- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-22
- Bylos Nr.
- I-5144-821/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- I. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. P. (I. P.) su skundu (I tomo b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde paaiškina, kad nuo 2013 m. rugsėjo 8 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 399, 400, 405, 162 ir 199, kurių plotas apie 8 kv. m, kartu su 7, 9, 12 kitų asmenų, t. y. neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui.
Nurodo, kad kamerose buvo drėgna (sienos pelijo), nebuvo ventiliacijos, atskiro tualeto, teko atlikti gamtinius reikalus kitų akivaizdoje, užuosti nemalonius kvapus. Todėl patyrė didelį diskomfortą ir gėdą. Be to, kamerų natūralus apšvietimas nepakankamas, į dušą vesdavo tik kartą per savaitę ir tik 15 min., nesudarytos sąlygos drabužiams plauti ir džiovinti. Dėl to patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, garbės ir orumo pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime į skundą (I tomo b. l. 7–21) paaiškina, kad nuo 2013-10-03 iki 2014-04-03 pareiškėjas buvo laikomas Kybartų pataisos namuose. Pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2014-04-03 (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių), pažymėdamas, kad stengiasi, kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, kur yra nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes, todėl kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytas normas.
Pažymi, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priešingu atveju, pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.
Dėl ventiliacijos nurodo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p., Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 p. gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas atitinka normas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai teisės aktų reikalavimų nepažeidžia. Be to, yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, galima įsigyti mokamą viršutinių drabužių skalbimo paslaugą arba kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės nemokamai išskalbti viršutinius drabužius. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi.
Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstų ir vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų ar skundų dėl laikymo sąlygų įstaigoje.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas k o n statuoja:
Byloje ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2013-09-08 iki skundo pateikimo teismui dienos (2017-09-04) (toliau – ir ginčo laikotarpis). Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Dėl ieškinio senaties
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A671–575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A52–858/2015).
Šioje byloje svarbu ir tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 m. terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–1798/2013).
CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, papildomą diskomfortą ir gėdą, garbės ir orumo pažeminimą.
Nustatyta (II tomo b. l. 64–75), kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kuris patenka į pareiškėjo skunde nurodytą intervalą, Lukiškių TI-K buvo laikytas nuo 2014-04-03 iki 2017-06-12, bet skundą teismui išsiuntė tik 2017 m. rugsėjo 4 d. (I tomo b. l. 4), o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu iki 2014-09-04.
Dėl minimalaus ploto vienam asmeniui kamerose
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos (II tomo b. l. 64–75) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-09-05 iki 2017-09-04 Lukiškių TI-K, kai 2017-05-10 atvyko, buvo laikomas kameroje Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m (1–2 asmenys kameroje). Šioje kameroje vienas pareiškėjas taip pat buvo laikomas ir 2016-02-02. Nuo 2014-09-05 iki 2014-09-10 bei nuo 2017-06-10 iki 2017-06-12 (laikomų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 8) laikytas kameroje Nr. 399, kurios plotas 31,61 kv. m. Kameroje Nr. 400, kurios plotas 40,40 kv. m laikytas nuo 2017-05-06 iki 2017-05-08 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 10). Nuo 2017-04-21 iki 2017-04-23 buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas 7,38 kv. m (1–2 asmenys kameroje). 2017-05-05 atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, jos plotas 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje). 2014-11-06 ir 2017-04-21 buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, plotas 7,38 kv. m (1–2 asmenys kameroje), tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 275, kurios plotas 7,85 kv. m ir kurioje buvo iki 2014-11-10 (asmenų skaičius kito nuo 2 iki 4). Į šią kamerą buvo uždarytas ir 2014-12-17 bei laikotarpiu nuo 2017-04-24 iki 2017-04-28 (1–2 asmenys). 2014-11-11 ir 2017-05-11 perkeltas į kamerą Nr. 264, kurios plotas 7,80 kv. m (2 asmenys kameroje). 2014-11-19 ir 2017-01-25 buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, plotas 7,38 kv. m (1–3 asmenys kameroje), 2014-11-20 perkeltas į kamerą Nr. 199, plotas 7,94 kv. m, kurioje laikytas iki 2014-12-09 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 2 iki 3). Nuo 2014-12-10 iki 2014-12-12 perkeltas į kamerą Nr. 162, plotas 7,94 kv. m (2–3 asmenys kameroje). Nuo 2014-12-18 iki 2014-12-28 perkeltas į kamerą Nr. 258, plotas 34,71 kv. m (4–7 asmenys). Nuo 2014-12-29 iki 2015-01-05 laikytas kameroje Nr. 340, kurios plotas 8,17 kv. m (1–3 asmenys). Kameroje Nr. 281 (plotas 7,87 kv. m) laikytas nuo 2015-01-06 iki 2015-01-11 (2–3 asmenys). 2015-01-12 perkeltas į kamerą Nr. 325, plotas 7,64 kv. m, joje laikytas iki 2015-01-14. 2015-01-21 atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 113, plotas 6,43 kv. m (3 asmenys kameroje), tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 114, kurios plotas 7,31 kv. m (4 asmenys kameroje). Šioje kameroje pareiškėjas taip pat vienas laikytas 2015-10-21. Nuo 2015-01-22 iki 2015-01-26 uždarytas į kamerą Nr. 195, plotas 7,94 kv. m (2–3 asmenys); nuo 2015-01-27 iki 2015-02-01 – į kamerą Nr. 132, plotas 7,94 kv. m (2–3 asmenys); nuo 2015-02-02 iki 2015-02-04 – į kamerą Nr. 336, plotas 7,63 kv. m (2 asmenys); nuo 2015-10-22 iki 2015-10-28 ir nuo 2015-11-12 iki 2015-11-17 – į kamerą Nr. 254, plotas 34,71 kv. m (7–9 asmenys); 2015-11-11 – į kamerą Nr. 110, plotas 7,48 kv. m (3 asmenys); 2016-01-19 vienas patalpintas į kamerą Nr. 109, plotas 7,31 kv. m, tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 404 (plotas 17,02 kv. m), kurioje laikytas iki 2016-01-20 ir nuo 2016-02-04 iki 2016-02-08 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 2 iki 8); nuo 2016-01-25 iki 2016-01-26 ir 2017-03-03 uždarytas į kamerą Nr. 124, plotas 7,31 kv. m (1 asmuo); 2017-03-31 pareiškėjas laikytas vienas tokio pat ploto kameroje Nr. 119; nuo 2016-02-02 iki 2016-02-03 – į kamerą Nr. 389, plotas 26,63 kv. m (1 asmuo). 2016-02-10 atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, plotas 7,28 kv. m (1 asmuo kameroje), tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 272, plotas 7,75 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2016-02-15 (asmenų skaičius kito nuo 1 iki 3). Tokio pat ploto kameroje Nr. 115 pareiškėjas vienas laikytas 2017-02-08 ir 2017-04-07. Nuo 2017-01-26 iki 2017-01-27 vienas laikytas kameroje Nr. 314, kurios plotas 7,58 kv. m.; nuo 2017-02-09 iki 2017-02-10 ir nuo 2017-02-17 iki 2017-02-18 taip pat vienas laikytas kameroje Nr. 315, kurios plotas 7,30 kv.m, šioje kameroje laikytas ir laikotarpiu nuo 2017-02-19 iki 2017-02-21 kartus su kitu asmeniu. Kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m vienas laikytas 2017-02-17. Kameroje Nr. 321, kurios plotas 7,70 Eur, laikytas laikotarpiu nuo 2017-02-22 iki 2017-02-24 (1–2 asmenys kameroje). Nuo 2017-03-03 iki 2017-03-05 laikytas kameroje Nr. 362 (plotas 7,28 kv. m, 1–2 asmenys); nuo 2017-03-06 iki 2017-03-07 vienas laikytas kameroje Nr. 309, kurios plotas 7,72 kv. m; nuo 2017-03-24 iki 2017-03-28 – kameroje Nr. 256 (plotas 23,32 kv. m, 4–8 asmenys); nuo 2017-03-31 iki 2017-04-03 – kameroje Nr. 274 (plotas 7,84 kv. m, 1–2 asmenys); nuo 2017-04-08 iki 2017-04-09 – kameroje Nr. 334 (plotas 7,53 kv. m, 1–2 asmenys); nuo 2017-04-10 iki 2017-04-11 – vienas kameroje Nr. 316 (plotas 7,18 kv. m). 2017-05-22 ir 2017-06-09 atvyko ir buvo vienas uždarytas į kamerą Nr. 123 (plotas 7,42 kv. m), po to perkeltas į kamerą Nr. 280 (plotas 7,82 kv. m), kurioje buvo laikomas nuo 2017-05-23 iki 2017-05-25 (1–2 asmenys).
Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858–1222/2013).
Reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tarp jų ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui. 2017-09-18 pranešime Nr. 24-6195 Lukiškių TI-K Ūkio skyrius nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas yra apie 0,56 kv. m (II tomo b. l. 61–62).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kuris patenka į pareiškėjo skunde nurodytą intervalą ir kuriam netaikoma ieškinio senatis, Lukiškių TI-K buvo laikytas nuo 2014-09-05 iki 2017-06-12, iš viso 170 dienų. Šias aplinkybes patvirtina atsakovės atstovo į bylą pateiktos Kaltinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės (II tomo b. l. 64–75). Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,56 kv. m), pripažintina, kad minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista 72 dienas (pareiškėjui teko 1,68–3,54 kv. m ploto), iš kurių 58 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, o likusias 14 dienų – nuo 3 iki 3,54 kv. m.
Dėl privatumo pažeidimo
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K tualetai nėra atskirti nuo kameros ploto, todėl jais naudojantis nėra užtikrinamas privatumas.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, kas atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus.
Tačiau teismo vertinimu, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Nagrinėjamu atveju aktualūs EŽTT praktikoje pateikti vertinimai, susiję su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. EŽTT sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją). Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nepaneigė, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas atliekantis gamtinius reikalus. Nors sutiktina su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis, tačiau tokios pareigos vykdymas nepaneigia suimtųjų/ nuteistųjų teisės privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.
Dėl ventiliacijos, apšvietimo ir kamerų būklės
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra ventiliacijos, drėgna, jų būklė kritiška, nepakankamas natūralus apšvietimas.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.7 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K (pareiškėjo buvimo ar jam artimais laikotarpiais), nustatė, kad kameros pritaikytos natūraliam vėdinimui per langą, dirbtinis apšvietimas tam tikru laikotarpiu neatitiko normų, tačiau šie pažeidimai iškart buvo pašalinti, vizualiai nustatyti pelėsio požymiai panaikinti (Vilniaus visuomenės sveikatos centro Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų aktai, I tomo b. l. 22–200, II tomo 1–60). Be to, atsakovės atstovas pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pareiškėju, jog tam tikrais laikotarpiais kameros ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau šie pažeidimai buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami.
Dėl naudojimosi dušu, drabužių skalbimo ir džiovinimo
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad naudotis dušu gali tik kartą per savaitę ir tik 15 min., nesudarytos sąlygos drabužiams skalbti ir džiovinti.
Teismas šiuo aspektu pabrėžia, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Šiuo atveju atsakovės atstovas nurodė, jog, vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tokiu reglamentavimu pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo savaime nėra pažeidžiamas.
Vis dėlto teismas pabrėžia, kad iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Tačiau tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo. Šiuo atveju atsižvelgtina į šią aplinkybę sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
Pareiškėjo teiginiai dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo yra abstraktūs ir nepagrįsti.
Pažymėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu asmeniniai skalbiniai į skalbyklą buvo priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis. Kaip nurodo atsakovas, neturintiems asmeninėje sąskaitoje pinigų nuteistiesiems suteikiama galimybė viršutinius drabužius išsiskalbti nemokamai. Tokiu atveju suimtasis (nuteistasis) gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi dėl nemokamo viršutinių ir apatinių drabužių išskalbimo ir toks jo prašymas buvo netenkintas. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl negalėjimo išsiskalbti drabužius vertina kaip niekuo nepagrįstus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Žalą sieja su netinkamomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K.
Teismas, vertindamas pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.
Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista 72 dienas (pareiškėjui teko 1,68–3,54 kv. m ploto), iš kurių 58 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, o likusias 14 dienų – nuo 3 iki 3,54 kv. m, taip pat tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai atskirti nuo kameros ploto ir jam nebuvo sudaryta galimybė tualetu pasinaudoti privačiai. Be to, tam tikrais laikotarpiais kameros ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, kas nustatyta, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir orumo pažeminimą, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K trukmę, pažeidimų pobūdį ir mastą, su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, taip pat atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 3 000 Eur suma per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Bet protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 750 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. P. (I. P.) skundą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjui I. P. priteisti 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.