Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-02-10 · Administracinė byla Nr. I-216-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-02-10
Bylos Nr.
I-216-142/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-08152-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
M. R.
Atsakovas
Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Advokatai
Remigijus Kalašnykas
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-216-142/2015Proceso Nr. 3-61-3-08152-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 74(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui M. R., pareiškėjo atstovui advokatui Remigijui Kalašnykui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovams Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. R. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 7S-949 ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. 13 500,30 Lt. Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota (sumažinta) vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais. Pareiškėjo nuomone, Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, pensijos nepriemoka pareiškėjui turi būti grąžinta. Tačiau Kalėjimų departamentas atsisako tą padaryti. Dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka yra pareiškėjo turtinis praradimas, kuris turi būti pripažintas jo teisių pažeidimu ir šis pažeidimas turi būti deramai pašalintas.

Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 30–32). Paaiškino, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Vėliau pareiškėjas turėjo pagrindo manyti, kad valstybę atstovaujančios institucijos priims atitinkamus sprendimus, kuriais bus pašalinti neigiami nekonstitucinio teisės akto sukelti padariniai. Be to, jo pažeistos teisės gynybą apsunkino teisinis neaiškumas, nes tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino tokios teisės gynybos terminus ir tvarką.

Teisme pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė tenkinti.

Kalėjimų departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–14, 39–41). Paaiškina, kad Kalėjimų departamentas skiria, moka ir perskaičiuoja valstybines pensijas griežtai laikydamasis įstatymų ir kitų teisės aktų. Todėl ir pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis galiojančiomis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurios vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Kol Seimas nepriėmė teisės akto dėl teisinių pasekmių, kilusių taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl pensijos išmokėjimo kreipėsi praleidęs skundo padavimo terminą, vadovaujasi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 m. Mano, kad nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą. Prašo atidėti bylos nagrinėjimą, kol bus nustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 33–34, 43–44). Paaiškina, kad Kalėjimų departamento paskirtų valstybinių pensijų mokėjimo funkciją perėmė tik nuo 2013 m. sausio 1 d. Nuo šios datos pareiškėjui mokama valstybinė pensija nebuvo mažinama pagal ginčo metu galiojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Mano, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui skundo padavimo terminą.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Skundo padavimo terminas atnaujintinas. Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 15) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo mokama sumažinta, t. y. perskaičiuota vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija, Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (b. l. 17–20). Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pareiškėjas su 2013 m. lapkričio 15 d. prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 21). Kalėjimų departamentas 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 7S-949 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjo prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad sumažintą pensiją mokėjo vadovaudamasis galiojančiais įstatymais (b. l. 16).

Taigi ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo ir Kalėjimų departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl kreipimosi į teismą terminų.

Gindamas teisę atgauti neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos dalį, pareiškėjas kreipėsi į teismą. LVAT, nagrinėdamas tokio pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 13 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Taip pat LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Taigi pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus vėliausiai tapo žinoma po 2010 m. vasario 18 d. (b. l. 22), kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Todėl į teismą kreipdamasis tik 2013 m. gruodžio 27 d., praleido skundo padavimo terminą.

Remiantis nurodyta teismų praktika, 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, kad paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, 2014 m. spalio 27 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, nurodyti objektyvias termino praleidimo priežastis, jas pagrįsti įrodymais (b. l. 24–25). Pareiškėjas nurodyta teise pasinaudojo ir pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 30–32).

Teismas daro išvadą, kad procesinis skundo padavimo terminas atnaujintinas.

Asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasmę, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Tai reiškia, kad pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją, nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Taip pat Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pensijų gavėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jiems kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nurodytas aplinkybes pripažino objektyviomis kliūtimis skundui į teismą laiku paduoti ir sprendė, kad jos yra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teismas, įvertinęs tai, kad ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik minėtomis LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis, atsižvelgdamas į pareiškėjo elgesį ginant pažeistas teises (į Kalėjimų departamentą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2013 m. lapkričio 15 d. prašymu, t. y. per protingą terminą nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta pažeistos teisės gynimo tvarka ir terminai), pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, kad skundo padavimo teismui terminas atnaujintinas.

Dėl ginčo esmės.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo valstybinė pensija sumažinta vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Pareiškėjas ir skunde, ir teisme nurodė, kad prašo priteisti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių buvo pagrindas jo pensiją mažinti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Kalėjimų departamentas 2013 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 7S-949, 2013 m. lapkričio 29 d. pažymose Nr. LV-1563 ir Nr. 1564, taip pat atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 16–20).

Iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcijoje pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Nurodytų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Teismui atnaujinus skundo padavimo teismui terminą, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Taigi pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Atsakovas pateikė teismui 2013 m. lapkričio 29 d. pažymą Nr. LV-1564 apie valstybinės pensijos mokėjimą 2010–2012 m., kurioje nurodė, kad dėl Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalies taikymo pareiškėjui neišmokėta 13 500,30 Lt (b. l. 19–20), taip pat nurodė ir atsiliepime į skundą (b. l. 12). Pareiškėjas neginčijo šios pažymos duomenų teisingumo, priešingai, rėmėsi ja paduodamas skundą teismui. Teismui taip pat nėra pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino valstybinę pensiją apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Taigi dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjui iš viso neišmokėta 13 500,30 Lt valstybinės pensijos.

LVAT teisėjų kolegija 2014 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 išaiškino, kad pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-86 redakcija), Kalėjimų departamento asmeniui paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimo funkcija yra pavesta VSDFV Vilniaus skyriui (VSDFV 2013 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. V-54). Nurodytų teisės normų nustatytas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo administravimas reiškia, kad šių pensijų mokėjimo administravimo funkcija be jokių išimčių perėjo VSDFV Vilniaus skyriui. Savo ruožtu tai reiškia, kad būtent ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2013 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą. Todėl dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl valstybinę pensiją mokančios institucijos neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo pensiją neleistinai perskaičiavus pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, o jis, manydamas, kad jam taikoma teisės norma pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Dėl skundžiamo sprendimo.

Skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek juo atsisakyta išmokėti pareiškėjui dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, nes toks atsisakymas išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatoms, todėl naikintinas, kaip nepagrįstas. Kitos sprendimo dalies, kurioje pareiškėjui pateikiami informacinio pobūdžio duomenys, nėra teisinio pagrindo naikinti.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Atnaujinti M. R. skundo padavimo terminą.

Pareiškėjo M. R. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 7S-949 dalį, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, pareiškėjo M. R. naudai 3 909,96 Eur (13 500,30 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasMargarita StambrauskaitėHalina Zaikauskaitė