Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. , J. M. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo

A. T. nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., šias bausmes ir Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2005 m. spalio 13 nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

J. M. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., dalį šios bausmės pridėjus prie Vilniaus m 1 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

V. V. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. 30 (trisdešimčiai) parų arešto.

Iš nuteistųjų A. T. , J. M. , V. V. ir A. B. solidariai priteista 710 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam T. V. . Be to, iš nuteistųjų A. T. ir A. B. solidariai priteista 396 Lt 90 ct gydymo išlaidų Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Šioje byloje taip pat nuteistas A. B. , dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. , J. M. ir V. V. nuteisti už tai, kad jie, kartu su A. B. , padarė viešosios tvarkos pažeidimą, t.y. viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. A. T. dar nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su A. B. , atlikdamas tuos įžūlius veiksmus, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo žmogų. Šias nusikalstamas veikas nuteistieji padarė tokiomis aplinkybėmis:

Naktį iš 2005 m. liepos 29 d. į 30 d. A. T. , J. M. , V. V. ir A. B. vartojo alkoholinius gėrimus ir apie 3 val. nakties atėjo į Vilniaus m. Justiniškių g. 3 esančią parduotuvę „Naktida“, joje nusipirko alaus ir toliau girtavo šalia parduotuvės. Tuo metu iš parduotuvės išėjo nukentėjusieji T. V. ir A. M. . Prie T. V. priėjo A. B. , o po to ir A. T. , kurie nukentėjusiojo paprašė cigaretės. T. V. atsisakius duoti A. T. vienintelę likusią cigaretę, A. T. ėmė jį keikti necenzūriniais žodžiais ir spyrė į šoną. T. V. ėmus bėgti, A. T. ir A. B. jį ėmė vytis, pargriovė ant žemės ir pradėjo spardyti nukentėjusiajam į galvą ir viršutinę kūno dalį. T. V. išsitraukus teisėtai laikomą 6 mm kalibro revolverį ir bandant juo apsiginti, prie jo dar pribėgo J. M. ir V. V. , kurie, A. T. ir A. B. toliau spardant nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį, patys ne mažiau kaip po vieną kartą spyrė T. V. į apatinę kūno dalį. Spardydami T. V. A. T. ir A. B. penkiais trauminiais poveikiais į galvą padarė odos nubrozdinimus kaktoje, muštines žaizdas su poodine kraujosruva dešinio antakio srityje, taškines kraujosruvas pakaušio ir kaktos odoje, poodinę kraujosruvą kairėje užausinėje srityje bei galvos smegenų sumušimą kaktinėse skiltyse, ir tokiu būdu dėl specialiais tyrimais nustatyto galvos smegenų sumušimo su ryškiais neurologiniais židininiais simptomais padarė nukentėjusiajam T. V. sunkų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas viešosios tvarkos pažeidimą, A. B. , prabėgdamas pro besišaukiančią pagalbos nukentėjusiąją A. M. , spyrė jai į krūtinę ir ši pargriuvo ant žemės. Jai bandant atsikelti, prie A. M. pribėgo A. T. , kuris irgi spyrė į krūtinę ir A. M. vėl parkrito. Jai vėl atsikėlus, A. T. vėl spyrė A. M. į krūtinę ir nukentėjusioji vėl parkrito. Šiais veiksmais A. T. ir A. B. padarė A. M. odos nubrozdinimą ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes nusikaltimų, už kuriuos jis nuteistas, nepadarė. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nekokybiškai ir šališkai. Nors prie visą parą veikiančios parduotuvės „Naktida“ nuolat būna nemažai žmonių, tačiau nebuvo bandoma nustatyti įvykio liudytojų. Viena iš tyrimo šališkumo priežasčių buvo paties nukentėjusiojo bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis, o teismo išvados turėjo būti pagrįstos kaltinamųjų kaltę neginčijamai patvirtinančiais įrodymais. Abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamųjų naudai. Tačiau šioje byloje šių principų nebuvo laikomasi. Teismas įrodymus įvertino šališkai, nes atmetė jo ir kitų kaltinamųjų parodymus, o pasirėmė nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais nekreipiant dėmesio į dėl jų kylančias abejones. Jo paties parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Jis parodė, kad nukentėjusiojo T. V. nemušė ir net nematė, kaip prasidėjo konfliktas. Stovėdamas prie parduotuvės su J. M. ir jo pažįstama, jis matė, kad prie nukentėjusiojo buvo priėjęs A. B. , o po to ir V. V. . Jis apsisuko tik išgirdęs šūvius, T. V. iš pistoleto šaudė į A. B. ir V. V. . Šaudydamas T. V. traukėsi atgal ir nugriuvo. Kai jis irgi pribėgo prie T. V. , šis nukreipė ginklą į jį ir iššovė. Vėliau striukėje jis rado skylę tarp kišenės ir užtrauktuko, o po pamušalu rado kulką, kurią pateikė tyrimui. Nors užduotyje atlikti tyrimą buvo nurodyta apie striukės pažeidimą dešinėje pusėje, paties tyrimo metu buvo apžiūrėta tik kairė pusė ir nustatyti kiti pažeidimai, nesusiję su šiuo įvykiu. Teisme striukė irgi nebuvo apžiūrėta, ir tai taip pat tapo priežastimi, dėl kurios buvo atmesti jo parodymai. Nuosprendyje dėstydamas jo parodymus, teismas praleido jų dalį apie tai, kad T. V. pradėjo šaudyti dar stovėdamas, o pargriuvo vėliau. Tačiau nurodė, kad po T. V. šūvio nugriuvo jis pats, nors tokių parodymų jis nedavė. Po T. V. šūvių bėgdamas iš įvykio vietos jis tikrai galėjo pastumti nukentėjusiąją A. M. . Kadangi viskas vyko labai greitai, šių aplinkybių jis negali tiksliai nurodyti, tačiau sumušti A. M. jis nenorėjo. Pagrindiniai įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, yra nukentėjusiųjų T. V. ir A. M. parodymai, tačiau būtent jie turėjo kelti abejonių, nes yra nenuoseklūs ir buvo keičiami tyrimo metu. Nukentėjusysis T. V. , po įvykio apklaustas tris kartus, buvo parodęs, kad kas, kiek ir kokius jam sudavė smūgius, jis negali nurodyti. Parodymų patikrinimo vietoje metu T. V. negalėjo pasakyti, kur stovėjo, kai jį mušė. Tai labai tikėtina, nes viskas vyko labai greitai, buvo blogas apšvietimas, o T. V. buvo girtas, nors tai ir bandė nuslėpti. Kad nukentėjusysis buvo stipriai išgėręs, patvirtina policijos pareigūno liudytojo D. V. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad sumuštas vaikinas buvo neblaivus, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, o jo kalba buvo nerišli. Teisminio nagrinėjimo metu pirmininkaujantysis teisėjas pakomentavo, kad tai buvo traumos pasekmės. Tačiau T. V. girtumą patvirtina ir kiti duomenys. T. V. asmens sveikatos istorijoje pažymėta, kad jis į ligoninę buvo pristatytas girtas. Apie tai, kad T. V. buvo išgėręs, ikiteisminio tyrimo metu buvo parodžiusi ir liudytoja M. L. . Po įvykio praėjus jau daugiau negu metams nukentėjusysis jau pripažino, kad buvo išgėręs, tačiau tuomet jis jau nurodė, kad jį mušė 4 vaikinai, o du iš jų jį mušė tik į apatinę kūno dalį. Tačiau apatinėje nukentėjusiojo kūno dalyje specialistai jokių kūno sužalojimų nenustatė, nors jie turėjo būti, jeigu į tas vietas iš tikrųjų būtų buvę spardoma. Tai reiškia, kad arba T. V. buvo visiškai girtas ir negali prisiminti įvykio aplinkybių, arba jis teismui melavo. Teisme jis dar parodė, kad šaudydamas viena ranka buvo užsidengęs veidą ir tik jautė, kad jį muša daugiau negu du žmonės. Kas, kur ir kiek jam sudavė smūgių, nurodyti negalėjo. Nukentėjusioji A. M. iš pradžių irgi neigė alkoholinių gėrimų vartojimą. Iš pradžių ji parodė, kad prie T. V. priėjo vienas, o po to dar trys vaikinai ir pradėjo jį mušti. Vėliau ji parodė, kad T. V. spardė keturi ar penki vaikinai, tačiau kas, kiek ir kur sudavė smūgių, negalėjo nurodyti. Parodė, kad gali atpažinti tik pirmą priėjusį vaikiną, o kitų, sudavusių smūgius jai į krūtinę, atpažinti negali.Tačiau praėjus metams laiko nukentėjusioji jau galėjo nurodyti, kas ir kur jai sudavė. Liudytojas M. M. ikiteisminiame tyrime parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad negali pasakyti, ar vaikinai spėjo pribėgti prie T. V. , kai šis pradėjo šaudyti ir kad jis nugriuvo bėgdamas. Teisme M. M. negalėjo nurodyti, kiek žmonių mušė T. V. . Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad ligoninėje pamatė ir atpažino T. V. spardžiusius vaikinus, o teisme jau parodė, kad juos atpažino A. M. , o jis pats ten tik turėjo galimybę į juos įsižiūrėti. Ypač didelių abejonių teismui turėjo sukelti asmenų parodymai atpažinti. Apklausų metu nukentėjusieji ir liudytojai negalėjo nurodyti užpuolikų požymių, nurodinėjo, kad antrasis vaikinas buvo neaukšto ūgio, abejojo, ar galės tuos vaikinus atpažinti, nors ir matė, kaip jie į ligoninę pristatė sužeistą A. B. . Parodymų atpažinti metu T. V. atpažino jį (A. T. ) kaip asmenį, kuris prie jo priėjo antras, paprašė cigarečių, o T. V. atsisakius spyrė jam į šoną. Jį atpažino ir liudytojas M. M. . Nukentėjusysis ir liudytojas jį atpažino pagal ūgį. Tačiau iš parodymo atpažinti protokolų matosi, kad kitų rodytų atpažinti asmenų ūgis buvo 186 ir 180 cm, o jo ūgis yra 168 cm. Todėl jis mano, kad buvo atpažintas tik dėl šios priežasties. Jo nuomone, pirmąjį parodžius V. V. , nukentėjusysis ir liudytojas būtų atpažinę kaip tik V. V. , kuris kaip tik ir priėjo prie žmonių būrelio antrasis po A. B. . Būtent V. V. įvykio metu buvo apsirengęs mėlyna striuke, apie kurią buvo parodžiusi A. M. , tuo tarpu jo paties striukė buvo pilkos spalvos. Nukentėjusioji A. M. parodymo atpažinti metu nurodė, kad jis yra panašus į vaikiną, kuris antrasis priėjo prie T. V. , tačiau ji paaiškino, kad dėl blogo apšvietimo to vaikino veido nematė. Kitų parodymų atpažinti metu T. V. neatpažino A. B. ir J. M. , o nurodė į visai su įvykiu nesusijusius asmenis. Nors tai teismas įvertino kaip klaidą, jo nuomone, dėl to nebuvo galima remtis ir visais kitais parodymų atpažinti protokolais. Cigarečių prašymą pas nepažįstamus asmenis teismas įvertino priekabių ieškojimu. Tačiau A. B. , gavęs cigaretę, ramiai nuėjo. Antrasis priėjo būtent V. V. , o dėl ko kilo konfliktas, jis nežino. Jo manymu, jam buvo atsakyta necenzūriniais žodžiais ir po to ištrauktas pistoletas. Jis pats tuo metu stovėjo su J. M. ir jo pažįstama, tą patį patvirtino ir J. M. . Kai jis pats pribėgo prie kitų asmenų, jau buvo šaudoma, bet jis T. V. nemušė. Be to, jeigu jis ir būtų mušęs T. V. , tai dar nepatvirtintų, kad būtent jis sudavė tuos smūgiais, dėl kurių T. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Kaip jau buvo nurodęs, kitą nukentėjusiąją A. M. jis galėjo pastumti bėgdamas. Nors ikiteisminis tyrimas bandė nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, tačiau to padaryti nepavyko ir dėl tyrimo klaidų, ir dėl nukentėjusiųjų, siekiančių išvengti atsakomybės už ginklo panaudojimą, nenuoseklių parodymų. Šioje byloje yra dar dvi liudytojos, kurios nebuvo apklaustos nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Jų parodymai labai svarbūs, nes jos patvirtina jo parodymus ir paneigia kaltinimus, kad jis mušė nukentėjusiuosius. Šios liudytojos buvo įvykio vietoje ir viską matė. Tai J. M. pažįstama R. K. , stovėjusi kartu su juo ir J. M. , o taip pat R. T. , įvykių metu buvusi kitoje gatvės pusėje, tačiau irgi mačiusi įvykį. Šališkai įvertinęs išnagrinėtus įrodymus, teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu ir jis turi būti išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo abiejų nusikaltimų padaryme. Tačiau net ir darant prielaidą, kad jis padarė viešosios tvarkos pažeidimą, pagal BK 284 str. 1 d. jam paskirta bausmė yra per griežta. Kaltinime nurodytu metu jis nebuvo teistas, kitas apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas tik vėliau ir jau vykstant tyrimui šioje byloje. Tačiau tai teismas pripažino vos ne atsakomybę sunkinančia aplinkybe. BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Tuo tarpu jam teismas paskyrė didžiausią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su jo asmenybe, nebuvo įvertinta, kad paskyrus laisvės atėmimo bausmę jis neteks darbo ir negalės sukurti šeimos. Jo nuomone, teismas galėjo jam arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 str. ir atidėti bausmės vykdymą. Tai reiškia, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė jam neteisingą bausmę. Prašo apklausti šioje byloje liudytojas R. K. ir R. T. , teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį arba šį nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę arba atidėti šios bausmės vykdymą.

Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Teismo išvados, kad jis dalyvavo viešosios tvarkos pažeidime ir kad spardė nukentėjusįjį T. V. , nepagrįstos objektyviais įrodymais. Sprendžiant jo kaltės klausimą teismas nepaneigė jo versijos ir nenurodė, kodėl netiki jo parodymais. Be to, nuosprendyje neteisingai išdėstyti jo parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Šio tyrimo veiksmo metu jis buvo nurodęs, kad be jų (kaltinamųjų) ir nukentėjusiųjų kompanijų prie parduotuvės buvo dar vienas 5-6 asmenų būrelis. Tą patį jis parodė ir teisme, tačiau nuosprendyje šie jo parodymai iškraipyti. Teismas tinkamai neįvertino ir pačių nukentėjusiųjų parodymų, nors jie parodė, kad jo (V. V. ), pribėgančio prie T. V. ir spiriančio jam į apatinę kūno dalį, nematė. Neteisingai įvertintos ir teismo medicinos specialisto išvados, kuriose nurodoma, kad T. V. kūno sužalojimai buvo padaryti tik veide ir viršutinėje kūno dalyje, o šie sužalojimai buvo padaryti septyniais trauminiais poveikiais. Ekspertas paaiškino, kad nustatyti, ar buvo suduota daugiau smūgių, galimybės nėra, nors praktikoje ir pasitaiko atvejų, kai po trauminio poveikio sužalojimų gali nebūti. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio nuostatomis, visas abejones, nesant galimybių jas pašalinti, teismas turėjo vertinti kaltinamojo naudai. Be to, šioje byloje nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas neapklausė dar vienos liudytojos vardu R. . Tai yra buvusi jo kaimynė, kuri su jais buvo ir kaltinime nurodyto įvykio metu, viską matė ir jos parodymai būtų turėję svarbią reikšmę. Apie tą R. jis jau buvo paminėjęs savo pirmos apklausos metu, tačiau vėliau apklausti tą liudytoją neprašė, nes ir taip tikėjosi sau palankaus teismo sprendimo. Jo nuomone, kaltinimai šioje byloje jam grindžiami tik spėjimais ir samprotavimais, nes jokių įrodymų, kad jis mušė T. V. , nėra. To nepatvirtina nei pats nukentėjusysis T. V. , nei liudytojai ir kiti nuteistieji. Ant nukentėjusiojo kūno nerasta ir tai patvirtinančių kūno sužalojimų. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį.

Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė baudžiamojo proceso įstatymus ir paskyrė jam neteisingą bausmę. Priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, teismas jo nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, nes tokių įrodymų ir nebuvo surinkta. Nuosprendyje nurodoma, jog nukentėjusioji A. M. matė, kaip gulintį T. V. spardė A. T. ir A. B. , o po to pribėgo dar du asmenys ir pradėjo spardyti nukentėjusiajam į apatinę kūno dalį. Kaip vieną iš tų asmenų A. M. įsidėmėjo jį (V. V. ). Tačiau parodymo atpažinti metu A. M. jo neatpažino. Tai reiškia, kad teismas rėmėsi prieštaringais nukentėjusiosios parodymais ir tikėtina, kad teisingus parodymus A. M. davė iš karto po įvykio. Teismo posėdis įvyko praėjus pusantrų metų, todėl mažai tikėtina, kad nukentėjusioji būtų galėjusi geriau prisiminti ir atpažinti asmenis, spardžiusius T. V. , praėjus tiek daug laiko. Nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad smurtą prieš T. V. naudojo keturi asmenys, iš kurių du buvo atpažinti. Tačiau tik prielaidomis grindžiama išvada, kad tie kiti du vėliau prisijungę asmenys negalėjo būti iš jokios kitos, o tik būtent iš nuteistųjų šioje byloje asmenų kompanijos. Tai prieštarauja ir kitoms nustatytoms aplinkybėms. Kiti nuteistieji ir liudytojai ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad šalia parduotuvės buvo ir daugiau asmenų. Apie tai, kad jis (V. V. ) spardė T. V. arba kad bent buvo šalia jo, neparodė ne tik kiti nuteistieji, bet ir liudytojas M. M. . Iš tikrųjų jis prieš nukentėjusįjį jokio smurto nenaudojo ir su juo net nekonfliktavo. Jis buvo atsilikęs nuo kitų nuteistųjų ir tik išgirdęs šūvius priėjo pasižiūrėti, kas vyksta. Priėjus T. V. pradėjo šaudyti ir į jį, pajutęs skausmą jis susirietė ant žemės ir tolesnių įvykių nematė. Priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame jo kaltė grindžiama tik prielaidomis, teismas nesilaikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 40 išaiškinimų reikalavimų. Be to, su nuosprendžiu jis nesutinka ir dėl jam paskirtos bausmės. Praeityje, kai dar buvo nepilnametis, jis buvo vieną kartą teistas, tačiau šis teistumas jau išnykęs. Jis nebaustas administracine tvarka, dirba ir savo darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. Dirbdamas jis išlaiko ir kartu gyvenančią, bet nedirbančią savo motiną. BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Nors šioje byloje nuosprendyje teismas nurodė, kad jam skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, jis su tokia išvada nesutinka, nes areštas irgi susijęs su laisvės atėmimu. BK 65 str. nurodyta, kad viena laisvės atėmimo diena prilyginama vienai parai arešto, o tai reiškia, kad jis realiai buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme ir teismas pažeidė BK 55 str. reikalavimus. Jo nuomone, teismas jam turėjo paskirti švelnesnės rūšies bausmę. Prašo nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti. Jeigu būtų nuspręsta, kad jis pripažintas kaltu pagrįstai, tuomet prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę - baudą arba laisvės apribojimą.

Teismo posėdyje nuteistieji A. T. , J. M. , V. V. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras visų nuteistųjų apeliacinius skundus prašo atmesti. Nukentėjusieji T. V. , A. M. ir nuteistasis A. B. , dėl kurio nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas, po pertraukos į teismo posėdį neatvyko ir baigiamosiose kalbose nedalyvavo.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai apie tai, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas šioje byloje buvo šališki, o priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik spėjimais ir prielaidomis, yra nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad teismas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą įvertino tinkamai ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Vertinant ir kvalifikuojant pripažintas įrodytomis nuteistųjų nusikalstamas veikas, teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus. Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, dar kartą buvo išnagrinėti kai kurie jau nagrinėti anksčiau, o taip pat ištirti ir nauji įrodymai. Tačiau tų įrodymų visuma tik dar kartą patvirtino teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, o taip pat ir priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.

Šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje abu nukentėjusiuosius sumušė jiems iki tol nepažįstami asmenys, T. V. dėl galvos sumušimo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o A. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nuosprendį apeliacine tvarka apskundę nuteistieji neneigia, kad buvo nusikaltimo įvykio vietoje, matė ar bent iš dalies matė ten vykusius įvykius, tačiau jie neprisipažino ir neprisipažįsta kaltais ir nurodo, kad viešosios tvarkos nepažeidinėjo ir nukentėjusiųjų nemušė. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nuteistųjų parodymus motyvuotai atmetė, o priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė kitais įrodymais: nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, parodymų patikrinimų vietoje ir parodymų atpažinti protokolais, specialistų išvadomis ir kitais bylos duomenimis. Visi apeliantai savo skunduose nurodo, kad teismas be pagrindo nepatikėjo jų pačių parodymais, nenurodė jų atmetimo motyvų, tačiau tuo pat metu nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų T. V. , A. M. ir liudytojo M. M. parodymais. Apeliantų nuomone, tie parodymai nenuoseklūs, juose daug prieštaravimų, kurių teismas neįvertino ir tai turėjo reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Visus su tuo susijusius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti. Atsakant į šiuos argumentus kolegija įvertino ne tik nukentėjusiųjų ir liudytojų, tačiau ir pačių nuteistųjų parodymus, jų nuoseklumą ir jų atitikimą kitoms nustatytoms bylos aplinkybėms.

Nukentėjusysis T. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iki įvykio su nuteistaisiais pažįstamas nebuvo. Tą vakarą buvo susitikęs su savo pažįstamais A. M. , M. M. ir M. L. , šalia Justiniškių g esančiame miškelyje išgėrė truputį alaus. Jau naktį visi užėjo į parduotuvę „Naktida“. Jau tuo metu matė prie parduotuvės stovinčių apie 6 asmenų būrelį. Nusipirkę po butelį alaus, jie išėjo iš parduotuvės. Prie jo priėjo nepažįstamas vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo – A. B. , paprašė cigaretės ir jis ją davė. Iš karto priėjo dar vienas vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo – A. T. , kuris irgi paprašė cigaretės. Kadangi jis pats jau turėjo tik vieną cigaretę, todėl tam vaikinui pasakė, kad dalintųsi cigarete su A. B. . Tada A. T. ėmė necenzūriniais žodžiais keiktis, jis kažką atsakė atgal ir A. T. koja spyrė jam į šoną. Jis ėmė bėgti, bet tai jam sunkiai sekėsi, nes buvo apsiavęs šlepetėmis. Bėgdamas matė, kad jį vejasi abu vaikinai, kurie prašė pas jį cigarečių, t.y. A. B. ir A. T. . Kažkuris iš jų prisivijęs spyrė jam į kojas, jis nugriuvo, o tie patys abu vaikinai pradėjo jį gulintį spardyti, spardė į galvą ir pečius, t.y. į viršutinę kūno dalį. Jau gulėdamas matė, kad prie jo atbėga dar du vaikinai, kurie pribėgę irgi pradėjo jį spardyti. Mušamas jis ranka buvo užsidengęs veidą, todėl tų kitų dviejų vaikinų išvaizdos neįsidėmėjo, tačiau jautė, kad jį spardė tikrai keturiese: A. B. ir A. T. spardė į galvą ir viršutinę kūno dalį, o kiti du pribėgę vaikinai į apatinę kūno dalį, jo manymu, ir vieni, ir kiti sudavė jam maždaug po dešimt smūgių. Jau gulėdamas ant žemės ir spardomas, jis išsitraukė savigynai įsigytą pneumatinį revolverį ir ėmė šaudyti. Iššaudė visą apkabą į nieką konkrečiai nesitaikydamas ir tuomet nuo smūgių prarado sąmonę. Kur tuo metu buvo M. M. ir A. M. ir kaip buvo sumušta A. M. , jis nematė. Kai atgavo sąmonę, jau buvo atvykusi policija ir greitoji pagalba, jį nuvežė į ligoninę. Atgavęs sąmonę gatvėje, niekur nerado savo turėto revolverio. Į ligoninę kartu su juo nuvyko ir A. M. bei M. M. . Ten laukiant gydytojų pagalbos, jis pamatė į ligoninę irgi atvykusius kitus keturis vaikinus, tarp jų buvo ir jį pirmieji pradėję spardyti A. B. bei A. T. . Jie apie tai pranešė policijai ir tie vaikinai buvo sulaikyti.

Dar kartą apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis T. V. savo parodymus patvirtino. Jis dar kartą parodė, kad prieš užeinant į „Naktidą“ matė prie parduotuvės stovinčius maždaug 5-6 vaikinus, tačiau neatmetė galimybės, kad tarp šių asmenų buvo ir merginų, nors jų ir neįsidėmėjo. Nukentėjusysis parodė, kad šis vienintelis nepažįstamų asmenų būrelis stovėjo 3-5 metrų atstumu nuo parduotuvės, daugiau žmonių nebuvo, o ar buvo daugiau pirkėjų pačioje parduotuvėje, nepastebėjo. Iš parduotuvės pirmi išėjo M. M. su M. L. , o jis su A. M. išėjo paskui juos. Toliau nukentėjusysis parodė apie tas pačias aplinkybes, kurias jau buvo nurodęs pirmosios instancijos teisme. Patvirtino, kad prie jo priėję paprašė cigarečių A. B. ir A. T. , šis jam spyrė, jis ėmė bėgti, tie patys du vaikinai jį pasivijo, pargriovė ir ėmė abu spardyti į galvą ir viršutinę kūno dalį. T. V. patvirtino, kad matė atbėgančius dar du vaikinus, nors jų jis neįsidėmėjo, bet jie, nukentėjusiojo manymu, buvo iš tos pačios kompanijos. Jis jautė, kad tie du vaikinai irgi jį spardė į apatinę kūno dalį. Nukentėjusysis dar parodė, kad ligoninėje jis pats tvirtai atpažino jį spardžiusį A. T. , bet ten buvo ir A. B. .

Nuteistieji J. M. ir V. V. apeliaciniuose skunduose nurodo, jog nukentėjusysis T. V. neparodė, kad jie jį mušė ar kad bent buvo šalia. To T. V. tikrai neparodė, jis pripažino, kad kitų dviejų jį spardžiusių vaikinų tikrai neįsidėmėjo. Vis dėlto nukentėjusysis parodė, kad, jo nuomone, tie kiti jį spardę asmenys taip pat buvo iš tos pačios prie parduotuvės matytų vaikinų kompanijos. Tuo tarpu nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo T. V. parodymai nenuoseklūs, pirmųjų trijų apklausų metu T. V. negalėjo nurodyti jokių konkretesnių įvykio aplinkybių, o tikslesnius parodymus davė tik dar vėlesnių apklausų metu. A. T. abejoja, ar po įvykio praėjus daug laiko nukentėjusysis galėjo prisiminti tikslesnes įvykių aplinkybes. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta. Iš perskaitytų T. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų ir apelianto nurodomų parodymų (t. 1, b.l. 10, 15-16, 17-19, 20-21) matosi, kad jokių prieštaravimų tuose parodymuose nėra. Pirmosios apklausos metu T. V. buvo apklaustas labai trumpai bei lakoniškai ir tai labiau priklausė ne nuo paties nukentėjusiojo, o nuo jį apklausinėjusio pareigūno. Šios apklausos ypatumus galima paaiškinti ir tuo, kad T. V. pirmą kartą buvo apklaustas 2005 m. liepos 30 d. tik ką po patirtos sunkios galvos traumos. Nepaisant to, šios apklausos metu T. V. nenurodė jokių aplinkybių, kurios vėliau nebūtų pasitvirtinusios arba dėl kurių nukentėjusysis savo parodymus būtų keitęs. T. V. aiškiai parodė, kad kartu su A. M. išėjus iš „Naktidos“, prie jo priėjo nepažįstami jaunuoliai, prašė cigarečių ir ėmė mušti, o pargriovę spardė kojomis. Nors šios apklausos metu T. V. parodė, kad negali nurodyti konkrečios įvykio vietos, tai nekelia abejonių dėl jo vėlesnių parodymų teisingumo. Atsigavęs po sunkios galvos traumos T. V. davė išsamesnius parodymus, o įvykio vietą ir kitas aplinkybes nurodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Nuteistojo A. T. apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad T. V. neparodė, kas, kiek ir kokius smūgius jam sudavė, ir kitų dviejų apklausų metu. Iš perskaitytų parodymų matosi, kad jau nuo antrosios apklausos, vykusios 2005 m. rugpjūčio 17 d., T. V. apie įvykio aplinkybes davė išsamius ir nuoseklius parodymus. Tuomet jam dar nebuvo žinomos nuteistųjų pavardės, tačiau jau antrosios apklausos metu jis parodė apie prie jo priėjusius du vaikinus, prašiusius pas jį cigarečių, apie tai, kad vienas iš tų vaikinų jam spyrė, po to tie patys du vaikinai jį vijosi, pargriovė ir spardė. Nukentėjusysis tikrai parodė, kad negali tiksliai pasakyti, kuris vaikinas, kiek ir kokius konkrečiai jam sudavė smūgius. Tačiau jis parodė, kad pirmieji jį spardė tie patys du cigarečių prašę vaikinai, o vėliau pribėgo dar du. Kai jis gulėdamas ėmė šaudyti revolveriu, jį spardyti pradėjo jau visi keturiese. Į galvą spardė tie du pirmieji vaikinai. Savo parodymų T. V. nekeitė ir vėlesnių apklausų metu, o kai kurias aplinkybes nurodė ir dar tiksliau, nes tuo metu tyrimo eigoje jam jau buvo žinomos sulaikytų įtariamųjų pavardės. Iš viso to daroma išvada, kad nukentėjusysis T. V. savo parodymų nekeitė ir visuose jo ikiteisminio tyrimo, o po to ir teisminio nagrinėjimo metu duotuose parodymuose jokių prieštaravimų, juo labiau esminių nėra. Šio nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs ir jais netikėti teismas neturėjo pagrindo.

Nukentėjusioji A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistųjų iki įvykio nepažinojo. Tą vakarą su savo draugu T. V. , taip pat su M. M. ir jo drauge M. L. vaikštinėjo po šalia Justiniškių esantį miškelį, ten išgėrė po butelį alaus. Vaikinams nutarus nusipirkti dar po butelį alaus, jie jau naktį atėjo prie parduotuvės „Naktida“. Joje nusipirkę alaus, visi keturiese išėjo į lauką. Ten prie T. V. priėjo nepažįstamas vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo- A. B. ir paprašė pas jį cigaretės. T. V. davė, bet prie jo iš karto priėjo kitas vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo – A. T. . Jis irgi paprašė cigaretės, bet T. V. jam jau nedavė, pasakė, kad pačiam liko tik viena ir pasiūlė A. T. cigarete pasidalinti su A. B. . A. T. tai, matyt, nepatiko ir jis koja spyrė T. V. į šoną. T. V. pradėjo bėgti, o A. T. ir A. B. puolė jį vytis, pasiviję pargriovė ant žemės ir pradėjo spardyti. Tuo metu nuo „Naktidos“ ten pat nubėgo dar du vaikinai, kurie irgi ėmė spardyti T. V. . Nors jų ji gerai nematė, bet vis dėlto vieną iš jų įsidėmėjo pagal veidą ir vėliau paaiškėjo, kad tai V. V. . Taip pat, nors gerai nematė, kas kur konkrečiai sudavė smūgius T. V. , tačiau matė, kad pirmieji du vaikinai, t.y. A. B. ir A. T. , spardė T. V. į viršutinę kūno dalį, o kiti, vėliau pribėgę du vaikinai, spardė į apatinę kūno dalį. Tuo metu pasigirdo šūviai. Tuo metu pagalvojo, kad šaudoma į T. V. , todėl pradėjo garsiai šaukti ir visi keturi T. V. spardę vaikinai pabėgo. Pro ją prabėgdamas A. B. spyrė jai į krūtinę ir ji nugriuvo. Kai atsikėlė, prie jos pribėgo A. T. , kuris taip pat jai spyrė, o kai ji pargriuvo ir vėl atsikėlė, A. T. spyrė jai dar kartą. Muštynių pradžioje M. M. su M. L. kažkur pabėgo ir į įvykio vietą sugrįžo tik tada, kai ji ėmė garsiai šaukti ir T. V. sumušę vaikinai jau buvo pabėgę. T. V. gulėjo ant žemės visas kruvinas, šalia jo ir niekur aplinkui jo turėto revolverio nesimatė. Tuo metu sustojo taksi automobilis, atvažiavo policija ir greitoji pagalba. Į ligoninę kartu su T. V. nuvyko ji pati ir M. M. . Jau ligoninėje ji pamatė ten atvykusius keturis vaikinus. Dar pasitarę su M. M. , jie atpažino, kad tai tie patys vaikinai, stovėję prie „Naktidos“ ir sumušę T. V. . Jie iškvietė policiją ir visi tie vaikinai buvo sulaikyti. Nukentėjusioji A. M. teisme parodė, kad prasidedant konfliktui, prie parduotuvės stovėjo tik keturi nepažįstami vaikinai, ji neatmeta galimybės, kad jų galėjo būti ir daugiau, tačiau ji matė keturis. Daugiau kompanijų ir žmonių būrelių prie parduotuvės nebuvo. Du iš tų vaikinų, t.y. A. B. ir A. T. , pradėjo konfliktą, vijosi, pargriovė T. V. ir pradėjo jį spardyti. Iš prie T. V. pribėgusių kitų dviejų vaikinų, irgi spardžiusių nukentėjusįjį, ji, kaip jau minėta, įsidėmėjo V. V. . Tuo tarpu ar ketvirtasis T. V. spardęs vaikinas buvo J. M. , ji negali nei patvirtinti, nei paneigti, nes jo išvaizdos ji neįsidėmėjo. Tačiau nukentėjusioji parodė, kad J. M. prieš tai irgi matė toje pačioje prie parduotuvės stovėjusių vaikinų kompanijoje. A. M. dar parodė, kad ligoninėje tuos vaikinus, pasitarusi su M. M. , atpažino ne tik iš ūgio ar veido bruožų, bet ir iš apsirengimo. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji A. M. dar kartą parodė apie tas pačias įvykių aplinkybes ir patvirtino jau išdėstytus teisme duotus parodymus. Šį kartą A. M. parodė, kad dabar jau negali tiksliai prisiminti, į kurias konkrečiai vietas buvo spardomas T. V. , tačiau ji patvirtino, kad jos anksčiau teisme duoti parodymai yra teisingi. Nukentėjusioji dar parodė, kad prie parduotuvės matytoje vaikinų kompanijoje jokių merginų ji nematė, o ar buvo daugiau žmonių parduotuvės viduje, ji neprisimena. Kiti du vaikinai prie jau gulinčio T. V. pribėgo ir pradėjo jį spardyti jau tada, kai T. V. buvo pradėjęs šaudyti.

Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusioji A. M. neparodė, kad matė, kaip jis spardė T. V. . Nukentėjusioji to tikrai neparodė, tačiau jau buvo paminėta, kad ji ir nepaneigė J. M. dalyvavimo muštynėse. Jau buvo nurodyta, kad A. M. neįsidėmėjo ketvirto T. V. spardžiusio vaikino išvaizdos, tačiau atsimena, kad matė J. M. prieš pat konflikto pradžią toje pačioje vaikinų kompanijoje su kitais nuteistaisiais. Jis buvo vienas iš matytų keturių vaikinų, o T. V. irgi spardė keturiese. Kiti apeliantai savo skunduose dar nurodo ir apie nukentėjusiosios A. M. parodymuose esančius prieštaravimus. V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad A. M. parodė, jog įsidėmėjo jį kaip vieną iš T. V. spardžiusių vaikinų praėjus tik pusantrų metų po įvykio. Tuo tarpu nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos apklausos metu A. M. nurodė kitokias aplinkybes, parodžiusi, kad prie T. V. priėjo vienas vaikinas, po to dar trys ir pradėjo muštis. Kitos apklausos metu ji parodė, kad T. V. spardė keturi ar penki vaikinai, tačiau kas ir kokius smūgius sudavė, ji nurodyti negalėjo. Taip pat buvo parodžiusi, kad galėtų atpažinti tik pirmąjį jai pačiai spyrusį vaikiną, o kitų atpažinti negali. Ir tik praėjus metams laiko po įvykio A. M. jau tiksliai nurodė, kas sudavė smūgius jai pačiai. Apeliantų argumentus dėl prieštaravimų nukentėjusiosios A. M. parodymuose kolegija atmeta. Iš perskaitytų A. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 65,66-68, 70-71) matosi, kad kaip ir T. V. , A. M. pirmą kartą buvo apklausta iš karto po įvykio 2005 m. liepos 30 d. Šis jos apklausos protokolas, kaip ir T. V. , labai trumpas ir lakoniškas, jame užfiksuotos tik esminės įvykių aplinkybės. A. M. šios apklausos metu tikrai parodė, kad išėjus iš parduotuvės prie T. V. priėjo vienas vaikinas, paprašė cigaretės, tada pribėgo dar trys vaikinai ir pradėjo T. V. mušti. Gulėdamas ant žemės T. V. pradėjo šaudyti. Nors šie A. M. parodymai ir neišsamūs, tačiau apie konflikto pradžią, T. V. mušusių vaikinų skaičių jos vėlesniems parodymams ir kitoms nustatytoms bylos aplinkybėms neprieštarauja. Priešingai, negu nurodo apeliantas, jau šios pirmos apklausos metu A. M. parodė, kad visus muštynėse dalyvavusius vaikinus ji galės atpažinti. Tuo tarpu kitos, 2005 m. rugpjūčio 8 d. vykusios apklausos metu A. M. visas įvykių aplinkybes jau išdėstė išsamiai, išskyrus tai, kad dar neminėjo T. V. ir ją pačią sumušusių asmenų pavardžių, nes tuo metu jos jai dar nebuvo žinomos. Faktiškai šios apklausos metu A. M. jau davė tokius parodymus, kuriuos vėliau patvirtino ir teismo posėdyje. Šios apklausos metu kai kurias aplinkybes A. M. vis dėlto nurodė netiksliai. Tuomet ji buvo parodžiusi, kad prie parduotuvės matytoje kompanijoje buvo „apie penki“ vaikinai, o T. V. irgi spardė apie penki asmenys. Kiek kiekvienas iš jų sudavė smūgių T. V. ir į kokias vietas, ji negalėjo pasakyti. Apie tai, kas sumušė ją pačią, A. M. šios apklausos metu buvo parodžiusi, kad pirmasis jai krūtinę spyrė vaikinas su šortais, kuris pirmasis ir prašė pas T. V. cigaretės. Po to jai spyrė kitas vaikinas, o kai ji vėl atsikėlė, jai dar kartą spyrė dar ir trečias vaikinas. Apklausos pabaigoje nurodyta, kad antro ir trečio jai sudavusių smūgius vaikinų nukentėjusioji atpažinti negalės. Vertinant šias A. M. parodymų dalis, jose esančius netikslumus kolegija laiko neesminiais. Taip pat negalima atmesti galimybės, kad dalis A. M. parodymų apklausos protokole buvo netiksliai užrašyti, nes tame pačiame protokole apie tas pačias aplinkybes užfiksuoti ir visai kitokie parodymai. Paskutinis apklausos protokolo sakinys apie tai, kad A. M. negalės atpažinti kitų ją pačią sumušusių asmenų, užrašytas netgi kita rašymo priemone ir tai dar labiau verčia abejoti, ar A. M. tikrai davė tokius parodymus. Nors A. M. parodė, kad matė apie penkių vaikinų kompaniją ir maždaug tiek pat vaikinų, spardžiusių T. V. , šis muštynėse dalyvavusių asmenų skaičius nurodytas tik apytiksliai. Tačiau ir šios apklausos metu A. M. parodė, kad prie T. V. priėjo vienas, o po to kitas, žemesnio ūgio vaikinas, kuris ėmė keiktis ir spyrė T. V. . Šiam ėmus bėgti, būtent šie du vaikinai jį nusivijo, pargriovė, po to ten nubėgo ir kiti toje pačioje kompanijoje stovėję vaikinai ir visi pradėjo T. V. spardyti. A. M. parodė, kad ligoninėje ji atpažino visus keturis ar penkis T. V. mušusius vaikinus, kuriuos ten pat ligoninėje ir sulaikė policija, bet vienas iš jų buvo paliktas ligoninėje, nes jį gydytojai po to operavo. Nors ir šiuo atveju nukentėjusioji vėl nurodė apytikslį atpažintų vaikinų skaičių (keturis ar penkis), akivaizdu, kad ligoninėje buvo sulaikyti būtent keturi asmenys, t.y. visi keturi nuteistieji. Šios apklausos metu A. M. taip pat parodė, kad tikrai atpažins pirmuosius du vaikinus, prašiusius pas T. V. cigarečių ir po to jį nusivijusius bei spardžiusius, o ar atpažins kitus du, A. M. parodė nesanti tikra. Akivaizdu, kad A. M. suklydo parodžiusi tiek apie tariamai jai pačiai įspyrusį ir trečiąjį vaikiną, tačiau vėliau ji pati šią klaidą ištaisė ir parodė, kad ją pačią spardė tik du vaikinai, t.y. A. B. ir A. T. . Šioje dalyje A. M. vėlesni parodymai nekelia jokių abejonių. Pažymėtina, kad net apeliaciniame skunde pats A. T. pripažįsta, kad bėgdamas galėjo A. M. pargriauti. Nors nuteistasis nurodė, kad tyčia A. M. nemušė, jis neneigia ne tik fizinio kontakto, bet ir to, kad galėjo A. M. pagriauti, todėl nukentėjusiosios parodymais, kad jai sudavė smūgius ne tik A. B. , bet ir A. T. , netikėti nėra pagrindo. Kitų apklausų metu visas šias smulkias įvykių aplinkybes A. M. dar kartą išdėstė tiksliai ir konkrečiai. Iš to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad jokių prieštaravimų nukentėjusiosios A. M. parodymuose, o juo labiau tokių, kurie leistų suabejoti jos parodymų teisingumu ir objektyvumu, tikrai nėra. Pažymėtina, kad A. M. parodymai atitinka kito nukentėjusiojo T. V. parodymus, juos patvirtina ir papildo.

Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad abu nukentėjusieji T. V. ir A. M. pirmųjų apklausų metu bandė nuslėpti, kad prieš įvykį vartojo alkoholį ir tai pripažino tik vėliau. Kad T. V. buvo girtas, patvirtina policininko liudytojo D. V. parodymai ir įrašai T. V. asmens sveikatos istorijoje. Apelianto nuomone, T. V. galėjo būti toks girtas, kad negali prisiminti įvykio aplinkybių, todėl jo parodymais negalima remtis ir dėl šios priežasties. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu galima sutikti tik iš dalies. Iš jau nurodytų perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu T. V. ir A. M. duotų parodymų matosi, kad iš pradžių abu nukentėjusieji alkoholio vartojimą tikrai neigė. Pirmųjų apklausų metu jie abu apie tai neparodė nieko, o apklausti papildomai abu parodė, kad iki kaltinime nurodytų įvykių alkoholio nevartojo. Tik trečiosios apklausos metu T. V. pripažino, kad buvo išgėręs pusantro butelio alaus. Teisme abu nukentėjusieji parodė, kad tą vakarą miškelyje išgėrė po vieną butelį alaus. Nukentėjusysis T. V. teisme netgi prisipažino, kad šį faktą ankstesnių apklausų metu jis bandė nuslėpti. Tačiau T. V. parodė, kad nuo to išgerto butelio alaus apsvaigęs nebuvo. Taigi pats nukentėjusiųjų mėginimas ikiteisminio tyrimo metu nuslėpti bet kokį, net ir nedidelio kiekio alkoholio vartojimą, tikrai nustatytas. Vis dėlto šis faktas, ypač įvertinant T. V. nuoširdžius paaiškinimus apie tai teismo posėdyje, tikrai negali būti pagrindu netikėti visais kitais abiejų nukentėjusiųjų parodymais. Tuo tarpu nuteistojo A. T. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad T. V. galėjo būti toks girtas, kad dėl to galėjo neprisiminti tos nakties įvykių, kolegijos nuomone, visiškai nepagrįsti. Nors T. V. asmens sveikatos istorijoje 2005 m. liepos 30 d. naktį tikrai padarytas įrašas apie šio nukentėjusiojo girtumą, ši aplinkybė jokiais kitais duomenimis nepatvirtinta, nenustatytas ir girtumo laipsnis. Alkoholio kiekis T. V. organizme nebuvo nustatinėjamas, o toje pačioje asmens sveikatos istorijoje iš viso nenurodyti jokie T. V. girtumą galintys patvirtinti požymiai.Apie juos galima tik spėlioti, be to, išvada apie girtumą galėjo būti padaryta vien tik dėl nedidelio kiekio išgerto alaus sukelto kvapo. A. T. apeliaciniame skunde remiasi liudytojo D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad įvykio vietoje rastas sumuštas T. V. buvo neblaivus, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, o jo kalba buvo nerišli. Tačiau iš bylos matosi, kad po to tas pats liudytojas nurodė jau kitokias aplinkybes. Teismo posėdyje policijos pareigūnas liudytojas D. V. parodė, kad atvykęs į įvykio vietą rado gatvėje gulintį kruviną jaunuolį. D. V. nepaneigė savo ankstesnių parodymų, tačiau teisme jau nurodė, kad iš pažiūros T. V. nebuvo girtas. Pažymėtina, kad apie didelį T. V. girtumą savo apeliaciniame skunde ir pats A. T. tik spėlioja, o apklausų metu nei jis, nei kiti nuteistieji apie tai iš viso nieko neparodė. Todėl, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo abejoti ir pačių nukentėjusiųjų, ir su jais buvusių liudytojų parodymais apie tai, kad tą naktį T. V. ir A. M. tebuvo išgėrę nedidelį kiekį alaus ir dėl to apsvaigę nebuvo. Juo labiau, nebuvo apsvaigę taip, kad negalėtų prisiminti įvykių aplinkybių ir duoti teisingus parodymus. T. V. būklei iš karto po šių įvykių tikrai galėjo turėti įtakos ir jam padarytas galvos sumušimas.

Nuosprendis grindžiamas taip pat liudytojo M. M. parodymais. Teisme šis liudytojas parodė, kad nuteistųjų anksčiau nepažinojo. Tą vakarą susitiko su savo pažįstamu T. V. ir jų abiejų draugėmis A. M. ir M. L. . Kartu vaikščiodami išgėrė po butelį alaus ir jau naktį lydėjo merginas namo. Pakeliui užsuko į parduotuvę „Naktida“. Jau tuo metu matė prie parduotuvės grupelę žmonių. Tai buvo maždaug penki vaikinai, bet galėjo būti ir merginų. Jau išėjus iš parduotuvės, prie jų priėjo vienas vaikinas ir paprašė cigarečių. T. V. cigaretę jam davė, bet tada priėjo kitas vaikinas, irgi paprašė cigaretės, o T. V. jam jau nedavė. Tada tas antrasis vaikinas ėmė keiktis necenzūriniais žodžiais, o T. V. jam kažką atsakė. Jis pasakė T. V. , kad nereikia veltis į kalbas, suprato, kad tai gali blogai baigtis ir kartu su M. L. nuėjo toliau. Eidamas už nugaros išgirdo triukšmą, o atsisukęs pamatė, kad vienas nepažįstamas vaikinas spyrė T. V. , šis ėmė bėgti, o jį nusivijo jau du vaikinai. Nors jis per krūmus visų smulkmenų nematė, tačiau matė, kad gatvėje T. V. pargriuvo, tiksliau buvo pargriautas, o prie jo stovėjo du vaikinai. Ar jie T. V. spardė, nematė per krūmus. Tuo metu pasigirdo šūviai ir jie su M. L. išsigandę pabėgo. Po kiek laiko išgirdo A. M. riksmą, kvietimą padėti ir grįžo atgal. Pamatė T. V. gulintį gatvėje kraujo klane. Jokių nepažįstamų vaikinų jau nebuvo, šalia T. V. stovėjo tik susirietusi A. M. ir buvo jau sustojęs taksi automobilis. Netrukus atvažiavo policija ir greitoji pagalba, jis ir A. M. į ligoninę nuvažiavo kartu su T. V. . Jau ligoninėje A. M. parodė ten atvykusius vaikinus ir pasakė, kad tai tie, kurie T. V. ir ją sumušė. Jis paskambino policijai ir tie vaikinai ligoninėje buvo sulaikyti. Kiek asmenų iš viso mušė T. V. , jis negali pasakyti, jis pats matė tik jau nurodytus du vaikinus, bet visų įvykių nematė, nes iš tos vietos buvo nuėjęs. Dar kartą apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas M. M. dar kartą pakartojo jau aptartus teisme duotus parodymus. Liudytojas papildomai parodė, kad „Naktidos“ parduotuvėje kitų pirkėjų nebuvo. Ar matytoje prie parduotuvės kompanijoje buvo merginų, jis negali pasakyti, tačiau ir antrasis prie T. V. priėjęs ir jam spyręs vaikinas buvo iš tos pačios kompanijos. Jis matė du T. V. nusivijusius ir spardžiusius vaikinus, o ar jį mušė ir daugiau vaikinų, negalėjo matyti, nes tuo metu kartu su M. L. buvo ne tik nuėję iš tos vietos, bet ir pasislėpę už namo. Tarp ligoninėje matytų vaikinų jis pats atpažino tuos du, kurie pirmieji priėjo ir mušė T. V. , tai buvo A. B. ir A. T. . Apeliaciniuose skunduose nuteistieji J. M. ir V. V. nurodo, kad liudytojas M. M. neparodė, kad jie spardė T. V. arba kad buvo šalia jo. Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad teisme M. M. negalėjo nurodyti, kiek asmenų mušė T. V. . Be to, ikiteisminio tyrimo metu M. M. buvo parodęs, kad ligoninėje pamatė ir atpažino T. V. spardžiusius vaikinus, tuo tarpu teisme jau parodė, kad tuos vaikinus iš tikrųjų atpažino A. M. , o jis pats ten tik turėjo galimybę į tuos vaikinus įsižiūrėti. Šiuos apeliantų argumentus kolegija irgi atmeta. Jokių prieštaravimų liudytojo M. M. parodymuose nėra. Iš perskaitytų jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 82-84) matosi, kad šios apklausos metu M. M. nurodė tokias pačias įvykių aplinkybes, kurias vėliau patvirtino ir teisme. Nuteistojo A. T. skunde šio liudytojo parodymai, duoti teisme, yra iškraipomi. Teisme M. M. tikrai parodė, kad į ligoninėje pamatytus vaikinus jo dėmesį atkreipė A. M. . Tačiau liudytojas ir šios apklausos metu aiškiai parodė, kad du T. V. spardžiusius vaikinus atpažino jis pats. Tą patį jis parodė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tuo tarpu visų trijų apeliantų argumentus dėl to, kad liudytojas M. M. įvykio vietoje nematė J. M. ir V. V. , taip pat, kad jis negalėjo nurodyti, kiek iš viso asmenų spardė T. V. , kolegija atmeta ir šiuos argumentus laiko tik nuteistųjų bandymu liudytojo parodymus interpretuoti savo naudai. Nuteistieji J. M. ir V. V. skunduose faktiškai nurodinėja, kad M. M. parodymai ne tik nepatvirtina, bet ir paneigia jų dalyvavimą nusikaltimo padaryme, o A. T. teigia, kad šis liudytojas negali nurodyti jo paties matytų įvykio aplinkybių. Tokie nuteistųjų teiginiai neatitinka tikrovės. Liudytojo M. M. parodymai jau buvo išdėstyti ir aptarti. Šis liudytojas parodė tik apie tai, ką įvykių metu pats tikrai matė, ir pripažino, kad nežino to, ko nematė, nes tuo metu buvo pabėgęs iš įvykio vietos ir pasislėpęs už namo. Todėl tai, kad M. M. matė ir atpažino pas T. V. cigarečių prašiusius ir jį sumušusius A. B. ir A. T. , tikrai nepaneigia ir V. V. ir J. M. dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Iš viso to daroma išvada, kad nors liudytojas M. M. matė ne visą įvykių eigą, jo parodymuose jokių prieštaravimų nėra ir tie parodymai kaip tik patvirtina nukentėjusiųjų T. V. ir A. M. parodymus. Pažymėtina, kad M. M. parodymai paneigia ir jau aptartą nuteistojo A. T. versiją apie tariamą T. V. didelį girtumą. M. M. patvirtino T. V. parodymus apie tai, kad iki įvykių prie „Naktidos“ parduotuvės jie buvo išgėrę tik po vieną butelį alaus.

Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti dar du liudytojai M. L. ir F. U. , tačiau jiems į teismo posėdį neatvykus ir proceso dalyviams neprieštaraujant teismas šių liudytojų neapklausė teismo posėdyje. Nuteistieji A. T. ir J. M. savo apeliaciniuose skunduose dar nurodė apie būtinumą apklausti dvi šioje byloje anksčiau iš viso neapklaustas liudytojas R. K. ir R. T. . Atlikus įrodymų tyrimą visi šie liudytojai buvo apklausti apeliacinės instancijos teisme.

Liudytoja M. L. parodė, kad tą vakarą buvo susitikusi su draugu M. M. ir jo pažįstamais T. V. ir A. M. . Kartu vaikščiojo, miškelyje išgėrė alaus, jos nuomone, po 2-3 butelius. Jau naktį eidami namo užsuko į parduotuvę „Naktida“. Prie parduotuvės stovėjo grupelė vaikinų, jų buvo 4-5. Daugiau žmonių prie parduotuvės ji nematė, o ar buvo daugiau pirkėjų pačioje parduotuvėje, nepastebėjo. Iš parduotuvės pirmi išėjo ji ir M. M. , T. V. ir A. M. ėjo jiems iš paskos. Išėjus ji pamatė tą pačią vieną vaikinų kompaniją. Vienas iš tų vaikinų pas T. V. paprašė cigaretės ir šis jam davė. Po to prie jo priėjo antras vaikinas, bet šiam T. V. cigaretės nedavė, ji girdėjo, kad tas vaikinas su T. V. pradėjo bartis. Kas vyko toliau, ji nematė, nes M. M. griebė ją už rankos ir jie abu nubėgo šalin ir pasislėpė už namo, tuo metu pasigirdo šūviai. Kai viskas aprimo, jie nuėjo atgal pasižiūrėti, kas įvyko. T. V. pamatė gulintį kruviną gatvėje, šalia jo gatvėje stovėjo A. M. , netoliese jau stovėjo taksi automobilis. Atvažiavo greitoji pagalba, tuo metu ji viena taksi išvažiavo namo. Liudytojai parodžius, kad visų įvykių detalių ji šiuo metu jau neprisimena, teisme buvo perskaityti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 92-94). Tos apklausos metu M. L. faktiškai buvo parodžiusi apie tas pačias įvykių aplinkybes. Be to, ankstesnės apklausos metu ji dar parodė, kad bėgdama iš įvykio vietos ji buvo atsisukusi ir matė, kad tie pirmieji cigarečių prašę vaikinai vėl stovi prie T. V. , o prie jų nuo parduotuvės „Naktida“ bėgo dar keletas kitų vaikinų, kiek jų buvo, negali pasakyti. Kai su M. M. jau buvo pasislėpę už namo, ji iš už kitos namo pusės pažiūrėjo, kas vyksta toliau. Ji pamatė, kad T. V. guli ant gatvės, o prie jo stovi keturi vaikinai, vienas iš jų buvo pritūpęs prie T. V. . Tuo metu tie vaikinai gulinčio T. V. nemušė, kur tuo metu buvo A. M. , ji nematė. Tada toje vietoje sustojo taksi automobilis ir visi tie vaikinai kažkur pabėgo. Teismo posėdyje liudytoja M. L. šiuos jos ankstesnius perskaitytus parodymus patvirtino, parodė, kad jie yra teisingi. Abiejų apklausų metu M. L. parodė, kad nurodytų vaikinų ji neįsidėmėjo ir jų atpažinti negalėtų. Iš to, ką parodė liudytoja M. L. , matosi, kad ji parodymų nekeitė, tie parodymai nuoseklūs, atitinka kitas nustatytas bylos aplinkybes, todėl jais netikėti pagrindo nėra. Kaip ir liudytojas M. M. , kartu su juo iš įvykio vietos pabėgusi M. L. matė ne visus įvykius, be to, ji parodė, kad negali atpažinti nei vieno jos nurodyto matyto vaikino. Tačiau kai kurie šios liudytojos parodymai turi svarbią reikšmę. M. L. parodė, kad prie „Naktidos“ matė tik vieną būrelį vaikinų, tuos pačius vaikinus sutiko ir išėjus iš parduotuvės, o daugiau žmonių toje vietoje nebuvo. Be to, M. L. parodė, kad iš už namo matė prie gulinčio T. V. stovint būtent keturis vaikinus. Tuo metu jie gulinčio T. V. nespardė, o tai gali būti paaiškinta tuo, kad T. V. tuo metu buvo jau sumuštas ir netekęs sąmonės. Tai patvirtina ir pačios M. L. parodymai apie tai, kad kaip tik tuo metu sustojo taksi automobilis ir visi vaikinai pabėgo. Bet kuriuo atveju M. L. parodymai paneigia nuteistųjų versijas ir patvirtina, kad prie T. V. buvo pribėgę ne du, o būtent keturi vaikinai. Tuo pačiu šios liudytojos parodymai visiškai patvirtina abiejų nukentėjusiųjų ir liudytojo M. M. parodymus. Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde nurodo apie M. L. parodymus, kad T. V. buvo išgėręs. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja apie tikrai buvo parodžiusi, taip pat parodė, kad jos nuomone, visi buvo išgėrę ne po vieną, o po du ar tris butelius alaus. Tačiau ir ji tikrai neparodė, kad T. V. iki įvykių prie „Naktidos“ parduotuvės būtų buvęs girtas ar bent kiek ženkliau apsvaigęs.

Liudytojas F. U. parodė, kad gyvena Justiniškių g. 103, 9-ame namo aukšte. Netoli jo namo yra „Naktidos“ parduotuvė, o jo buto langai yra į Justiniškių gatvės pusę. 2005 m. vasarą naktį jis pabudo išgirdęs šūvius ir muštynių garsą. Per langą pamatė, kad netoli jo namo gatvėje guli kažkoks vaikinas, o netoli jo du vaikinai ant kelkraščio muša merginą. Gatvė toje vietoje buvo apšviesta. Daugiau žmonių jis nematė. Jis paskambino policijai ir ši netrukus atvyko, jau po to į tą vietą susirinko daugiau žmonių. Liudytojui parodžius, kad šiuo metu jis visų smulkesnių aplinkybių jau neprisimena, teisme buvo perskaityti F. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 103-104, 105). Tose apklausose liudytojas kai kurias aplinkybes buvo nurodęs kiek kitaip. Tuomet jis parodė, kad per langą pamatė, kaip gatvėje gulintį vaikiną muša keli asmenys, bet kiek jų buvo, negalėjo nurodyti. Gulintis gatvėje vaikinas, jo nuomone, buvo be sąmonės, nes mušamas visai nesipriešino ir nebandė apsiginti. Tuo pat metu jis pamatė, kad už kelių metrų du vaikinai muša merginą, jie ją spardė ir ta mergina pargriuvo ant žemės. Tie vaikinai dar kelis kartus spyrė jai gulinčiai ir pasišalino link „Naktidos“ parduotuvės. Į tą pačią pusę tuo pačiu metu nuėjo ir tie kiti vaikinai, kurie mušė gatvėje gulintį vaikiną. Jis iškvietė policiją, bet dar iki jai atvažiuojant gatvėje sustojo kažkoks automobilis. Iš jo išlipęs vyras padėjo merginai gulintį vaikiną patraukti nuo gatvės važiuojamosios dalies. Apklaustas papildomai, F. U. patikslino, kad jo matyti vaikinai gatvėje gulintį vaikiną mušė ne rankomis, o spardė kojomis. Vienas vaikinas iš tos pačios kompanijos priėjo prie merginos, ją pastūmė, po to sudavė jai kelis smūgius ranka, o po to koja, mergina nukrito. Papildomos apklausos metu liudytojas parodė, kad jau nepamena, ar tą merginą mušė vaikinas, ar du vaikinai. Perskaičius šiuos parodymus, teisme liudytojas F. U. konkrečiai negalėjo atsakyti, kurie iš jo parodymų yra teisingesni, vis dėlto jis pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai turi būti tikslesni, nes tada jis įvykio aplinkybes galėjo prisiminti geriau. Vertinant liudytojo F. U. parodymus, daroma išvada, kad juose yra kai kurių prieštaravimų dėl gatvėje gulėjusį vaikiną ir merginą (T. V. ir A. M. ) mušusių vaikinų skaičiaus. Vis dėlto, sulyginus šio liudytojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat paties liudytojo paaiškinimus dėl prieštaravimų jo parodymuose, kolegijos nuomone, F. U. per langą matė ne du, o daugiau vaikinų, spardžiusių T. V. ir du vaikinus, sumušusius A. M. . Bet kuriuo atveju liudytojo F. U. parodymai nepaneigia, o tik patvirtina nukentėjusiųjų ir jau nurodytų liudytojų parodymus. Pažymėtina ir tai, kad šio liudytojo parodymų objektyvumu abejoti iš viso nėra jokio pagrindo, nes F. U. nepažinojo nei nukentėjusiųjų, nei nuteistųjų šioje byloje asmenų. Kad F. U. savo parodymų neišgalvojo ir tikrai matė nusikaltimo įvykį, apie kurį pranešė policijai, patvirtina kiti bylos duomenys. Iš prie bylos pridėtos bendrojo pagalbos centro prie VRM pažymos matosi, kad apie gatvėje gulintį sumuštą T. V. 2005 m. liepos 30 d. naktį buvo pranešta telefonu, šio telefono numeris sutampa su F. U. mobilaus ryšio telefono numeriu (t. 1, b.l. 100).

Liudytoja R. K. teisme parodė, kad pažįsta visus nuteistuosius, o su J. M. ir V. V. netgi gyvena gretimuose namuose su bendru kiemu. Tačiau į teismą duoti parodymų ji sutiko prašoma kito nuteistojo A. T. . Šis prašė jos atvykti į teismą ir anksčiau, tačiau tuomet ji buvo nėščia ir nesutiko. Tą vakarą jie penkiese, t.y. ji, mergina vardu Gabrielė ir A. T. , J. M. bei V. V. , buvo biliardinėje. Visi, ir ji pati, buvo išgėrę. Iš biliardinės jie vis nuėjo į „Naktidos“ parduotuvę nusipirkti alaus. Išėję iš parduotuvės jie rūkė. Būnant prie parduotuvės, jie išgirdo, kad vyksta muštynės. Ji matė, kad maždaug 100 metrų nuo parduotuvės, prie pėsčiųjų perėjos mušasi maždaug penki žmonės. Tai buvo vyrai ir viena moteris. Kur tuo metu buvo ir ką darė V. V. , ji nematė. Ar tų įvykių metu iš viso matė A. B. , neprisimena. Nežino ir to, kas dalyvavo tose matytose muštynėse. Tačiau ji matė, kaip A. T. nuėjo į muštynių vietos pusę, ką jis ten veikė, ji nežino. Tuo metu ji pati, Gabrielė ir J. M. išsigandę nuėjo namo. Jau einant girdėjo šūvius ir greitosios pagalbos sirenos garsą. Nuo „Naktidos“ parduotuvės iki jos namų pėsčiomis reikia eiti apie 10-15 minučių. Kartu su J. M. ji priėjo iki savo namo laiptinės, o kur po to nuėjo J. M. , ji nežino. Liudytoja dar parodė, kad merginos vardu Gabrielė nei pavardės, nei adreso ji nežino. To įvykio metu prie „Naktidos“ buvo ir daugiau pašalinių žmonių, jų ji neįsidėmėjo. Tos pačios apklausos metu liudytoja savo parodymus patikslino nurodžiusi, kad kartu su J. M. ji ėjo galbūt ne iki pat jos namų, o tik pusę to kelio.

Liudytoja R. T. parodė, kad visus nuteistuosius pažįsta, nes gyvena su jais tame pačiame miesto rajone. Tą vakarą su nuteistaisiais ji nebuvo, su jais nebendravo, o vaikščiojo su savo pažįstamu vardu Dima. Jo pavardės, gyvenamosios vietos ir jokių kitų duomenų nežino, be to, jau seniai su juo nebendrauja. Tačiau tą vakarą jie su Dima buvo nuėję į „Naktidos“ parduotuvę nusipirkti alaus. Parduotuvėje jokių pažįstamų asmenų nesutiko ir išėjo iš parduotuvės. Kai ji su Dima nuo parduotuvės buvo nuėję jau maždaug 200 metrų, išgirdo nuo parduotuvės pusės sklindantį triukšmą ir atsisukę pamatė ten vykstančias muštynes. Jose dalyvavo keturi žmonės, kurių ji neįsidėmėjo. Ji matė, kad į muštynių vietą bėga A. T. , ji jį tiksliai atpažino. Tuo metu mušėsi du žmonės, o kai prie jų pribėgo A. T. , jis buvo trečias, tada pasigirdo šūviai. Ji dar matė, kad mergina bandė atitraukti savo vaikiną, kuris šaudė. Kažkas iš jų buvo pargriautas. Po to ji su Dima iš tos vietos nuėjo link „Maxima“ parduotuvės. Liudytoja dar parodė, kad ji stebėdama muštynes matė pistoletą, gatvė buvo gerai apšviesta.

Vertindama liudytojų R. K. ir R. T. parodymus, kolegija daro keletą išvadų. Pirmiausia, nors nuteistųjų bei jų gynėjų prašymas buvo patenkintas ir šios liudytojos buvo apklaustos teismo posėdyje, kolegijai iškilo didelių abejonių dėl R. K. ir R. T. parodymų objektyvumo ir jų galimo suinteresuotumo bylos baigtimi. Jau buvo nurodyta, kad abi šios liudytojos anksčiau byloje apklaustos nebuvo, o ikiteisminiam tyrimui ir pirmosios instancijos teismui apie jas iš viso nebuvo žinoma. Ikiteisminiame tyrime pirmos apklausos metu J. M. tikrai buvo paminėjęs kartu su juo buvusią merginą vardu Ramunė, vėliau kažkokią merginą yra minėję ir kiti nuteistieji. Tačiau konkrečiai R. K. nuteistųjų anksčiau niekada nebuvo paminėta ir ją apklausti liudytoja nuteistieji neprašė. Nuteistieji A. T. ir J. M. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad ikiteisminis tyrimas ir teismas buvo šališki, nes nesiėmė priemonių nustatyti kitus galimus įvykio liudytojus, taip pat ir apklausti jau nurodytą merginą vardu Ramunė. Šie argumentai visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Pirmiausia, kaip jau buvo nurodyta, patys nuteistieji nepareiškė jokių prašymų apklausti byloje kokius nors kitus asmenis. Be to, iš bylos matosi, kad merginos vardu Ramunė buvo ieškoma, bet jos surasti nepavyko. Tos pačios pirmosios apklausos metu J. M. buvo parodęs, kad mergina vardu Ramunė gyvena Vilniuje Taikos g. 31-ame name. Tačiau iš prie bylos pridėto tarnybinio pranešimo (t. 2, b.l. 59) matosi, kad ten gyvenančios merginos vardu Ramunė surasti nepavyko, nes Taikos gatvėje netgi nėra tokio namo. Vėlesnės apklausos metu J. M. jau parodė, kad kur gyvena Ramunė, jis nežino. Taigi visos priemonės šios galimos liudytojos tapatybei nustatyti buvo išnaudotos. Nuteistojo J. M. apeliacinio skundo argumentas, kad jis neprašė teismo apklausti nurodytą Ramunę, nes ir taip tikėjosi jam palankaus teismo sprendimo, visiškai neįtikinantis. Bylą jau perdavus teisminiam nagrinėjimui, būdamas kaltinamuoju J. M. tikrai suprato, kad gali būti pripažintas kaltu, todėl prašymų apklausti svarbius parodymus galinčią duoti liudytoją, jeigu tokia tikrai buvo, nepareiškimas yra visiškai nesuprantamas ir nelogiškas. Apeliantų argumentus dėl jų nurodomos liudytojos apklausos teisme paneigė ir pati liudytoja R. K. . Ji parodė, kad gerai pažįsta visus nuteistuosius, su J. M. ir V. V. gyvena gretimuose namuose, o į teismą atvyko prašoma kito nuteistojo A. T. . Dar parodė, kad šis nuteistasis yra prašęs jos duoti parodymus ir anksčiau. Taigi iš pačios R. K. parodymų matosi, kad visiems trims apeliantams jau seniai gerai buvo žinoma R. K. gyvenamoji vieta, jie bendraudavo ir tarėsi dėl galimybės jai būti šioje byloje liudytoja. Tai reiškia, kad patys nuteistieji sąmoningai nenurodė šios liudytojos iki pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. R. K. pripažino, kad į teismą atvyko prašoma A. T. , o apeliaciniame skunde šis nuteistasis jau iš anksto nurodė, kad R. K. ir R. T. patvirtins jo parodymus. Visos šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad R. K. suinteresuota šios bylos baigtimi ir aiškiai suinteresuota duoti parodymus, palankius nuteistiesiems. Tas pats pasakytina ir apie liudytoją R. T. , kurios, skirtingai negu R. K. , nei vienas iš nuteistųjų anksčiau net nebuvo paminėjęs. Jau nurodytos pirmosios įtariamojo apklausos metu J. M. buvo užsiminęs, kad kartu su R. jų kompanijoje buvo ir dar viena mergina, tačiau parodė, kad apie ją jis iš viso nieko nežino. Galimybę, kad ta dar viena mergina kaip tik ir buvo R. T. , paneigė ji pati. Teisme R. T. parodė, kad su nuteistaisiais yra pažįstama, tačiau muštynių prie „Naktidos“ metu ji su nuteistaisiais nebendravo, o muštynes matė tik iš tolo. R. T. parodė, kad tų įvykių metu buvo su vaikinu vardu Dima, o R. K. parodė, kad su ja dar buvo mergina vardu Gabrielė, tačiau abi liudytojos teisme parodė, kad jokių duomenų apie šiuos asmenis jos nurodyti negali, nes to nežino. Iš viso to kolegija daro išvadą, kad bylos baigtimi yra suinteresuotos abi šios liudytojos, taip pat kyla didelių abejonių, ar jos iš viso buvo nusikaltimo įvykio vietoje ir ar joms pačioms žinomos kokios nors šios bylos aplinkybėms. Kita vertus, iš to, ką šios liudytojos parodė teismo posėdyje, matosi, kad jų parodymai ne tik nepaneigia kitų įrodymų, kuriais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau jie nepatvirtina ir pačių nuteistųjų versijų, o dažnai netgi paneigia pačių nuteistųjų parodymus. Apklaustos liudytoja R. K. parodymai apie prie parduotuvės „Naktida“ tariamai matytus kitus pašalinius asmenis nekonkretūs, ji parodė, kad muštynes matė tik iš tolo ir nežino, kas jose dalyvavo. Liudytoja parodė, kad iš viso nežino, kur tuo metu buvo ir ką veikė V. V. ir A. B. , taip pat parodė, jog matė, kad link muštynių vietos nuėjo A. T. , nors nežino, ką šis nuteistasis ten nuėjęs veikė. Liudytoja taip pat parodė, kad muštynėse nedalyvavo J. M. , kuris kilus triukšmui kartu su ja ėjo iki jos namų, iki kurių pėsčiomis teko eiti 10-15 minučių. Tačiau tai visiškai paneigia paties J. M. versiją ir jo parodymus. Šis nuteistasis teisme parodė, kad prasidėjus muštynėms niekur su R. K. nėjo, o pats nuėjo pasižiūrėti, kas vyksta, buvo priėjęs ir iš arti matė gulintį sumuštą T. V. , o po to kartu su visais kitais nuteistaisiais nuvažiavo į ligoninę. Šių J. M. parodymų R. K. ne tik nepatvirtino, bet juos ir paneigė. Ši liudytoja parodė, kad nors ir nematė, kas konkrečiai dalyvavo muštynėse, tačiau parodė, kad mušėsi maždaug penki žmonės, tarp kurių buvo viena moteris. Taigi šios liudytojos parodymai faktiškai netgi patvirtina nukentėjusiųjų ir jau nurodytų kitų liudytojų parodymus, o taip pat paneigia apeliantų argumentus dėl nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų skaičiaus. R. K. parodymai nepaneigia ir pačių nuteistųjų dalyvavimo nusikaltimų padaryme. Šios liudytojos parodymai paneigia ir A. T. parodymus apie tai, kad įvykio metu jis buvo blaivus, o stipraus alaus išgėrė jau vėliau. R. K. parodė, kad visi buvo išgėrę dar iki įvykių prie „Naktidos“ parduotuvės. Kitos liudytojos R. T. parodymai pirmiausia yra prieštaringi. Ji parodė, kad iš tolo matytose muštynėse dalyvavo keturi žmonės, bet čia pat jau parodė, kad mušėsi dviese, o prie jų pribėgęs A. T. buvo trečias. Parodžiusi, kad iš tolo muštynių gerai nematė, parodė, kad matė, kaip mergina bandė atitraukti savo vaikiną. Ir jau visiškai neįtikėtini liudytojos parodymai, kad iš maždaug 200 metrų atstumo, gerai negalėjusi matyti muštynėse dalyvavusių asmenų, ji matė pistoletą. Liudytojos R. T. parodymai, net ir atmetus jų patikimumo ir objektyvumo vertinimo klausimus, irgi nepaneigia kitų įrodymų ir nuteistųjų dalyvavimo nusikaltimų padaryme. Liudytoja parodė, kad A. T. pribėgo prie besimušančių asmenų, tačiau apie tolesnius jo veiksmus nieko daugiau parodyti negalėjo. Kitų nuteistųjų dalyvavimą tose muštynėse liudytoja nei patvirtino, nei paneigė. Net ir tikint, kad abi nurodytos liudytojos tikrai matė nusikaltimo įvykį, abejonės dėl jų galimybės prisiminti ir nurodyti matytų įvykių aplinkybes kyla dar ir dėl to, kad jos pirmą kartą parodymus davė praėjus daugiau negu dvejiems metams po šio įvykio. Bet kuriuo atveju, liudytojų R. K. ir R. T. parodymai nepatvirtino nuteistųjų parodymų ir netgi paneigė kai kuriuos jų apeliacinių skundų argumentus. Šie parodymai teismui taip pat nesukėlė jokių abejonių dėl kitų, apeliantus apkaltinančių įrodymų vertinimo.

Nuteistųjų dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme patvirtina ir kiti įrodymai. Apeliantų argumentus dėl šių įrodymų kolegija taip pat atmeta. Iš bylos matosi, kad nukentėjusieji T. V. , A. M. ir liudytojas M. M. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Nukentėjusiojo T. V. parodymai šioje nutartyje jau buvo aptarti. Nors iš karto po sumušimo ir patirtos galvos traumos pirmosios apklausos metu T. V. buvo parodęs, kad nusikaltimo įvykio vietos konkrečiai nurodyti negalėtų, jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas patvirtina, kad pats nukentėjusysis sugebėjo nurodyti ir nusikaltimo vietą, ir kitas aplinkybes. Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad parodymų patikrinimo vietoje metu T. V. negalėjo pasakyti, kas kur stovėjo ir kur mušė. Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės. Iš T. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir prie jo pridėtų fotonuotraukų (t. 1, b.l. 25-32) matosi, kad T. V. parodė vietas, kur prie parduotuvės „Naktida“ stovėjo jis pats, A. M. ir M. M. , taip pat kur stovėjo kitų vaikinų kompanija ir kur prie jo priėjo būtent A. T. , prašęs jo cigaretės ir įspyręs jam į šoną. Po to T. V. parodė, kur jis bėgo, buvo pargriautas ir kur buvo spardomas kojomis. T. V. netgi parodė, kur jį gulintį spardė A. T. ir kiti asmenys. Nukentėjusysis aiškiai parodė, kad A. T. ir A. B. į viršutinę kūno dalį jį spardė stovėdami prie jo iš abiejų pusių. Vienintelis dalykas, kurio neprisiminė T. V. , yra tai, ar A. T. stovėjo šalia jo iš kairės, o A. B. iš dešinės, ar atvirkščiai. Taip pat, kaip ir apklausų metų, nesugebėjo nurodyti tikslaus jam suduotų smūgių skaičiaus, tačiau vėl parodė, kad jų buvo maždaug po dešimt į viršutinę ir į apatinę kūno dalis. Taigi jokių abejonių dėl to, ką T. V. parodė šio tyrimo veiksmo metu, nekyla, o jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas tik dar kartą patvirtina šio nukentėjusiojo parodymų teisingumą. Skunde A. T. taip pat nurodo, kad parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas M. M. negalėjo pasakyti, ar T. V. nugriuvo bėgdamas ir ar jį vijęsi vaikinai iki jo buvo spėję pribėgti, kai T. V. pradėjo šaudyti. Šis parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 1, b.l.85-91) dar kartą buvo perskaitytas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Į gynėjų klausimus papildomai apklaustas M. M. atsakė, kad pirma prasidėjo muštynės, o jau po to pasigirdo šūviai. Tą patį jis buvo parodęs pirmosios instancijos teisme. Parodymų patikrinimo vietoje protokole tikrai nurodyta, kad M. M. negalėjo pasakyti, ar pasigirdus šūviams vaikinai jau buvo pribėgę prie T. V. , taip pat tiksliai negalėjo nurodyti T. V. pargriuvimo aplinkybių. Vis dėlto šie nedideli nesutapimai M. M. parodymuose esminės reikšmės neturi. Šis liudytojas visų jo apklausų metu tiksliai parodė apie visas aplinkybes konflikto prie „Naktidos“ pradžioje. Tačiau jis pats pripažino, kad dalies tolesnių įvykių iš viso nematė arba matė tik iš tolo ir ne viską pastebėjo, nes iš įvykio vietos su M. L. buvo pabėgęs. Tuo ir paaiškinamas kai kurių M. M. parodymų nekonkretumas, taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Liudytojo M. M. duotus parodymus kolegija šioje nutartyje jau yra aptarusi. Tuo tarpu nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nesutinka su jo paties parodymų patikrinimo vietoje protokolo įvertinimu. Nuosprendyje yra išdėstyti parodymų patikrinimo vietoje metu duoti J. M. parodymai apie tai, kad visi nuteistieji ir J. M. mergina atėjo į „Naktidos“ parduotuvę, o iš jos išėjus J. M. atsisėdo ant šalia esančios gėlių parduotuvės laiptų, šalia stovėjo jo mergina ir A. T. . Nuosprendyje nurodoma, jog J. M. parodė, kad maždaug už 12 metrų link Justiniškių gatvės stovėjo 5-6 žmonių kompanijų, tarp vaikinų buvo ir mergina, jie gėrė alų ir kalbėjosi tarpusavyje. Jokių kitų asmenų J. M. nenurodė. Apeliaciniame skunde J. M. nurodo, kad iš tikrųjų parodymų patikrinimo vietoje metu jis parodė, kad be jų ir nukentėjusiųjų kompanijos, prie parduotuvės buvo ir dar viena 5-6 asmenų kompanija. Apelianto nuomone, teismas nuosprendyje iškraipė tuos jo parodymus, šioje dalyje neteisingai išdėstė ir jo parodymus, duotus teismo posėdyje. Šie nuteistojo teiginiai irgi neatitinka tikrovės. Iš J. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 2, b.l. 76-83) matosi, kad jis tikrai parodė matęs tik vieną 5-6 žmonių kompaniją, kurioje buvo vaikinai ir mergina, taip pat parodė vietą, kur tas būrelis žmonių stovėjo. Apie jokius kitus pašalinius žmones, juo labiau apie kitas kompanijas, J. M. tikrai nieko neparodė. Šis tyrimo veiksmas buvo atliktas dalyvaujant gynėjui, protokolas pasirašytas visų dalyvavusių asmenų, o J. M. pats savo ranka parašė, kad tas protokolas surašytas teisingai. Todėl akivaizdu, kad J. M. parodymai, kuriuos jis davė parodymų patikrinimo vietoje metu, nuosprendyje išdėstyti teisingai, labai tiksliai ir tikrai nebuvo iškraipyti. Pažymėtina, kad teismo posėdyje nuteistasis J. M. apie kokią nors kitą žmonių kompaniją iš pradžių irgi nieko neparodė (t. 4, b.l. 29-30). Ir tik įrodymų tyrimo pabaigoje į papildomai teismo užduotus klausimus jis jau atsakė, kad prie parduotuvės buvo daugiau žmonių, o ne tik nukentėjusiųjų kompanija (t. 4, b.l. 38). Apie tai išdėstyta ir nuosprendyje. Tačiau šiuo atveju teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad J. M. parodymuose šioje dalyje yra prieštaravimų.

Teismas rėmėsi ir parodymų atpažinti protokolais, iš kurių matosi, kad nukentėjusieji T. V. , A. M. ir liudytojas M. M. atpažino A. T. , be to, A. M. ir M. M. atpažino A. B. , taip pat nurodė atpažintųjų vaidmenis nusikalstamų veikų padaryme (t. 2, b.l. 141-142, 149-150, 155-157, t. 3, b.l. 33-35, 39-41). Nuosprendyje išvardinti ir kiti parodymų atpažinti protokolai, iš kurių matosi, kad T. V. neatpažino A. B. , be to, abu nukentėjusieji ir liudytojas M. M. neatpažino nuteistųjų V. V. ir J. M. (t. 3, b.l. 28-30, t. 1, b.l. 170-171, 172-173, 174-175, 176-178, 179-181, 182-184). Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad iki jį atpažindami nukentėjusieji ir liudytojas M. M. apklausų metu negalėjo nurodyti įtariamųjų požymių, mano, kad jis buvo atpažintas tik dėl ūgio, nes kitų kartu su juo parodytų atpažint asmenų ūgis buvo žymiai didesnis. A. M. nurodė, kad jis tik panašus į jos matytą asmenį. Be to, tai, kad T. V. ne tik neatpažino A. B. ir J. M. , tačiau netgi klaidingai nurodė į su byla nesusijusius asmenis, apelianto nuomone, teismas turėjo įvertinti ne kaip klaidą, o dėl to neturėjo pripažinti įrodymais ir visų kitų parodymo atpažinti protokolų. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl to, jog nukentėjusioji A. M. jo neatpažino parodymo atpažinti metu, teismas negalėjo remtis vėlesniais tos pačios A. M. parodymais apie tai, kad ji jį įsidėmėjo kaip vieną iš vaikinų, spardžiusių T. V. į apatinę kūno dalį. Šiuos apeliantų argumentus kolegija irgi atmeta. Nukentėjusiųjų T. V. , A. M. ir liudytojo M. M. parodymai, taip pat ir apie tai, ką iš nuteistųjų jie atpažino, šioje nutartyje jau buvo aptarti. Nuteistasis A. T. be pagrindo teigia, kad iki parodant jį atpažinti nukentėjusieji ir liudytojas negalėjo nurodyti jokių jo požymių. Iš tų pačių perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad dar iki parodymų atpažinti T. V. , A. M. ir M. M. pirmiau buvo apklausti apie aplinkybes, kuriomis jie matė atpažintinus asmenis, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jie gali tuos asmenis atpažinti. Apie aplinkybes, kuriomis matė A. T. ir žymes, pagal kurias gali jį atpažinti, nukentėjusieji ir liudytojas M. M. irgi buvo apklausti. Iš parodymų atpažinti protokolų matosi, kad A. T. drauge su kitais dviem ženkliai didesnio ūgio asmenimis buvo parodytas atpažinti tik nukentėjusiajam T. V. ir liudytojui M. M. . Tuo tarpu nukentėjusiajai A. M. jis buvo parodytas atpažinti drauge su kitais panašaus žemo 170 cm ir 168 cm ūgio asmenimis. Apeliantas taip pat neteisingai nurodo, kad buvo atpažintas tik dėl žemo ūgio. Iš tų pačių protokolų matosi, kad A. T. T. V. atpažino pagal ūgį, kūno sudėjimą, plaukų ilgį ir spalvą, taip pat pagal veido bruožus. M. M. jį atpažino pagal ūgį, kūno sudėjimą ir akių formą. Nukentėjusioji A. M. parodymo atpažinti metu šiek tiek suabejojo, ar jos atpažintasis A. T. tikrai tas pats jos matytas T. V. spardęs asmuo. Vis dėlto ji atpažino A. T. kaip labai panašų į tą asmenį pagal ūgį, veido bruožus ir apgamus. Pažymėtina ir tai, kad nors A. T. nukentėjusieji ir liudytojas atpažino ne pagal vieną, o pagal daugelį požymių, šio nuteistojo žemą ūgį šiuo atveju galima netgi laikyti jo ypatinga žyme. Dėl to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad parodant atpažinti A. T. ir kitus nuteistuosius BPK 191 ir 192 straipsnių reikalavimai nebuvo pažeisti ir teismas tuos parodymų atpažinti protokolus pagrįstai pripažino įrodymais. Tai, kad T. V. neatpažino A. B. , o abu nukentėjusieji ir liudytojas M. M. neatpažino J. M. ir V. V. , išsamiai aptarta nuosprendyje. Tai, kad T. V. neatpažino A. B. , o vietoje jo nurodė į kitą, su byla nesusijusį asmenį, teismas įvertino kaip klaidą. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada visiškai pagrįsta. Kad T. V. tikrai galėjo suklysti, galima spręsti jau vien pažiūrėjus į prie parodymo atpažinti protokolo pridėtą fotonuotrauką, iš kurios matosi, kad A. B. ir drauge su juo parodytų kitų dviejų asmenų ūgis, veido bruožai, šukuosenos ir kiti išorės požymiai beveik nesiskiria (t. 3, b.l. 30). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendis dėl nuteistojo A. B. apeliacine tvarka neapskųstas, todėl nuosprendžio pagrįstumas dėl šio nuteistojo net nesvarstomas. Tuo tarpu nuteistojo A. T. argumentą apie tai, kad dėl kai kurių nuteistųjų neatpažinimo teismas turėjo nepripažinti įrodymais jokių parodymų atpažinti protokolų, kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstą. Tai, kad nukentėjusieji ir liudytojas M. M. neatpažino nuteistųjų V. V. ir J. M. , nuosprendyje irgi išsamiai aptarta. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad šiuos nuteistuosius nukentėjusieji ir M. M. buvo įsidėmėję mažiausiai, todėl jų neatpažinimas parodymų atpažinti metu natūraliai paaiškinamas ir netgi neprieštarauja T. V. , A. M. ir M. M. parodymams. Iš nuosprendžio matosi, kad išvadas dėl šių nuteistųjų dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme teismas pagrindė visuma kitų įrodymų. Nepaisant to, kolegija vis tiek atmeta nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentus dėl tariamų prieštaravimų nukentėjusiosios A. M. parodymuose. Be to, netgi pačią pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. M. neatpažino V. V. , kolegija vertina kaip pernelyg kategorišką. Jau buvo nurodyta, jog nukentėjusioji A. M. parodė, kad V. V. ji spėjo įsidėmėti iš veido kaip vieną iš vaikinų, vėliau pribėgusių prie T. V. ir spardžiusių jį į apatinę kūno dalį. Iš bylos matosi, kad A. M. tikrai neatpažino V. V. pagal jo nuotrauką (t. 1, b.l. 172-173). Tačiau V. V. parodžius atpažinti drauge su kitais asmenimis (t. 1 b.l. 182-184), A. M. faktiškai atpažino V. V. . Šiame parodymo atpažinti protokole nurodyta, kad A. M. nurodė būtent į V. V. ir parodė, kad šis asmuo jai labiausiai panašus į vaikiną, matytą nusikaltimo įvykio metu. A. M. atpažino V. V. būtent pagal veidą (apie tai ji parodė ir apklausų metu), nors ir neatmetė galimybės, kad V. V. galėjo matyti kur nors kitur ir kitu laiku. Pažymėtina, kad teisme A. M. galimybę, kad V. V. matė kur nors anksčiau, jau paneigė, ji pareiškė, kad to nėra sakiusi ir parodymo atpažinti metu (t. 4, b.l. 32). Vertinant skirtingus V. V. parodymų atpažinti tarp kitų asmenų ir pagal nuotraukas rezultatus, pirmenybė turėtų būti teikiama pirmajam variantui, nes ir BPK 192 str. 5 d. nurodyta, kad atpažinimas pagal nuotrauką gali būti daromas tik tada, jeigu negalima parodyti paties asmens. Vis dėlto kolegija pripažįsta, kad ir atpažinusi V. V. tarp kitų asmenų, A. M. tai padarė su tam tikromis abejonėmis. Tačiau dėl išdėstytų aplinkybių laikyti šios nukentėjusiosios parodymus prieštaringais jokio pagrindo tikrai nėra. Svarstant klausimus dėl parodymų atpažinti protokolų pripažinimo įrodymais ir jų reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, kolegija atkreipia dėmesį į dar kelias aplinkybes. Pirmiausia pažymėtina tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu abu nukentėjusieji ir jų parodymus patvirtinę liudytojai tikrai neslėpė net menkiausių jiems patiems kilusių abejonių ir apie jas atvirai parodė apklausų metu. Tuo betarpiškai įsitikino ir pati kolegija šių asmenų papildomų apklausų metu. Toks šių asmenų, o ypač nukentėjusiųjų elgesys parodo jų nuoširdumą ir nesuinteresuotumą, tačiau, kita vertus, būtent tai kaip tik ir sudarė sąlygas dažniausiai visiškai nepagrįstai tų asmenų parodymų kritikai. Iš paduotų apeliacinių skundų turinio matosi, kad dalis argumentų kaip tik ir yra susijusi dažniausiai su neesminėmis aplinkybėmis ir su tariamais prieštaravimais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymuose. Grįžtant prie parodymų atpažinti protokolų, pažymėtina ir tai, kad policija visus nuteistuosius sulaikė ta pačią naktį netrukus po nusikaltimo įvykio, o nuteistuosius pareigūnams nurodė patys nukentėjusieji bei liudytojas M. M. , pamatę juos ligoninėje. Tai reiškia, kad nukentėjusieji ir M. M. nuteistuosius faktiškai jau buvo atpažinę dar iki jų sulaikymo.

Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad jau po įvykio jis rado skylę savo striukėje, o po pamušalu surado ir kulką, šiuos daiktus pats pateikė tyrimui. Nurodo, kad teismas neapžiūrėjo šios striukės, o tyrimo metu, jo nuomone, buvo apžiūrėta visai kita tos striukės pusė, todėl buvo neteisingai nustatytas striukės pažeidimo mechanizmas. Apeliantas skunde išdėstė ir kitus su jo striuke susijusius argumentus. Jis nurodo, kad parodymų atpažinti metu vietoje jo faktiškai turėjo būti atpažintas kitas nuteistasis V. V. , įvykio metu vilkėjęs mėlyną striukę. Apie šios spalvos striukę parodė nukentėjusioji A. M. , tačiau mėlynos spalvos striuke buvo apsirengęs ne jis, o V. V. , tuo tarpu jo striukė yra pilkos spalvos. Šie apelianto argumentai irgi atmetami. Visų pirma, iš jau aptartų parodymo atpažinti protokolų matosi, kad T. V. , A. M. ir M. M. A. T. atpažino ne pagal striukės spalvą, o pagal visai kitus požymius, todėl manyti, kad šį nuteistąjį jie galėjo supainioti su V. V. , jokio pagrindo nėra. Iš teismo posėdžio protokolų matosi, kad teismas pačios striukės iš tikrųjų neapžiūrėjo, nes tokių prašymų nebuvo, o visi proceso dalyviai netgi patys pareiškė, kad apžiūrinėti daiktinius įrodymus teisme nereikalinga. Nebuvo pageidaujama netgi skelbti ir apžiūrėti daugelio bylos dokumentų todėl teismas apsiribojo tik tų dokumentų perskaitymu (t. 4, b. l. 36). Tai reiškia, kad jokių BPK 289 ir 290 straipsnių reikalavimų teismas nepažeidė. Tuo tarpu nuteistojo A. T. argumentus dėl jo striukės kolegija atmeta remdamasi konkrečiais bylos dokumentais. Iš bylos matosi, kad striukę ir kulką pats A. T. ikiteisminiam tyrimui pateikė tik 2006 m. balandžio 5 d. ir 7 d. Jau vien dėl to, kad ta striukė pateikta praėjus tiek daug laiko po nusikaltimo įvykio, sukelia tam tikrų abejonių, ar nuteistasis tikrai būtent ja buvo apsirengęs įvykio metu. Daiktų pateikimo protokole nurodoma, kad pateikta striukė yra tamsiai pilkos spalvos. Tačiau kiti bylos duomenys rodo, kad iš tikrųjų nurodytos striukės spalva buvo ne pilka. Specialisto išvadoje aprašant šią striukę nurodyta, kad ji ne tamsiai pilka, o tamsiai violetinė su baltos spalvos juostelėmis ant apykaklės, rankogalių ir striukės apačios. Kaip atrodo ta striukė ir kokia tikroji jos spalva, aiškiai matosi iš specialisto išvados ir prie jos pridėtos spalvotos foto nuotraukos. (t. 1 b. l. 138-141). Nukentėjusioji A. M. tikrai yra parodžiusi, kad antrasis vaikinas, prašęs iš T. V. cigaretės ir pirmasis jam spyręs į šoną, buvo apsirengęs sportine mėlynos spalvos striuke, ant kurios rankovių buvo juostos (t. 1 b. l. 67). Parodymo atpažinti metu paaiškėjo, kad šis vaikinas yra būtent A. T. , nors atpažinimo metu jis buvo apsirengęs tik megztiniu. Iš to, kas išdėstyta, matosi, kad nurodydami pilką ir mėlyną spalvas, striukės spalvą neteisingai nurodė tiek A. T. , tiek A. M. , nes ta striukė iš tikrųjų buvo tamsiai violetinė. Tamsiu paros metu, net ir esant gatvės apšvietimui, nukentėjusieji mėlyną ir violetinę spalvas tikrai galėjo supainioti. Tačiau ji įsidėmėjo kitą svarbų šios striukės požymį – baltos spalvos juostas, kurios kaip tik yra ant tyrimui pateiktos striukės. Iš to daroma išvada, kad A. M. nuteistojo A. T. striukę įvykio metu įsidėmėjo teisingai ir tai dar kartą patvirtina, kad ji A. T. su jokiu kitu asmeniu tikrai nesupainiojo.

Toje pačioje balistinio-trasologinio tyrimo specialisto išvadoje nurodoma, kad A. T. pateiktas metalo gabalėlis yra fabrikinės gamybos 6 mm kalibro šovinio kulka, iššauta iš to paties kalibro revolverio „Alfa mod. 620“ arba ginklo, paliekančio panašius vamzdžio kanalo paviršiaus pėdsakus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis T. V. gindamasis šaudė būtent iš tokio ginklo. Tačiau specialisto išvadoje nurodoma, kad ant A. T. pateiktos striukės rasti du pažeidimai yra ne šautiniai, o durtiniai-pjautiniai ir yra padaryti vienu smūgiu daiktu, turinčiu aštrią briauną. Nuteistasis A. T. nurodo, kad specialistai apžiūrėjo ne tą striukės pusę ir kad striukėje buvo ir kitų pažeidimų, tačiau teismas šiuos jo argumentus pagrįstai atmetė. Nuosprendyje nurodoma, kad nurodytos aplinkybės sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą jokios reikšmės neturi. Tokia išvada visiškai pagrįsta. T. V. pripažįsta, kad gindamasis šaudė ir neginčija, kad galėjo pataikyti bet kuriam nuteistajam, taip pat ir A. T. . Taigi ši aplinkybė byloje nustatyta, dėl to nekyla jokių abejonių ir todėl papildomai tirti A. T. striukę tikrai nėra jokio reikalo. Kita vertus, A. T. striukės pažeidimai ir jo pateikta kulka kaip tik patvirtina, kad šis nuteistasis tikrai buvo nusikaltimo vietoje. Taip pat vertinamos ir teismo medicinos specialisto išvados, kuriose nurodoma, kad nuteistiesiems V. V. ir A. B. buvo padarytos šautinės žaizdos, įvertintos nežymiais sveikatos sutrikdymais (t. 1, b. l. 198, t. 3, b. l. 60-61). Tai patvirtina ir šių nuteistųjų buvimą nusikaltimo vietoje. Kartu visos šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiojo T. V. parodymus apie įvykio aplinkybes ir apie jo šaudymą į jį užpuolusius nuteistuosius.

Nukentėjusiesiems T. V. ir A. M. padarytus kūno sužalojimus patvirtina teismo medicinos specialistų išvados (t. 1, b.l. 41-42, 45, 73). T. V. nustatytas nubrozdinimas kaktoje, muštinės žaizdos su poodine kraujosruva dešinio antakio srityje, taškinės kraujosruvos pakaušio ir kaktos odoje, poodinė kraujosruva kairėje užausinėje srityje, odos nubrozdinimai kairės alkūnės ir dešinio peties srityse, taip pat galvos smegenų sumušimas kaktinėse skiltyse. Dėl galvos smegenų sumušimo su ryškiais neurologiniais simptomais T. V. sužalojimas kvalifikuotas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Kitoje specialisto išvadoje nurodoma, kad T. V. nustatytos kraujosruvos, nubrozdinimas ir muštinė žaizda kaktoje ir dešinio antakio projekcijoje galėjo būti padaryti ir trimis atskirais trauminiais poveikiais (smūgiais), ir nukentėjusiajam pargriūnant. Tuo tarpu poodinės kraujosruvos pakaušyje, kairio užausio srityje ir smegenų sumušimas būdingi dviem atskirais trauminiais poveikiais (smūgiais) padarytiems sužalojimams. Odos nubrozdinimai petyje ir alkūnėje galėjo būti padaryti ir suduodant smūgius, ir nugriūnant. Visi nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti T. V. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytomis aplinkybėmis. Dar kitoje specialisto išvadoje nurodoma, kad nukentėjusiajai A. M. nustatytas odos nubrozdinimas juosmens srityje. Jis padarytas vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu ir kvalifikuotas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Neatmetama galimybė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas griūnant. Šios specialistų išvados ne tik nustato nukentėjusiesiems padarytų kūno sužalojimų sunkumo laipsnį, jų padarymo mechanizmą, tačiau jos ir patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie jų sumušimo aplinkybes. Iš nuosprendžio matosi, kad nors T. V. kūno apatinėje dalyje sužalojimų nebuvo nustatyta, nuteistieji J. M. ir V. V. buvo pripažinti kaltais dėl to, kad ne mažiau kaip po vieną kartą spyrė T. V. būtent į apatinę kūno dalį. Nuosprendyje teismas tai pagrindė ta pačia specialisto išvada apie tai, kad smurto žymės nukentėjusiojo kūne nebūtinai turi atsirasti. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad tokia teismo išvada nepagrįsta. Ekspertas J. P. paaiškino, kad praktikoje tik pasitaiko atvejų, kai po trauminio poveikio gali nelikti sužalojimų. Todėl teismo išvados, apelianto nuomone, grindžiamos tik prielaidomis, o visos abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamųjų naudai. Su ta pačia teismo išvada nesutinka ir nuteistasis A. T. , kuris apeliaciniame skunde nurodo, kad jeigu T. V. į apatinę kūno dalį du vaikinai spardė, tai tose vietose sužalojimai tikrai turėjo būti padaryti. Šiuos apelianto argumentus kolegija irgi atmeta. Jokių duomenų apie T. V. padarytus kūno sužalojimus kojose ar kitoje apatinėje kūno dalyje byloje tikrai nėra. Teismas šiuo atveju rėmėsi to paties specialisto išvadą dėl T. V. kūno sužalojimų pateikusio eksperto parodymais, kad praktikoje pasitaiko atvejų, kai po trauminio poveikio kūno sužalojimas gali ir nebūti padaromas. Tokia yra specialisto išvada ir teismas ja pagrįstai rėmėsi. Tačiau, kolegijos nuomone, kūno sužalojimai apatinėje T. V. kūno dalyje galėjo būti nenustatyti ir dėl kitų priežasčių. Iš bylos matosi, kad specialisto išvada dėl T. V. kūno sužalojimų (t. 1, b.l. 41) buvo padaryta remiantis duomenimis iš T. V. asmens sveikatos istorijos ir ambulatorinės kortelės, taip pat ligoninėje padarytu galvos kompiuterinės tomografijos tyrimo rezultatų aprašymu. Ekspertas rėmėsi ir paties tiriamojo T. V. paaiškinimais. Tačiau iš visų medicinos dokumentų matosi, kad T. V. pirmiausia buvo suteikta medicinos pagalba ir jis buvo gydomas dėl jam padarytos galvos traumos. Nustačius galvos smegenų sumušimą, buvo aprašyti ir su tuo susiję sužalojimai, t.y. įvairūs nubrozdinimai bei kraujosruvos veide ir galvos srityje. Jokių duomenų apie tai, kad medikai apžiūrinėjo visą T. V. kūną, o ypač jo apatinę dalį, medicinos dokumentuose nėra. Iš medicinos specialisto išvados tiriamosios dalies irgi matosi, kad ekspertas aprašė tik T. V. sužalojimus veide, galvoje, taip pat peties ir alkūnės srityse. Tačiau po to specialisto išvadoje aiškiai parašyta, kad kitur tiriamasis sužalojimų nenurodo. Vadinasi, apatinės nukentėjusiojo kūno dalies iš viso neapžiūrėjo ir teismo medicinos ekspertas. Pažymėtina ir tai, kad tokia užduotis ekspertui nebuvo nurodyta netgi policijos siuntime apžiūrai. Be to, visiškai natūralu tai, kad patyręs sunkią galvos traumą pats T. V. visą savo dėmesį irgi skyrė būtent šiam kūno sužalojimui. Tuo tarpu kitiems nežymiems sužalojimų pėdsakams, kurie galėjo būti kitose kūno vietose, jis galėjo neskirti jokio dėmesio. Tas pats pasakytina ir apie A. M. nustatytą kūno sužalojimą. Jau buvo nurodyta, kad A. M. buvo nustatytas tik vienas odos nubrozdinimas juosmens srityje, tuo tarpu nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, kad nuteistieji A. B. ir A. T. nukentėjusiajai tris kartus spyrė į krūtinę. Tačiau iš specialisto išvados tiriamosios dalies matosi, kad viso A. M. kūno ekspertas irgi neapžiūrėjo. Išvadoje nurodoma, jog A. M. paaiškino, kad griūdama susimušė kairį šoną ir apžiūrėjus būtent tą vietą buvo nustatytas juosmens srities odos nubrozdinimas. Toliau išvadoje rašoma, kad kitų sužalojimų pati A. M. nenurodo, jokių įrašų apie jos kitų kūno vietų apžiūrą nėra, todėl ir kitų kūno sužalojimo pėdsakų nenustatyta. Todėl kolegija daro išvadą, kad ir T. V. , ir A. M. dalis kūno sužalojimų galėjo būti nenustatyta ne tik todėl, kad trauminiai poveikiai nepaliko sužalojimų pėdsakų, bet ir todėl, kad neturėdami konkrečių pavedimų ekspertai (T. V. atveju – ir ligoninės medikai) tiesiog neatliko detalių nukentėjusiųjų apžiūrų. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialisto arba ekspertizės išvados bylose nėra vieninteliai įrodymai, kuriais nustatomi kūno sužalojimai, o ypač fizinio smurto panaudojimo faktai, nesukėlę žymesnių kūno sužalojimų. Šioje byloje smūgių sudavimą T. V. į apatinę kūno dalį, o A. M. į krūtinės sritį patvirtina pačių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. Jie nuosprendyje ir šioje nutartyje jau buvo iš esmės aptarti ir jais netikėti nėra pagrindo. Todėl nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytas fizinio smurto panaudojimas ir smūgių sudavimas nukentėjusiesiems, nors jis ir nepatvirtintas specialistų išvadomis, yra įrodytas ir tai abejonių nekelia. Tuo tarpu teismo išvados apie tai, kad T. V. į apatinę kūno dalį smūgius kojomis sudavė J. M. ir V. V. , o A. M. į krūtinę spardė A. B. ir A. T. , irgi patvirtina nuosprendyje ir šioje nutartyje jau išdėstytų ir aptartų įrodymų visuma.

Visi apeliantai savo skunduose nurodo, kad nusikaltimų nepadarė ir yra nuteisti nepagrįstai. Apeliaciniuose skunduose jie nurodo, kad teismas buvo neobjektyvus, rėmėsi prielaidomis, jų kaltės nepatvirtinančiais nukentėjusiųjų ir liudytojų (pirmiausia – M. M. ) parodymais, tuo tarpu jų pačių parodymus be jokio pagrindo atmetė. Šie nuteistųjų argumentai irgi nepagrįsti.

Nuteistasis A. T. teisme parodė, kad tą vakarą buvo biliardinėje, o po to keturiese, t.y. jis, J. M. , V. V. ir A. B. nuėjo į „Naktidos“ parduotuvę. Iš jos išėjus, jis, A. B. ir J. M. stovėjo prie parduotuvės pastato, su jais dar buvo mergina. A. B. nuėjo kažkur į šoną, matė, kad jis su kažkuo kalbėjosi, tai galėjo būti ir nukentėjusysis. Po to matė, kad A. B. nuėjo prie V. V. ir kalbėjosi su juo. Paskui pasigirdo triukšmas ir šūviai. Jis atsisuko į tą pusę ir pamatė, kad būrys žmonių bėga į gatvės pusę. Kas bėgo, jis nematė, todėl ir pats nubėgo į tą pusę, nes norėjo pažiūrėti, kas ten vyksta ir ar ten nėra jo pažįstamų. Nubėgęs iki gatvės pamatė nukentėjusįjį, kuris ėjo atbulas ir šaudė, bet tuo metu nugriuvo ant nugaros. Nugriuvęs jis vieną ar du kartus šovė į jį, jis pajuto pro petį praėjusią šilto oro bangą. Iš pradžių manė, kad šaudoma iš dujinio pistoleto, bet vėliau rado savo striukėje įstrigusią kulką. Jis apsisuko ir nuėjo, o nukentėjusysis liko gulėti. Jis pats prie nukentėjusiojo nesikabinėjo, cigaretės neprašė ir jokių smūgių jam nesudavė. Jo merginos iš viso nematė ir jos nespardė. Taip pat nematė nei kur tuo metu buvo, nei ką darė jo draugai J. M. , V. V. ir A. B. . Tačiau po to jie visi keturiese vėl susirinko į vieną vietą, užėję į namo kiemą aiškinosi dėl to, kad į juos šaudė, po to visi nuvažiavo į ligoninę. Ten pamatė nukentėjusįjį ir ligoninėje juos visus netrukus sulaikė policija. Nuteistasis dar parodė, kad jis nerūko, tą vakarą iki šio įvykio alkoholio nevartojo ir tik po to išgėrė alaus. Dėl ko kilo tas konfliktas prie parduotuvės ir kas jame dalyvavo, jis nežino. Jam atrodo, kad prie parduotuvės buvo ir daugiau žmonių.

Nuteistasis J. M. teisme parodė, kad tą vakarą buvo biliardinėje, o naktį su mergina vardu Ramunė nuėjo į parduotuvę „Naktida“, jis nusipirko submariną ir alaus. Buvo išgėręs, bet ne toks girtas, kad neprisimintų, kas vyko. Išėjęs iš parduotuvės, jis valgė ir šnekėjosi su mergina ir A. T. . Tada išgirdo šūvius, atsisukęs į tą pusę pamatė toliau susibūrusius maždaug 7, o gal ir daugiau žmonių, ten vyko grumtynės. Tada ir jis pats nubėgo į tą pusę norėdamas pažiūrėti, kur A. B. ir V. V. . Nubėgęs iki pėsčiųjų perėjos iš 8-10 metrų atstumo pamatė ant asfalto gulintį T. V. , jo galva buvo sudaužyta, šalia stovėjo jo mergina. Jis pats T. V. nieko nesakė ir smūgių nesudavė, nes kai jis priėjo, nukentėjusysis jau gulėjo be sąmonės. Vėliau draugai sakė, kad T. V. šaudė. Ką veikė kiti nuteistieji, jis nežino, A. T. pažiūrėti kas vyksta bėgo ne kartu su juo. Jis matė, kad A. B. buvo maždaug 10 metrų atstumu nuo nukentėjusiojo ir traukėsi nuo jo rankomis užsidengęs veidą. Po to jis su A. T. , V. V. ir A. B. nuvažiavo į ligoninę. Vėliau J. M. papildomai parodė, kad iš biliardinės į „Naktidos“ parduotuvę kartu ėjo jis, A. T. , V. V. , A. B. ir mergina vardu R. . Prie „Naktidos“ buvo žmonių iš nukentėjusiųjų kompanijos ir dar daugiau kitų pašalinių žmonių.

Nuteistasis V. V. teisme parodė, kad tą vakarą su visais kitais nuteistaisiais ir dar kitais pažįstamais sėdėjo biliardinėje. Naktį visi nuėjo į parduotuvę „Naktida“. Ėjo gal šešiese-septyniese, bet buvo išsisklaidę. Priėjus „Naktidą“, jis nuo kitų atsiskyrė ir nuėjo už kiosko atlikti gamtinių reikalų. Ten būdamas jokių riksmų negirdėjo, bet išgirdo šūvius. Žinojo, kad ten turi būti jo draugai, todėl ir pats nuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Pamatė, kad prie parduotuvės T. V. šaudo. Savo draugų nematė, prie T. V. buvo tik nukentėjusiojo draugai. Kai priėjo arčiau, T. V. be jokios priežasties šovė jam į širdies sritį, o po to į dešinį šoną. Rimti sužalojimai jam nebuvo padaryti, bet tuomet pradėjo svaigti galva ir dėl skausmo jis atsigulė ant žemės. Po to nuėjo į šalį. Vėliau vėl susitiko su kitais nuteistaisiais, visi nuvažiavo į ligoninę ir ten juos sulaikė policija. V. V. dar parodė, kad tą dieną buvo išgėręs šiek tiek degtinės ir alaus. Prieš nukentėjusiuosius nenaudojo jokio smurto, o T. V. į jį šaudė be jokios priežasties. Šių įvykių metu prie „Naktidos“ buvo sumaištis.Ten buvo jis, kiti trys nuteistieji ir nukentėjusiojo kompanija, iš viso aštuoni žmonės. Gal dar buvo ir „Naktidos“ pardavėjai.

Nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundęs nuteistasis A. B. teisme parodė, kad tą vakarą gėrė alkoholinius gėrimus ir buvo labai girtas, nes net neprisimena, kur gėrė ir ar buvo biliardinėje. Prisimena, kad nuėjo į „Naktidos“ parduotuvę ir nusipirko butelį alaus. Taip pat prisimena, kad išėjus iš parduotuvės T. V. nukreipė į jį pistoletą ir šovė, šaudė į rankas, po to į nugarą ir petį. Išsigandęs jis užsidengė veidą rankomis ir pradėjo bėgti į Taikos gatvės pusę. Po to išsikvietė taksi ir nuvažiavo į ligoninę. A. B. dar parodė, kad kur tuo metu buvo kiti nuteistieji, jis nežino. Jis pats nieko nemušė, T. V. nespardė, o prie jo merginos nebuvo priėjęs. Mano, kad prie T. V. jis nesikabinėjo, bet jeigu šis į jį šaudė, tai gal ir buvo ką nors grubaus jam pasakęs. Nors neprisimena, bet galvoja, kad galėjo kultūringai paprašyti cigaretės ir nueiti į šalį. Prie parduotuvės buvo ir daugiau žmonių.

Į jau pradėtą apeliacinės instancijos teismo posėdį atvykęs nuteistasis A. B. paprašė jį apklausti papildomai. Jis parodė, kad įvykio aplinkybės buvo visai kitokios, negu jis buvo parodęs anksčiau. Tą naktį jis buvo blaivus ir priėjęs prie T. V. paprašė cigaretės. Tuo metu priėjo V. V. ir pradėjo su T. V. bartis. T. V. išsitraukė ginklą ir ėmė į jį šaudyti, pataikė į rankas ir nugarą. T. V. buvo girtas. Paklaustas kodėl iš esmės pakeitė savo ankstesnius parodymus, A. B. atsakė, kad tik dabar prisiminė tikrąsias įvykio aplinkybes, be to, neseniai susipažino su mergina, kuri, kaip paaiškėjo, matė tuos įvykius ir galėtų patvirtinti jo parodymus.

Po pertraukos į teismo posėdį A. B. daugiau neatvyko. Kolegija jo naujus ir iš esmės skirtingus parodymus atmeta. Tie parodymai prieštarauja kitoms nustatytoms bylos aplinkybėms, taip pat neįtikėtina, kad visai naujas įvykio aplinkybes nuteistasis prisiminė po to įvykio praėjus daugiau negu dvejiems metams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuosprendžio neapskundusio A. B. pakeistieji parodymai faktiškai atitinka jau paneigtus nuteistojo A. T. apeliacinio skundo argumentus, kuriais šis apeliantas savo kaltę bando suversti kitam nuteistajam V. V. . Nėra jokių abejonių, kad šie A. B. parodymai išgalvoti. Be to, dėl šio nuteistojo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas ir šio nuosprendžio dalies, susijusios su A. B. , teisėtumo bei pagrįstumo kolegija netikrina.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas šioje byloje šių reikalavimų nepažeidė. Nors apeliantai nurodo, kad teismas be pagrindo atmetė jų parodymus, šie nuteistųjų argumentai yra visiškai nepagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas ir nurodė motyvus, dėl kurių atmetė nuteistųjų parodymus, ir išdėstė konkrečius įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Visus įrodymus atskirai ir jų visumą teismas įvertino tinkamai. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis A. T. nurodo, kad būtent jo parodymai yra nuoseklūs, o nukentėjusiųjų ir liudytojo M. M. parodymai prieštaringi, šie apelianto argumentai neatitinka tikrovės. Ne tik A. T. , bet ir visų kitų nuteistųjų šioje byloje parodymai yra ne tik nenuoseklūs, bet ir visiškai neįtikinami, sunkiai suprantami, o dažnai ir nelogiški. Nors nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose nurodinėja net smulkiausius prieštaravimus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose, iš jų pačių jau išdėstytų parodymų turinio netgi sunku suprasti nuteistųjų gynybos versijas, išskyrus atkaklų savo kaltės neigimą. Nuteistasis A. B. pats teisme parodė, kad buvo toks girtas, jog prisimena tik atskiras įvykių aplinkybes: kaip nuėjo į „Naktidos“ parduotuvę, nusipirko butelį alaus, taip pat prisimena, kad T. V. į jį šaudė ir po to jis važiavo į ligoninę. Apie kitas aplinkybes A. B. tik spėlioja. Nors ir parodęs, kad beveik nieko neprisimena, nuteistasis tvirtina, kad pats prieš nukentėjusiuosius jokio smurto nevartojo, nors ir neatmeta galimybės, kad galėjo T. V. prašyti cigaretės ir jam pasakyti ką nors grubaus. Apie tai, ką veikė ir iš viso kur buvo kiti nuteistieji, jis nieko nepaaiškino, parodė, kad nežino. Nors nuteistieji J. M. ir V. V. parodė, kad nuo alkoholio nebuvo labai apsvaigę, o A. T. nurodo, kad buvo visai blaivus, jų parodymai irgi neinformatyvūs. A. T. ir J. M. parodė, kad pasigirdus šūviams jis stovėjo prie parduotuvės ir šnekėjosi, o V. V. parodė, kad tuo metu buvo užėjęs už kiosko. Šioje dalyje būtent nuteistųjų parodymuose yra aiškūs prieštaravimai, nes A. T. parodė, kad matė V. V. ir šis kalbėjosi su A. B. . Toliau visi trys nuteistieji parodė, kad pamatė tolumoje vykstančias grumtynes ir visi nubėgo į tą pusę pasižiūrėti, kas ten vyksta. A. T. , J. M. ir V. V. parodė, kad kiekvienas ten bėgo atskirai ir vienas kito nematė. Visi pamatė gulintį ir šaudantį iš pistoleto T. V. , tačiau nei vienas jo ir A. M. nemušė, kiekvienas atskirai pasišalino iš įvykio vietos, o po to vėl susitiko ir jau kartu su A. B. nuvažiavo į ligoninę, kur juos sulaikė policija. Nors visi apeliantai parodė, kad į įvykio vietą bėgo pažiūrėti, ką veikia jų draugai, visi pripažįsta, kad buvo šalia gulinčio T. V. , tačiau tvirtina, kad vienas kito nematė, tik vėliau kažkokiu būdu vėl visi susitiko. Nors visi nuteistieji neigia, kad patys prieš ką nors naudojo smurtą, tačiau nei vienas iš jų negalėjo nurodyti, kas iš tikrųjų sumušė T. V. ir A. M. . Nuteistųjų parodymai apie tai, kad prie „Naktidos“ buvo ne tik nukentėjusieji ir jų draugai, bet ir daug kitų pašalinių žmonių, tai irgi tėra spėliojimai. Niekas iš nuteistųjų neparodė, kad matė kokį nors būrelį kitų žmonių ar bent pavienį asmenį, kuris būtų konfliktavęs su nukentėjusiaisiais ir būtų galėjęs juos sužaloti. Apeliaciniuose skunduose jokių papildomų aplinkybių nuteistieji taip pat nenurodo, išskyrus tai, kad A. T. skunde savo kaltę jau mėgina versti V. V. nurodydamas, kad nukentėjusioji A. M. supainiojo striukių spalvas ir turėjo atpažinti ne jį, o V. V. . Ši A. T. versija jau buvo aptarta ir paneigta.

Skirtingai negu nuteistųjų, nukentėjusiųjų T. V. ir A. M. parodymai šioje byloje aiškūs, nuoseklūs ir vieni kitus papildantys. Todėl teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų versijas ir patikėjo nukentėjusiaisiais jau vien dėl šios priežasties. Apeliantų argumentai apie tai, kad nukentėjusieji juos apkalbėjo ir melagingai apkaltino T. V. siekiant išvengti atsakomybės už neteisėtą šaunamojo ginklo panaudojimą ir pačių nuteistųjų sužalojimą, jau paneigti pačiame nuosprendyje. Bylos dokumentais ir ginklų parduotuvės „Vilniaus ginklai“ direktoriaus liudytojo Z. V. parodymais buvo nustatyta, kad T. V. šioje parduotuvėje buvo teisėtai įsigijęs revolverį „Alfa 620“, tai pneumatinis „D“ kategorijos ginklas, kurį įsigyti leidimas nereikalingas. Būtent šį ginklą T. V. panaudojo gindamas save ir jo veiksmai buvo visiškai teisėti. Kad nukentėjusieji nebuvo suinteresuoti apkalbėti nuteistuosius siekdami iš to sau kokios nors naudos, patvirtina ir ta aplinkybė, kad T. V. šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį vien tik dėl žalos už dingusį ginklą atlyginimo. Nors kaltinimai dėl šio ginklo pagrobimo niekam nepareikšti, akivaizdu, kad ši žala nukentėjusiajam buvo padaryta dėl jį sumušusių nuteistųjų kaltės. Tačiau nors T. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl to jis jokio civilinio ieškinio nepareiškė. Jokių pretenzijų niekam nepareiškė ir nukentėjusioji A. M. . Nuteistųjų versijas teismas pagrįstai atmetė ir todėl, kad jos buvo paneigtos kitais išnagrinėtais įrodymais. Visi šie įrodymai išdėstyti nuosprendyje, kolegija juos jau aptarė dar kartą ir pripažino, kad įrodymai įvertinti tinkamai. Apeliacinio proceso metu kolegija kai kuriuos įrodymus išnagrinėjo papildomai, apklausė naujus liudytojus, tačiau šie nauji įrodymai tik dar kartą patvirtino nuosprendyje jau išdėstytas teismo išvadas. Nauji įrodymai, taip pat nuteistųjų prašymu apklaustų liudytojų R. K. bei R. T. parodymai šioje nutartyje jau aptarti ir įvertinti.

Nors pačių nuteistųjų parodymai šioje byloje neabejotinai paneigti, apeliantai savo skunduose dar dėsto ir kai kuriuos kitus argumentus dėl teismo išvadų pagrįstumo. Visi apeliantai nurodo, jog nepaneigta galimybė, kad nukentėjusiuosius galėjo sumušti ir sužaloti ne jie, o kiti prie parduotuvės „Naktida“ buvę nenustatyti asmenys. Nuteistieji J. M. ir V. V. nurodo, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jie spardė T. V. į apatinę kūno dalį. Tuo tarpu nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad jeigu jis ir būtų mušęs T. V. , neįrodyta, kad būtent nuo jo suduotų smūgių nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Ir toliau neigdamas savo kaltę ir neprisipažindamas, kad mušė A. M. , skunde A. T. jau nurodo, kad šią nukentėjusiąją bėgdamas galėjo netyčia pastumti. Nors apeliantai nurodo, kad šios jų nurodytos aplinkybės nepaneigtos įrodymais, o teismas rėmėsi tik prielaidomis, kolegija ir šiuos jų argumentus atmeta. Iš nuosprendžio matosi, kad visos teismo išvados yra grindžiamos visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir išnagrinėtų įrodymų visumos įvertinimu. Kad T. V. į viršutinę kūno dalį, taip pat ir į galvą, spardė A. T. kartu su A. B. , patvirtina paties nukentėjusiojo T. V. parodymai, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo. Tai patvirtina ir nukentėjusiosios A. M. , liudytojo M. M. parodymai ir jau aptarti parodymų atpažinti protokolai. Visuma šių įrodymų A. T. kaltę neabejotinai patvirtina. Nukentėjusiosios A. M. parodymai paneigia ir šio nuteistojo versiją, kad jis nukentėjusiąją galėjo tik pastumti. A. M. aiškiai parodė, kad baigęs mušti T. V. , būtent A. T. du kartus spyrė jai į krūtinę. Tai patvirtina ir liudytojo F. U. parodymai, kad jis matė, kaip du vaikinai muša merginą ir spardo ją kojomis. F. U. patvirtino ir perskaitytus jo ankstesnius parodymus apie tai, kad vienas ar du vaikinai, tie patys, kurie spardė gulintį vaikiną, po to mušė šalia buvusią merginą. Būtent apie tai parodė ir pati A. M. , parodžiusi, kad baigę spardyti T. V. , A. T. ir A. B. pradėjo spardyti ją. Todėl tai, kad A. T. spardė A. M. ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat įrodyta. Kad tuo metu, kai A. T. ir A. B. gulintį T. V. spardė į viršutinę kūno dalį, kiti, vėliau pribėgę du asmenys jį spardė į apatinę kūno dalį, taip pat nekelia abejonių. Nors T. V. tuo metu buvo ranka užsidengęs veidą ir tų kitų asmenų nematė, tačiau jis jautė, kad jį spardo dar du asmenys ir šie T. V. parodymai tikrai negali būti laikomi tik jo prielaidomis. Be to, apie tai, kad T. V. spardė ne du, o ne mažiau kaip keturi vaikinai, parodė nukentėjusioji A. M. . Liudytoja M. L. parodė, kad pabėgusi iš įvykio vietos konflikto pradžioje, po to ji iš už namo žiūrėjo, kas vyksta toliau ir matė prie jau gulinčio T. V. stovinčius keturis vaikinus. Nors tai buvo jau muštynių pabaiga ir tuo metu sąmonės netekusio T. V. tie vaikinai jau nespardė, M. L. parodymai vis tiek patvirtina, kad nukentėjusįjį spardė būtent keturi asmenys. Nuosprendyje teismas taip pat išsamiai motyvavo savo išvadą, kad tie du kiti vaikinai, spardę T. V. į apatinę kūno dalį, tikrai buvo nuteistieji V. V. ir J. M. . Jau buvo nurodyta, kad patys nuteistieji apie kitus galėjusius muštynėse dalyvauti asmenis nieko konkretaus neparodė. Jų pačių parodymai tokią galimybę netgi paneigia, nes visi nuteistieji parodė, kad patys buvo netoli šaudančio, o po to gulinčio T. V. . Nors jie neigia patys mušę nukentėjusįjį, tačiau nei vienas neparodė, kad matė, kaip T. V. muša kokie nors kiti žmonės. Nukentėjusioji A. M. ir liudytojas M. M. parodė, kad kitų asmenų, galėjusių T. V. sumušti, jie nematė, nors ir neatmetė galimybės, kad pašalinių žmonių prie parduotuvės vis dėlto galėjo būti. Neatmesdamas ir tokios galimybės, teismas padarė pagrįstas išvadas apie tai, kad kartu mušti T. V. galėjo būtent tos pačios kompanijos nariai, o nuteistųjų kompaniją sudarė būtent keturi nuteistieji. Be to, pašaliniai asmenys tikrai negalėjo prisidėti prie muštynių jau vien dėl tos priežasties, kad tų muštynių metu buvo naudojamas šaunamasis ginklas, todėl pašaliniai asmenys būtų supratę ir įvertinę jiems gresiantį pavojų. Kolegijos nuomone, tas pačias teismo išvadas patvirtina ir kai kurios kitos bylos aplinkybės. Nukentėjusioji A. M. parodė, kad vieno iš kitų dviejų prie T. V. pribėgančių vaikinų veidą ji įsidėmėjo. O iš jau aptarto parodymo atpažinti protokolo matosi, kad nors ir šiek tiek abejodama, nukentėjusioji tą vaikiną atpažino ir tai buvo V. V. . Be to, pats T. V. parodė, kad jau gulėdamas ir spardomas A. T. ir A. B. jis matė kitus prie jo atbėgančius du vaikinus. Nors jis nespėjo jų įsidėmėti, tačiau matė, kad tie vaikinai atbėga iš tos pačios vietos, kurioje prasidėjo konfliktas ir iš kurios jį nusivijo A. T. su A. B. . Visuma šių aplinkybių, kolegijos nuomone, paneigia visas abejones ir patvirtina J. M. ir V. V. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Kai kurias abejones teismas vis dėlto įvertino nuteistųjų naudai. Nors T. V. parodė, kad ir į apatinę kūno dalį jam buvo suduota maždaug dešimt smūgių, nesant duomenų apie šioje kūno dalyje T. V. padarytus kūno sužalojimus, teismas pripažino įrodytu, kad J. M. ir V. V. abu spyrė T. V. tik ne mažiau kaip po vieną kartą.

Nuteistojo A. T. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas T. V. galėjo būti padarytas ne jo suduotais smūgiais, kolegija taip pat atmeta. T. V. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl galvos smegenų sumušimo. Galvos srityje nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti iš viso penkiais atskirais trauminiais poveikiais. Faktiškai tų poveikių galėjo būti ir daugiau. Du iš tų sužalojimų galėjo būti padaryti tik suduodant į galvą smūgius, o kiti trys galėjo būti padaryti ir suduodant smūgius, ir pargriūnant. Tačiau akivaizdu, kad T. V. pargriautas nuteistųjų griuvo tik vieną kartą, todėl daugiau sužalojimų griūdamas patirti negalėjo, apie tai neparodė nei jis, nei kiti šioje byloje apklausti asmenys. Pats T. V. parodė, kad buvo sužalotas spardomas kojomis. Jis parodė, kad jį, gulintį ant žemės, iš abiejų pusių tuo pačiu metu kojomis į galvą spardė ir A. T. , ir A. B. , jie jam iš viso sudavė apie dešimt smūgių. Pačioje specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad T. V. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti būtent nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad skirtingose galvos vietose nustatyti sužalojimai T. V. buvo padaryti suduodant į galvą tiesioginius smūgius. Kadangi tie sužalojimai yra skirtingose galvos vietose, o A. T. ir A. B. nukentėjusįjį spardė irgi iš skirtingų pusių, daroma išvada, kad galvos smegenų sumušimas, kvalifikuotas sunkiu sveikatos sutrikdymu, buvo padarytas A. T. ir A. B. bendrais nusikalstamais veiksmais ir tarp jų abiejų veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Remdamasi tuo, kas jau buvo išdėstyta ir aptarta, kolegija daro išvadą, kad visos pirmosios instancijos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji nusikalstamas veikas padarė nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis.

Teismas baudžiamuosius įstatymus taikė tinkamai ir pripažintas įrodytomis nuteistųjų nusikalstamas veikas kvalifikavo teisingai. Nuteistojo A. T. apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad cigarečių prašymą iš nepažįstamo asmens teismas be pagrindo įvertino priekabių ieškojimu, visiškai nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats A. T. buvo nerūkantis. Tačiau tikrąsias nuteistojo paskatas parodo tolesni jo veiksmai. T. V. atsisakius duoti cigaretę, A. T. ėmė jį keikti necenzūriniais žodžiais ir be jokios priežasties spyrė nukentėjusiajam į šoną, o šiam ėmus bėgti, nusivijo jį kartu su A. B. , nukentėjusįjį pargriovė ir dviese su A. B. ėmė spardyti. Po to abu šie nuteistieji sumušė pagalbos besišaukiančią A. M. . A. T. du kartus spyrė šiai nukentėjusiajai į krūtinę, kartu su jai irgi spyrusiu A. B. padarydamas A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo metu, kai A. T. su A. B. spardė gulintį T. V. į viršutinę kūno dalį, pribėgę kiti du nuteistieji J. M. ir V. V. ne mažiau kaip po vieną kartą spyrė T. V. į apatinę kūno dalį. T. V. buvo sumuštas viešoje vietoje, miesto gatvėje prie visą parą veikiančios parduotuvės, patys apeliantai nurodo, kad toje vietoje ir naktį visada yra žmonių, jų buvo ir šio įvykio metu. Tokiais savo įžūliais veiksmais ir elgesiu visi nuteistieji pademonstravo aiškią nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, o taip pat sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl nuteistųjų A. T. , J. M. bei V. V. nusikalstamas veikas teismas pagrįstai pripažino viešosios tvarkos pažeidimu ir tas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d. Spardydamas kojomis gulinčiam T. V. į galvą, nuteistasis A. T. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Jis taip pat suprato galimas savo veiksmų pasekmes, tačiau tuos padarinius numatė bendrai. Tai reiškia, kad sunkų sveikatos sutrikdymą T. V. jis padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tai buvo padaryta viešosios tvarkos pažeidimo metu, be jokios dingsties, dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo ir siekiant priešpastatyti save aplinkiniams. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. T. sunkiai sužalojo T. V. dėl chuliganiškų paskatų ir šią jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji dar nurodo, kad tiriant ir nagrinėjant šią bylą buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai. Visi apeliantai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko neobjektyviai ir šališkai, teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nuosprendį pagrindė tik spėjimais bei prielaidomis. A. T. skunde nurodo, kad nebuvo bandoma nustatyti galimų įvykio liudytojų, jis ir nuteistasis J. M. nurodo, kad nebuvo apklausta įvykį mačiusi mergina vardu Ramunė. J. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad tokiu būdu teismas pažeidė BPK 301 str. reikalavimus, o nuteistasis V. V. nurodo, kad teismas nesilaikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 išaiškinimų reikalavimų.

Visus šiuos apeliantų argumentus kolegija atmeta, nes jie deklaratyvūs ir nepagrįsti, o į daugelį šių argumentų šioje nutartyje jau buvo atsakyta. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas tinkamai ir nepažeidžiant procesinių įstatymų reikalavimų. Tyrimo metu buvo renkami duomenys, galintys turėti reikšmės bylos išnagrinėjimui, tai pat nustatinėjami ir nustatyti nusikaltimo įvykio liudytojai. Dėl J. M. nurodomos merginos vardu Ramunė šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Buvo nustatyta, kad patys nuteistieji slėpė jiems žinomus šios liudytojos duomenis ir prašymą ją apklausti pareiškė tik teismui jau priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. R. K. liudytoja buvo apklausta apeliacinės instancijos teisme. Apeliantų argumentai dėl teismo šališkumo irgi niekuo nepagrįsti. Jokių BPK 58 str. numatytų aplinkybių, dėl kurių teisėjai nebūtų galėję nagrinėti šios bylos, nenustatyta, teismui nušalinimų nepareiškė ir patys apeliantai. Iš jų apeliacinių skundų matosi, kad visų nuteistųjų argumentai dėl tariamo teismo šališkumo yra susiję vien tik su bylos įrodymų vertinimu ir nuteistiesiems nepalankaus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Tačiau šie argumentai nepagrįsti, jie jau buvo aptarti ir atmesti. Vertindamas įrodymus teismas BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40“Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Jokių šio išaiškinimo reikalavimų šioje byloje teismas nepažeidė. Visų trijų apeliantų kaltė šioje byloje grindžiama ne abejonėmis ir prielaidomis, o konkrečiais įrodymais, jų visuma neabejotinai patvirtina A. T. , J. M. ir V. V. kaltę. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėstė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, tačiau išdėstė ir motyvus, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai, taip pat ir pačių nuteistųjų parodymai. Taigi ši nuosprendžio dalis surašyta griežtai laikantis BPK 305 str. 1 d. numatytų reikalavimų. BPK 301 str. 1 d. nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame nuosprendyje. Skundžiamą nuosprendį teismas kaip tik ir pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo betarpiškai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl nuteistojo J. M. skundo argumentas dėl šio tariamo procesinių įstatymų pažeidimo taip pat nepagrįstas. Į apeliantų argumentus dėl kai kurių atskirų įrodymų vertinimo šioje nutartyje jau atsakyta. Jokių kitų, o juo labiau esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, kurie būtų suvaržę nuteistųjų teises arba sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį, kolegija taip pat nenustatė.

Nuteistųjų A. T. ir V. V. apeliacinių skundų argumentus dėl jiems paskirtų bausmių kolegija irgi atmeta. Skirdamas bausmes, BK 54 str. ir jokių kitų BK bendrosios dalies normų reikalavimų teismas nepažeidė.

Iš nuosprendžio matosi, kad jokių nuteistųjų A. T. , J. M. ir V. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nuteistieji nusikalto būdami apsvaigę nuo alkoholio, nes ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė visiems nuteistiesiems nustatyta pagrįstai. Sulaikytiesiems J. M. buvo nustatytas 1,66 prom., V. V. – 2,26 prom., o A. T. – 1,19 prom. girtumas. A. T. aiškina, kad įvykio metu buvo blaivus, o stipraus alaus išgėrė jau po to. Tačiau tokia jo versija paneigta. Tikrai neįtikėtina, kad šis nuteistasis galėjo vartoti alkoholinius gėrimus ir apsvaigti tik jau sumušus T. V. . To negalėjo būti ir tam tiesiog nebuvo laiko, nes po muštynių patys nuteistieji iš karto nuvažiavo į ligoninę. Be to, kad A. T. buvo išgėręs, parodė netgi šio nuteistojo prašymu apklausta liudytoja R. K. . Įvertinus nuteistųjų padarytų nusikaltimų pobūdį, akivaizdu, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Skirdamas bausmes, teismas atsižvelgė ir į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes, o nuosprendyje išdėstė konkrečių bausmių skyrimo kiekvienam nuteistajam motyvus.

Nuteistasis A. T. , nors ir neprisipažįsta kaltu, nesutinka dar ir su bausme, jam paskirta pagal BK 284 str. 1 d. Jo skundo argumentai atmetami pirmiausia todėl, kad A. T. nuteistas ne tik už viešosios tvarkos pažeidimą, bet ir už kitą labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 8 p. Tačiau pagal BK 284 str. 1 d. šiam nuteistajam paskirta sankcijos viršutinę ribą atitinkanti laisvės atėmimo bausmė, kolegijos nuomone, irgi yra ne per griežta. Iš bylos matosi, kad ankstesnis 2000 m. rugsėjo 27 d. A. T. teistumas išnykęs ir tai reiškia, kad nusikaltimus, už kuriuos nuteistas šioje byloje, jis padarė būdamas neteistas. Tačiau 2005 m. spalio 13 d. nuosprendžiu A. T. buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už viešosios tvarkos pažeidimą, padarytą 2005 m. spalio 3 d. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą apie nuteistojo polinkį pažeidinėti viešąją tvarką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad naują nusikaltimą A. T. padarė jau vykstant ikiteisminiam tyrimui šioje byloje. Įvertinus tai, kad šis nuteistasis nusikaltimų padaryme atliko aktyvų vaidmenį, pirmasis pradėjo konfliktą su T. V. spyręs jam į šoną, po to sumušė ir kitą nukentėjusiąją A. M. , taip pat atsižvelgus ir į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių, o nustatyta tik sunkinanti aplinkybė, pagal BK 284 str. 1 d. paskirta bausmė yra teisinga. BK 55 str, reikalavimai šiuo atveju nebuvo pažeisti. Tuo tarpu pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. teismas A. T. paskyrė bausmę, kuri visiškai artima baudžiamojo įstatymo sankcijos žemutinei ribai, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta tokio paties dydžio ir galutinė subendrinta bausmė. Atsižvelgiant į visas jau išdėstytas aplinkybes, ši bausmė irgi negali būti laikoma per griežta. Todėl daroma išvada, kad A. T. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra teisingos, ne per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra. Kadangi vienas iš A. T. padarytų nusikaltimų yra labai sunkus, atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą taikant BK 75 str. ne tik nėra pagrindo, tačiau tokios galimybės net nenumato pats baudžiamasis įstatymas.

Nuteistajam J. M. pagal BK 284 str. 1 d. teismas paskyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri irgi ne per griežta. Iš bylos matosi, kad J. M. nusikaltimą padarė kitu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, o už naują nusikaltimą jam paskirta bausmė yra netgi mažesnė už ankstesniu nuosprendžiu paskirtą neatliktą bausmę. Todėl J. M. paskirtą pagal BK 284 str. 1 d. bausmę ir galutinę subendrintą bausmę švelninti pagrindo taip pat nėra.

Vieninteliam nuteistajam V. V. , nuteistam pagal BK 284 str. 1 d., teismas paskyrė švelnesnės rūšies bausmę areštą. Nuosprendyje teismas tai motyvavo tuo, kad ankstesnis V. V. teistumas išnykęs, o jo nusikalstamų veiksmų apimtis žymiai mažesnė. Nuosprendyje nurodyta, kad arešto bausmė V. V. skiriama atsižvelgiant į šias nurodytas aplinkybes, nusikaltimo pobūdį ir vadovaujantis BK 55 str. nuostatomis. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nurodytą baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai. Jis nurodo, kad pagal BK 65 str. nuostatas viena laisvės atėmimo diena prilyginama vienai parai arešto, todėl apeliantas mano, kad realiai jis buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, nors teismas pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą asmeniui tokios bausmės paprastai neskiria. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta. BK 55 str. iš tikrųjų nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų arba apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tačiau toliau tame pačiame įstatyme nurodyta, kad teismas privalo motyvuoti savo sprendimą skirti ne bet kokią, o tik laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas be pagrindo bando sutapatinti dvi skirtingų rūšių bausmes – terminuotą laisvės atėmimą ir areštą. Jo nurodomas BK 65 str. nustato tik bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles. BK 49 str. 2 d. nurodyta, kad areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Nors pačiame arešto bausmės apibrėžime ir yra pavartota laisvės atėmimo sąvoka, tačiau areštas, kaip trumpalaikis laisvės atėmimas, savo turiniu tikrai negali būti tapatinamas su terminuoto laisvės atėmimo bausme. Šios bausmės skiriasi ne tik pagal asmens izoliavimo nuo visuomenės laiką, tačiau ir pagal šių bausmių atlikimo tvarką ir sąlygas bei kitas su šių bausmių paskyrimu susijusias teisines pasekmes. Todėl areštas negali būti laikomas su laisvės atėmimu susijusia bausme, o BK 55 str. nuostata paprastai skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes reiškia tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo galimybės apribojimus. Apie tai nurodoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus padarytoje teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje („Teismų praktika“ Nr. 27). Šios apžvalgos 8 punkte nurodyta, kad teismai pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą kaltininkui daugeliu atvejų taiko BK 54-55 straipsnių nuostatas ir skiria bausmę, švelnesnę negu terminuotas laisvės atėmimas. Taigi paskirdamas nuteistajam V. V. areštą, teismas BK 55 str. nuostatų nepažeidė, o nuosprendyje šios bausmės paskyrimą dar ir motyvavo. Šio nuteistojo argumentus, kuriais jis grindžia prašymą paskirti dar švelnesnės rūšies bausmę – baudą arba laisvės apribojimą, kolegija taip pat atmeta. Apeliantas nurodo, kad dirba picerijoje ir darbe gerai charakterizuojamas, gyvena su motina, kuri šiuo metu yra bedarbė. Tačiau dėl šių aplinkybių skirti nuteistajam dar švelnesnės rūšies bausmę nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, skirdamas bausmę V. V. , teismas pagrįstai atsižvelgė būtent į jo padaryto nusikaltimo pobūdį. V. V. padarė viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu prieš kitus asmenis buvo panaudotas fizinis smurtas. Nors jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo ne toks ženklus kaip A. T. ir A. B. , tačiau ir jis aktyviai dalyvavo muštynėse, pats spardė nukentėjusįjį T. V. . Pažymėtina ir tai, kad V. V. fizinį smurtą panaudojo ne abipusio konflikto metu, o pribėgo ir spardė T. V. jau tada, kai jį ant žemės buvo pargriovę kiti nuteistieji. Jau buvo nurodyta, kad nustatyta tik V. V. atsakomybę sunkinanti ir nenustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Šis nuteistasis iki šiol neigia savo kaltę, o manyti, kad dar iki nuosprendžio įsiteisėjimo jis jau padarė išvadas dėl savo ankstesnio elgesio, nėra jokio pagrindo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad V. V. paskirta arešto bausmė labiausiai atitinka jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir būtent ši bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl keisti nuosprendį ir skirti dar švelnesnės rūšies bausmę pagrindo nėra. Pagal BK 49 str. 3 d. nuostatas už nusikaltimą gali būti skiriamas areštas nuo 15 iki 90 parų, todėl V. V. paskirta 30 parų arešto bausmė negali būti laikoma per griežta ir dėl jos dydžio. Įvertinus aktyvų V. V. vaidmenį nusikaltimo padaryme ir atsižvelgus į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kolegija taip pat daro išvadą, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl atidėti V. V. paskirtos bausmės vykdymą taikant BK 75 str. taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. T. , J. M. ir V. V. apeliacinius skundus atmesti.