Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas ne tik nenurodė tarpininkavimo įmonės, kurią mini Sprendime, tačiau nenurodė ir kokiais duomenimis vadovaudamasis bei kada nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo įdarbinimu Lietuvoje. Vien tai leidžia teigti, jog Sprendimas visiškai nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir nemotyvuotas. Tai leidžia paneigti Sprendime pateiktą išvadą, jog užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Pažymi, kad pareiškėjas yra užsienietis, jis negalėjo įtakoti paties įdarbinimo proceso. Būtent darbdavio valia, o ne pareiškėjo apsisprendimas lėmė tai, kad su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o paaiškėjus aplinkybei, kad tam tikrų veiksmų galimai neatliko darbdavys, pareiškėjui neturėtų kiltų neigiamų teisinių pasekmių.

Skunde teismui remiasi Įstatymo 50 straipsnio 2¹ punkto nuostatomis ir teigia, kad atsakovas nesilaikė šio straipsnio nuostatų ir neinformavo pareiškėjo, kad jam leidimas laikinai gyventi bus panaikintas, jeigu per 3 mėnesius jis nepateiks prašymo leisti pakeisti darbdavį šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje ar 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, kaip numatyta Įstatymo 50 straipsnio 2¹ punkte.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jis negalėjo įtakoti įdarbinimo proceso, ir kad tai lėmė darbdavio valia, taip pat mano, kad paaiškėjus aplinkybei, kad tam tikrų veiksmų galimai neatliko darbdavys, pareiškėjui neturėtų kilti neigiamų pasekmių.

Pažymi, kad leidimas laikinai gyventi buvo įteiktas per MIGRIS paskyrą įgaliotam asmeniui J. S. 2025 m. sausio 6 d. Pats pareiškėjas 2024 m. gruodžio 12 d. išvyko į Uzbekistaną per Baltarusiją (pridedamos paso kopijos su išvykimo spaudais), taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (toliau – VSAT IS) esančiais duomenimis konstatuotina, kad pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos 2024 m. gruodžio 12 d. per Medininkų pasienio kontrolės punktą. Duomenų apie vėlesnį pareiškėjo atvykimą Migracijos departamentas neturi, jų taip pat nėra pateikiama su pareiškėjo skundu teismui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo argumentus, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta dėl darbdavio kaltės, prašo atmesti kaip nepagrįstus.

Pastebi, kad ginčijamas sprendimas nėra priimtas Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalies pagrindu (juridiniam asmeniui, kviečiančiam užsienietį, pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis), todėl pareiškėjas neturėjo būti informuotas apie leidimo laikinai gyventi panaikinimą, suteikiant galimybę pateikti prašymą pakeisti darbdavį. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamentas šios pareigos nevykdė.

Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas). Pažymi, kad, vadovaujantis šiuo aprašu, kaip išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje, užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi pagrįstumo vertinimas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo gali būti priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad SODROS informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą.

Taigi, vadovaujantis aukščiau išdėstytomis nuostatomis, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išduotą 2024 m. gruodžio 23 d., praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo leidimo išdavimo (išrašymo) datos ir nesant duomenų, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis. Papildomai pažymi, kad buvo gautas ir darbdavio pranešimas, jog pareiškėjas dirbti neatvyko.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas su 2024 m. spalio 14 d. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ketindamas dirbti Bendrovėje suvirintoju. Bendrovė buvo pateikusi tarpininkavimo raštą. Migracijos departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

Bendrovė 2025 m. kovo 7 d. pateikė atsakovui Pranešimą Nr. 2503-PRNŠ-0430, kuriame nurodė, kad pareiškėjas neatvyko dirbti.

Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba, todėl buvo priimtas Sprendimas, kuriuo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą.

Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. To paties straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

Aprašo 129² punkte nustatyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.

Aprašo 130 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

Pareiškėjas skunde teismui neneigia, kad su Bendrove nebuvo sudaryta darbo sutartis, tačiau jis teigia, kad sutartis buvo nesudaryta ne dėl jo kaltės, o dėl darbdavio. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka ir pažymi, jog jie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Pirma, Bendrovė informavo, kad pareiškėjas neatvyko dirbti. Antra, pateikti VSAT įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2024 m. gruodžio 12 d. išvyko iš Lietuvos ir nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad dėl Bendrovės kaltės nebuvo įdarbintas yra nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas teismui nepateikia jokių paaiškinimų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomus argumentus dėl Bendrovės kaltės jo neįdarbinant.

Pareiškėjas skunde teismui akcentuoja, kad Departamentas nesilaikė Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalyje nustatytu reikalavimų ir apie ketinimą panaikinti leidimą nebuvo atsakovo informuotas.

Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad yra šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, kai fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, taip pat šio straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, informuoja užsienietį apie tai, kad jam leidimas laikinai gyventi bus panaikintas, jeigu per 3 mėnesius jis nepateiks prašymo leisti pakeisti darbdavį šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje ar 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka arba jeigu jis nepakeis darbdavio per 6 mėnesius, kai užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytu pagrindu, dirba Lietuvos Respublikoje ilgiau negu vienus metus. Jeigu užsienietis per 3 mėnesius nuo Migracijos departamento pranešimo išsiuntimo nepateikė prašymo leisti pakeisti darbdavį arba jeigu Migracijos departamentas, išnagrinėjęs užsieniečio pateiktą prašymą, priėmė sprendimą neleisti pakeisti darbdavio, arba jeigu užsienietis per 6 mėnesius neinformavo Migracijos departamento apie darbdavio keitimą, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo šio straipsnio 1 dalies 2 arba 19 punkte nustatytais pagrindais. Ši norma nagrinėjamu atveju nebuvo taikoma, todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovo nevykdytos pareigos atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nurodo, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties turėjo spręsti dėl išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo.

Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas teisingai įvertino bylos medžiagą ir faktines aplinkybes, įvertino visus surinktus duomenis, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo skundas atmetamas, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktais ir 4¹ dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti.

Pareiškėjo A. K. (A. K.) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.