- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-29
- Bylos Nr.
- 2A-424-611/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė, Andžej Maciejevski (pran.)
- Pareiškėjas
- A. L., A.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, UAB „Nemenčinės statyba“, Valstybinei, Vilniaus apskrities Valstybinė
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, UAB „Nemenčinės statyba“ ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas įgyjamosios senaties pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1974-06-12 gimė ir augo bute Nr.2, esančiame (duomenys neskelbtini). Šiame bute nuo 1973-04-02 gyveno ir 2002-05-22 mirė jo tėvas A. L. su motina R. L., kuri mirė 1991-03-14. Nurodė, kad nežino, kam iš tėvų butas buvo skirtas. Kai mirė motina, pareiškėjui buvo 16 m., o kai tėvas – 28. Tėvas jokių buto dokumentų neturėjo. Butą suteikė tarpkolūkinis ūkis, jame dirbo tėvas. Kolūkinės organizacijos pastatai niekad nebuvo valstybinė nuosavybė, o pajinė. Šitas namas ne valstybinė, o individuali iš pajininkų rinkliavos. Šį butą pareiškėjas valdo ir naudojasi juo nuo 1990 m., tačiau butas nėra teisiškai įregistruotas jo vardu. Nuo 1990 m. šį butą visą laiką valdo ir juo naudojasi atvirai ir nepertraukiamai kaip savu, jis yra sąžiningas ir teisėtas valdytojas. Kadangi Nemenčinės seniūnija parašė, kad šis butas priklausė Nemenčinės Tarpkolūkinei statybinei organizacijai, 2009-03-05 registruotu laišku pareiškėjas kreipėsi į UAB „Nemenčinės statyba“, kuri žodžiu paaiškino, kad butas jai niekada nepriklausė, o raštu atsakyti atsisakė. Pareiškė, kad nėra LR CK nurodytų apribojimų įsigyti šį butą jo nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad valstybinė nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu. Ginčo butas buvo žinybinis ir priklausė buvusiai Tarpkolūkinei statybinei organizacijai. Ši organizacija administravo jos balanse esančius butus gyvenamajame name ((duomenys neskelbtini)), kurie buvo valstybės turtas, ir ji buvo atsakinga už jų pardavimą teisės aktų reikalavimus atitinkantiems asmenims, t.y. perleidimą privačion nuosavybėn. Įgyvendinant LR Butų privatizavimo įstatymą organizacija leido privatizuoti nuomojamą butą Nr.l J. V.. Šiuo atveju, galima daryti išvadą, kad butas Nr.2 buvo neprivatizuotas, todėl liko valstybės nuosavybės objektu. Nurodė, jog pareiškėjas turėjo kreiptis ir privatizuoti butą. Pažymėjo, kad viešame registre neįregistruotas turtas kaip valstybinis. Jis nesukuria nuosavybės teisės, tik išviešina apie turtą. Sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 (1) str. 4 p.). Įgyjamąją senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (LR CK 4.69 str. 3 d.). Šiuo atveju, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas negali įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisės į valstybei priklausantį butą.
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemenčinės miesto seniūnija atsiliepimu į pareiškimą nurodė, jog neprieštarauja, kad pareiškėjas ginčo butą įgytų nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį. Suinteresuotasis asmuo nurodė, kad ginčo butas buvo žinybinis ir priklausė Tarpkolūkinei statybos organizacijai. Šiame bute iki mirties gyveno A. L. ir R. L.. Šiuo metu bute gyvena jų sūnus A. L.. Butų privatizavimo metu minėtas butas privatizuotas nebuvo, Tarpkolūkinė statybos organizacija neperdavė jo į UAB „Nemenčinės komunalininkas“ balansą, todėl šiai dienai butas neapskaitomas seniūnijos balanse.
UAB „Nemenčinės statyba“ atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareikštu reikalavimu nesutinka, nes UAB „Nemenčinės statyba“ yra įregistruota 1997-05-16 ir jokių sąsajų su Nemenčinės Tarpkolūkine statybos organizacija neturėjo ir neturi. Pažymi, kad nekilnojamasis turtas – ginčo butas, niekada nepriklausė ir nepriklauso jų įmonei.
Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios procesines teise ir pareigas perėmė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad pagal CK 4.69 str. 3 d., įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą. Pagal LR Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. (Butų privatizavimo įstatymo 4 str. l d., 1991-05-28 redakcija). Pabrėžė, jog pareiškėjas iki 2001-01-01 turėjo teisę privatizuoti butą, priklausantį Tarpkolūkinei statybinei organizacijai. Jeigu ne visi daugiabučio namo butai privatizuoti, vienas žemės sklypo, suformuoto prie tokio namo, bendraturtis yra valstybė. Pareiškėjui privatizavus butą, jis įgis teisę įsigyti žemės sklypo dalį. Jeigu gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys arba įrenginys (statiniai arba įrenginiai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu (pagrindiniu daiktu), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiu atveju mokėjimo suma bendraturčiams paskirstoma proporcingai kiekvieno jų perkamai žemės sklypo daliai. Kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškimą atmetė ir priteisė iš pareiškėjo A. L. 17,25 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad VĮ Registrų centre yra įregistruotas nekilnojamasis daiktas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pareiškėjas A. L. šiame bute savo gyvenamąją vietą deklaravo 1990-12-07. Jo tėvai mirę. Nemenčinės miesto seniūnijos 2009-02-18 pažyma Nr.5-11-(2.8) patvirtina, kad seniūnijos dokumentų fondo 1973-1990 metų buto kortelių ir įregistravimo kortelių bylose nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini)., buvo ir yra įregistruoti asmenys: 1) A. L., įrašytas 1973-04-02, mirė 2002-05-22; 2) R. L., įrašyta 1973-09-13, mirė 1991-03-14; 3) R. P., įrašytas 1977-11-22/1982-05-31, išvyko į armiją, 1985-04-25 išvyko į Vilnių; 4) A. L., gyveno nuo gimimo, įrašytas 1990-12-07, 1982-09-27 išvyko į Pabradę; butas buvo žinybinis ir priklausė buvusiai Tarpkolūkinei organizacijai (Mežkolchozstroj) adresu (duomenys neskelbtini); kitų duomenų apie šį butą seniūnija neturi.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir pareiškėjo paaiškinimus, padarė išvadą, kad 1990 m. pareiškėjas negalėjo būti asmeniu, kuris turėjo teisę privatizuoti ginčo butą, nes jam tuo metu buvo 15 metų, buvo gyvi jo motina ir tėvas, kuriam ir buvo suteiktas butas. Mirus motinai jis vėl gi netapo buto valdytoju, nes butą valdė jo tėvas. Todėl akivaizdu, kad iki tėvo mirties pareiškėjas negalėjo būti nuo 1990 m. sąžiningu turto valdytoju ir realiu, ir atitinkančiu CK 4.68-4.71 str. nustatytas sąlygas asmeniu. A. L. buvo turto valdytojas tik po tėvo mirties, t.y. nuo 2002-05-22, todėl teismas konstatavo, kad nesant LR CK 4.68 str. 1 d. nustatyto 10 metų valdymo termino, negalimas pareiškimo tenkinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms – kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Teismas konstatavo, kad butų privatizavimo metu minėtas butas privatizuotas nebuvo, Tarpkolūkinė statybos organizacija neperdavė jo į UAB „Nemenčinės komunalininkas“ balansą, todėl šiai dienai butas neapskaitomas seniūnijos balanse. Iš 1992 m. privatizuojamų butų pirkimo- pardavimo sutarčių byloje esančios Valstybinės akcinės statybos įmonės „Nemenčinė“ ir J. V. 1992-08-21sutarties ir prie jos esančių visų dokumentų kopijų matyti, kad 1992-08-21 J. V. privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), butas buvo įkainotas ir už jį sumokėtas valstybinis mokestis, kas įrodo, kad ginčo buto dalis nebuvo įtraukta į organizacijos balansą. Teismas nurodė, kad pagrįstas suinteresuoto asmens teiginys, kad pastato dalies savininkė buvo valstybė, kas reiškia, kad pagal CK 4.69 str. 3 d. tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Kai asmuo prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamosios senaties faktą, teismas turi patikrinti visas įstatymų nustatytas sąlygas, būtinas turtui pagal šį institutą įgyti. Tai, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta minėta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį. Nurodo, kad ginčo butas nėra ir niekada nebuvo Lietuvos Respublikos valstybei ar Vilniaus rajono savivaldybei priklausantis daiktas, niekada nebuvo registruotas kito asmens vardu, todėl pagal CK 4.69 str. 3 d. pareiškėjas įgijo pagal įgyjamąją senatį. Pažymi, kad butas nėra teisiškai įregistruotas jo vardu, nors jame gyvena ir juo naudojasi atvirai ir nepertraukiamai, kaip savu, yra sąžiningas ir teisėtas šio buto valdytojas. Tarpkolūkinė statybinė organizacija, kuri savo darbuotojams pastatė šį butą, niekada nebuvo valstybinės nuosavybės įmonė, jos turtas niekada nepriklausė valstybei – turtas sukooperuotas iš pajininkų įnašų ir priklausė pajininkams. Pareiškėjo tėvai buvo šios organizacijos nariai, jos turto pajininkai ir darbuotojai. Pabrėžė, kad nepretenduoja į žemę, ant kurios stovi namas. Be to, nurodo, kad teismas nepagrįstai ir šališkai į bylos nagrinėjimą įtraukė Vilniaus apskrities VMI, o jos prašymu suinteresuotu asmeniu į bylos nagrinėjimą nepagrįstai įtraukė Vilniaus apskrities viršininko administraciją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagal 1964 m. Civilinį kodeksą, turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms - kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Taigi ginčo butas kaip tarpkolūkinės organizacijos turtas yra valstybės nuosavybės objektas. Nurodė, kad tarpkolūkinė organizacija administravo jos balanse esančius butus gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo valstybės turtas. Ši įmonė buvo atsakinga už jų pardavimą teisės aktų reikalavimus atitinkantiems asmenims, t.y. perleidimą privačion nuosavybėn. Įgyvendinant Butų privatizavimo įstatymą, tarpkolūkinė organizacija leido privatizuoti nuomojamą butą Nr.1 J. V.. Daro išvadą, kad butas Nr.2 buvo neprivatizuotas, todėl liko valstybės nuosavybės objektu. Pabrėžia, kad atstovauja valstybei apskaitant bešeimininkį turtą. Šiuo atveju, nagrinėjant bylą, kurioje sprendžiamas galimai bešeimininkio turto nuosavybės klausimas, turi dalyvauti institucija, kuri atstovauja valstybei administruojant tokį turtą. Nagrinėjant bylas pagal pareiškimus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į pastatus, statinius, įrenginius, jų dalis, esančius valstybinės žemės sklypuose, teismo sprendimas gali turėti įtakos apskrities viršininko administracijos, kaip valstybei atstovaujančios institucijos, teisėms ir pareigoms.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto pareiškimą, pripažino, kad pareiškėjo valdymo teisė į ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini)., nebuvo registruota viešame registre, nebuvo suėjęs LR CK 4.68 str. 1 d. nustatytas 10 metų valdymo terminas, be to, pripažino, kad pareiškėjas negalėjo būti asmeniu, turinčiu teisę privatizuoti ginčo butą, o ginčo buto savininke buvo valstybė. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, nurodo, kad ginčo butas niekada nebuvo valstybei ar Vilniaus rajono savivaldybei priklausantis daiktas, niekada nebuvo registruotas kito asmens vardu. Anot apelianto, tarpkolūkinė statybinė organizacija niekada nebuvo valstybinės nuosavybės įmonė, jos turtas niekada nepriklausė valstybei. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentais, tačiau jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo.
Pagal viešo registro duomenis nuosavybės teisės į ginčo butą, esantį Ežero g.8-2, Nemenčinėje, Vilniuje, nėra įregistruotos (b.l.3), tačiau tai savaime nereiškia, kad šis butas niekam nepriklauso. Šis butas priklausė Tarpkolūkinei statybinei organizacijai (b.l.7) ir kaip nurodė pats pareiškėjas, šioje organizacijoje dirbo pareiškėjo tėvas ir butas buvo suteiktas gyventi pareiškėjo tėvams 1973 m.. Pareiškėjas gimė 1974 metais, 1990-12-07 deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute (b.l.4).Šiame bute gyveno pareiškėjo tėvai – motina R. L. iki savo mirties 1992-03-11, o tėvas A. L. iki savo mirties 2002-05-22 (b.l.4-5, 7). Taigi, tik nuo 2002-05-23 pareiškėjas vienas naudojosi ir valdė minėtą butą. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad būtent jis kaip savininkas valdė minėtą butą jo tėvui A. L. esant gyvam nuo 1990 metų iki 2002-05-22, o ne kaip tėvo šeimos narys. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis ne mažiau kaip 10 metų valdė butą kaip nuosavą, t.y. neįrodė LR CK 4.68 str. 1 d. nustatytos būtinosios 10 metų nepertraukiamo kaip savo daikto valdymo sąlygos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo butas nėra besavininkis turtas. Kaip jau minėta, ginčo butas priklausė Tarpkolūkinei statybinei organizacijai, kuri buvo šio buto savininkė ir pagal tuo metu galiojančio 1964 m. LR CK (redakcija, galiojusi iki 1994 m.) 102 str., 103 str. tik išimtinai minėta organizacija galėjo disponuoti ginčo butu. Taigi, butas nebuvo valstybės nuosavybė. Pagal bylos duomenis tiesioginės informacijos apie ginčo buto nuosavybės teisės pasikeitimą nėra (b.l.33, 58), tačiau to paties namo, esančio (duomenys neskelbtini) buvo privatizuotas J. V. pagal 1992-08-21 sutartį (b.l.59-60), butą jai pardavė VASĮ „Nemenčinė“, vadovaudamasi VASĮ „Nemenčinė“ rajono (miesto) valdybos 1992-06-22 sprendimu Nr.72. Kadangi abu butai Nr.1 ir Nr.2 anksčiau priklausė tai pačiai organizacijai – Tarpkolūkinei statybinei organizacijai, darytina išvada, kad ir pareiškėjo valdomas butas iš tarpkolūkinės statybinės organizacijos perėjo nuosavybėn VASĮ „Nemenčinė“, nesant kitokių įrodymų apie ginčo buto nuosavybės teisės pasikeitimą. Pareiškėjas tai paneigiančių įrodymų, išskyrus įrodymais nepagrįstą jo pareiškimą, kad butas niekad nepriklausė valstybei, nepateikė.
Taigi, iš byloje esamų įrodymų darytina išvada, kad ginčo butas iš tarpkolūkinės statybinės organizacijos perėjo VASĮ „Nemenčinė“ nuosavybėn, o po šios likvidavimo (pagal viešo registro duomenis ši įminė yra išregistruota) perėjo valstybės nuosavybėn. Todėl apelianto teiginys, kad šis butas nepriklauso valstybei, yra niekuo nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo buto savininku yra valstybė. Dėl nurodytų motyvų pagal LR CK 4.69 str. 3 d. pareiškėjas negali įgyti nuosavybės teisės į ginčo butą įgyjamąja senatimi, o pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui neįrodžius visų būtinų LR CK 4.68-4.71 str. nustatytų sąlygų nuosavybei įgyjamąja senatimi įgyti visumos buvimo, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad pareiškėjas neįgijo nuosavybės teisės į ginčo butą, todėl pagrįstai atmetė pareiškimą.
Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bylą suinteresuotais asmenimis patraukė Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir Vilniaus apskrities viršininko administraciją (pastarosios teises ir pareigas perėmė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos), yra nepagrįsti, kadangi minėtos institucijos turi teisinį interesą byloje, nes pareiškėjas pretenduoja į turtą, į kurį pretenduoja valstybė, o jo pareiškimo tenkinimo atveju jis įgytų teisę įsigyti dalį namų valdos žemės sklypo, esančio šalia ginčo namo. Be to, minėtų institucijų įtraukimas į bylą suinteresuotais asmenimis neįtakojo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nepaneigia teismo padarytų išvadų dėl apelianto pareiškimo. Todėl šis apelianto argumentas atmetamas.
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje esamus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.