Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-04-27 nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat šiuo nuosprendžiu patenkintas E. L. ieškinys ir priteista jam iš V. V. 2501,80Lt.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. V. nuteistas už tai, kad jis, 1995 m. rugsėjo 1 d. apie 1 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Anykščių m., prie kultūros centro, esančio (duomenys skelbtini), šaudamas iš tarnybinio Makarovo konstrukcijos pistoleto GA4930 į nukentėjusįjį E. L., padarydamas jam šautą kiaurinę dešinės krūtinės ląstos pusės žaizdą, skeveldrinį šautinį dešiniojo raktikaulio, dešiniųjų 2-4 šonkaulių lūžimą su kraujo išsiliejimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 27 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Teigia, kad apylinkės teismas pažeidė ir netinkamai taikė tiek materialias, tiek procesines teisės normas, nes neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, jo padarytos išvados yra nemotyvuotos, paremtos nevisapusiška byloje esančių duomenų analize, netiriant ir nesiaiškinant visos įrodomosios informacijos teisėtumo bei pagrįstumo. To pasėkoje buvo paminta pagrindinė teismų pareiga – nustatyti tiesą byloje ir priimti teisingą sprendimą.

Skunde teigiama, kad buvo pažeista BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostata, įpareigojanti teismą nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Nukentėjusysis E. L. buvo apklaustas viso tris kartus, ir kiekvieną kartą davė vis kitokius parodymus, esminėse aplinkybėse prieštaringus duotiems ankščiau. Teismas vadovavosi teisme duotais nukentėjusiojo E. L. parodymais, o tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti parodymai liko visiškai neįvertinti ir neaptarti. Skunde nukreipiama į byloje esančius dokumentus – nukentėjusiojo E. L. paaiškinimą Anykščių rajono vyriausiajam prokurorui (b.l. 67), nukentėjusiojo E. L. apklausos protokolą (b.l. 68-70) ir jo parodymus teisme, kurie, sutinkamai su apeliaciniu skundu, patvirtina nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Apeliantas mano, kad nukentėjusysis paskutinius savo parodymus pakoregavo pagal byloje esančią medžiagą, objektyvias nustatytas aplinkybes, o su jomis jis susipažino tik pabaigus ikiteisminį tyrimą. Ypač nukentėjusiojo parodymų koregavimą paveikė byloje esantis teismo medicinos ekspertizės 1995-09-29 aktas Nr. 1873, kuriame konstatuota, kad sužalojimas padarytas vienu artimu šūviu, vertinant sužalojimų pobūdį ir vietą, darytina prielaida, kad nukentėjęs šūvio metu buvo pusiau pasilenkęs ginklo link, ir balistinės ekspertizės 1995-10-10 aktas Nr. 11-3243, kuriame nurodyta, kad į nukentėjusįjį E. L. buvo šauta esant didesniam negu 30 cm ir mažesniam negu 60 cm atstumui nuo ginklo laibgalio iki kliūties. Po šių aplinkybių konstatavimo nukentėjęs E. L. jau kategoriškai tvirtino, kad šauta buvo jam esant laiptelių apačioje, šauta iš aukštesnės vietos, šauta iš labai arti. Kaip tik šios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, nurodytų ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, nukentėjusiojo parodymai yra šališki ir nepatikimi, neparemti jokia kita byloje esančia medžiaga, todėl vien jo parodymais paremtas nuosprendis yra neteisėtas.

Apeliantas teigia, kad jis savo veiksmais neturėjo tikslo sutrikdyti sveikatą nukentėjusiajam, jo veiksmai buvo sąlygoti paties nukentėjusiojo neteisėto veikimo, tarnybinis ginklas šovė taip pat nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų pasekmėje. Nurodo, kad jo parodymai buvo visada nuoseklūs ir juos visiškai patvirtina byloje surinkti įrodymai. Byloje nustatyta, kad prie kultūros centro vyko muštynės. Byloje tai nurodo liudytojai, be to, pateiktas ir Anykščių rajono prokuratūros 1996-04-05 nutarimas išskirti iš baudžiamosios bylos Nr. 53-2-010-95 medžiagą dėl G. R., S. P., D. M., S. G., P. A., D. C., M. A. sužalojimų prie kultūros centro į atskirą tyrimą. Liudytojas M. A. patvirtino, kad po užpuolimo jis šaukėsi pagalbos. Kaip tik pastarojo pagalbos šauksmą jis išgirdo ir išbėgo į lauką, kur jį taip pat užpuolė, todėl jis nematė kliūčių gintis nuo užpuolikų. Jo gynyba pasireiškė tuo, kad jis prie baro esančioje pievelė šaudė įspėjamuosius šūvius iš tarnybinio ginklo į žemę bei į viršų, tuo ketindamas nutraukti puolančiųjų kitų ir jo žalojimo veiksmus. Tai patvirtino ir su nukentėjusiuoju buvęs liudytojas S. G., kuris nurodė, kad pagal garsą buvo šaudoma pievelėje netoli baro. Liudytojas S. P. nurodė, kad peršautą žmogų atvedė prie įėjimo į kavinę nuo pievelės. Liudytojas G. R. taip pat tvirtina, kad buvo šaudoma pievelėje. Iš byloje esančio 2005-09-05 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog apžiūrint vietą, įėjimą į naktinį barą „N“, esantį Kultūros rūmuose, pievelėje rasta pistoleto „Makarov“ tūtelė. Apeliantas mano, kad šių įrodymų teismui pilnai turėjo užtekti, kad paneigti nukentėjusiojo E. L. parodymams, jog jis buvo sužalotas prie pat laiptelių į barą, ketinant pakilti prie įėjimo, o šaudoma buvo iš viršaus nuo laiptelių, o ne pievelėje. Tai, kad nukentėjęs E. L. jį puolė, buvo visai arti jo, patvirtina balistinės ekspertizės 1995-10-10 akto Nr. 11-3243 išvada. Tai, kad jis taip pat buvo sužalotas, teisme patvirtino jo žmona D. V.. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nesirėmė jos parodymais, nes ji prisiekė teismui duosianti teisingus parodymus, jai buvo išaiškinta atsakomybė už melavimą teismui. Niekas nepaneigė jo ir žmonos tvirtinimo, kad jis buvo sumuštas, tačiau teismas visiškai nepagrįstai nepatikėjo šių aplinkybių buvimu. Nuosprendyje teismas rėmėsi papildomos balistinės ekspertizės išvada, jog nukentėjusysis E. L. negalėjo būti sužalotas jo nurodytu būdu – nukentėjusiajam E. L. smogiant ranka, koja per rankoje laikomą ir keliamą aukštyn tarnybinį pistoletą, nes šūvis nuo smūgio per pistoletą įvykti negalėjo. Ši išvada bylai nėra reikšminga ir pateikta vertinimui būti negali. Apeliantas nurodo, kad E. L. smūgį sudavė ne per pistoletą, o man per ranką, kurioje buvo laikomas pistoletas. Smūgio sudavimo metu jis nesąmoningai stipriai suspaudė ginklą, kad šis nuo smūgio į ranką neiškristų. Pirštas buvo ant nuleistuko ir suspausdamas ginklą, norėdamas jį išlaikyti, kad neiškristų, tuo pačiu nesąmoningai paspaudė ir nuleistuką, po ko įvyko šūvis. O šauti jis buvo pasiruošęs, bet šauti ketino eilinį perspėjamąjį šūvį į viršų.

Teismas bylos duomenų patikimumą tikrino tik vienu aspektu – apžvelgiant asmenų parodymus ir formaliai konstatuojant, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Tačiau toks metodas yra vienpusiškas, neatskleidžiantis apklaustų liudytojų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl nepakankamas. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug aplinkybių: įrodymų kiekis, jų rūšys, patikimumas ir kt. Šiuo atveju skundžiamas nuosprendis yra paremtas akivaizdžiai neišsamia ir neobjektyvia bylos aplinkybių analize, pažeidžiant esminius baudžiamojo proceso principus ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat ignoruojant BPK XXIII skyriuje reglamentuotas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles. Tokie teismo veiksmai negali būti pateisinami, o priimtas nuosprendis negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu.

Taip pat skunde teigiama, kad yra nustatyti tik jo nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai. Ikiteisminio tyrimo metu jo veiksmai buvo kvalifikuoti reikiamai neįvertinus visos įvykio situacijos, net nenagrinėjus ir nekonstatavus nusikalstamos veikos subjektyvinės pusės, kuo buvo pažeista jo teisė į gynybą, viena iš pagrindinių įtariamojo teisių – teisė žinoti kuo yra įtariamas. Anykščių rajono apylinkės teismas taip pat nekonkretizavo veikos subjektyvinės pusės, tuo pažeidžiant BPK 305 str. reikalavimus. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje vienu metu nurodoma, kad jis privalėjo numatyti, jog dėl jo veiksmų gali atsirasti pavojingi padariniai ir nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Toliau jau nurodyta, kad jis veikė tiesiogine tyčia, nes veikė suvokdamas, kad žmogui neišvengiamai bus sutrikdyta sveikata.

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai trumpai ir neišsamiai motyvavo bausmės skyrimo rūšį ir dydį. Be to, nuosprendyje nepasisakyta ir dėl jo veikos kvalifikavimo, liko neaišku, kodėl veikos atžvilgiu taikyta paskutinė straipsnio galiojanti redakcija, o ne veikos padarymo metu galiojusio sunkaus kūno sužalojimo redakcija. Nurodo, kad nuo 1995 metų buvo priimti keli amnestijos aktai, tačiau teismas net nesvarstė, ar yra galimybė taikyti nors vieną jų jo atžvilgiu. Pažeidžiant įstatymo reikalavimus išspręstas ir nukentėjusiojo E. L. civilinis ieškinys. Spręsdamas ieškinį, teismas turėjo vadovautis CK 1.125 str. 8 d. reikalavimu dėl ieškinio senaties termino taikymo. Minimo straipsnio punkte nustatytas trijų metų ieškinio senaties terminas, o ieškinys pareikštas praėjus po įvykio daugiau nei 13 metų. Apeliantas mano, kad tokiu atveju teismas privalėjo vadovautis ieškinio senatimi ir ieškinį atmesti.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusysis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti.

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Išnagrinėjusi nuteistojo V. V. apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjo įvykio situaciją ir jos aplinkybes, neišsamiai ištyrė nuteistojo V. V. kaltės turinį ir neteisingai nustatė jo kaltės formą, jos rūšį – esminius subjektyviuosius požymius, lemiančius nuteistojo V. V. veikos kvalifikaciją. Nevisapusiškai ištyręs surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas neteisingai juos įvertino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo V. V. nusikalstama veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį. Taigi, skundžiamame nuosprendyje neteisingai išspręsti apelianto V. V. kaltės rūšies ir formos, o taip pat jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimai, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.

Apeliantas nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo. Jis neneigia sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau jo teigimu, nukentėjusiajam sveikata sutrikdyta dėl neatsargumo, kas atitiktų šiuo metu galiojančią įstatyminę normą – BK 137 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad tyčinis ir neatsargus sunkus sveikatos sutrikdymas baudžiamajame įstatyme (BK 135 ir 137 straipsniai) apibūdinti materialiosiomis sudėtimis, nes būtinas jų požymis yra ir nusikalstami padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas. Iš BK 15, 16 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad tyčinė ar neatsargi kaltė sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju – tai vientisas psichinis santykis (intelektinio ir valinio procesų visuma) su daroma veika ir tos veikos padariniais. Todėl pagal BK 15 ir 16 straipsnių reikalavimus privu išsiaiškinti visus kaltininko psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo daromais veiksmais nukentėjusiojo atžvilgiu ir tų veiksmų padariniais, t. y. išsiaiškinti, kaip kaltininko sąmonėje atsispindėjo (buvo suvokti) visi BK 135 ir 137 straipsnių 1 dalyse įtvirtintų sudėčių požymiai ir kokios buvo kaltininko valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių. Tik tokios informacijos visuma remiantis įmanoma konstatuoti, kokį nusikaltimą – tyčinį ar neatsargų – padarė nuteistasis V. V.. Fragmentiškas, t. y tik atskirų psichinio santykio su daromu nusikaltimu elementų konstatavimas, pavyzdžiui, kad kaltininkas laikydamas šaunamąjį ginklą rankoje bei pirštą ant nuleistuko veikė tyčia arba kad nėra duomenų, kad kaltininkas siekė nukentėjusįjį sunkiai sužaloti, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog kaltininkas veikė tyčia arba neatsargiai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą išvada apie kaltininko kaltės turinį (o iš jo ir apie kaltės formą, rūšį) spren­džiama at­si­žvelg­iant į vi­sas pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bes: nu­si­kal­ti­mo pada­ry­mo bū­dą, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, nu­si­kals­ta­mų veiks­mų po­bū­dį ir in­ten­sy­vu­mą, jų nu­trau­ki­mo prie­žas­tis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir t. t., taip pat remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamame nuosprendyje tyčia iš esmės motyvuojama vien nukentėjusiojo parodymais, neįsigilinus į visas bylos aplinkybes bei išsamiai neišsiaiškinus, kaip kaltininkas suvokė visus daromo nusikaltimo sudėties požymius, kokios buvo kaltininko valinės pastangos dėl kilusių padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo. Kolegijos nuomone, tai vertintina kaip BK bendrosios dalies nuostatų apie kaltę, jos formas ir rūšis, įtvirtintų BK 14, 15 ir 16 straipsniuose, netinkamas pritaikymas. Remiantis šiomis įstatyminėmis normomis bei teismų praktika, kai nusikalstama veika materialinė, tiesiogine tyčia ji padaroma, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo. Nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. BK 16 str. 1-3 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (nusikalstama veika) yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu ją padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu ją padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Nuteistasis V. V. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jam būnant kavinėje išgirdo į lauką išėjusio M. A. pagalbos šauksmą, tada jam išbėgus į lauką ant laiptų pajuto smūgį koja ar tai jį kažkas pastūmė, po ko jam krentant iš dėklo iškrito pistoletas; tada prie jo puolė nepažįstami vyriškai, gavo smūgį į lūpas, po ko jis pabėgęs į šalį užtaisė ginklą ir šovė į viršų, po to į žemę, paskui vėl į viršų ir vėl į žemę; keliant ranką aukštyn penktajam šūviui, jis gavo į ranką smūgį, nuo kurio įvyko nukentėjusįjį sužalojęs šūvis. Apelianto teiginius apie konfliktinės situacijos buvimą patvirtina liudytojų S. G., D. C., M. A., S. P., taip pat ir paties nukentėjusiojo E. L. parodymai. Liudytojas P. A. parodė, kad išėjus į laiką parūkyti vienas iš lauke buvusių vaikinų be priežasties sudavė jam smūgį į veidą. Liudytojas M. A. parodė, kad jam išėjus ieškoti P. A., jis buvo užpultas ir sumuštas. Liudytojas S. P. parodė, kad iš klubo išėjęs į lauką matė V. V. apstojusius agresyviai nusiteikusius 5-6 vyriškius, kurie vartojo necenzūrinius žodžius ir įžeidinėjo V. V.. Nors nukentėjusysis E. L. bei su juo buvę liudytojai S. G., D. C. nurodė kitokias, be to, tarpusavyje nesutampančias konflikto eigos aplinkybes, tačiau visi patvirtino vykus konfliktui. Vertinant visų pastarųjų parodymų visumą darytina išvada, kad prie klubo buvę vaikinai, kurių tarpe buvo ir nukentėjusysis E. L., nebuvo nusiteikę taikiai, elgėsi neleistinai ir nei vienas iš aukščiau minėtų liudytojų nepaminėjo bei neparodė, kad nuteistojo elgesys buvo priešiškas, agresyvus ar pan. Tokiu būdu visais šiais parodymais patvirtinta, kad nuteistojo elgesys konflikto pradžioje iki nukentėjusįjį sužalojusio šūvio atlikimo nesielgė neteisėtai, pavojingai. Taip pat byloje esančiais įrodymais patvirtinti nuteistojo teiginiai apie įvykio, t. y. šūvių paleidimo vietą. Nuteistasis V. V. nuo pat pradžių parodė, kad šūvius į orą, į žemę bei į nukentėjusįjį jis iššovė būdamas prie klubo esančioje pievelėje. Iš 2005-09-05 įvykio vietos apžiūros protokolo (t.1 b.l.22-25) matyti, kad būtent pievelėje prie klubo buvo rasta pistoleto „Makarov“ tūtelė. Iš kito -1995-09-17 d. - įvykio vietos apžiūros protokolo (t.12 b.l.26-29) matyti, kad apžiūros metu buvo nustatytas šūvio į viršų pėdsakas – šautinis lango stiklo pažeidimas pastato antrame aukšte bei ten rasta „Makarov“ sistemos pistoleto kulka Liudytojas S. G. parodė, kad girdėjo šūvius, pagal garsą ir ugnį suprato, jog šaudoma pievelėje prie baro. Liudytojas S. P. parodė matęs, kad po šūvių vienas žmogus atsisėdo ant žolės, kažkas jį atvedė nuo pievelės prie įėjimo. šūvio į viršų pėdsakas pastato antro aukšto lange visiškai patvirtina V. V. parodymus, kad konflikto metu jis pradžioje šaudė į viršų ir į žemė, t.y. tai, kad šaudymo metu šie jo veiksmai nebuvo nukreipti į žmogaus sužalojimą ar jo sveikatos sutrikdymą. Priešingai nei nuteistasis, nukentėjusysis savo parodymus apie pačią įvykio vietą, kurioje jis buvo peršautas, viso proceso metu keitė. Nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas teismo konstatuotoms aplinkybėms sudaro pakankamą pagrindą abejoti jo parodymų objektyvumu ir teisingumu.

Nuteistasis nuo pat pradžių tvirtino netaikęs į žmogų ir jokios tyčios sužaloti nukentėjusįjį neturėjęs, jo veiksmai buvo sąlygoti paties nukentėjusiojo neteisėto veikimo, nes šūvis įvyko dėl nukentėjusiojo suduoto smūgio į pistoletą laikančią jo ranką, kurios vienas pirštas tuo metu buvo ant nuleistuko. Nukentėjusysis E. L. davė priešingus teismo konstantoms aplinkybėms parodymus ne tik apie jį sužalojusio šūvio atlikimo vietą, bet ir šūvio atlikimo aplinkybes bei šūvių skaičių. Pažymėtina, kad nei vienas byloje liudytoju apklaustas asmuo tiesiogiai ir betarpiškai nematė nuteistojo atliktų šūvių. Taipogi, nei vienas asmuo negalėjo paliudyti nei nuteistojo, nei nukentėjusiojo aukščiau nurodytų aplinkybių. Pagal byloje esantį 1995-09-29 ekspertizės aktą Nr. 1873 tikėtina, kad nukentėjusysis šūvio metu buvo pusiau pasilenkęs ginklo link. 1995-10-10 teismo balistinės ekspertizės akte Nr. 11-3243 nurodyta, kad ant tyrimui pateiktų E. L. drabužių yra artimo šūvio pėdsakai, į nukentėjusįjį E. L. buvo šauta esant didesniam nei 30 cm ir mažesniam nei 60 cm atstumui nuo ginklo laibgalio iki kliūties. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs teismo medicinos specialistas konstatavo, kad nukentėjusiojo E. L. rankos ilgis yra 75 cm., šautinis sužalojimas E. L. galėjo būti padarytas suduodant smūgį į V. V. ranką iš viršaus ir tuo metu įvykus šūviui.. Iš šių bylos duomenų akivaizdu, kad šūvis įvyko pistoletui esant arčiau nukentėjusiojo kūno, negu nukentėjusiojo ištiesta ranka ir tai visiškai patvirtina nuteistojo V. V. parodymus apie įvykusio šūvio aplinkybes ir mechanizmą. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir jų sąsajumą, nuteistojo parodymų nuoseklumą, nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą teismo konstatuotoms aplinkybėms bei jų nenuoseklumą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais patvirtintais nuteistojo parodymais dėl nusikaltimo padarymo vietos, šaudymo aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo V. V. tyčinius veiksmus taikantis į nukentėjusįjį ir atliekant šūvį į jį. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo kvalifikuoti jo veiką kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą. Konstatuotina, kad nuteistojo kaltė nepasireiškė nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia. V. V. veikė nusikalstamu pasitikėjimu – būdamas girtas, konflikto tarp girtų asmenų metu, be pagrindo panaudojo šaunamąjį ginklą, šaudydamas juo į viršų ir į žemę, atsižvelgus į V. V. asmenines savybes – darbo policijos pareigūnu patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, jis numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Remiantis auščiau išdėstytu jo veika kvalifikuotina pagal sukeltas pasekmes kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, o ne kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas.

Dėl Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio ir

1995 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos“ taikymo

Pagal BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį grįžtamąją galią turi veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis ar kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis įstatymas. Nuteistasis V. V. nusikalstamą veiką padarė 1995 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki 2000 m. Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo. Lyginant 2000 m. BK 137 straipsnio ir 1961 m. BK 115 straipsnio (Valstybės žinios, 1994, Nr. 60-1182, redakcija) sankcijas, matyti, kad V. V. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi įstatyminė norma numatė laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų arba pataisos darbus, o naujasis baudžiamasis įstatymas nustatė naują- arešto – bausmę ir padidino maksimalią laisvės atėmimo bausmės ribą iki trejų metų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pataisos darbų kaip bausmės rūšies šiuo metu galiojantis baudžiamasis kodeksas neįtvirtina, ir veikos padarymo metu galiojusiame 1961 m. BK 115 straipsnyje numatyta mažesnė maksimali laisvės atėmimo bausmė, pripažįsta, jog senasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, todėl turi grįžtąją galią ir taikytinas kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamus veiksmus. V. V. skiriant bausmę teismas atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus, tikslus bei stadiją (padarytas neatsargus, baigtas, nesunkus nusikaltimas), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) ir lengvinančių nebuvimą, taip pat į V. V. asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai). Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, V. V. veika kvalifikuotina pagal 1961 m. BK 115 straipsnį (1994-07-19 įstatymo Nr.I-551 (Valstybės žinios, 1994, Nr. 60-1182) redakcija), jam paskiriant vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis artimas sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

1995 m. gruodžio 21 d. buvo priimtas ir 1996-01-12 Valstybės žiniose paskelbtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl amnestijos“ (Valstybės žinios, 1996, Nr. 4-89), kurio 9 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas taikomas asmenims, atliekantiems bausmę Lietuvos Respublikoje ir nuteistiems už nusikaltimus, padarytus iki 1995 m. gruodžio 1 d. įskaitytinai, taip pat asmenims, kuriuos nuteisė Lietuvos Respublikos teismai už nusikaltimus, padarytus iki 1995 m. gruodžio 1 d. įskaitytinai. Šio įstatymo 3 straipsnis imperatyviai nustatė sumažinti neatliktąją bausmės dalį pusiau asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu iki penkerių metų įskaitytinai už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, o jei tokių asmenų neatliktoji bausmės dalis yra vieneri metai arba trumpesnė, tai jie atleidžiami nuo neatliktosios bausmės. Atsižvelgiant į šią įstatyminę nuostatą bei apeliantui inkriminuoto nusikaltimo padarymo laiką, jo sunkumą bei paskirtos bausmės dydį, V. V. taikytinas 1995 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl amnestijos“ (Valstybės žinios, 1996, Nr. 4-89), kuriuo jis atleistinas nuo bausmės atlikimo (BK 78 str. 1 d.).

Apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties terminų taikymo atmetami. Sutinkamai su BPK 112 str. 1 d. civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareiškiamas paduodant ieškinį prokurorui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Nukentėjusysis civilinį ieškinį pareiškė iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, t.y. baudžiamojo proceso normomis numatyta tvarka ir terminais. Apelianto skunde pageidaujamų CPK normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminus, taikymas prieštarautų aukščiau nurodytai BPK 112 str. 1 d., o tai neleidžia daryti BPK 113 str. 2 d. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinis ieškinys byloje pareikštas tinkamai ir laiku, jis išspręstas nepažeidžiant BPK normų, ieškinio dydžio apeliantas, neginčija, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria iš V. V. priteista E. L. 2501,80 LT.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 ir 3 p.,

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-04-27 nuosprendį pakeisti:

V. V. pripažinti kaltu pagal 1961 m. BK 115 straipsnį (1994-07-19 įstatymo Nr.I-551(Valstybės žinios, 1994, Nr. 60-1182) redakcija) ir paskirti jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis 1995 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos“ (Valstybės žinios, 1996, Nr. 4-89) 3 str. atleisti V. V. nuo bausmės atlikimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.