Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vaclovas Iždonas Baudžiamoji byla Nr. 1A-262-116/2010

2.4.; 1.2.4.6.8.; 1.2.26.2.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.4.7.; 1.1.8.6.3.; 1.1.10.1.

2010 m. liepos 8 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. A. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. Š., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad kartu su A. Š. 2009 m. gegužės 13 d. apie 18 val., viešoje vietoje, t. y. Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) upės, A. Š. kumščiu sudavus ne mažiau kaip vieną kartą P. M. į veidą, tuo padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą, o E. A. spyrus P. M. ne mažiau kaip 3 kartus į dešinį šoną ir sudavus kumščiu ne mažiau kaip vieną kartą į veidą, tuo padarant nukentėjusiajam P. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ir vandališkais veiksmais, pasireiškusiais žmogaus sumušimu viešoje vietoje, suduodami P. M. smūgius rankomis ir kojomis, necenzūrinių žodžių vartojimu, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, E. A. nuteistas už tai, kad apie 18 val. Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) upės, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo P. M. sveikatą, o būtent - spyrė ne mažiau kaip 3 kartus į dešinį šoną ir sudavė kumščiu ne mažiau kaip vieną kartą į veidą, dėl ko nukentėjusiajam P. M. padarė dešinės pusės 6,7,8,9,10 šonkaulių lūžius, kraujosruvas dešiniame skruoste ir krūtinės dešiniame šone.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidimų nepadarė, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas. Nuteistasis savo apeliaciniu skundu kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių bei jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl nuteistajam E. A. paskirtos bausmės ir Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymo

Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. A. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje.

Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, iš chuliganiškų paskatų, nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas (t. 2, b. l. 3-7), neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl BK 27 str. prasme yra laikomas recidyvistu, ir pagrįstai konstatavo, jog E. A. padaryti nusikaltimai yra dėsningas jo ankstesnio elgesio padarinys ir rodo susiformavusias jo antivisuomenines nuostatas. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad E. A. dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažino bei nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, ir šią aplinkybę pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, jog vadovaujantis BK 56 str. 1 d. teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad paskyrus kaltinamajam kitą alternatyvią bausmės rūšį ar atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, bausmės tikslai nebus pasiekti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos – pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. E. A. nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams, kai minėto straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų, o pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams, kai šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., apeliantui už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai.

Bylos duomenys liudija, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais pripažinus E. A. kaltu už nusikalstamų veikų padarymą, pastarojo atžvilgiu buvo taikomas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – bausmės vykdymo atidėjimas, jam buvo skiriamos švelnesnės bausmės negu laisvės atėmimas, tačiau tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus.

Skunde nuteistasis E. A. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai nepripažino to, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajam visą nusikalstama veika padarytą žalą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Nors apeliantas teigia, kad žalą nukentėjusiajam jis pilnai atlygino, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie bylos duomenys. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis P. M. paaiškino, kad civilinio ieškinio jis nereiškia, tačiau to, kad įtariamieji jam būtų atlyginę savo nusikalstamais veiksmais jam padarytą žalą, nenurodė (t. 1, b. l. 32, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis parodė atleidžiantis kaltinamiesiems, bet aplinkybės, kad pastarieji atlygino jam padarytą žalą, taipogi nenurodė (t. 2, b. l. 13-14). Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė E. A. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.

Apeliantas skundu prašo atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatos leidžia teismui atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip trejiems metams, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įstatymas suteikia teismui teisę, tačiau neįpareigoja taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, taip pat įvertinti kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, bei įvertinus tai, kad 2004 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pritaikius E. A. BK 92 straipsnį (t. 1, b. l. 95-98), bausmės tikslas nebuvo pasiektas, nes po to pastarasis už padarytas nusikalstamas veikas buvo nuteistas dar 4 kartus. Esant tokioms aplinkybėms, BK 75 straipsnio taikymas apeliantui, kolegijos nuomone, yra netikslingas BK 41 straipsnio prasme.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, jog jis atsiprašė nukentėjusiojo P. M., per metus laiko po nusikaltimų padarymo nebuvo nubaustas administracine tvarka, naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nėra pradėta, ieško darbo, ruošiasi sukurti šeimą, yra svarbios, tačiau nėra pakankamas pagrindas taikyti pastarajam BK 75 straipsnio nuostatas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, nėra aiškiai per griežta, todėl tenkinti E. A. skundą jame nurodytais motyvais ir keisti apylinkės teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. A. apeliacinį skundą.