dėl savo vaiko bei neįkišo jo į vartus. Be to, teismo posėdžio metu apklausiant liudytoją E. S., V. V. gynėjai advokatei Ž. P. teisėja neleido užduoti klausimų, replikavo ir teigė, kad 2020 m. gegužės 2 d. jo duoti parodymai visiškai sutampa su kitais vėliau jo duotais parodymais. Tokie pat pasisakymai iš teisėjos pusės buvo reiškiami apklausiant ir nukentėjusiojo atstovę J. S., jai buvo užduodami atsakymą menantys klausimai, kurie buvo susiję su jos teiktu civiliniu ieškiniu. Tokiais pasisakymais bei replikomis teisėja išreiškė savo išankstinę poziciją bei faktinių aplinkybių vertinimą, kuris bylą nagrinėjant teisme leido pagrįstai manyti, kad E. S. veiksmai nebus vertinami kaip neatsakingi, lėmę nelaimingą atsitikimą, o kaltinamųjų kaltė jau tuo metu buvo preziumuota.

4.23. Teisėja taip pat atmetė V. V. gynėjos prašymą iškviesti ekspertus į teismo posėdį, teigdama, jog bus vilkinama ir taip jau ilgai nagrinėjama byla. Tačiau tame pačiame teismo posėdyje prokurorui paprašius atidėti teismo posėdį dėl to, kad jam reikia laiko pasirengti baigiamajai kalbai, teisėja šį prašymą tenkino ir kitą posėdį paskyrė po kelių savaičių. Taigi, užuot tenkinus V. V. gynėjos itin svarbų prašymą apklausti ekspertus, siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo, teisėją jį atmetė, o prokurorui, priešingai, suteikė teisę pasiruošti baudžiamajai kalbai atidėdama teismo posėdį vėlesniam laikui. Tokie teisėjos veiksmai nepagrįstai apribojo V. V. teises į gynybos įgyvendinimą, teisių į rungtynišką procesą užtikrinimą, todėl sudarė pagrindą nepasitikėti bylą nagrinėjančios teisėjos nešališkumu. 2021 m. lapkričio 9 d. buvo pateiktas prašymas nušalinti teisėją L. D. nuo bylos, tačiau pati teisėja nuo bylos nenusišalino. Taigi, konstatavus, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, pastarojo priimtas nuosprendis turi būti panaikintas, o byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (kitam teisėjui).

4.24. Visame nuosprendyje teismas pasisakė ir dėstė padarytas išvadas vien tik dėl V. V., ir R. P. kaltės, tačiau, pasisakydamas dalyje dėl civilinių ieškinių, teismas pasisakė priešingai: „Mažamečio nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą rizikingas pasirinkimas eiti per įmonės teritoriją, kad ir gavus leidimą, kai prie vartų buvo lentelė su užrašu „Apsaugos zona. Pašaliniams pateikimas draudžiamas“ (t 1, b. l. 27-31,45) taip pat sudaro pagrindą mažinti civilinių ieškovų reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo“. Šiuo atžvilgiu teismas pripažino, kad pats nukentėjusiojo mažamečio atstovas pagal įstatymą E. S. priėmė rizikingą sprendimą eiti per pavojingą zoną, aptvertą tvora, kurioje aiškiai ant tvoros uždėta lentelė su nurodytu užrašu, kad pašaliniams asmenims patikti draudžiama. Todėl civiliniai ieškiniai buvo patenkinti nepagrįstai.

4.25. J. S. pateiktas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo taip pat yra nepagrįstas tuo atžvilgiu, nes pateiktos sąskaitos už vaikui pirktus žaislus, žaidimus bei kitus daiktus (prailgintuvo laidą, knygas), įskaitant ir prekes, pirktas jai pačiai (įklotai liemenėlei Canpol Babies vienkartiniai, lūpų balzamas). Kai kurios kainos pateiktuose mokėjimo dokumentuose nesutampa su pateiktais kvitais (Pepco parduotuvėje 2020-05-25 pirktos kelnės), 2020-05-04 PVM sąskaita-faktūra Serija PIGU-LT Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020-05-14 PVM sąskaita-faktūra Serija PIGU-LT Nr. (duomenys neskelbtini), kurios išrašytos kito asmens vardu, t. y. pirkėja L. S., o ne civilinės ieškovės J. S.. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir dėl to, kad ji nebuvo su vaiku tuo metu, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, pati J. S. per įvykį nenukentėjo ir neturtinės bei turtinės žalos nepatyrė. Tuo metu ji buvo vaiko priežiūros atostogose, o argumentas, jog ji buvo nėščia, nesudarė pagrindo priteisti jai neturtinę žalą. Duomenys apie tai, kad J. S. buvo pasiėmusi nemokamas atostogas, nepatvirtina fakto, kad jų metu buvo prižiūrimas išimtinai tik nepilnametis E. S., kadangi šeima tuo metu turėjo dar vieną nepilnametį vaiką. Teismui nebuvo pateikta duomenų apie tai, kaip ir kam tos atostogos buvo panaudotos.

4.26. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, priimant naują - išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, atitinkamai civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėtais.

4.27. Teismas nepagrįstai 2 317,50 Eur atstovavimo išlaidas konstatavo kaip visiškai pagrįstas ir priteisė iš nuteistųjų. Iš tiesių, kurį laiką sistemingai buvo siekiama baudžiamojon atsakomybėn patraukti UAB (duomenys neskelbtini) direktorių G. D. bei pačią įmonę, kaip juridinį asmenį. Advokatė K. Vezbergaitė teikė eilę skundų bei prašymų. Advokatės K. Vezbergaitės pateiktos išlaidos, kurios nesusijusios su V. V. ir R. P., niekaip negalėjo būti iš jų priteistos. Tai teismo posėdyje akcentavo V. V. gynėja advokatė Ž. P., tačiau teismas vis tiek šias išlaidas priteisė iš jų, pagal šias į bylą pateiktas sąskaitas: 2021 m. balandžio 14 d. sąskaita - faktūra Serija KVE Nr. (duomenys neskelbtini) - Eil. Nr. (duomenys neskelbtini). - „kovo 22, balandžio 7 skundų Panevėžio apygardos prokuratūrai, Utenos apylinkės teismui rengimas ir teikimas IT Nr. (duomenys neskelbtini) - 210 Eur“; 2021 m. birželio 19 d. sąskaita-faktūra Serija KVE Nr. (duomenys neskelbtini) Eil. Nr. (duomenys neskelbtini) - „susipažinimas su IT Nr. (duomenys neskelbtini), prašymų teikimas, skundų rengimas - 227,50 Eur“. Pažymėtina, kad visi šie skundai bei prašymai buvo atmesti, kaip nepagrįsti, jie nėra susiję su V. V. bei R. P., dėl ko akivaizdu, kad teismo nuosprendis šioje dalyje turi būti pakeistas, o teismui panaikinus nuosprendį ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį - visos patirtos advokatės atstovavimo išlaidos apskritai nepriteistinos.

13. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. S. atstovė advokatė K. Vezbergaitė apeliaciniu skundu nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria iš nuteistųjų priteista tik dalis nukentėjusiosios J. S. patirtų bylinėjimosi išlaidų ir prašo priimti naują sprendimą - priteisti solidariai iš nuteistųjų nukentėjusiajai J. S. 3421,50 Eur turėtų išlaidų advokatės paslaugoms apmokėti.

5.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų procesinių išlaidų, kurio buvo tinkamai pateiktos byloje. Nukentėjusiųjų atstovė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teikė procesines išlaidas tvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos (toliau - ES) normas, liečiančias teisines išlaidas, dėl ko ši sprendimo dalis yra keistina. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas truko daugiau kaip metus, tad įvertinus nukentėjusiųjų atstovės advokatės darbo laiko sąnaudas, atstovaujant nukentėjusiojo interesus, suteiktų paslaugų apimtį, nuteistųjų turtinę padėtį, yra akivaizdu, kad bendra nukentėjusiosios turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma - 3421,50 Eur yra pagrįsta, ne per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl priteistina iš nuteistųjų.

2. Nuteistojo R. P. gynėjas A. Misevičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. birželio 7 d. nuosprendį R. P. atžvilgiu, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį; nustačius, kad nusikalstama veika buvo padaryta, R. P. paskirtą bausmę pakeisti, paskiriant jam švelnesnę bausmę; į teismo posėdį kviesti neapklaustus teismo ekspertus V. M., T. P., K. Z. ir juos apklausti teismo posėdyje.

6.1. Teismas visiškai nepagrįstai akcentavo tai, jog R. P. turėjo reikalauti tinkamų darbo sąlygų, o jam to nepadarius ir nemačius vartų, buvo padaryta išvada, jog tokie jo veiksmai (veikimas ir neveikimas) buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su vaikui padarytais sužalojimais. Kaip matyti iš teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų, tai buvo nelaimingas atsitikimas, tačiau teismas visiškai nepagrįstai įžvelgė R. P. atsakomybę ir pripažino jį kaltu.

6.2. Nuosprendyje pažymėta, jog „R. P. iš kaltinimo šalinama aplinkybė, kad jis pažeidė Pareiginių nuostatų 3.5 p. numatantį teisę atsisakyti dirbti, kai gresia pavojus sveikatai ir gyvybei. Iš Vyriausiojo operatoriaus pareiginių nuostatų turinio matyti, kad 3.5 p. įtrauktas į III skyrių, numatantį operatoriaus teises. Todėl manytina, kad operatorius turi teisę atsisakyti dirbti, kai gresia pavojus jo paties sveikatai ir gyvybei. Šiuo atveju jo paties sveikatai ir gyvybei jokio pavojaus nebuvo“. Iš tokių teismo argumentų, akivaizdu, jog R. P. niekaip negalėjo numatyti, jog kito asmens sveikatai ar gyvybei galimai gresia ar galėtų grėsti pavojus, ypač atsižvelgiant į tai, jog pašalinių asmenų pateikimas į įmonės teritoriją yra draudžiamas, tam yra uždėta įspėjamoji lentelė. Be to, kaip R. P. parodė, pašaliniai asmenys čia nesilanko, kadangi būdami pakankamai atsakingi, rūpestingi bei sąmoningi, jie supranta, jog tai yra pavojinga teritorija, į kurią patekti ir joje būti yra nesaugu.

6.3. Teismas iš esmės nusprendė, kad tinkamų darbo sąlygų nepareikalavimas ir būtent vartų atidarymas bei uždarymas nematant vartų lėmė tai, kad buvo sunkiai sutrikdyta vaiko sveikata. Tačiau, tokia teismo padaryta išvada nėra paremta jokiais bylos duomenimis, kaip antai atliktu ekspertizės aktu, specialisto išvada, liudytojų parodymais.

6.4. Pagal 2020 m. kovo 23 d. Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą 1. (9), E. S. kartu su dviračiu eidamas pro vartus saugiai gali praeiti per apie 1,26- 1,46 sekundes. Pagal 2020 m. gegužės 5 d. vartų apžiūros protokolą, vartai visiškai atsidaro per 24 sekundes, visiškai užsidaro per 23 sekundes (t. 1, b. 1.35-40). Taigi, teismui nuosprendyje nurodžius, kad vartus atidarius apie 1 metrą, jų uždarymas trunka apie 5 sekundes (R. P. teigė, kad nuo vartų atidarymo ir pasakymo „ačiū, užteks“ jis vartus pradėjo uždarinėti po 7 sekundžių), patvirtinta ta aplinkybė, jog: vaikas per tokį laiko tarpą laisvai galėjo praeiti pro vartus kartu su vedamu dviračiu; vaikas su dviračiu laisvai pro vartus galėjo praeiti mažiausiai 3 kartus. Iš tokių bylos duomenų, t. y. per kiek laiko vaikas su dviračiu gali praeiti pro atidarytus vartus bei rastų pėdsakų ant dviračio, galima daryti neabejotiną išvadą, kad vaikas jau buvo praėjęs pro atidarytus vartus, tačiau apsisukęs, vėl pro juos grįžinėjo atgal, kai vartai ėmė užsidarinėti. R. P. manymu, jei vaikas būtų prižiūrėtas tinkamai, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Svarbu akcentuoti tai, kad pilnai uždarius vartus vis tiek lieka tarpas tarp vartų ir varčios, pakankamas prakišti ranką, ko pasėkoje, akivaizdu, jog mažamečio vaiko, kurio amžius - 5 metai, šlaunis tikrai galėjo laisvai pralysti. Kitaip tariant, tokio amžiaus vaiko šlaunies kaulas yra plonas ir todėl niekaip negalėjo būti prispausta vartų, kuriems užsidarius lieka pakankamai didelis tarpas, kuris yra didesnis nei vaiko šlaunies apimtis. Niekaip nesuvokiama, kad vaikas galėjo būti prispaustas vartų. Manytina, kad vaikas galėjo suptis ant vartų iš kitos pusės ir įkišti koją į vartų tarpą, t. y. koja galėjo patekti tarp vartų ir vartų rėmo. Tačiau ši aplinkybė niekaip neįtakoja ir negali būti tiesioginiame priežastiniame ryšyje su R. P. atliktais veiksmais, t. y. vartų atidarymu.

6.5. Iš ekspertizės duomenų matyti, kad pagal susiformavusius pėdsakus ant dviračio akivaizdu, kad vaikas jau buvo praėjęs vartus tuo metu ir patekęs į įmonės teritoriją. Tad teismo padaryta išvada, jog vaikas buvo sužalotas einantis pro vartus į įmonės teritoriją, yra klaidingas. Iš tiesų vaikas ėjo jau iš įmonės teritorijos, galimai pamatę, jo tėvas E. S. vis dar likęs prie vartų, todėl jis apsisuko ir nusprendė grįžti arba, galimai suposi ant vartų, kai jo koja įstrigo tarp vartų. R. P. visą laiką tvirtino ir laikėsi pozicijos, jog dviratis po nelaimingo atsitikimo buvo įmonės teritorijoje ir, kad nutikus įvykiui vaiko tėvas persinešė dviratį bei, tikėtina, kad ir susižalojusį vaiką. Kategoriško konstatavimo, kaip nurodė teismas t. y. kad E. S. kairė šlaunis buvo sužalota ją suspaudus tarp dviejų traumuojančių paviršių ir tai atitiktų sužalojimo mechanizmą suspaudžiant koją tarp vartų varčios ir vartų atramos, nebuvo nei pateiktoje Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nei Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini). Iš abiejų ekspertų surašytų dokumentų matyti tik tikėtinos išvados, nėra kategoriškai nustatytas ryšys dėl vaiko sužalojimo vartų užsidarymo metu. Be to, į teismo posėdį iškviestas ir apklaustas specialistas K. Z. negalėjo atsakyti į jam užduotus klausimus, taip pat negalėjo paaiškinti savo atlikto tyrimo vertinimo ir priimtų išvadų.

6.6. E. S. parodymai kiekvienos apklausos metu keitėsi, jis kiekvieną kartą tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nurodė skirtingas įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis E. S. buvo apklaustas praėjus beveik metams po įvykio, tai galėjo įtakoti vaiko duotus parodymus, ypač atsižvelgiant į tai, kad jo mama J. S. ikiteisminio tyrimo byloje jau buvo pateikusi civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Vaiko parodymai negali būti patikimi, kadangi per tokį ilgą laiko tarpą įtakoti tėvų suinteresuotumo bylos baigtimi, ypač pateikto civilinio ieškinio. Negana to, vaiko duoti parodymai nesutampa su tėvo parodymais, kadangi tėvas teigė, kad vaikas griuvo aukštielninkas, o vaikas nurodė, kad jis neparkrito, stovėjo ant vienos kojos ir laikėsi už vartų. Visi šie parodymai iš esmės prieštarauja ekspertų ir specialisto padarytomis išvadomis apie įvykio mechanizmą, vaiko sužalojimą.

6.7. Teismas visiškai neįžvelgė paties nukentėjusiojo tėvo E. S. kaltės, kad jis su vaiku norėjo patekti į UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją prie vartų esant lentelei su užrašu „Apsaugos zona. Pašalinių patekimas draudžiamas“, nors, vertindamas civilinio ieškinio reikalavimus, į šią aplinkybę atsižvelgė. Teismas pripažino, kad nukentėjusiojo tėvo elgesys buvo rizikingas, tačiau to visiškai neįžvelgė, vertindamas bei kvalifikuodamas veiką ir paskirdamas bausmę. E. S., būdamas atsakingas už savo mažametį vaiką, turėjo neginčijamą pareigą juo tinkamai pasirūpinti ir jį prižiūrėti. Šios pareigos nevykdymas, o taip pat R. P. suklaidinimas, pasakant „ačiū, užteks“, sukėlė šias skaudžias pasekmes jo sūnui. R. P. buvo suklaidintas ir tuo atžvilgiu, kad jis yra pašalinis asmuo, norintis patekti į draudžiamą teritoriją, jo neprašė ir neklausė, ar galima įeiti; taip pat nepasisakė, kad į pavojingą teritoriją nori patekti ne tik jis, bet ir mažametis sūnus, vedinas dviračiu, bei šuo. Šių aplinkybių neatskleidimas turėjo reikšmingos įtakos tolimesniems R. P. veiksmams, kadangi R. P., žinodamas, jog tai ne įmonės darbuotojas, jis tikrai nebūtų jų įleidęs, t. y. atidaręs jiems vartų, ko pasekoje nebūtų nutikęs šis nelaimingas atsitikimas. R. P. nurodė, kad jis tikrai nesitikėjo, kad į įmonės teritoriją, galėtų bandyti patekti koks nors pašalinis asmuo. Būdamas pakankamai rūpestingas, atsakingas ir apdairus žmogus, elgdamasis sąmoningai, E. S. turėjo imtis visų atsargumo priemonių ir elgtis atsakingai, t. y. vestis vaiką (5 metų) už rankos, už pavadėlio laikyti šunį, nesusisukti ir nepalikti tokio amžiaus vaiko be priežiūros einant per tokį potencialiai labai pavojingą įrenginį – metalinius automatiškai uždaromus vartus. Būtent toks nukentėjusiojo tėvo elgesys ir lėmė vaiko sveikatai kilusius padarinius.

6.8. Įvykęs nelaimingas atsitikimas turi būti vertinamas būtent kaip kazusas, kadangi šioje byloje nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis – R. P. kaltė (neatsargumas). Teismas neteisingai ir visiškai nepagrįstai konstatavo, jog būtent vartų atidarymas ir uždarymas jų nematant buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje ir lėmė sunkų vaiko sužalojimą. Šis įvykis pasireiškė paties tėvo E. S. rizikingu pasirinkimu.

6.9. Pats E. S. nesuvokė tokių savo veiksmų pavojingumo laipsnio sūnaus sveikatai, tai atitinkamai R. P. juo labiau nenumatė tokių padarinių ir neturėjo bei negalėjo jų numatyti. Tad toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu, t. y. nukentėjusiojo sveikata buvo sunkiai sutrikdyta be jo (R. P.) kaltės. Todėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. birželio 7 d. nuosprendis R. P. atžvilgiu, privalo būti panaikintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir priimtas naujas - išteisinamasis nuosprendis.

6.10. Teismas tinkamai neįvertino, jog R. P. veiksmuose nėra subjektyviosios pusės, nebuvo įvertinta, jog R. P. neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirbantis, t. y. nepriekaištingos reputacijos asmuo. Tad griežčiausios bausmės paskyrimas niekaip neatitinka nei bausmės skyrimo tvarkos, nei teisėtumo ir teisingumo bei humaniškumo principų, taip pat neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties. Teismas išimtinai akcentavo R. P. atsakomybę dėl šio nelaimingo atsitikimo, visiškai nepaisydamas paties nukentėjusiojo tėvo neatsakingumo ir neapdairumo jo mažamečio vaiko atžvilgiu. Nebuvo vienodai atsižvelgta į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės skyrimo pradmenys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Skiriant bausmę, buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o paskirtoji bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, proporcingumo, humanizmo principams.

6.11. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo teikiami prašymai dėl tyrimo veiksmų atlikimo, tačiau visi prašymai atmesti. 2021 m. lapkričio 9 d. bylos nagrinėjimo metu (apie 11.51 val.) teisėja replikavo, kad E. S. būtų padaręs viską dėl savo vaiko bei neįkišo jo į vartus. Apklausiant liudytoją E. S. teisėja neleido nuteistojo V. V. gynėjai Ž. P. užduoti liudytojui klausimų, replikavo, teigė, kad 2020 m. gegužės 2 d. jo duoti parodymai visiškai sutampa su kitais vėliau jo duotais parodymais. Tokie pat pasisakymai iš teisėjos pusės buvo reiškiami apklausiant ir nukentėjusiojo atstovę J. S., jai buvo užduodami menami klausimai, susijusius su civiliniu ieškiniu. Iš šių aplinkybių matyti, kad teisėja išreiškė savo išankstinę poziciją bei faktinių aplinkybių vertinimą, kuris jau tuo metu, bylą dar nagrinėjant teisme, leido pagrįstai manyti, kad E. S. veiksmai nebus vertinami kaip neatsakingi, aplaidūs ar nerūpestingi bei iš esmės lėmę nelaimingą atsitikimą. Be to, visiškai pagrįsti buvo pateiktas prašymas apklausti teismo ekspertus, tačiau į teismo posėdį buvo iškviestas tik specialistas K. Z., kuris negalėjo atsakyti į esminius klausimus apie E. S. sužalojimo mechanizmą. Teisėja atmetė prašymą apklausti visus ekspertus, teigdama, jog bus vilkinama byla, tačiau prokuroro prašymą dėl prašymo pasiruošti baigiamosios kalboms tenkino ir posėdį paskyrė tik po kelių savaičių. 2021 m. lapkričio 9 d. buvo pateiktas prašymas nušalinti teisėją L. D. nuo bylos, tačiau pati teisėja nuo bylos nenusišalino. Taigi, konstatavus, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nuosprendis, kuriame pripažintas kaltas ir nuteistas R. P., turi būti panaikintas, o byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (kitam teisėjui).

Šalies argumentai

6.13. Teismas nepagrįstai priskyrė 2317,50 Eur atstovavimo išlaidas, kaip visiškai pagrįstas ir priteistinas iš abiejų nuteistųjų. Teismas nevertino to, kad nukentėjusiojo advokatė K. Vezbergaitė pateikė eilę skundų bei prašymų, nesusijusių su R. P. bei V. V., kadangi šiais skundais bei prašymais buvo siekiama baudžiamojon atsakomybėn patraukti UAB (duomenys neskelbtini) direktorių G. D. bei pačią įmonę, kaip juridinį asmenį. Visos šios (210 Eur, 227,50 Eur) pateiktos išlaidos, kurios nesusijusios su R. P. ir V. V., niekaip negalėjo būti iš jų priteistos. Nuosprendis šioje dalyje taip pat turi būti pakeistas, o teismui panaikinus nuosprendį ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį – visos patirtos advokatės atstovavimo išlaidos apskritai nepriteistinos.

Šalies argumentai

7.1. Apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nenustatė priežastinio ryšio tarp R. P. ir V. V. veiksmų ir nukentėjusiajam E. S. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. S. nebūtų sunkiai sužalotas, jei nebūtų nustatytų kaltinamųjų veiksmų. R. P. pripažino, kad suprato ir veikė nerūpestingai, nesilaikė atsargumo, nesigilindamas dėl vartų atidarymo/uždarymo saugumo, nes buvo užsiėmęs kitais darbais. Tai sukėlė tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis, t. y. sunkiu kūno sužalojimu. Apeliantų argumentai, jog nukentėjusiojo E. S. tėvo E. S. veiksmai buvo neteisėti yra atmestini kaip nepagrįsti ir nešalina pačių kaltinamųjų atsakomybės, kaltinamųjų veika pagal sukeltas pasekmes sudaro nusikaltimo, numatyto BK 137 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

7.2. Pirmosios instancijos teismas pritaikė tinkamas bausmes nuteistiesiems, nes realiai laisvės atėmimo bausmė nebuvo skirta, nuteistieji nežymiai pajus laisvės suvaržymus, t. y. negalės išvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. R. P. prašo taikyti lengvinančią aplinkybę (provokuojantį ar rizikingą elgesį), tačiau šio prašymo negali pagrįsti ar įrodyti jokiais įrodymais, o paties išsakyti parodymai proceso metu, prieštarauja tokiam prašymui. Paties kaltinamojo lengvabūdiškas požiūris į savo neatsakingumą ir nerūpestingumą, suvokiant, kad elgiasi neatsakingai ir nerūpestingai, iš esmės laikytinos sunkinančia aplinkybe ir, nesiėmus auklėjamojo poveikio priemonių, kurias pritaikė pirmosios instancijos teismas, ateityje lemtų tai, kad R. P. ir toliau elgsis neatsakingai ir nerūpestingai, kas gali pakartotinai sukelti rimtas pasekmes.

7.3. V. V. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad būtina atnaujinti procesą, apklausiant ekspertus V. M., T. P. ir K. Z., tačiau nenurodo svarių argumentų, kodėl juos būtina apklausti, o tik pateikia savo nepatenkinto prašymo pakartojimą. Įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo galimybę nustatė tik esminėms klaidoms taisyti, kokių šiuo atveju nenustatyta.

7.4. Nesutiktina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareikšto nušalinimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad konkrečiu atveju nėra BPK 58 straipsnyje įtvirtintų nušalinimo pagrindų.

7.5. UAB (duomenys neskelbtini), V. V. ginčija civilinį ieškinį ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, tačiau nepateikia nė vieno argumento, kodėl šiuo atveju civilinė atsakomybė negali būti taikytina. Civilinio ieškinio pateikimo dienai buvo patirta 2130,05 Eur turtinė žala, kurią sudarė išlaidos nukentėjusiojo reabilitacijai, vaistams, būtinoms priemonėms nukentėjusiojo gydymui, visapusiškam atstatymui. Nukentėjusioji J. S. 2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu išsamiai paaiškino kas sudaro jos turėtas išlaidas ir pasisakė dėl 2021 m. kovo 14 d. sąskaitos „Camelia“ vaistinės internete, kuomet buvo pirkti vitaminai ir kalcio papildai. Nukentėjusioji aiškiai nurodė, kad išlaidos už įklotus į liemenėlę nėra įtrauktos į turtinę žalą, o pateiktas bendras kvitas. Pažymėtina, kad turtinės žalos dydis nėra galutinis, nes gydymas dar nėra baigtas - numatomos operacijos ir tolimesnės konsultacijos.

7.6. Nukentėjusioji J. S. 2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad apskaičiavo negautas pajamas, jei būtų dirbusi, tuomet, kai jai kilo našta prižiūrėti sužalotą sūnų. Nukentėjusioji neapmokamų atostogų buvo pasiėmusi būtent dėl mažamečio sužaloto sūnaus priežiūros, šią aplinkybę pagrindžia kartu su pirminiu 2020 m. lapkričio 29 d. civiliniu ieškiniu (ikiteisminiame tyrime) pateiktas prašymas darbdaviui, kuriame ir nurodytas atostogų tikslas. Būtent tuomet, kai laukėsi trečiojo vaiko, įvyko sūnaus E. S. sužalojimas ir nukentėjusioji negalėjo rūpintis savimi nėštumo metu, jausti laukimo džiaugsmą, kas privalo būti kompensuota šiuo atveju. Pirmosios instancijos teismas tinkamai tai įvertino.

7.7. Neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas priteisė iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini), veikiančio per (duomenys neskelbtini) filialą, kuris neginčijo teismo sprendimo. Dėl neturtinės žalos pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad buvo pasikėsinta į vieną didžiausių vertybių – nukentėjusiojo, kuris patyrė sunkų kūno sužalojimą, sveikatą, ir vis dar tebesigydo, o jo motina J. S. rūpinasi juo. Nukentėjusioji J. S. išsamiai nurodė savo ir sūnaus patirtus išgyvenimus, paaiškino savo ir savo sūnaus neturtinės žalos atsiradimo pagrindus ir aplinkybes.