Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiųjų D. A. , Z. A. ir nuteistojo S. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

S. B. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl 9 800 Lt ir 50 000 Lt prievartavimo) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš S. B. priteista nukentėjusiesiems Z. A. ir D. A. 310 000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Iš S. B. priteista 2 360 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas už tai, kad jis nuo XXXX m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio, tiksliai tyrimo metu nenustatytomis dienomis, iki XXXX m. birželio XX d., veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, panaudodamas prieš nukentėjusiuosius Z. A. ir D. A. psichinę prievartą, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su Z. A. ir jo šeimos nariais, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė ginčijamą savo tikrą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiesiems, t. y. reikalavo perrašyti nukentėjusiajai D. A. priklausančias 100 procentų UAB „XXX“ akcijų jo vardu ir XXXX m. birželio XX d. UAB „XXX“ kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), privertė nukentėjusiuosius perrašyti D. A. priklausančių 100 procentų 10 000 Lt nominalinės vertės UAB „XXX“ akcijų A. Š. vardu ir tuo faktiškai įgijo nuosavybės teisę į UAB „XXX“ turtą, kurio vertė 300 000 litų.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir perduotas teismui dėl to, kad nuo XXXX m. birželio mėn. iki XXXX m. balandžio mėn. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, panaudodamas prieš nukentėjusįjį Z. A. psichinę prievartą, tai yra grasindamas Z. A. smurtu, atvirai grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais, neturėdamas teisėto pagrindo, už tariamą apsaugą – ,,stogą“ savo naudai vertė Z. A. ateityje, kas mėnesį perduoti jam ir jo bendrininkams jo nurodytas pinigų sumas ir XXXX m. birželio bei liepos mėnesiais, tiksliai nenustatytomis dienomis, J. B. (duomenys neskelbtini), iš Z. A. gavo po 400 Lt, o nuo XXXX m. rugpjūčio mėn. iki XXXX m. balandžio mėn., tyrimo nenustatytomis dienomis, (duomenys neskelbtini), J. B. , (duomenys neskelbtini) iš Z. A. gavo po 1 000 Lt kas mėnesį, tokiu būdu per vienuolika kartų iš nukentėjusiojo neteisėtai gavo 9 800 Lt.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir perduotas teismui dėl to, kad XXXX m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytą datą, UAB ,,XXX“ kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, panaudodamas prieš nukentėjusįjį Z. A. psichinę prievartą, tai yra atvirai grasindamas Z. A. smurtu, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ar jo šeimos nariais, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai privertė Z. A. parašyti jam tariamos Z. A. 50 000 Lt skolos raštelį ir taip suteikti jam turtinę teisę į 50 000 Lt vertės nukentėjusiojo turtą.

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu S. B. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl 9 800 Lt ir 50 000 Lt prievartavimo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Teismo nuosprendyje tai motyvuota tuo, kad byloje, be paties nukentėjusiojo parodymų, nėra kitų neginčijamų įrodymų, leidžiančių teismui daryti kategorišką išvadą, jog S. B. padarė šias nusikalstamas veikas.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti, S. B. dėl 9 800 Lt ir 50 000 Lt prievartavimo pripažinti kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, taip pat perkvalifikuoti S. B. veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 181 straipsnio 3 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat prašo patenkinti civilinį ieškinį ir priteisti iš S. B. D. A. ir Z. A. naudai 509 800 Lt. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir išspręsti kiti klausimai.

Prokuroras teigia, kad teismas S. B. nepagrįstai išteisino dėl 50 000 Lt prievartavimo. Mano, kad teismas dėl šios dalies neteisingai įvertino liudytojos B. O. K. parodymus ir rėmėsi jais, kaip paneigiančiais S. B. kaltę. Prokuroro nuomone, minėtos liudytojos parodymai, vertinant juos bendrai su kita bylos medžiaga, leidžia daryti išvadą, kad S. B. padarė jam inkriminuotą veiką. Netikėti liudytojos B. O. K. parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie visada buvo nuoseklūs ir jos parodymuose nurodytos aplinkybės dėl to, kada ir kur įvyko S. B. ir Z. A. pokalbis, dėl pinigų sumos, raštelio atitinka nukentėjusiojo Z. A. parodymus. Analogiškus liudytojos B. O. K. ir nukentėjusiojo parodymams davė ir liudytoja A. P. , nurodydama ir tai, kad ji matė S. B. atsineštą raštą, kuris buvo rašytas Z. A. ranka ir jame buvo nurodyta 50 000 Lt suma. Apelianto teigimu, kadangi liudytojos A. P. parodymai atitinka B. O. K. ir Z. A. parodymus, negalima, motyvuojant tuo, jog ji (A. P.) yra Z. A. sesuo ir yra suinteresuotas asmuo, atmesti pastarosios parodymus. Apeliantas skunde taip pat prašo sprendžiant šioje dalyje dėl S. B. kaltės įvertinti liudytojo V. G. parodymus, kurie patvirtina minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes dėl raštelio.

Prokuroras skunde nesutinka ir su teismo išvadomis, kad S. B. ne prievartavo UAB ,,XXXX“ turtą, o nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, tai yra padarė savavaldžiavimą. Prokuroras taip pat nesutinka su liudytojų parodymų, kuriais teismas rėmėsi grįsdamas šias išvadas, vertinimu. Teigia, kad liudytojo R. P. parodymai yra abejotini, nes liudytojas visų apklausų metu nurodė skirtingas aplinkybes. Nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra duomenų dėl R. P. suinteresuotumo bylos baigtimi, o iš telefoninių pokalbių negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog liudytojas parodymus apie UAB ,,XXXX“ įsteigimą ir ją įsteigusius asmenis davė paprašytas S. B. Mano, kad telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuoti R. P. ir S. B., jo žmonos pokalbiai, priešingai, leidžia teigti, kad R. P. davė S. B. naudingus parodymus, jog padėtų pastarajam išvengti atsakomybės. Apeliantas skunde nesutinka ir su liudytojo M. K. duotų parodymų vertinimu. Mano, kad tai, jog UAB ,,XXXX“ buvo įsteigta XXXX m. liepos XX d., leidžia abejoti liudytojo parodymais, kad UAB steigti S. B. pinigus Z. A. davė XXXX metais. Apelianto teigimu, liudytojas M. K. , kaip ir R. P., yra suinteresuoti bylos baigtimi (palaikė ryšius su S. B. , J. B. , per jį buvo aptariamos visos apklausų detalės) ir parodymus davė suderindamas juos su S. B. . Teigia, kad teismas turėjo atmesti ir liudytojos B. O. K. parodymus. Prokuroro manymu, tai, kad liudytoja teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir jau nurodė, kad 2001 m. Z. A. jai S. B. pristatė kaip bendraturtį, o ne kaip galimą bendraakcininkį, leidžia daryti išvadą, jog ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Prokuroras skunde taip pat mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ir liudytojų A. Š., V. K. parodymais dėl S. B. tarpininkavimo išnuomojant UAB ,,XXXX“ patalpas. Prokuroro manymu, tarpininkavimas dėl pastatų nuomos neįrodo, kad UAB ,,XXXX“ priklausė S. B. ir šis buvo bendrovės dalininkas. Skunde prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors liudytojai A. Š. ir V. K. nurodė skirtingai, kam priklausė patalpos, teismas nepagrįstai neišsiaiškino tikrųjų patalpų savininko.

Mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog S. B. veiksmai atitinka turto prievartavimo sudėtį. Iš UAB steigimo, įregistravimo ir kitų dokumentų matyti, jog UAB ,,XXXX“ steigėja ir vienintelė akcininkė buvo D. A. , o direktorius – Z. A. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. G. Byloje duomenų, kad būtų daugiau bendrasavininkų ar bedraakcininkų, nėra. Prokuroras mano, kad S. B. nusprendė perimti Z. A. verslą ir iš to pasipelnyti po to, kai įmonė pradėjo sėkmingai dirbti. Prokuroro teigimu, net jeigu S. B. ir davė Z. A. 10 000 Lt, kuriuos šis panaudojo steigiant UAB ,,XXXX“, S. B. pretenzija perimti visą įmonės verslą ir turtą, kuris keliasdešimt kartų viršija S. B. investiciją, yra kaip turto prievartavimas prisidengus tariama investicija į bendrą verslą.

Prokuroro teigimu, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Z. A. turtą prievartavo, atvirai reikalavo perduoti S. B. , o paimti pinigus atvažiuodavo pastarojo atsiųsti žmonės. Mano, kad S. B. reikalavimas buvo vienas – mokėti už ,,stogą“. Po to S. B. reikalavimas išaugo ir šis liepė Z. A. dar parašyti paskolos raštelį 50 000 Lt sumai. Parašius minėtą skolos raštą, buvo reikalaujama, kad Z. A. jam sumokėtų arba 50 000 Lt, arba perrašytų UAB ,,XXXX“ akcijas. Vėliau Z. A. buvo priverstas perrašyti visus 100 procentų turimų bendrovės akcijų. Nukentėjusysis Z. A., bijodamas, kad S. B. išsakyti grasinimai susidoroti su juo ir su jo šeimos nariais gali būti įvykdyti, sutiko mokėti S. B. pastarojo nurodytas pinigų sumas, parašyti paskolos raštelį bei vėliau perrašyti visas akcijas. Todėl įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, S. B. veika turi būti kvalifikuota kaip didelės vertės turto prievartavimas, padarytas bendrininkų grupe, prieš nukentėjusiuosius Z. A. ir D. A. pavartojus psichinę prievartą, tai yra grasinant smurtu, nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti. Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusiųjų civilinis ieškinys turi būti visiškai patenkintas, nes nukentėjusieji patyrė tiek moralinę, tiek turtinę žalą. Turtinės žalos dydis yra pagrįstas UAB ,,XXXX“ turto vertės nustatymo ataskaita, o moralinė – patirtais išgyvenimais, darbo ir padėties visuomenėje netekimu.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. A. ir Z. A. apeliaciniais skundais prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti, perkvalifikuoti S. B. nusikalstamą veiką į BK 181 straipsnio 3 dalį ir pripažinti jį kaltu padarius visus jam inkriminuotus nusikaltimus. Taip pat prašo iš S. B. priteisti 509 800 Lt turtinės ir po 100 000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, neteisingai nustatė neturtinės žalos dydžius.

Apeliantai skunduose nurodo, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, nes besąlygiškai patikėjo S. B. teiginiais ir šio iškeltomis versijomis, kurios prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, taip pat neteisingai įvertino liudytojų parodymus. Apeliantai tvirtina, kad S. B. nebuvo Z. A. ir šio šeimos draugas, o byloje įrodymų, išskyrus S. B. teiginius, kurie leistų daryti priešingą išvadą, nėra. Apeliantai mano, kad teismas turėjo atmesti ir liudytojų R. P. ir M. K. parodymus, nes jie skirtingai nurodė, kokiomis aplinkybėmis S. B. davė Z. A. 10 000 Lt, ir tai leidžia abejoti jų parodymu teisingumu. Vertindamas M. K. parodymus, teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog šis liudytojas (taip pat ir kiti S. B. naudai paliudiję asmenys) yra pavaldūs S. B. žmonai ir bijo duoti teisingus parodymus. Abejotini S. B. parodymai apie priežastis, dėl kurių jis davė pinigų Z. A. (straipsnius spaudoje apie S. B. , kaip buvusį nusikaltėlį, todėl šis tariamai negalėjo akcijų užrašyti savo vardu). Mano, kad teismas, patikėdamas tokiais S. B. parodymais, turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, jog šiuo metu įmonės akcijas valdo S. B. žmona ir jas užrašyti jai niekas nuteistajam nesutrukdė. Apeliantai mano, kad abejotini ir S. B. teiginiai, jog būtent jis susitarė su pastatų savininkais dėl panaudos, o pradėjo kištis į Z. A. vadovaujamos įmonės reikalus, kaip į savo, kai Z. A. pradėjo girtuokliauti ir įmonė atsidūrė prie bankroto ribos, nes jie yra niekuo nepagrįsti ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje yra įrodyta, kad Z. A. tuo metu negirtuokliavo, o įmonė atsidūrė prie bankroto tada, kai S. B. pradėjo kištis į jos reikalus, trukdė jos veiklai. S. B., teigdamas, kad Z. A. girtuokliavo, buvo nusikaltėlis, artimai bendravo su prokurore, ir ieškodamas tai galinčių patvirtinti liudytojų, tokiu būdu siekė sukompromituoti Z. A. ir apsiginti. Apeliantų teigimu, tai, kad S. B. nebuvo jų įmonės savininkas ir atimdamas įmonę negalėjo savavaldžiauti, rodo ir S. B. veiksmai: S. B. liepia nuvažiuoti ir nufotografuoti įmonės įrenginius ir pastatus, nes jam netinka jų įvertinimas, pasiruošęs sumokėti turto vertintojui, kad šis įmonę įvertintų taip, kaip reikia jam, S. B. moko M. K., R. P., A. Š., kaip reikia liudyti prieš Z. A. ir kt. Apeliantai mano, kad teismas turėtų vadovautis B. O. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir atmesti jos teisme S. B. naudai duotus parodymus, nes ji neoficialiai dirba S. B. žmonos įmonėje buhaltere ir todėl yra suinteresuota ir bijo sankcijų. Apeliantai skunde atkreipia dėmesį į tai, kad minėta liudytoja iš anksto žinojo, kokius parodymus duos M. K. ir kiti liudytojai.

Teismas nepagrįstai patenkino jų civilinį ieškinį tik iš dalies, priteisdamas neturtinės žalos po 10 000 Lt. Apeliantai skunduose prašo atsižvelgti į jų patirtus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, S. B. veiksmų pasekmes (sugadinta reputacija, liko be darbo, neturi jokio uždarbio, pakenkė sveikatai ir kt.), S. B. dabartinę turtinę padėtį, padarytos žalos dydį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 išaiškinimais, baudžiamosios teisės teorija apie turto prievartavimą ir savavaldžiavimą, teigia, kad teismo išvados, jog jo veiksmai apima minėto nusikaltimo sudėtį, yra nepagrįstos.

Apeliantas tvirtina, kad psichinės prievartos prieš nukentėjusiuosius nenaudojo. Mano, kad tai, jog teismas padarė priešingą išvadą, lėmė, kad buvo nepagrįstai sureikšmintas A. išvykimas iš (duomenys neskelbtini) ir tariamas slapstymasis bei neatkreipė dėmesio į tai, jog liudytojo V. G. nurodytų aplinkybių dėl dviejų „XXX“ automobilių atvykimo į liudytojo bendrovės teritoriją susieti su juo, ar su Z. A. neįmanoma.

Teismas neteisingai įvertino apelianto nesutarimus su Z. A. dėl bendrovės ,,XXXX“ valdymo, dėl jos perspektyvos ir galimybių išlikti rinkoje kaip jo tikros teisės realizavimą nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Todėl mano, kad teismas, tikrindamas, ar jis savo teises realizavo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, atsižvelgtų į tai, jog D. A. niekada nenurodė, kad prieš ją jis naudojo kokią nors prievartą ar neleistinus veiksmus, D. A. akcijas perleido įstatymų nustatyta tvarka, Z. A. nebuvo bendrovės ,,XXXX“ akcininkas ir negalėjo perleisti ar neperleisti akcijų ar bendrovės turto, Z. A. akcijų judėjimas, kaip samdomam bendrovės direktoriui, jokios žalos padaryti negalėjo, be to, pasikeitus akcijų savininkui, pats Z. A. atsisakė toliau dirbti bendrovėje, o turtinio pobūdžio pretenzijas gynė teismuose civilinio proceso nustatyta tvarka, liudytojai ir Z. A. , kreipdamasis į STT, nenurodė, jog D. A. akcijas perleido ne savo valia.

Apeliantas mano, kad teismas negalėjo svarstyti klausimo dėl civilinio ieškinio priteisimo A., nes UAB ,,XXXX“ atlikti skaičiavimai, kuriais teismas rėmėsi, iš esmės skiriasi nuo kitų turto vertintojų išvadų. Be to, apelianto teigimu, UAB ,,XXX“ skaičiavimai kelia ir didelių abejonių, nes UAB ,,XXX“ turto vertintojai tokį vertinimą atliko pirmą kartą, neatsižvelgė į daugelį svarbių aplinkybių, tai yra, kad įrenginiai yra specifinės paskirties, jų specifiškumas, nustatant jų rinkos kainą, lėmė įrenginių kainos mažėjimą. Taip pat mano, kad teismui nustačius, kad bendrovę ,,XXX“ įsteigė trys asmenys, turėtos Z. A. pretenzijos negalėjo apimti R. P. turto dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 8 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartį panaikino dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir bylą gražino nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai S. B. ir R. P. pripažino UAB „XXXX“ akcininkais ir šiuo pagrindu neteisingai sumažino nukentėjusiesiems atlygintinos žalos dydį. Teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad Apeliacinis teismas neteisingai bandė nustatyti nukentėjusiųjų patirtos turtinės žalos dydį pagal UAB „XXXX“ turto vertę. Dėl įmonės netekimo patirta žala negali būti nustatyta vien pagal įmonei priklausančio turto vertę. Be to, nukentėjusioji D. A. (ir jos sutuoktinis) turtinę žalą patyrė netekusi jiems priklausančių akcijų ir pajamų šaltinio, o ne UAB turto, kadangi UAB „XXXX“ turtas jiems buvo svetimas. Pagal civilinės teisės nuostatas nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos turinį sudaro netektų akcijų reali rinkos vertė, taip pat negautos pajamos, kurias nukentėjusieji būtų gavę, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos apeliacinis teismas, netinkamai nustatęs nuteistojo įgyvendintų pretenzijų dydį, turintį reikšmę kvalifikuojant veiką ir nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes. Minėtoje nutartyje pažymėta, kad šiuo atveju prievarta įgyvendintų turtinių pretenzijų apimtis nustatytina ne pagal UAB „XXXX“ turto, bet pagal perleistų akcijų rinkos vertę, kuriai nustatyti būtinos atitinkamos specialios žinios.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašo prokuroro, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo atmesti. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai Z. A. ir D. A. prašo jų ir prokuroro apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiųjų atmesti.

Prokuroro, nukentėjusiųjų Z. A. , D. A. ir nuteistojo S. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendis keistinas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Dėl turto prievartavimo iš UAB „XXXX“

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl S. B. nusikalstamos veikos iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikavimo į BK 294 straipsnio 2 dalį, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. S. B. kaltė padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Savavaldžiavimo esmė yra ta, kad kaltininkas vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias civilinių teisinių santykių pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Įstatymų leidėjas uždraudžia savavališkai ginti bet kokią teisę, tarp jų tiek ginčijamą savo, tiek kitų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 straipsnį kyla, jeigu atsiranda šioje normoje numatytos pasekmės – didelė žala asmens, įmonės, įstaigos ar organizacijos teisėms ar teisėtiems interesams arba veika padaryta tam tikru būdu (panaudojant fizinę ar psichinę prievartą). Didelės žalos padarymas yra objektyviosios faktinės bylos aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas. Pažymėtina ir tai, kad teisinė kategorija – didelė žala teisėms ar teisėtiems interesams yra platesnė kategorija nei didelė turtinė žala. Todėl ji negali būti tapatinama su didelės vertės turto sąvokos išaiškinimu, nurodytu BK 190 straipsnyje.

Reikalavimas perduoti turtą ar kitas turtines teises, dėl kurių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo anksčiau nebuvo susidarę jokie teisiniai santykiai, pvz., civiliniai teisiniai, darbo teisiniai, visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančio ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios suinteresuoto asmens manymu suteikia jam tokią teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias tokiais pagrindais, sudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėtį ir kvalifikuojamas pagal BK 181 straipsnio atitinkamą dalį.

BK 181 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama prie nusikaltimų nuosavybei. Tokia veika kėsinamasi į nuosavybės ir kitas daiktines, prievolines ar kitos kilmės turtines teises, taip pat turtinius interesus. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos kaltininką ar kitą asmenį ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus; reikalavimas nėra susijęs su reikalaujančiojo ir nukentėjusiojo ankstesniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartavimo dalykas yra nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausantis turtas, teisė į turtą, kurią įgijęs kaltininkas turės galimybę turtą valdyti, naudotis ir disponuoti, turtinio pobūdžio veiksmų atlikimas ar susilaikymas nuo jų. Būtinasis turto prievartavimo požymis – grasinimas panaudoti fizinį smurtą, turto sunaikinimas ar sugadinimas, kompromituojančios ar kitos informacijos paskelbimas, kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Turto prievartavimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tiesioginė tyčia.

Tais atvejais, kai kaltininkas iš nukentėjusiojo reikalauja perleisti jam atitinkamą turtą ar turtinę teisę dėl ankstesnių jų tarpusavio teisinių santykių, t. y. tais atvejais, kai kaltininkas neteisėtais būdais realizuoja savo ginčijamą tikrą ar tariamą turtinę teisę, tačiau reikalauja didesnės, nei jam gali priklausyti, vertės turto ar turtinės teisės, t. y. kai kaltininko reikalavimas yra nelygiavertis nukentėjusiojo turtinei prievolei, jo veiksmai vertintini kaip dviejų nusikalstamų veikų – turto prievartavimo ir savavaldžiavimo idealioji sutaptis. Tokiu atveju savavaldžiavimo dalykas yra ta reikalaujamo perduoti turto ar turtinės teisės dalis, kurią apima ankstesni kaltininko ir nukentėjusiojo turtiniai santykiai, o ta reikalaujamo perduoti turto ar turtinės teisės dalis, kuri aiškiai viršija prievolės apimtį, apibrėžtą įstatymų ar sutartinių įsipareigojimų, yra turto prievartavimo nusikalstamos veikos sudėties dalykas. Analogiškai turto prievartavimo ir savavaldžiavimo nusikalstamų veikų santykis aiškinamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 2 punkte.

Pažymėtina, jog šioje byloje nukentėjusiojo Z. A. parodymais yra nustatytos ir įrodytos aplinkybės, kad S. B. reikalavo iš nukentėjusiojo Z. A. , jog pastarasis perleistų jam UAB ,,XXXX“ akcijas ir bendrovės turtą. Šių aplinkybių iš esmės niekada neginčijo ir pats nuteistasis S. B. . Tačiau tiek nukentėjusysis Z. A., tiek S. B. nurodė skirtingas reikalavimo perduoti UAB ,,XXXX“ akcijas ir bendrovės turtą aplinkybes: nukentėjusysis Z. A. parodė, kad nuteistasis S. B. niekada nebuvo UAB ,,XXXX“ bedraakcininkas ar bendrasavininkas ir neturėjo teisėto pagrindo reikalauti UAB ,,XXXX“ akcijų ir bendrovės turto, nes UAB ,,XXXX“ steigėja ir vienintelė akcininkė buvo jo žmona D. A. , o S. B. – priešingai, kad reikalauti iš Z. A. bendrovės akcijų turėjo teisę, nes steigiant bendrovę jis investavo savo pinigus ir buvo vienas iš bendrovės bendrasavininkų. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad reikalavimas perrašyti UAB „XXXX“ akcijas, buvo susijęs su S. B. ir Z. A. ankstesniais turtiniais santykiais. Šią išvadą apygardos teismas padarė išsamiai ir nešališkai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. liudytojų R. P. , M. K. , B. O. K., A. Š., V. K. parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus. Liudytojas R. P. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad su UAB ,,XXXX“ steigimu buvo susijęs ne tik Z. A., bet ir nuteistasis S. B. . Pagal liudytojo R. P. parodymus, S. B. kartu su Z. A. ir R. P. XXXX metais sprendė kaip įsteigti UAB ,,XXXX“, tai buvo visų jų trijų idėja, būtent nuteistasis pasiūlė bendrovės įsteigimui reikalingus 10 000 Lt, nes nei jis, nei Z. A. pinigų tam neturėjo; S. B. dalyvavo tariantis dėl įmonės akcijų registravimo, Z. A. pasiūlius pritarė, jog visos UAB ,,XXXX“ akcijos būtų registruotos vieno žmogaus vardu (UAB steigimo dokumentuose kaip vienintelė akcininkė buvo nurodyta D. A. , o direktorius Z. A.), o vėliau akcijas po lygiai pasidalins. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad įrenginius planuojamai veiklai AB „XXXX XXXX“, kurios akcininku buvo S. B. , o direktoriumi – R. P. , UAB „XXXX“ per tarpininkus faktiškai pardavė kaip metalo laužą, o patalpas išnuomojo už simbolišką kainą. Šios aplinkybės rodo, kad R. P. ir S. B. buvo suinteresuoti UAB „XXXX“ steigimu ir jos sėkminga veikla.

Nukentėjusieji ir prokuroras apeliaciniuose skunduose nurodo, kad R. P. yra suinteresuotas padėti S. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir duoda S. B. naudingus parodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. P. parodymus patvirtina liudytojai B. O. K. , A. Š. , V. K., B. O. K. (buvusi UAB ,,XXXX“ buhalterė) apklausta kaip liudytoja parodė, kad XXXX metais S. B. jai buvo pristatytas kaip vienas iš UAB ,,XXXX“ bendrasavininkų ar bendraakcininkų. Liudytojai A. Š. , V. K. nuteistąjį S. B. taip pat įvardino kaip vieną iš UAB ,,XXXX“ akcininkų, nurodydami, jog būtent S. B. rūpinosi įvairiais susijusiais su UAB ,,XXXX“ veikla klausimais – dėl mokesčių sumokėjimo, pastatų panaudos iš įmonės ,,XXXX XXXX“. Pažymėtina jog ir pats nukentėjusysis Z. A. pripažino, kad UAB ,,XXXX“ buvo įsikūrusi įmonės ,,XXXX“ patalpose, už kurias nuomos nemokėjo, o sudarant šių patalpų panaudos sutartį tarpininkavo S. B. Teisėjų kolegija sutinka, su nukentėjusiųjų skunde nurodyta aplinkybe, kad šių liudytojų parodymuose yra tam tikrų netikslumų, tačiau atsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo įvykių, apie kuriuos paminėti liudytojai davė parodymus, iki jų pirmos apklausos (beveik 4 metai) tokie netikslumai yra logiškai paaiškinami. Visi šie netikslumai nesumenkina paminėtų liudytojų parodymų įrodomosios vertės, o iš jų turinio akivaizdu, kad S. B. davė 10 000 Lt UAB „XXXX“ įstatiniam kapitalui suformuoti.

Iš liudytojų A. M., V. G. ir P. P. parodymų matyti, kad jie nežino minėtos bendrovės steigimo aplinkybių, tačiau jie niekada neparodė, kad S. B. neprisidėjo prie bendrovės steigimo. Šie liudytojai patvirtino tik jiems žinomas bylos aplinkybes (darbo ir mokėjimo už jį aplinkybes, tarpusavio santykius, ir pan.), kurios nesusijusios su UAB „XXXX“ įsteigimu.

Prokuroro ir nukentėjusiųjų skunduose nuteistojo kaltė dėl turto prievartavimo taip pat grindžiama telefoninių pokalbių tarp S. B. bei J. B. su R. P., M. K. ir kitais asmenimis įrašais. Tačiau šių pokalbių turinys, priešingai nei teigia apeliantai, nuteistojo kaltės dėl turto prievartavimo nei patvirtina, nei paneigia. Iš šių pokalbių negalima daryti išvados, kad S. B. ar J. B. darė minėtiems asmenims poveikį, siekdami, jog šie asmenys patvirtintų jiems nežinomas ar aiškiai neteisingas, tačiau reikšmingas bylai aplinkybes. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad baudžiamajame procese galioja rungimosi principas, proceso dalyvis (taip pat ir kaltinamasis) gali aktyviai dalyvauti procese ir teikti įrodymus, pareikšti prašymus apklausti liudytojus (BPK 21, 22 straipsniai). Be to, įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, kuri, kaip įprasta, nėra priimtina nukentėjusiesiems. Šias teises S. B. realizavo, nes būtent taip reikia traktuoti jo pastangas organizuoti naują bendrovės turto įvertinimą ar prašymus patvirtinti liudytojams žinomas aplinkybes. Kita vertus, S. B. ir J. B. dėl to jokie įtarimai nebuvo pareikšti, todėl abejoti rungimosi proceso objektyvu nėra jokio pagrindo.

Išdėstytos aplinkybės ir byloje surinkti įrodymai duoda pagrindą teigti, jog S. B. iš tikrųjų Z. A. davė įmonės steigimui reikalingus 10 000 Lt, taigi šiuos asmenis siejo ankstesni turtiniai santykiai, todėl S. B. turėjo, nors ir oficialiai neįtvirtintą, teisę į minėtą pinigų sumą.

BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog kasacinės instancijos teismo nurodymai, išskyrus galimybę pasisakyti dėl išvadų, kurias privalės padaryti žemesnės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Todėl vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 8 d. nutartimi, priimta nagrinėjant šią bylą pagal kasacinius skundus, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. birželio 28 d. nutartimi paskyrė byloje ekonominę ekspertizę siekdamas išsiaiškinti UAB „XXXX“ akcijų rinkos vertę jų perleidimo S. B. metu XXXX m. birželio XX d. Atlikus ekspertizę buvo nustatyta ir ekspertizės akte nurodyta, jog UAB „XXXX“ akcijų rinkos vertė jų perleidimo S. B. metu, t. y. XXXX m. birželio XX d. buvo 50 000 Lt, o bendrovės turto rinkos vertė buvo 209 000 Lt. Taigi nuteistasis S. B. neteisėtu būdu savo ginčijamą tariamą teisę realizavo didesne apimtimi, nei ją turėjo, kadangi neteisėtų veiksmų pasekoje įgijo turtinę teisę, t. y. akcijas, kurių vertė 50 000 Lt, nors toms pačioms akcijoms įgyti UAB „XXXX“ steigimo metu buvo davęs 10 000 Lt.

Nuteistojo S. B. apeliacinio skundo dalis, kuria jis prašo išteisinti, nurodydamas, kad jokios psichinės prievartos nukentėjusiųjų Z. A. ir D. A. atžvilgiu nevartojo, nukentėjusiesiems negrasino, atmetama. Neteisėtus S. B. veiksmus įrodo nukentėjusiųjų Z. A. , D. A. , liudytojų V. G. , A. A. , M. A. parodymai. Z. A. parodė, kad S. B. , reikalaudamas atiduoti UAB ,,XXXX“, grasino, todėl jis su žmona išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir keletą mėnesių slapstėsi. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir nukentėjusioji D. A. , taip pat iš dalies ir liudytojai A. A. , M. A. , kurie parodė, kad jų tėvas Z. A. liepė jiems nesirodyti namuose, o patys keletą mėnesių buvo išvykę iš (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad S. B. grasino Z. A. ir dėl to Z. A. ir D. A. buvo išvykę iš (duomenys neskelbtini) patvirtino ir liudytojas V. G. Kolegijos nuomone, minėtų įrodymų pakanka įrodyti, kad S. B. , reikalaudamas iš Z. A. , jog jis perleistų jam UAB ,,XXXX“ akcijas ir turtą, tiesiogiai bei užuominomis grasino Z. A. ir jo šeimai panaudoti fizinį smurtą ar kitaip fiziškai susidoroti. Byloje esančių įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui pripažinti kaltu ir nuteisti S. B. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, už tai, jog jis savo turtines pretenzijas įgyvendino neteisėtu būdu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, tai yra savavaldžiavo.

Kaip matyti iš bylos medžiagas, S. B. buvo kaltinamas tuo, kad savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė ginčijamą savo tikrą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiesiems, t. y. reikalavo perrašyti nukentėjusiajai D. A. priklausančias 100 procentų UAB „XXXX“ akcijų jo vardu ir XXXX m. birželio XX d. UAB „XXXX“ kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), privertė nukentėjusiuosius perrašyti D. A. priklausančių 100 procentų 10 000 litų nominalinės vertės UAB „XXXX“ akcijų A. Š. vardu ir tuo faktiškai įgijo nuosavybės teisę į UAB „XXXX“ turtą, kurio vertė 300 000 litų. Tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad S. B. savavaldžiaudamas vykdė ginčijamą savo tikrą teisę, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tikra yra tokia piliečio teisė, kuri numatyta įstatymu arba kitu teisiniu aktu. Tariama teisė yra tokia, kurią asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko priklausančia jam ar kitam asmeniui, kurio interesais veikia. Iš tikrųjų, S. B. duodamas Z. A. 10 000 Lt UAB „XXXX“ įsteigimui, tokiu būdu automatiškai netapo šios bendrovės akcininku ar bendrasavininkiu ir neįgijo tikros teisės ne tik į visas ar dalį šios bendrovės akcijas, bet ir turtą. Todėl S. B. savavaldžiaudamas vykdė ne ginčijamą tikrą, o ginčijamą tariamą savo teisę.

Taigi atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus bei padarė klaidų juos vertindamas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkina iš dalies, o S. B. skundą šioje dalyje atmeta ir nuteistojo veiksmus dėl reikalavimo perrašyti UAB „XXXX“ akcijas perkvalifikuoja, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. B. dėl reikalavimo perrašyti UAB „XXXX“ akcijas pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priima naują nuosprendį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas aplinkybes nustatė, kad S. B. nuo XXXX m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio, tiksliai tyrimo metu nenustatytomis dienomis, iki XXXX m. birželio XX d., veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, panaudodamas prieš nukentėjusiuosius Z. A. ir D. A. psichinę prievartą, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su Z. A. ir jo šeimos nariais, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė ginčijamą savo tariamą teisę dėl 10 000 Lt susigrąžinimo ir padarė didelės žalos nukentėjusiesiems, t. y. reikalavo perrašyti nukentėjusiajai D. A. priklausančias 100 procentų UAB „XXXX“ akcijų jo vardu ir XXXX m. birželio XX d. UAB „XXXX“ kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), privertė nukentėjusiuosius perrašyti A. Š. nukentėjusiajai D. A. priklausančias 100 procentų 10 000 litų nominalinės vertės UAB „XXXX“ akcijas, kurių rinkos vertė 50 000 Lt ir taip faktiškai įgijo nuosavybės teisę į UAB „XXXX“ turtą, kurio vertė 209 000 Lt. Tokias veiksmais S. B. dėl reikalavimo perrašyti UAB „XXXX“ 40 000 Lt vertės akcijų dalį iš nukentėjusiųjų prievartavo turtą, o dėl reikalavimo perrašyti 10 000 Lt vertės akcijų dalį iš nukentėjusiųjų – savavaldžiavo.

S. B. taikoma BK 181 straipsnio 3 dalis (Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), kadangi vėlesnės šio įstatymo redakcijos numatė papildomus veiką kvalifikuojančius požymius, kurie sunkina kaltininko teisinę padėtį. Tuo tarpu remiantis BK 3 straipsnio 3 dalimi baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. S. B. šias nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia: jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo (BPK 15 straipsnio 2 dalis).

Dėl 9 800 Lt ir 50 000 Lt prievartavimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. B. išteisino dėl 9 800 Lt ir 50 000 Lt prievartavimo. Apygardos teismo išvados dėl kaltinimų padarius šias nusikalstamas veikas įrodytumo yra motyvuotos, pagrįstos įrodymų viseto vertinimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu S. B. buvo kaltinamas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis atvirai grasindamas Z. A. smurtu, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ar jo šeimos nariais, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai privertė Z. A. parašyti jam tariamos Z. A. skolos raštelį 50 000 Lt sumai ir taip suteikti jam turtinę teisę į tokio dydžio vertės turtą, priklausantį nukentėjusiajam. S. B. pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas B. O. K. , A. P. , V. G. , A. M. , P. P., A. P. parodymais ir telefoninių pokalbių išklotinėmis. Tačiau šių liudytojų parodymų įrodomoji vertė ir patikimumas yra menkas, nes iš jų galima daryti tik prielaidą, kad kažkoks paskolos raštelis egzistavo. Apygardos teismas įvertino nukentėjusiojo nenuoseklius parodymus, jo ir liudytojų tarpusavio santykius, giminystės ryšius, todėl pagrįstai nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus vertino kritiškai. Pats paskolos raštelis nerastas ir prie bylos nepridėtas. Nė vienas iš skunduose nurodytų liudytojų bei nukentėjusioji D. A. nepatvirtino, kad Z. A. buvo grasinama prieš jį pavartoti smurtą ar panaudoti kitokią psichinę prievartą. Akivaizdu, kad byloje surinktų įrodymų aiškiai nepakanka išvadai, kad tokiu būdu iš nukentėjusiojo buvo prievartaujamas turtas. Telefoninių pokalbių apie 50 000 Lt prievartavimą byloje taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad visos abejonės turi būti traktuojamos nuteistojo naudai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl 9 800 Lt prievartavimo jiems žinomas aplinkybes nurodė tik pats nukentėjusysis Z. A. ir jo žmona D. A. , kuri apie duoklės mokėjimą sužinojo iš nukentėjusiojo (jos vyro). Nuteistasis nuosekliai neigia, kad šią pinigų sumą prievartavo iš nukentėjusiojo. Kitų patikimų įrodymų byloje nėra, pinigų perdavimo faktai neužfiksuoti, o telefoniniai pokalbiai apie neva reikalaujamą mokėti duoklę už „stogą“ neinformatyvūs. Nukentėjusiojo Z. A. parodymų apie duoklės mokėjimą nepatvirtina ir M. K. , kuris, pasak nukentėjusiojo, kelis kartus paduodavo pinigus S. B. ar jo siųstiems asmenims. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas šių asmenų atžvilgiu buvo nutrauktas, nors nukentėjusysis Z. A. juos atpažino. Tai tik sumenkina kaltinimo pozicijas ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų teiginius, nes įrodo ikiteisminio tyrimo institucijų nenuoseklumą ir abejones dėl surinktų duomenų pakankamumo ir patikimumo. Teismų praktika formuojama taip, kad apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, negalima. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad nuteistasis S. B. neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o, priešingai, byloje surinkti įrodymai turėtų neginčytinai patvirtinti jo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Atsižvelgusi į išdėstytus dokumentus bei byloje esančių įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismams nebuvo pateikta patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad S. B. iš nukentėjusiojo Z. A. prievartavo 50 000 Lt ir 9 800 Lt, todėl šioje dalyje prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai netenkinami ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, kadangi, kaip minėta, bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog S. B. dėl 50 000 Lt ir 9 800 Lt prievartavimo išteisintas pagrįstai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinio proceso metu prokuroras kaltinimo šioje dalyje taip pat nepalaikė.

Iš pirmiau paminėtų ir apeliacinio proceso metu ištirtų įrodymų matyti, kad S. B. privertė nukentėjusiuosius perrašyti D. A. priklausančių 100 procentų, 10 000 Lt nominalios vertės UAB ,,XXXX“ akcijų ir taip įgijo nuosavybės teisę į bendros 209 000 Lt vertės UAB ,,XXXX“ turtą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Z. A. ir D. A. šiais nusikalstamais S. B. veiksmais buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, todėl jis ir turėtų tą žalą atlyginti. Teismas, nustatydamas žalos dydį, rėmėsi UAB „XXXX“ UAB „XXXX“ turto vertinimo nustatymo ataskaita (t. 5, b. l. 17-35). Teisėjų kolegijos nuomone, ši apygardos teismo išvada nepagrįsta ir neteisinga.

Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 8 d. nutarties, kuria buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, matyti, kad prievarta įgyvendintų turtinių pretenzijų apimtis nustatytina ne pagal UAB „XXXX“ turto, bet pagal perleistų akcijų rinkos vertę. Iš UAB „Euristika“ ekspertizės akto EUR Nr. 90101 E matyti, kad UAB „XXXX“ 100 procentų akcijų paketo rinkos vertė nustatyta turto sudėtinių dalių požiūriu, XXXX m. gegužės XX d. finansinės atskaitomybės būklei ir vertinimo datos XXXX m. kovo XX d. ilgalaikio turto būklei, yra 50 000 Lt.

Akcinės bendrovės turtas yra svetimas net ir jos vieninteliam akcininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ 4 punktas). Tuo remiantis negali būti pripažįstama, jog nukentėjusioji neteko turto, kurio vertė lygi UAB „XXXX“ turimo turto dydžiui, kadangi šis turtas akcinės bendrovės akcininkams yra svetimas, t. y. jie teisių į jį, kol akcinė bendrovė nėra likviduota, reorganizuota ir pan., neturi ir todėl tokio dydžio materialinės žalos nepatyrė. Akivaizdu, kad nukentėjusioji D. A., kaip UAB „XXXX“ vienintelė akcininkė (ir jos sutuoktinis), turtinę žalą patyrė netekusi jiems priklausančių akcijų ir pajamų šaltinio, o ne UAB turto, kadangi UAB „XXXX“ turtas, kaip minėta, jiems (D. A. ir L. A.) buvo svetimas. Taigi nustatant nukentėjusiesiems priteistinos žalos dydį vadovaujamasi ekspertizės akte nurodyta UAB „XXXX“ akcijų rinkos verte, t. y. 50 000 Lt jų perleidimo S. B. metu XXXX m. birželio XX d. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog nukentėjusieji Z. A. ir D. A. dėl S. B. nusikalstamos veikos patyrė 50 000 Lt turtinės žalos, kuri jiems ir turi būti atlyginta. Vertinant kaltininko padarytą nukentėjusiesiems žalą pažymėtina, jog ji susideda ne tik iš akcijų vertės, bet ir iš negautų pajamų dydžio. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nukentėjusieji reikalavimo atlyginti jiems negautų pajamų forma patirtos žalos apeliaciniuose skunduose nereiškia, jų dydžio nenurodo, todėl apeliacinės instancijos teismas, negalėdamas išeiti už apeliacinio skundo ribų, negali priteisti kaltininkui atlyginti nukentėjusiesiems pajamų, kurių jie negavo praradę UAB „XXXX“ akcijas, vertės, kadangi šiuo atveju negali bloginti nuteistojo padėties labiau, negu to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Nukentėjusieji savo apeliaciniuose skunduose prašo priteisti iš S. B. 200 000 Lt (kiekvienam po 100 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui. Kolegijos nuomone, reikalavimai priteisti tokio dydžio turtinę žalą kaip tik prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismų praktikoje tokio dydžio neturtinė žala paprastai priteisiama tik nužudymų ir sunkių sveikatos sutrikdymų su itin skaudžiomis neatstatomomis pasekmėmis bylose.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalimi teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į sunkią žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.

CK 1.114 straipsnio 1 d. nustatyta, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Vienas iš civilinių teisių gynimo būdų pagal CK 1.138 straipsnio 6 p. yra padarytos turtinės ir neturtinės žalos išieškojimas iš pažeidusio teisę asmens. Baudžiamojoje byloje šis klausimas sprendžiamas pagal BPK 109 straipsnio nuostatas. Sprendžiant civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimą kolegija atsižvelgia į BK 6.250 straipsnio 2 d. numatytus kriterijus – padarinius, žalą padariusios asmens kaltę, jų turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį.

Neturtinė žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais, o jais neturtinės žalos tiksliai įvertinti neįmanoma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268/2007). Todėl vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeimyniniam gyvenimui. Teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, susijusias su neturtine žala ir jos dydžio nustatymu, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2008).

Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusieji Z. A. ir D. A. iš tikrųjų patyrė neturtinę žalą – jiems buvo grasinama, dėl ko nukentėjusieji buvo privesti slapstytis, išvykti iš savo gyvenamosios vietos, bijojo taip pat ir dėl savo vaikų saugumo, be to, jie neteko UAB „XXXX“ akcijų, kurios užtikrino jiems pragyvenimo šaltinį. Tačiau, kaip minėta, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas privalo įvertinti visas bylos aplinkybes, reikšmingas šio klausimo sprendimui. Byloje nustatyta, jog nuteistąjį S. B. ir nukentėjusiuosius siejo ankstesni turtiniai santykiai, bendras verslas, nors tai ir nebuvo tiesiogiai įforminta, tačiau iš byloje esančių liudytojų parodymų, kurie nėra kitais bylos įrodymais paneigti, matyti, jog S. B. kartu su Z. A. ir kitais asmenimis veikė bendrai UAB „XXXX“ naudai (prisidėjo įmonei pigiai įgyjant veiklai reikalingą įrangą, užtikrino patalpų nuomą už simbolinę kainą ir pan.). Visi šie duomenys leidžia teigti, jog tarp šių asmenų buvę normalūs santykiai būtent dėl verslo interesų pablogėjo, kas sąlygojo ir veiksmus, kuriais S. B. yra kaltinamas šioje byloje. Tai leidžia teigti, jog vis tik nukentėjusiųjų prašomas neturtinės žalos dydis negali būti laikomas pagrįstu, nes tokio pobūdžio ir laipsnio neturtinės žalos jie nepatyrė. Pagal susiformavusią teismų praktiką, tokio dydžio (200 000 Lt abiem nukentėjusiesiems) gali būti priteisiama gyvybės atėmimo ar sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais. Šiuo atveju tokie sunkūs padariniai nekilo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su nukentėjusiųjų ir prokuroro apeliacinių skundų argumentais dėl neturtinės žalos priteisimo, tačiau laiko nepagrįstus šių skundų argumentus dėl neturtinės žalos dydžio. Teismo nuomone, priteistina neturtinė žala šioje byloje, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo, teisėtų interesų apsaugos principus, turi būti mažinama proporcingai patirtų moralinių nepatogumų laipsniui.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neturtinę ir turtinę žalą priteisė kartu, t. y. nustatė pinigų sumą, kuri turėtų atlyginti nukentėjusiųjų patirtą ir tutinę, ir neturtinę žalą. Teismų praktikoje susiformavusi pozicija, jog teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistino civilinio ieškinio dydį, atskirai motyvuoja turtinės ir neturtinės žalos buvimą bei atskirai nustato jų dydžius, atsižvelgdamas į objektyvias bylos aplinkybes, pagrindžiančias patirtą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, kadangi abiejų žalos rūšių atlyginimą lemiantys pagrindai yra netapatūs – materialinę žalą lemia konkretaus turto, kitų vertybių netekimas, išlaidos nusikalstamos veikos padariniams likviduoti, o neturtinę žalą lemia nukentėjusiojo patirti moraliniai išgyvenimai, žala jo reputacijai, garbei, orumui ir pan.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies, priteisiant iš S. B. Z. A. ir D. A. 310 000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, naikinama ir civiliniams ieškovams – Z. A. ir D. A. priteisiama 50 000 Lt turtinei žalai atlyginti ir po 15 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teisme Z. A. ir D. A. pareiškė prašymus priteisti iš S. B. po 5 000 Lt atstovavimo išlaidų. Apeliacinio proceso metu nukentėjusiųjų atstovas pateikė dokumentus dėl papildomų 3 000 Lt atstovavimo išlaidų, kurias turėjo nukentėjusieji. Šios išlaidos yra pagrįstos advokato išrašytais pinigų priėmimo kvitais (t. 9, b. l. 259-262, t. 10) ir atsižvelgiant į bylos apimtį bei advokato darbo sąnaudas, teismo posėdžių skaičių nėra aiškiai per didelės. Todėl šios išlaidos priteistinos iš nuteistojo S. B. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinio proceso metu šioje byloje buvo paskirta ekonominė ekspertizė (t. 10, b. l. 132-138). Už šios ekspertizės atlimimą iš Lietuvos apeliacinio teismo lėšų UAB „Euristika“ buvo sumokėta 21 420 Lt (t. 10, b. l. 170-171). Iš bylos medžiagos matyti, kad šią ekspertizę atlikti nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 8 d. nutartyje. BPK 105 straipsnio 1 d. numatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia ekspertizė turėjo būti atlikta ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmiau paminėta ekspertizė apeliacinės instancijos teisme buvo atlikta ne nuteistojo iniciatyva, o teismo. Esant šioms aplinkybėms, už minėtos ekspertizės atlikimą UAB „Euristika“ sumokėtos proceso išlaidos iš nuteistojo S. B. nepriteisiamos.

Dėl bausmės skyrimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl S. B. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir S. B. pripažinusi kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Respublikos įstatymo (Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) ir pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, skiria nuteistajam naują bausmę.

BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, ir jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje, vadovaujantis BK bendrosios dalies nuostatomis. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, jog už šią nusikalstamą veiką kaltininkui gali būti skiriamas laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra nustatyta S. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojo V. G. parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. B. dirba, turi šeimą (du nepilnamečius vaikus), tačiau linkęs nusikalsti (anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs; jam buvo taikytas organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas). Skiriant bausmę svarbu atsižvelgti ir į tai, jog pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltininką. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmės rūšį arba sumažinti laisvės atėmimo bausmės trukmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

Atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko (tęsiasi jau daugiau nei šešerius metus), nuosprendis apeliacinės instancijos teisme priimamas jau trečią kartą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, kas prieštarauja teisinės valstybės principui, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Tokiu atveju pripažįstama, jog bausmės mažinimas ar vien tik pripažinimas kaltu, yra pagrindinės ir tinkamos priemonės, kadangi bausmės, o kartu ir baudžiamosios teisės tikslų pasiekimo galimybė bei prasmingumas praėjus ilgam laikui po nusikaltimo padarymo turi būti apsvarstomi, atsižvelgiant į viešą interesą dėl teisingo ir operatyvaus proceso bei persekiojamo asmens teisės ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo pusiausvyros pasiekimo būtinumo. Tai ne kartą yra konstatuota tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Einarsson v. Iceland, Nr. 22596/93, 1995 m. balandžio 5 d.; Beck v. Norway, Nr. 26390/95, 2001 m. birželio 21 d.; Wejrup v. Denmark, Nr. 49126/99, 2002 m. kovo 7 d., Tam?s Kov?cs v. Hungary, Nr. 67660/01, 2004 m. rugsėjo 28 d.; Ohlen v. Denmark, Nr. 63214/00, 2005 m. vasario 24 d.; Bochev v. Bulgaria, Nr. 73481/01, 2008 m. lapkričio 23 d.), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (2007 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007; 2009 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, jog BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos minimalios bausmės paskyrimas S. B. atitiktų bausmės paskirtį bei teisingumo principo reikalavimus ir neprieštarautų tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuotiems bausmės skyrimo principams tais atvejais, kai bylos nagrinėjimas užsitęsia ilgą laiką. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, S. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje (Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) padarymą, skiriama įstatymo sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad S. B. padarė sunkų nusikaltimą, savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažįsta, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Teisėjų kolegijos nuomone, esant pirmiau paminėtoms visoms aplinkybėms, S. B. taikyti BK 54 straipsnio 3 d. nuostatų ir jam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nėra pagrindo.

Nors byloje nenustatyta S. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuotus bausmės skyrimo tais atvejais, kai bylos nagrinėjimas užsitęsia ilgą laiką, principus, bausmės paskirtį, tikslus bei teisingumo principą už nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje padarymą S. B. skiriama straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, artima laisvės atėmimo bausmės minimumui. S. B. nuteistas už turto prievartavimą ir savavaldžiavimą, padarytus esant idealiosios nusikalstamų veikų sutapties atvejui. Atsižvelgiant į tai, bausmė bendrinama vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu apėmimo būdu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl S. B. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

S. B. pripažinti kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) ir jį nuteisti laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

S. B. pripažinti kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir S. B. paskirti subendrintą galutinę bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo S. B. sulaikymo dienos. S. B. į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2005 m. sausio 25 d. iki 2006 m. kovo 3 d.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš S. B. priteistas civilinis ieškinys 310 000 Lt Z. A. ir D. A. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Priteisti iš S. B. Z. A. ir D. A. 50 000 Lt turtinei žalai atlyginti ir po 15 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

Iš S. B. priteisti 7 000 (septynis tūkstančius Lt) Lt atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam Z. A. ir 6 000 (šešis tūkstančius Lt) D. A. .

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.