Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-199-238/2012;

Teisėja I. Sabaitienė Teisminio proceso Nr. 65-2-0045-07;

2012 m. kovo 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam V. Š., jo gynėjui Rimgaudui Černiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 246 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. Š. civiliniam ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas – „Hanza lizingas“) priteista 6875,38 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. pagal BK 246 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2002-06-28 UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas - „Hanza lizingas“) Kauno atstovybėje, esančioje Kaune, Maironio g. 28, su UAB „Swedbank lizingas“ (į. k. 1156806, reg. Vilniuje, Geležinio Vilko g. 18A), atstovaujama L. K., sudarė ir pasirašė pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. 5024177 dėl automobilio „Ford Mondeo“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 59284 Lt vertės, pirkimo, siekiant užtikrinti įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas“ įvykdymą, iki 2005-06-30 buvo nustatytas priverstinis įkeitimas kilnojamajam daiktui – transporto priemonės „Ford Mondeo“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau jis, nemokėdamas įmokų ir gavęs 2004-09-22 įspėjimą Nr. 01-30-1721 „Dėl vienašališko sutarties nutraukimo“ iš kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ ir 2005-03-07 iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartį Nr. 678/204 dėl transporto priemonės „Ford Mondeo“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) arešto ir perdavimo kreditoriaus žinion, laikotarpiu nuo 2002-06-28 iki 2007-10-04, tiksliau nenustatytu laiku, neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims įkeistą ir areštuotą bei jam patikėtą ir jo žinioje buvusį kilnojamąjį turtą – automobilį „Ford Mondeo“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip UAB „Swedbank lizingas“ padarė 13276,12 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas tenkinamas.

Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamojo kodekso 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pažymėtina, jog Baudžiamajame kodekse numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (toliau – Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą nuosprendį pripažinti V. Š. kaltu padarius BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. Š. perleido areštuotą automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Pažymėtina, kad pagal BK 246 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą turtą arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Taigi asmenys baudžiamojon atsakomybėn pagal aptariamą baudžiamąjį įstatymą gali būti traukiami tik už: 1) aprašyto, 2) areštuoto arba 3) turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas: a) paslėpimą, b) sunaikinimą, c) sugadinimą arba d) neteisėtą perleidimą kitam asmeniui. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog 2002-06-28 V. Š. sudarė pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartį su UAB „Swedbank lizingas“ dėl automobilio „Ford Mondeo“ įsigijimo. Pagal šią pirkimo sutartį finansinių prievolių užtikrinimui automobilis iki 2005-06-30 buvo įkeistas. Tai patvirtina priverstinio įkeitimo lakštas Nr. 01620030002781, 2003-03-14 įregistruotas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje (t. 1, b. l. 109-110). Dėl V. Š. nevykdomų įsipareigojimų 2004-09-22 pranešimu dėl vienašališko sutarties nutraukimo UAB „Swedbank lizingas“ nutraukė sutartį su apeliantu ir pareikalavo iki 2004-09-27 perduoti UAB „Swedbank lizingas“ įkeistą automobilį „Ford Mondeo“ (t. 1, b. l. 10). Tenkindamas kreditoriaus pareiškimą, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismas 2005-03-07 nutartimi, automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) areštavo ir jį perdavė UAB „Swedbank lizingas“ žinion. Ši teismo nutartis buvo išsiųsta V. Š. ir jam įteikta 2005-03-12 (t. 1, b. l. 115). Nutarčiai įsiteisėjus, ji buvo pateikta vykdyti antstoliui R. Stanislauskui, kuris nustatęs, kad V. Š. automobilį yra pardavęs Rusijos Federacijos piliečiui, 2007-10-04 surašė išieškojimo negalimumo aktą. Iš šių faktinių bylos aplinkybių matyti, jog apeliantas apie aptariamo kilnojamojo daikto areštą sužinojo 2005-03-12 ir tik nuo šios momento pastarojo daikto negalėjo neteisėtai perleisti. Tačiau išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2005-03-12 sužinojęs, jog automobilis „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra areštuotas, V. Š. jį neteisėtai perleido, nesurinkta. Apelianto kaltė dėl neteisėto automobilio perleidimo revizuojamame nuosprendyje buvo grindžiama antstolio R. Stanislausko parodymais, V. Š. paaiškinimu baudžiamojoje byloje, kad areštuotą automobilį jis perleido Rusijos Federacijos piliečiui ir 2007-10-04 išieškojimo negalimumo aktu vykdomojoje byloje Nr. 070/07/00218 (t. 1, b. l. 62-63). Kolegijos nuomone, vien tik šie įrodymai nepatvirtina faktų, kad: 1) automobilis buvo perleistas kitam asmeniui ir 2) automobilis buvo perleistas jau po Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005-03-07 nutarties, kuria jis buvo areštuotas, įteikimo apeliantui dienos.

Kaip minėta, apeliantas buvo kaltinamas neteisėtai perleidęs automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kitam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi ir sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog sąvoka “perleidimas” yra apibendrinanti, civilinėje teisėje reiškianti nuosavybės teisės perdavimą kitam asmeniui, o taip pat vienas iš būdų įgyvendinti savininkui savo disponavimo teisę tiek už atlyginimą, tiek ir neatlygintinai. Perleidimo teisė gali būti realizuota per įvairias sandorių rūšis: pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų ir kt. Nors vykdant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005-03-07 nutartį V. Š. antstoliui R. Stanislauskui iš tiesų buvo nurodęs, jog automobilį pardavė Rusijos piliečiui, tačiau vien tik šio paaiškinimo įrodinėjant automobilio nuosavybės teisių perėjimą kitam asmeniui, kolegijos nuomone, nepakanka. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis paaiškino, jog iš tiesų automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis ne pardavė, o perdavė Rusijos piliečiui, kad jis galėtų jį parduoti užsienyje, tačiau to padaryti minimam asmeniui nepavyko. Kolegija sutinka su šių nuteistojo parodymų kritišku vertinimu pirmosios instancijos teisme, tačiau pažymi, jog jų iš dalies objektyviai nepaneigia faktas, kad 2009-08-09 vis dėlto automobilis „Ford Mondeo“ ir visi dokumentai UAB „Swedbank lizingas“ buvo perduoti, t.y. automobilis realiai buvo grąžintas kreditoriui. Byloje nesurinkta ir kitų neginčytinų įrodymų (sandorių, duomenų apie transporto priemonės išregistravimą ar įregistravimą VĮ „Regitroje“ ar kitose valstybėse ir pan.), jog buvo perleistos būtent nuosavybės (disponavimo) teisės į minimą kilnojamąjį daiktą kitam asmeniui. Be to, net ir darant prielaidą apie automobilio neteisėtą perleidimą, byloje nėra jokių įrodymų, kad toks sandoris buvo įvykdytas būtent po Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005-03-07 nutarties įteikimo apeliantui 2005-03-12. Kolegija pažymi, jog nuo šios aplinkybės priklauso ne tik BK 246 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio - objektyvios pusės (ar buvo perleistas areštuotas automobilis) būtinas nustatymas, bet ir laikas, nuo kurio skaičiuojama apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už nesunkų nusikaltimą (BK 95 straipsnis).

Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatytas faktas, kad apeliantas „perleido“ turtą, kada tai padarė ir kam. Taip pat nepatvirtinta ta aplinkybė, kad toks veiksmas atliktas su „areštuotu“ turtu. Taigi įvertinusi visus byloje esančius duomenis, kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje nepagrįstai padaryta išvada, kad laikotarpiu nuo 2002-06-28 iki 2007-10-04, V. Š. neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims įkeistą ir areštuotą bei jam patikėtą ir jo žinioje buvusį kilnojamąjį turtą - automobilį „Ford Mondeo“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip UAB „Swedbank lizingas“ padarė 13276,12 Lt turtinę žalą. Dėl šių aplinkybių konstatuojama, jog V. Š. veikoje nėra būtinųjų BK 246 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių (objektyviosios pusės). Nesant bent vieno būtinojo nusikaltimo sudėties požymio, nėra ir pačios nusikaltimo sudėties, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad V. Š. padarė BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bei nepagrįstai skyrė jam bausmę. Dėl šių aplinkybių konstatuojama, jog Kauno rajono apylinkės teismo 2009-11-30 nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

LR BPK 3 straipsnyje išdėstytos aplinkybės, kurioms esant baudžiamasis procesas negalimas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 2 dalis numato, kad jeigu BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį.

LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas numato, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esant šioms aplinkybėms, Kauno rajono apylinkės teismo 2009-11-30 nuosprendis, kuriuo V. Š. nuteistas pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, panaikinamas ir jo atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis. V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 246 straipsnio 1 dalį išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Baudžiamoji byla ir baudžiamasis procesas nutraukiamas. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Kaip minėta anksčiau, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras pateikė naują kaltinimą ir jame pakeitė V. Š. veikos faktines aplinkybes, nurodydamas naują veikos objektyvų požymį (vietoje neteisėto areštuoto turto perleidimo kitiems asmenims nurodė, jog areštuotas turtas buvo paslėptas). Kolegija pažymi, kad BK 246 straipsnyje numatytas areštuoto turto paslėpimas ir jo neteisėtas perleidimas kitiems asmenims yra dvi alternatyvios netapačios veikos, todėl kiekvieną jų reikia inkriminuoti ir įrodinėti atskirai. Pagal suformuotą teismų praktiką dėl apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribų ir kaltinimo pakeitimo apeliacinės instancijos teisme santykio yra laikoma, jog nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiu atveju būtina atsižvelgti į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Jos nustatomos remiantis apeliacinio skundo turiniu, kuris apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus ir jų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą. Ši byla apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama tik pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pagrindiniai skunde keliami klausimai yra dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo apelianto veiksmuose bei netinkamo įrodymų vertinimo. Kiti proceso dalyviai šioje byloje apeliacinių skundų nepadavė. Aiškindama apeliacinio skundo ribų sąvoką, teismų praktika laikosi pozicijos, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-13 nutartis Nr. 2K-243/2007). Nagrinėjamoje byloje tokių skundų nebuvo paduota, o iš nuteistojo apeliacinio skundo negalima pasakyti, kad buvo prašoma pakeisti atskiro įrodinėjimo reikalaujančias veikos faktines aplinkybes: vietoj automobilio perleidimo nežinomiems asmenims inkriminuojant, kad automobilis buvo paslėptas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog nesant byloje prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinių skundų, faktines veikos aplinkybes keičiantis prokuroro prašymas V. Š. pakeisti kaltinimą viršytų apeliacijos ribas, pažeistų BPK 320 straipsnio 3 dalį. Todėl skundžiamas nuosprendis patikrintas pagal kaltinajame akte ir nuosprendyje V. Š. suformuluotą kaltinimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendė:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendį, kuriuo V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda ir kuriuo civiliniam ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas - „Hanza lizingas“) iš V. Š. priteista 6875,38 Lt turtinei žalai atlyginti.

Priimti naują išteisinamąjį nuosprendį ir V. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamąjį procesą ir baudžiamąją bylą nutraukti. Civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas - „Hanza lizingas“) ieškinį V. Š. dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.