Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-04-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-262-891/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-06
Bylos Nr.
1A-262-891/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-33921-2020-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis
R. Š.
Advokatai
Anatolijus Svila
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-262-891/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33921-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorui Ryčiui Ivanauskui (dalyvavo nuotoliniu būdu),nuteistojo R. Š. gynėjui advokatui Anatolijui Svilai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 23 d. iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. Š. nuteistas už tai, kad smurtaudamas artimoje aplinkoje sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 23 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, be jokios priežasties tampė už rankų savo motiną A. E. Š., taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu R. Š. prašo peržiūrėti jo baudžiamąją bylą Nr. 1-316-1131/2021, nes jis jokių pinigų iš savo mamos neatėmė ir nenaudojo prieš ją jokių fizinių veiksmų, taip pat sušvelninti jam skirtą bausmę. Nurodo, kad grįžo namo pas mamą, kuriai reikalinga fizinė ir moralinė pagalba, parama, nes ji yra senyvo amžiaus, kurčnebylė, silpnaregė, sunkiai vaikščiojanti, yra antros grupės invalidė, būna viena, kad ją prižiūrėtų ir pradėtų gyvenimą iš naujo. Grįžęs iš mamos gavo 4 000 Eur gimtadienio proga. Taip pat mama davė maišą monetų, kurias reikėjo pakeisti, ką jis ir padarė keitykloje Žirmūnuose, ir viską atidavė mamai. Jam tikrai nereikėdavo iš mamos atiminėti pinigų, ji jam pati juos siųsdavo, kai jis kalėjo pataisos įstaigoje. Anot apelianto, jo mama, įkalbėta kitų asmenų, nenorėdama pasodino savo sūnų, nors norėjo tik pabarti, kad jis negriautų sienos į kambarį. Jis mamos nedraskė, netampė, nesmaugė ir jai negrasino. Pasak R. Š., nepagrįstai nebuvo apklausti vieni iš seniausių gyventojų – 58, 64 ir 65 butų kaimynai, kurie jį truputį pažinojo. Pažymi, kad būdamas pataisos įstaigoje yra skatintas už gerą elgesį ir dalyvavimą eglutės papuošime.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą nuosprendį bei išteisinti jo ginamąjį, nes nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, netenkinus šio prašymo – sušvelninti R. Š. skirtą bausmę. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis R. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, nepripažįsta savo kaltės, nesutinka su jam paskirta bausme. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo

5. Nors R. Š. savo kaltę neigia, o jo motina – nukentėjusioji A. E. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu raštu atsisakė duoti parodymus prieš savo sūnų R. Š., taip pat nurodė, kad nepatvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, R. Š. kaltė kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis sukėlus savo motinai fizinį skausmą visiškai įrodyta kitų viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų netiesioginių įrodymų visetu. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

6. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Šiame kontekste apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje pakanka įrodymų (netiesioginių), leidžiančių daryti išvadą apie R. Š. kaltę padarius jam inkriminuotus veiksmus.

7. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apelianto kaltė yra įrodyta liudytojų – policijos pareigūnų I. V., A. Š. (A. Š.), kurie pagal gautą iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje vyko į nukentėjusiosios A. E. Š. namus, K. T., kuri atliko tyrimą šioje byloje ir 2020 m. rugsėjo 3 d. apklausinėjo nukentėjusiąją A. E. Š., liudytojo R. D., kuris iškvietė policiją, duotais parodymais, taip pat BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, 2020 m. rugsėjo 17 d. kitų objektų (BPC garso įrašo) apžiūros protokolo duomenimis, 2020 m. rugsėjo 17 d. kitų objektų (7 vaizdo įrašų iš „Body“ kameros) apžiūros protokolo duomenimis, vaizdo įrašuose užfiksuota informacija, taip pat kita rašytine bylos medžiaga. Apeliantas skunde tik deklaratyviai teigia, jog nenaudojo prieš savo motiną A. E. Š. jokių fizinių veiksmų, tai yra jos nedraskė, netampė ir nesmaugė, tačiau jokių konkrečių prieštaravimų dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo, teisėtumo, jų vertinimo nepateikia, todėl teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais, taip pat kitų byloje esančių rašytinių įrodymų patikimumu, neturi.

8. Nors nei vienas iš teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų tiesiogiai paties įvykio, tai yra, kaip R. Š. 2020 m. rugpjūčio 23 d., apie 22.00 val., bute smurtavo prieš savo motiną, nematė, tačiau visi jie parodė apie tai, ką sužinojo iš nukentėjusiosios A. E. Š. iš karto po įvykio arba praėjus neilgam laiko tarpui po jo. Visi teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai iš esmės parodė, kad R. Š. prieš savo motiną naudojo smurtą, nors sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nesimatė. Liudytoja I. V. nurodė, kad patekę į butą rado mamą ir sūnų, mama buvo išsigandusi, verkė. Kadangi A. E. Š. turėjo problemų su klausa, tai bendravimas su ja vyko rašant jai klausimus ant lapuko, o ji skaitė ir atsakinėjo. Paklausus, ar prieš ją buvo naudojamas smurtas, ar jautė skausmą, ji sakė, kad sūnus ją tampė už rūbų ir skriaudė, laikė už rankų, sakė, kad jai skaudėjo, kad sūnus atima pensiją. Ant nukentėjusiosios jokių sužalojimų nesimatė. Liudytojas A. Š. teigė, kad, kai jie pateko į butą, nukentėjusioji rodė, kad yra nekalbanti, rodė, kad ją smaugė, stumdė, mušė, rašė jiems ant popieriuko. Motina rašė, kad jai skaudėjo, buvo išsigandusi, R. Š. buvo neramus, jis motinai liepė sakyti, kad jis jos nemušė. Sužalojimų ant motinos kūno nematė. Liudytoja K. T., kuri po kelių dienų po įvykio apklausinėjo nukentėjusiąją, parodė, kad kažkokių žymių ant nukentėjusiosios kūno nepastebėjo, bet nukentėjusioji nuolat kartojo, kad jai skaudėjo, kad sūnus prašė pinigų iš jos ir sugriebęs ją už rankų smarkiai spaudė, skaudėjo. A. E. Š. sakė, kad sūnus žino, kaip smurtauti, ne pirmą kartą jau smurtauja, žino, kaip nepalikti mėlynių ir po to karto jokių mėlynių neliko, kai už rankų suėmęs ją spaudė. Nukentėjusioji apklausos metu nuolat kartojo, kad jai skaudėjo, sakė, kad ne tik rankas spaudė, bet ir nagais draskė. Nukentėjusioji pakankamai sąmoninga, sutrikimų nepastebėjo, ji tik verkė ir sakė, kad bijo sūnaus ir nenori, kad jis grįžtų į namus, buvo nervinga. Liudytojas R. D. parodė, kad įvykio dieną jam paskambino sūnus ir paprašė paskambinti į policiją, nes buvo atėjusi A. E. Š. ir norėjo išsikviesti policiją. Nežino, kodėl ji norėjo kviesti policiją, sūnus nepasakė, bet ji skųsdavosi, kad sūnus ją skriaudžia, tik nieko aiškaus nepasakydavo. Šis liudytojas taip pat pažymėjo, kad kaimynė yra sąmoningo proto, todėl po pokalbio su sūnumi suprato, kad jai reikia pagalbos. Pati nukentėjusioji jam nepasakojo, kas atsitiko. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėtų liudytojų parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa tarpusavyje, papildo vieni kitus, sutampa su jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (išskyrus liudytojos K. T., kuri ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta) ir sudaro nuoseklią visumą, be to, nenustatyta duomenų, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, siektų nepagrįstai apkalbėti R. Š. ar padėti A. E. Š., todėl pagrindo jais netikėti nėra. Sutiktina, kad liudytojo A. Š. kai kurios nurodytos detalės neatitinka kitų liudytojų parodymų ir nebuvo nurodytos apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teisėjų kolegija nelaiko jų esminėmis, dėl kurių būtų galima konstatuoti, kad šio liudytojo parodymai yra nepatikimi, o teismo nuosprendis dėl nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių neteisingas. Be to, A. Š. yra policijos pareigūnas, kuris dažnai vyksta į įvairius iškvietimus, todėl logiška ir normalu, kad tiksliai ir detaliai prisiminti kiekvieno įvykio detales yra sudėtinga. Kita vertus, kaip jau minėta, šioje byloje policijos pareigūnų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa.

9. Kolegija pažymi, kad apelianto kaltė yra grindžiama ne tik aptartais liudytojų parodymais, bet ir byloje esančiais garso ir vaizdo įrašais bei kita rašytine bylos medžiaga, kuri patvirtina ir papildo liudytojų parodymus. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys, taip pat BPC garso įraše ir jo apžiūros protokole užfiksuota informacija patvirtina, kad R. D. kvietė policiją dėl to, kad pas jį į namus buvo atėjusi kaimynė, kuri pasiskundė, kad ją skriaudžia sūnus (t. 1, b. l. 5–6, 39–41). Byloje esančiuose vaizdo įrašuose iš „Body“ kamerų ir jų apžiūros protokole užfiksuota, kad pareigūnams užėjus į butą nukentėjusioji A. E. Š. verkia, nors daug ką sako neaiškiai, nes yra kurčnebylė, tačiau nurodo, kad jis ją draskė, mušt nemušė, bet (neaiškiai sako), bet už rankos (nukentėjusioji paima savo ranka kitą ranką ir kažką rodo) ir atiduok pinigus, atiduok pinigus, taip pat patvirtina, kad dėl tokių sūnaus veiksmų jai skaudėjo (t. 1, b. l. 42–46). Iš 2020 m. rugpjūčio 24 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad A. E. Š. parodė, jog 2020 m. rugpjūčio 23 d., apie 22.00 val., jos sūnus R. Š. namuose (duomenys neskelbtini), pradėjo ją terorizuoti, tampyti už rankų, drabužių, dėl to ji pajuto fizinį skausmą, atėmė iš jos pinigus, reikalavo, kad tylėtų arba ją užmuš (t. 1, b. l. 10–21). Šiame kontekste svarbūs ir byloje esantys duomenys apie tai, kad prieš kelias dienas iki nagrinėjamo įvykio, tai yra 2020 m. rugpjūčio 21 d., pagal nukentėjusiosios 2020 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimą (t. 1, b. l. 49) pas nukentėjusiąją A. E. Š. į butą buvo atvykę policijos pareigūnai dėl to, jog A. E. Š. bijo iš įkalinimo įstaigos grįžusio sūnaus R. Š., kuris pas ją ateina naktį, girtas ir reikalauja jos atiduoti pensiją, butą (t. 1, b. l. 52). Iš R. Š. 2020 m. rugpjūčio 21 d. rašytinio paaiškinimo matyti, kad jis siekiant išvengti konfliktų su savo mama A. E. Š. savo noru išeina iš jos buto (duomenys neskelbtini). Gražino jai raktą ir pasižada negrįžti pas ją į namus, nebendrauti, neterorizuoti jos dėl pinigų bei jos atžvilgiu nenaudoti fizinio ir psichologinio smurto (t. 1, b. l. 50). Dėl to, R. Š. oficialiai buvo įspėtas (t. 1, b. l. 52).

10. Šių įrodymų kontekste, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, taip pat ir apeliaciniame skunde pateikta versija, jog jis jokio fizinio smurto prieš savo motiną nenaudojo, kad pareigūnai ne taip suprato jo motiną ar kad ji buvo įkalbėta kitų asmenų pasodinti savo sūnų, yra atmestina, kaip neįtikinama, nelogiška ir iš esmės neparemta jokiais faktiniais duomenimis, be to, prieštaraujanti kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems, aukščiau nurodytiems įrodymams. Šios išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, kad jokių matomų sužalojimo žymių ant nukentėjusios kūno nebuvo nustatyta, kadangi paprastai asmeniui sukeliant fizinį skausmą jokių matomų žymių gali ir nelikti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek liudytojai, tiek pats R. Š. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad nukentėjusioji A. E. Š. yra sąmoningo proto, tai paneigiančių duomenų byloje nėra, todėl, pritardama pirmosios instancijos teismui, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog rašytiniuose įrodymuose nukentėjusiosios išdėstytos aplinkybės yra išgalvotos, sąlygotos neadekvačios jos būsenos. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad pareigūnai neteisingai suprato nukentėjusiąją. Nors nukentėjusioji A. E. Š. iš tiesų yra silpnos klausos ir prasto regėjimo ir su ja yra sunkiau bendrauti, tačiau matyti, kad su nukentėjusiąja bendravimas, naudojant tam tikras pagalbines priemones (klausimai buvo užduodami ir raštu) vyko ir su ja buvo galima komunikuoti ir suprasti jos nurodomas aplinkybes. Tą patvirtina visų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai, kurie, kaip jau minėta, iš esmės sutampa tarpusavyje ir esminių prieštaravimų tarp jų nėra. Be to, byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad nukentėjusioji A. E. Š. būtų įkalbinėjama apkalbėti savo sūnų, duoti prieš jį neteisingus parodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl smurtinių sūnaus veiksmų nukentėjusioji A. E. Š. pati kreipėsi pagalbos į kaimynus.

11. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik R. Š. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Matyti, kad byloje apklaustų liudytojų I. V., A. Š., K. T., R. D. parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu, jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, vieni kitus patvirtina ir papildo. Taip pat, teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, kurioms esant būtų galima suabejoti liudytojų objektyvumu. Duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar apkalbėtų apeliantą, o teismui nebūtų pagrindo jais tikėti, byloje nėra. Liudytojų parodymus patvirtina ir papildo rašytinė bylos medžiaga. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.

12. Nors apeliantas skunde teigia, kad nepagrįstai nebuvo apklausti 58, 64 ir 65 butų kaimynai, tačiau, kaip matyti iš apylinkės teismo posėdžių protokolų, nei R. Š., nei jo gynėjas jokių kaimynų apklausti apylinkės teisme neprašė. Apeliaciniame skunde R. Š. taip pat nenurodo nei kokie konkrečiai asmenys turėtų būti apklausti, nei kokias konkrečias aplinkybes, susijusias su nagrinėjamu įvykiu, jie galėtų paliudyti, išskyrus tai, kad kaimynai, iš nurodytų butų, jį truputį pažinojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-524/2014, 2K-76-942/2017, 2K-208-976/2017). Nagrinėjamu atveju tai, kad apelianto prašomi ar jo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodyti tam tikri įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma ar kad teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą. Tuo labiau, kad, kaip jau minėta, nei nuteistasis, nei jo gynėjas, teisminio bylos nagrinėjimo metu neprašė apklausti jokių papildomų liudytojų.

Dėl nuteistajam skirtos bausmės

13. Skirdamas nuteistajam R. Š. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltininko asmenybę, bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

14. R. Š. nuteistas už vieno tyčinio nusikaltimo žmogaus sveikatai, kuris priskiriamas nesunkaus nusikaltimo kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), padarymą. Tuo pačiu pažymėtina, jog R. Š. fizinį skausmą sukėlė savo artimajam giminaičiui – motinai, tai padarė būdamas neblaivus. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kadangi R. Š. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme savo kaltės nepripažino. Iš pateikto apeliacinio skundo taip pat matyti, kad jis savo kaltės nepripažįsta. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė ir R. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nors skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir būdamas recidyvistas, kas galėtų būti jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktuose. Apylinkės teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad prokuroras nei kaltinamajame akte, nei baigiamųjų kalbų metu tokių aplinkybių nenurodė kaip sunkinančių, todėl teismas, savo iniciatyva nustatydamas minėtas sunkinančias aplinkybes, nepagrįstai pasunkintų R. Š. teisinę padėtį. Nesant paduoto skundo sunkinančiais pagrindais, apygardos teismas, vertindamas R. Š. asmenybę, minėtų aplinkybių, kaip atsakomybę sunkinančių, taip pat nevertina. Nepaisant to, kaip ir pirmosios instancijos teismo, šios aplinkybės vertintinos kaip neigiamai charakterizuojančios nuteistojo asmenybę.

15. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir bylos medžiagos, R. Š. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu praeityje buvo teistas net 10 kartų, daugiausia už smurtinius nusikaltimus (vieną kartą už nužudymą, taip pat už įvairaus masto sveikatos sutrikdymus), o paskutinius du kartus už panašias nusikalstamas veikas, kaip ir nagrinėjamu atveju, tai yra už smurtą prieš motiną A. E. Š. – už nežymų ir nesunkų jos sveikatos sutrikdymą. Taip pat, R. Š. baustas administracine tvarka, niekur nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. Š. padarė turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus vos 3 mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam skirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad ankstesnes dvi smurtines veikas prieš savo motiną jis taip pat padarė netrukus po išėjimo iš pataisos įstaigos atlikęs jam skirtas laisvės atėmimo bausmes. Iš R. Š. ankstesnių teistumų taip pat matyti, kad jo nusikalstamų veikų darymo ir bausmių atlikimo laikotarpis tęsiasi daugiau nei 20 metų, jis sistemingai daro smurtines nusikalstamas veikas. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad R. Š. dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų teigiamų išvadų nedaro, savo gyvenimo būdo nekeičia, nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, yra pavojingas visuomenei (taip pat ir savo artimiesiems giminaičiams bei šeimos nariams), anksčiau paskirtos bausmės, tarp jų ir ne kartą paskirta reali laisvės atėmimo bausmė (taip pat ir ilgalaikė), nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažino, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus R. Š. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą.

16. Pažymėtina, kad už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 2 metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, R. Š. už padarytą nesunkų nusikaltimą paskyrė artimą sankcijos vidurkiui bausmę – 1 metus laisvės atėmimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bausmės vidurkis – 1 metai ir 1,5 mėnesio, o pirmosios instancijos teismas paskyrė mažesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis bausmę, nors nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta nei R. Š. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių ir apeliantas charakterizuojamas neigiamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmė yra pakankamai švelni ir ne per griežta, ją dar labiau mažinti daug kartų teistam asmeniui, kuris nepaisant jam skiriamų laisvės atėmimo bausmių, savo elgesio nekeičia ir toliau daro naujus nusikaltimus, nėra jokio pagrindo. Tokios aukštesniojo teismo išvados nepaneigia ir apelianto nurodomos aplinkybės, kad būdamas pataisos įstaigoje yra skatintas už gerą elgesį ir dalyvavimą eglutės papuošime ar kad jam reikia rūpintis savo motina. Pažymėtina, kad nei motinai reikalinga priežiūra, nei jos neįgalumas nesulaikė R. Š. nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo būtent prieš savo motiną, nors jis anksčiau ne kartą buvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat ir už panašius nusikaltimus prieš savo motiną, ir ne vieną kartą jau yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę, todėl neabejotinai žinojo apie gresiančią atsakomybę. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme ir jos dydžiu, nereiškia, kad nagrinėjamu atveju bausmė jam buvo individualizuota netinkamai.

17. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas duomenis įrodymais pripažino ir juos vertino laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų bei pagrįstai konstatavo, kad byloje esančiais įrodymais visiškai įrodyta R. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, tai yra sukėlus fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui – motinai, taip pat už padarytą nusikaltimą jam paskyrė teisingą ir savo esme ne per griežtą bausmę, kurią švelninti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

18. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2021 m. kovo 26 d. pateikė teismui pirminę pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam R. Š. baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išieškojimo. Pagal šią pažymą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 108 Eur.

19. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti nuteistajam R. Š. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Esant tokioms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis R. Š. niekur nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija R. Š. turtinę padėtį vertina kaip sunkią. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija proceso išlaidų dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo nepriteisia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nuteistajam iš R. Š. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė