Kauno apygardos teismo nutartis

2017-06-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-327-485/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-02
Bylos Nr.
1A-327-485/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-53118-2016-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Arūnas Paštuolis
Nuteistasis
D. S.
Nukentėjusysis
Ž. S.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-327-485/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53118-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7; 2.5.1 (S)
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,nuteistajam D. S. (D. S.), jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,nukentėjusiajai Ž. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. lapkričio 12 d. veika) - 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. lapkričio 21 d. veika) - 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta subendrinta 1 metus 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta 1 metus 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. ir laikiname sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuteistajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta nepakeista iki įsiteisės teismo nuosprendis, nuosprendį pradėjus vykdyti, panaikintina.

Iš D. S. nepriteistos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. S. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2016 m. lapkričio 12 d., apie 14.40 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip vieną kartą į veido sritį savo šeimos nariui – sugyventinei Ž. S., tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.Be to, jis 2016 m. lapkričio 21 d., apie 21.30 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), rankos kumščiu sudavė vieną kartą į veido sritį savo šeimos nariui – sugyventinei Ž. S., tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 6 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad D. S. kaltė dėl 2016 m. lapkričio 12 d. ir 2016 m. lapkričio 21 d. veikų įrodyta, bausmė paskirta nusikaltimų sankcijų ribose.Apeliaciniame skunde nuteistasis D. S. prašo jį išteisinti arba paskirti švelnesnę bausmę, neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, jos vykdymą atidėti 3 metams ir paskirti smurto elgesį keičiančias programas, įskaitą policijoje arba atlikti bausmę atvirojoje kolonijoje. Skunde nurodo, jog 2016 m. lapkričio 21 d. įvykis sumaišytas su 2016 m. lapkričio 12 d. įvykiu. Tikslinga dar kartą atlikti įrodymų tyrimą, apklausti nukentėjusiąją Ž. S. dėl 2016 m. lapkričio 21 d. įvykio, nes ji painioja dienas duodama parodymus, neprisimena ar nuteistasis jai sudavė, sakė, jog ant rankšluosčio yra menstruacijų kraujas. Policijos pareigūnas Š. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad ant Ž. S. veido buvo senos mėlynės, namuose aplinka tvarkinga, nukentėjusioji buvo išgėrusi, smurto požymių nesimatė.Skunde nurodo, jog perklausius Bendrojo pagalbos centro skambučio įrašą nustatyta, kad kaimynė, kuri kvietė pareigūnus, kraujo nematė, nors nukentėjusiosios veidas buvo sumuštas. Tai galėjo būti senesnės mėlynės. Liudytoja R. M. teismui nurodė, jog kraujo nematė, nukentėjusioji jai sakė, kad praskelta lūpa ir ją skauda valgant, po akim matėsi mėlynės, bet senesnės. Ž. S. trečio posėdžio metu pasakė, jog pareigūnus pati įsileido. Tą patį patvirtino ir pareigūnas Š. B.. Dėl to prašoma perklausyti teismo posėdžio metu darytus įrašus dėl 2016 m. lapkričio 21 d. įvykio.Prašo dalyvauti baudžiamosios bylos nagrinėjime apeliacinio proceso tvarka. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje apeliantas palaikė apeliacinio skundo argumentus, prašė jį išteisinti dėl 2016 m. lapkričio 21 d. veikos ir skirti švelnesnę bausmę, jo gynėja advokatė palaikė apelianto prašymus, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas netenkinamas.Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo ir bausmės individualizavimo klausimas, ginčijant inkriminuotą D. S. kaltę dėl 2016 m. lapkričio 21 d. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje.Apeliantas ginčija įrodymų vertinimą šioje dalyje ir teigia, kad bylos aplinkybės sumaišytos su veikos, padarytos 2016 m. lapkričio 12 d., aplinkybėmis. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė įvykio faktines aplinkybes, tinkamai jas nustatė, D. S. veikos (2016 m. lapkričio 12 d. ir 2016 m. lapkričio 21 d.) teisingai kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog tam, kad kiltų atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pakanka padaryti bent vieną iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų.Nuteistasis nepripažįsta savo kaltės dėl 2016 m. lapkričio 21 d. padaryto nusikaltimo, tačiau jo pozicija paneigta teismo ištirtais ir įvertintais baudžiamosios bylos įrodymais. Ž. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodydama įvykio faktines aplinkybes ir apklausta kaip nukentėjusioji, taip pat teisiamųjų posėdžių metu neneigė, jog prieš ją 2016 m. lapkričio 21 d. buvo smurtauta, t. y. jos sugyventinis D. S. sudavė jai į nosį, ko pasekoje pradėjo bėgti kraujas, ji jį nusivalė rankšluosčiu. Tuomet nukentėjusioji išbėgo į sodą, policiją iškvietė kaimynai. Teisme apklaustas pareigūnas Š. B. patvirtino, jog atvyko į įvykio vietą ir sulaikė nuteistąjį, nukentėjusiosios lūpa buvo prakirsta, veidas mėlynas, nukentėjusioji liudytojui rodė, kad jai pešė ir plaukus. Liudytojas įvykio vietoje nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes užfiksavo pranešime. Jis patvirtino, jog nukentėjusioji buvo išgėrusi, verkė, ji nurodė, kad nuteistasis šlapinosi ant jos ir taip ją žemino. Kai atvyko pareigūnai Ž. S. buvo nuėjusi pas kaimynę. Kaimynė R. M. apklausta teisme paaiškino, jog grįžusi namo ir įvariusi automobilį, pamatė kaimynę Ž., kuri prašė iškviesti policijos pareigūnus, nes ją sumušė sugyventinis. Liudytoja ją pasikvietė į savo automobilį, nukentėjusioji buvo tik su chalatu ir R. M. savo telefonu iškvietė policiją. Kraujo ant nukentėjusiosios nematė, mėlynė po akim jau buvo nuo anksčiau. Teisme teisėjai perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja nurodė, kad nukentėjusioji jai rodė prakirstą lūpą, sakė, kad skauda kai valgo. Liudytoja nurodė ir tai, kad policiją kvietė ji, skambindama iš savo telefono, pradžioje skambučio kalbėjo ji, bet paskui telefoną perdavė nukentėjusiajai, nes nežinojo jos duomenų. Iš Bendrojo pagalbos centro pateikto įrašo, kuomet 2016 m. lapkričio 21 d. 21.39 val. užfiksuotas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, turinio nepaneigta, jog buvo skambinta moters, kuri nurodė, kad kaimynę sumušė draugas, sugyventinis, kraujo nesimatė, tačiau veidas sumuštas, ji sėdi automobilyje kieme. Paskui buvo perduotas ragelis šalia stovinčiai moteriai, kuri prisistatė Ž. S. ir nurodė, kad pabėgo iš savo namų bei bijo į juos eiti. Taigi, dar kartą išanalizuotų ir aptartų įrodymų kontekste darytina išvada, jog nuteistojo kaltė dėl nusikaltimo, padaryto 2016 m. lapkričio 21 d. apie 21.30 val., įrodyta, kaltinimas, kuris teisme buvo patikslintas, pasitvirtino įvertintų įrodymų visuma. Nepasitvirtino ir skundo argumentai, jog faktinės aplinkybės supainiotos su ankstesne nusikalstama veika 2016 m. lapkričio 12 d. Nukentėjusioji teismui pateikė rašytinius parodymus, kuriuos prašė priimti kaip papildomus, tačiau sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jų teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuos nukentėjusiosios parodymus teismas laikė ir vertino tik kaip nukentėjusiosios siekį padėti nuteistajam švelninant jam padėtį, o patikimumo prasme jie abejotini ir neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Nuoseklūs nukentėjusiosios parodymais ištirti ir išanalizuoti bei teisingai įvertinti tie, kurie duoti teismui, nukentėjusiajai būnant įspėtai dėl atsakomybės už jų teisingumą. Šiais parodymais vadovavosi teismas, jais grindė savo išvadas ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pažymėtina, jog Ž. S. aiškiai nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad būtent įvykio dieną (2016 m. lapkričio 21 d.) rankos kumščiu nuteistasis jai sudavė vieną kartą į veido sritį ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.Įvertinus nukentėjusiosios pateiktus papildomus parodymus, kurie sugretinti su kitais objektyviais bylos duomenimis, ir konstatavus išvadą dėl jų patikimumo, nenustačius jų nuoseklumo, teisėjų kolegija atmeta nuteistojo skunde nurodytus argumentus dėl nukentėjusiosios pozicijos, kad ji neprisimena ar jai 2016 m. lapkričio 21 d. buvo suduoti smūgiai bei aplinkybės dėl kraujo ant rankšluosčio kilmės. Šių argumentų nepatvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, o tai, kad jas apeliantas vertina priešingai nei teismas, neformuoja absoliučių pagrindų tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais. Kritikuojant skundžiamą nuosprendį dėl šios veikos, apeliantas nurodo, jog apklaustas liudytojas Š. B. nematė smurto požymių ant nukentėjusiosios, tačiau tokia argumentacija paneigta, kadangi liudytojas teismui paaiškino, jog jis matė, kad nukentėjusiajai buvo prakirsta lūpa, ji kraujavo, veidas mėlynas, nors mėlynės yra senesnės. Ant lovos matė kraujo, bet buvo ir senesnių kraujo dėmių. Dėl įvykio liudytojas surašė pranešimą ir jame pažymėjo matomus nukentėjusiosios sužalojimus, teismui patvirtino jų teisingumą. Taigi, liudytojas nepaneigė aplinkybių, kurios patvirtina, jog nukentėjusiajai sugyventinis sudavė į veido sritį prakertant jai lūpą, kuri kraujavo, o iš nosies bėgo kraujas. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismas nusikalstamą veiką, padarytą 2016 m. lapkričio 21 d., kvalifikavo teisingai pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Be to, apeliantas apeliaciniame skunde kelia ir jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, prašant skirti švelnesnę bausmę, be realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimo, taikyti bausmės vykdymo atidėjimą trejiems metams.BK 140 straipsnio 2 dalies sankcija nuteistam asmeniui numato viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki 2 metų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra numatyti BK 54 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas paminėtų normų reikalavimų nepažeidė, jas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytiems nusikaltimams ir nelaikytina per griežta. Išnagrinėjus bausmės skyrimo klausimą pirmosios instancijos teismas įvertino, jog nuteistasis padarė dvi nesunkias nusikalstamas veikas, veikdamas tiesiogine tyčia, veikos baigtos, jis niekur nedirba, turi du nepilnamečius vaikus, kurie gyvena su savo motina. Teismas taip pat vertino jog, nuteistojo atsakomybę dėl nusikaltimo, padaryto 2016 m. lapkričio 12 d., lengvina aplinkybės, jog nuteistasis prisipažino dėl savo kaltės, nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nukentėjusiosios atsiprašė (BK 59 straipsnio 2 dalis), nustatytas nukentėjusiosios provokuojamas elgesys, kadangi nukentėjusioji pirma pradėjo konfliktą (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taip pat nustatyta ir sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio kas turėjo įtakos jo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Dėl veikos, padarytos 2016 m. lapkričio 21 d., teismas nenustatė lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę šioje dalyje sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas taip pat apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Sprendžiant klausimą dėl bausmės rūšies ir dydžio teismas įvertino, jog nuteistasis yra anksčiau teistas už analogiškų nusikaltimų padarymą prieš nukentėjusiąją, šios nusikalstamos veikos padarytos teistumui neišnykus, neilgai trukus po paskutinio nuosprendžio jo atžvilgiu paskelbimo. Nuteistasis ne tik smurtauja prieš sugyventinę, tačiau ne kartą baustas ir administracine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai ir paskirtis bus įgyvendinta tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, kuri paveiks apeliantą, kad jis daugiau nenusikalstų, o bausmės dydis, nepažeidžiant BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių, nustatytas artimas bausmės vidurkiui. Dėl veikos (2016 m. lapkričio 12 d.) teismas paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, vadovaudamasi BK 64¹ straipsnio nuostatomis. Apeliaciniame skunde D. S. prašė paskirti jam švelnesnę bausmę, skirti bausmės vykdymo atidėjimą, nustatant įpareigojimus, tačiau šiame kontekste aukštesnysis teismas pažymi, jog įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, išsakytus prokurorės argumentus teismo posėdžio metu ir bylos medžiagą, konstatuota, jog skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, pagrindo nėra.Apeliantas nurodo motyvus, jog jis padarė atitinkamas išvadas būdamas suimtas, turi darbo pasiūlymą ir tai, kad bus priimtas nuolatiniam darbui, jam suteiks galimybę dirbti ir rūpintis šeima, tačiau apelianto, kaip ir kitų proceso dalyvių, nuomonė dėl konkrečios bausmės paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Paprastai, kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis, tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Šiame aspekte, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinos situacijos, aplinkybių, kurių pagrindu būtų suabejota paskirtos bausmės rūšies ir dydžio proporcingumo ir teisingumo principų įgyvendinimu. Analizuojama situacija daugiau tipinė, įprasta, nurodytos aplinkybės nėra išskirtinio pobūdžio, todėl minėtų straipsnių nuostatos negali būti taikomos. Prašant taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą, kuris reglamentuotas BK 75 straipsnyje, pažymėtina, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju yra formalusis pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu. Tačiau BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ir materialusis pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui, nes spendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo ir konkretaus bausmės vykdymo atidėjimo termino nustatymo, visada turi būti prieita prie motyvuotos išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgus į reikšmingas šio instituto taikymo aplinkybes, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, kuriuo pirmosios instancijos teismas skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę, taip pat vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė dėl vienos veikos sumažinta vienu trečdaliu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju taikant bausmės vykdymo atidėjimą, apelianto nubaudimas gali paneigti baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, formuoti nebaudžiamumo nuotaiką, nepagarbą baudžiamajam įstatymui. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Iš aplinkybių, kurios formuoja nuteistojo asmenybės charakteristiką, jo veiksmų neteisėtumą ir teigiamų išvadų nedarymą, sistemingą tiek administracinių teisės pažeidimų, tiek ir nusikalstamų veikų darymą, teisėjų kolegija mano, jog apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje nurodyti teiginiai šiuo aspektu yra tik deklaratyvaus pobūdžio bei siekis išvengti kilusių kriminalinių pasekmių, užtraukiančių apelianto laisvės suvaržymą, kurį reikės atlikti realiai. Taigi, šioje dalyje apeliacinis skundas atmestinas aukščiau nurodytais pagrindais, o paskirta bausmė nekeistina. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nėra per griežta, o atsižvelgus į tai, kad nuteistasis ne pirmą kartą padaro tokio pobūdžio smurtinius nusikaltimus, ankstesnės bausmės rūšys įtakos jo elgesio modeliui neturėjo, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai taikytas laisvės atėmimas, kuris užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.Apibendrinus tai kas ištirta ir analizuota baudžiamosios bylos kontekste dėl kritikuotos veikos kvalifikavimo ir įrodinėjimo bei bausmės skyrimo klausimo teistumo ir pagrįstumo aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo D. S. (D. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėArūnas PaštuolisAlgirdas Remeika