Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-07-10 · Civilinė byla Nr. 2A-621/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-10
Bylos Nr.
2A-621/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“, "Vilniaus energija" Lietuvos naftos produktų agentūra
Atsakovas
valstybės įmonei Lietuvos naftos produktų agentūrai
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei Lietuvos naftos produktų agentūrai dėl pinigų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ nurodė, kad pagal 2003 m. sausio 15 d. sutartį atsakovas VĮ Lietuvos naftos produktų agentūra pardavė ieškovui 10 tūkst. t mazuto bei pateikė PVM sąskaitą faktūrą 6 383 800 Lt sumai; sąskaita buvo apmokėta. Tiek sutartyje, tiek PVM sąskaitoje faktūroje buvo nurodyta, kad mazutas parduodamas su akcizu, tačiau sąskaitoje šis mokestis nebuvo išskirtas atskira eilute; visgi vėliau buvo gautas atsakovo raštiškas patvirtinimas, kad sąskaitoje priskaičiuota akcizo suma siekia 450 000 Lt. Ieškovas pažymėjo, kad 2009 m. kreipėsi į kompetentingas institucijas, prašydamas, be kita ko, grąžinti 178 871 Lt akcizo už iš atsakovo pagal nurodytą sutartį įsigytą mazutą, kuris vėliau buvo panaudotas elektros energijos gamybai. Prašymas buvo atmestas, motyvuojant, kad atsakovas nesumokėjo valstybei akcizo bei apskritai neturėjo tokios mokestinės prievolės. Ieškovo teigimu, kadangi atsakovas neturėjo mokėti akcizo, jis negalėjo šio mokesčio įtraukti į parduodamo mazuto kainą. Atsakovas, mazuto kainoje išskirdamas akcizą, veikė nesąžiningai ir suklaidino ieškovą; ieškovas atsakovo buvo apgautas. Atsakovas nepagrįstai ieškovo sąskaita sutaupė 450 000 Lt, o ieškovas patyrė tokio dydžio nuostolius. Ieškovo nuomone, atsakovas nesąžiningai ir nepagrįstai praturtėjo, todėl turi atlyginti 450 000 Lt dydžio nuostolius, pridedant prie jų ir 21 proc. dydžio PVM. Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 544 500 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad 2003 m. sausio 15 d. sutarties 3.1 punkte šalys nustatė parduodamo mazuto vienos tonos kainą – 638,38 Lt (su akcizu ir PVM), o sutarties 3.2 punkte nustatė bendrą perkamo mazuto kainą – 6 383 800 Lt. Teismas pažymėjo, kad šalis sieja pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Teismo nuomone, įvertinus į tai, kaip yra nurodyta mazuto vienos tonos kaina ir bendra sutarties kaina, kad akcizas tiek sutartyje, tiek PVM sąskaitoje faktūroje nebuvo išskirtas (sąskaitoje net nebuvo nurodyta mokėtina akcizo suma), kad kaina nurodyta taip, jog akcizas yra įtrauktas į kainą jo atskirai neišskiriant, darytina išvada, kad labiau tikėtinos yra atsakovo pateiktos sutarties sudarymo aplinkybės ir šalių ketinimai: sutarties sudarymo metu šalys sutarė, jog akcizo sumokėjimo riziką prisiima atsakovas ir šio mokesčio mokėjimas ar nemokėjimas neįtakoja šalių sutartos mazuto pardavimo kainos, nes sutarties sudarymo metu pagal teisinį reglamentavimą nebuvo aišku, ar nuo parduodamo valstybės rezerve esančio mazuto turi būti skaičiuojamas akcizas ar ne. Kad šalys sutarė dėl konkrečios mazuto kainos neatsižvelgiant į prievolės mokėti akcizą buvimą, patvirtina ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. lapkričio 29 d. įsakymas Nr. 24RN „Dėl skystojo kuro (mazuto) atsargų pardavimo“ ir jį iš dalies pakeitęs 2003 m. sausio 9 d. įsakymas Nr. 25RN „Dėl ūkio ministro 2002 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 24RN „Dėl skystojo kuro (mazuto) atsargų pardavimo“ pakeitimo“, kuriais vadovaujantis buvo sudaroma sutartis ir pagal kuriuos atsakovas mazuto atsargas turėjo teisę parduoti tuo metu, kai kaina didžiausia per paskutines 10 kalendorinių dienų, o konkreti mazuto pardavimo kaina turėjo būti nustatoma pagal mazuto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną galiojančią AB „Mažeikių nafta“ viešai paskelbtą bazinę mazuto kainą, suteikiant atsakovui teisę taikyti ne didesnę kaip 6 procentų kainos nuolaidą. Teismas nurodė, kad AB „Mažeikių nafta“ viešai paskelbta bazinė mazuto kaina 2003 m. sausio 15 d. sudarė 675,02 Lt už toną (arba 630,02 Lt be akcizo), t. y. buvo didesnė nei šalių sutartyje nurodyta kaina, o skaičiuojant AB „Mažeikių nafta“ paskelbtą kainą be akcizo, ji yra apylygė šalių sutartai kainai. Teismo nuomone, atsakovas neprivalėjo taikyti ieškovui ūkio ministro įsakymuose nurodytos kainos nuolaidos, nes tai buvo atsakovo teisė, o įrodymų apie tai, kad šalys sutarė, jog atsakovas pritaikys ieškovui nuolaidą, nėra. Be to, ieškovui parduotas mazutas buvo saugomas ieškovo talpyklose ir ieškovas nepatyrė jokių mazuto transportavimo išlaidų. Teismo vertinimu, svarbi aplinkybė yra ir ta, kad mazuto kaina po 2003 m. sausio 15 d nuolatos kilo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis turėjo galimybę įsigyti mazutą pigiau (neskaičiuojant kitų tiekėjų galbūt taikomos kainos nuolaidos) nei jam pardavė atsakovas. Atsakovo 2003 m. sausio 15 d. pasiūlymas padarytų išvadų nepaneigia, kadangi jis yra tik pradinis pasiūlymo variantas, o galutinė šalių sutarta kaina ir jos sandara yra nurodyta sutartyje. Be to, pagal sutarties sudarymo metu galiojusį Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą ieškovas neturėjo teisės susigrąžinti sumokėto akcizo už mazutą, panaudotą elektros energijos gamybai. Todėl atmestinas ieškovo argumentas dėl atsakovo nesąžiningumo, gaunant šalių sutartą kainą už mazutą. Šalių minimi du atsakovo 2009 m. birželio 18 d. raštai, nors ir kalba apie šalių sudarytą sutartį, tačiau yra skirtingo turinio, ieškovo pateiktas atsakovo raštas yra be atsakovo registracijos numerio, todėl abu kaip nepatikimi įrodymai atmetami. Teismas taip pat pažymėjo, kad nepagrįsto praturtėjimo normoms taikyti, be kita ko, būtina nustatyti, jog asmuo turtą įgijo be konkretaus teisinio pagrindo – įstatymo ar sandorio. Nagrinėjamu atveju atsakovas visą mazuto kainą gavo iš ieškovo pagal šalių sudarytą sutartį, t. y. esant teisėtam, įstatyme nustatytam, pagrindui. Sutartis yra šalių įvykdyta, ji nėra panaikinta ar nutraukta. Tai reiškia, kad atsakovo atlikti veiksmai ir dėl jų gauta turtinė nauda neatitinka nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti būtinų sąlygų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl sutarties aiškinimo. Teismo išvada, kad šalys sutartimi sutarė, jog atsakovas prisiima akcizo mokėjimo riziką, o akcizo mokėjimas ar nemokėjimas neįtakoja nustatytos mazuto pardavimo kainos, yra nepagrįsta. Tokia išvada padaryta neteisingai įvertinus ginčo aplinkybes:

1.1. Tai, kad tiek sutartyje, tiek PVM sąskaitoje faktūroje akcizas nebuvo išskirtas atskira eilute, savaime nepatvirtina, jog akcizas įtrauktas į sutartą mazuto kainą jo atskirai neišskiriant. Sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai nereikalavo, kad PVM sąskaitoje faktūroje būtų išskirta bendra mokėtina akcizo suma. Kita vertus, 2003 m. sausio 15 d. atsakovo pasiūlymas, kuriame aiškiai nurodyta vienos mazuto tonos kainos struktūra, patvirtina, iš kokių dalių susideda sutartyje ir PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta mazuto kaina, ir paneigia išvadą apie šalių susitarimą dėl rizikos pasidalinimo.

1.2. Teismo nurodytuose ūkio ministro įsakymuose buvo nustatyti mazuto kainodaros principai, tačiau jų taikymas nereiškia, kad atsakovas yra atleidžiamas nuo prievolės mokėti PVM ar akcizą.

1.3. Teismas, lygindamas sutarties sudarymo dieną buvusias mazuto kainas, neatsižvelgė į kainodaros ir apmokestinimo specifiką. PVM skaičiuojamas ne nuo mazuto bazinės kainos, o nuo mazuto bazinės kainos su akcizu. Teismo atliktas mazuto kainų palyginimas be akcizo yra nekorektiškas, nes būtina lyginti mazuto bazines kainas (be akcizo ir PVM). Lyginant tokiu būdu, sutarties sudarymo dieną AB „Mažeikių nafta“ nurodyta bazinė mazuto kaina buvo 527,06 Lt, o atsakovo – 496 Lt, arba 6 proc. mažesnė. Tai patvirtina, kad apeliantui buvo pritaikyta teismo nurodytais ūkio ministro įsakymais leista 6 proc. nuolaida, kad 2003 m. sausio 15 d. atsakovo pasiūlymas buvo suformuluotas tiksliai pagal šiuos įsakymus, kad sutartyje ir PVM sąskaitoje faktūroje nustatyta kaina atitiko pasiūlymo turinį.

1.4. Nebuvo pagrindo pripažinti, kad apeliantas įsigijo mazutą iš atsakovo mažiausiomis kainomis, todėl iš sutarties neaptyrė jokių nuostolių. Iš 2003 m. sausio 19 d. apelianto su UAB „Lietkomerc“ sudarytos sutarties matyti, kad 2003 m. sausio 15 d. iš šio pardavėjo pirkto mazuto vienos tonos kaina būtų 498,95 Lt (28,10 Lt nuolaida). Faktiškai skirtumą sudarytų transporto išlaidos, tačiau, atsižvelgiant į parduodamo mazuto kiekį (60 tūkst. t) ir apelianto, kaip viešosios paslaugos tiekėjo, prievoles, logiška, kad apeliantas sudarė sutartį ir su UAB „Lietkomerc“. Šias aplinkybes patvirtinančią sutartį su UAB „Lietkomerc“ teismas nepagrįstai atsisakė priimti.

1.5. Teismo išvados, kad sutarties sudarymo metu nebuvo aišku, ar už parduodamą valstybės rezerve esantį mazutą turi būti skaičiuojamas akcizas ar ne, kad sutarties sudarymo metu apeliantas neturėjo teisės susigrąžinti akcizo už mazutą, panaudotą elektros energijos gamybai, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovą nesąžiningu, yra nepagrįstos ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Atsakovas teismo posėdyje pats pripažino, kad tai, jog neprivalo mokėti akcizo, sužinojo dar 2003 m. Kita vertus, apelianto teisės į akcizo grąžinimą buvimas ar nebuvimas neatleidžia atsakovo nuo prievolės sumokėti akcizą valstybei. Tokios aplinkybės parodo atsakovo nesąžiningumą apelianto atžvilgiu.

2. Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra būtinų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo sąlygų. Visuma aplinkybių patvirtina, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl fiksuotos vienos tonos mazuto kainos nepriklausomai nuo prievolės mokėti valstybei akcizą vykdymo. Būtent tokio susitarimo buvimas (nebuvimas) yra reikšmingas šioje byloje, o ne tai, kad visą didesnę negu 6 mln. Lt mazuto kainą apeliantas sumokėjo atsakovui pagal sutartį (teisėtu pagrindu).

Atsiliepimas

Atsakovas VĮ Lietuvos naftos produktų agentūra prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas pažymi, kad tuo atveju, jeigu parduodamo mazuto vienos tonos kaina būtų buvusi 593,38 Lt (kaina be akcizo), valstybei būtų buvusi padaryta žala, – valstybė negautų mazuto rinkos kainos, t. y. negautų akcizo, o jei jis nemokėtinas, valstybė negautų pajamų, kurias tektų pačiai finansuoti. Tuo tarpu privatus ūkio subjektas būtų gavęs nepagrįstos naudos – nupirkęs mazutą už ženkliai mažesnę kainą nei rinkos kaina. Atsakovo nuomone, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad šalys būtų sutarusios, jog akcizo suma, jei akcizas nemokėtas, turėtų būti mažinama bendra pirkimo kaina, ar jog apeliantas galėjo įsigyti iš kito subjekto mazutą be akcizo, ar jog dėl to, kad sutartyje akcizo suma buvo įtraukta į bendrą kainą, bet nebuvo mokėtina, apeliantas būtų patyręs nuostolių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės

Apelianto ieškinys grindžiamas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) Šeštosios knygos III dalies XX skyrius). Ieškinio pagrindas – atsakovo nepagrįstas ir nesąžiningas sutaupymas apelianto sąskaita, ekvivalentiškas dėl tokių veiksmų (neveikimo) apelianto patirtiems nuostoliams, – savo turiniu atitiktų CK 6.242 straipsnį, reglamentuojantį nepagrįstą praturtėjimą siaurąja prasme. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

Tarp šalių susiklostė mazuto pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. 2003 m. sausio 15 d. sudarytos sutarties 3.1 punkte buvo numatyta, kad vienos tonos mazuto kaina yra 638,38 Lt su akcizu ir PVM. Pagal sutarties 3.2 punktą bendra sutarties kaina yra 6 383 800 Lt. 2003 m. sausio 15 d. atsakovo pasiūlyme apeliantui siūloma vienos tonos mazuto kaina yra išskaidyta: 496 Lt – mazuto kaina, 45 Lt – akcizas, 97,38 Lt – PVM. Sutarties pagrindu 2003 m. sausio 15 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje vienos tonos mazuto kaina nurodyta 541 Lt, viso sutarto kiekio mazuto kaina – 5 410 000 Lt, PVM nuo šios sumos – 973 800 Lt; sąskaitoje prie parduotos prekės pavadinimo nurodytas akcizo tarifas – 45 Lt už vieną toną, tačiau bendra akcizo suma nenurodyta.

Apelianto teigimu, po sutarties sudarymo ir kainos pagal ją sumokėjimo paaiškėjo, kad atsakovas apskritai neturėjo prievolės mokėti valstybei akcizą už parduotą mazutą ir to nedarė. Dėl nurodyto atsakovas negalėjo šio mokesčio įtraukti į mazuto kainą, o jį įtraukdamas, elgėsi nesąžiningai, suklaidino, apgavo apeliantą, ko pasėkoje jo sąskaita sutaupė prašomą priteisti sumą. Tuo tarpu atsakovas įrodinėja, kad akcizas į mazuto kainą buvo įtrauktas siekiant apsidrausti, jeigu šis mokestis visgi būtų mokėtinas. Rizika dėl akcizo mokėjimo teko atsakovui, tačiau šalys nebuvo susitarusios, kad tuo atveju, jeigu akcizo nereikės mokėti, sutarties kaina bus mažinama. Pirmosios instancijos teismas iš esmės palaikė atsakovo poziciją.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-2131-281/2011 medžiagos ir joje priimto teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo, iš šalių sutarties sudarymo metu galiojusių teisės aktų nebuvo galima daryti vienareikšmės išvados apie atsakovo mokestinės prievolės mokėti akcizą egzistavimą ar neegzistavimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 str. 2 d.). Pažymėtina, kad nurodytoje administracinėje byloje apeliantas būtent ir įrodinėjo, jog atsakovas turėjo sumokėti šį mokestį. Įrodymų, kad atsakovas būtų žinojęs neturįs aptariamos mokestinės prievolės, nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo parduodamo mazuto kainos nustatymą reglamentavo skundžiamame sprendime nurodyti teisės aktai: ūkio ministro 2002 m. lapkričio 29 d. įsakymas Nr. 24RN ir 2003 m. sausio 9 d. įsakymas Nr. 25RN. Šių aktų reglamentavimo esmė yra ta, kad mazutas negali būti parduodamas mažesne nei rinkos kaina. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių sutartyje nurodyta mazuto kaina atitiko aptariamą reglamentavimą (t. 1, b. l. 142).

Nurodytos aplinkybės leidžia pripažinti pagrįsta poziciją, kad šalių sutartyje akcizas buvo numatytas siekiant atsakovui apsisaugoti tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad atsakovas turi prievolę sumokėti valstybei šį mokestį.

Tačiau sutartyje nėra jokių nuostatų, nustatančių, kad jos kaina turėtų būti mažinama, jei paaiškėtų, kad atsakovas visgi neturi mokėti akcizo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio susitarimo ir negalėjo būti, nes jis nelogiškas. Pirma, kaip teisingai konstatuota skundžiamame sprendime, apeliantas sutarties sudarymo metu neturėjo jokios teisės pretenduoti į sutartyje numatyto ir sumokėto akcizo (jo dalies) grąžinimą (kompensavimą) iš valstybės biudžeto – tokia teisė atsakovui atsirado tik 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojus atitinkamiems Akcizų įstatymo pakeitimams (41 str. 1 d. 4 p.). Teisinių argumentų dėl tokios teismo išvados nepagrįstumo skunde nenurodoma (CPK 306 str. 1 d. 4 p.). Antra, minėta, ūkio ministro įsakymai, kurie reglamentavo atsakovo parduodamo mazuto kainodaros principus, nustatė, jog mazutas iš esmės negali būti parduodamas mažesne nei rinkos kaina. Todėl nėra jokių protingų argumentų pripažinti, kad atsakovas būtų turėjęs parduoti apeliantui mazutą už tokią kainą, į kurią neįtrauktas akcizas (jeigu jis nebūtų turėjęs tokios mokestinės prievolės ir apie tai būtų žinojęs), ir kuri yra ženkliai mažesnė nei rinkos kaina (t. 1, b. l. 142). Kitaip tariant, neaišku, kodėl atsakovas negalėjo pasinaudoti tuo, kad jis neturi mokėti akcizo, kai tuo tarpu kiti mazuto pardavėjai tokią pareigą turi ir dėl jos atitinkamai yra didesnė jų parduodamo mazuto kaina. Kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų, didesnės kainos gavimas iš esmės reiškia, kad valstybė sutaupo, nes atsakovui reikia skirti mažesnį finansavimą.

Nurodyti argumentai leidžia spręsti, kad, paaiškėjus, jog atsakovas neturi aptariamos mokestinės prievolės, tai nesudarė pagrindo mažinti sutarties kainos. Tai, kad mokestiniai teisės aktai buvo išaiškinti atsakovui palankia linkme, savaime apeliantui jokių teisių nesukuria.

Teisėjų kolegijos nuomone, svarbi aplinkybė yra ir ta, kad apeliantas faktiškai neįrodė jokių nuostolių dėl sutartyje numatytos kainos sumokėjimo. Sutarties sudarymo metu joje numatyta vienos tonos mazuto kaina – 638,38 Lt – buvo mažesnė nei siūloma AB „Mažeikių nafta“ – 675,02 Lt (plius transportavimo išlaidos) (t. 1, b. l. 142), ar galima UAB „Lietkomerc“ kaina – 641,86 Lt (plius transportavimo išlaidos) (t. 1, b. l. 142, 255). Be to, minėta, apeliantas negalėjo pretenduoti į sutartyje numatyto ir valstybei sumokėto akcizo ar jo dalies grąžinimą ar kompensavimą. Nurodyta kartu reiškia, kad faktas, ar atsakovas turi pareigą mokėti akcizą už parduotą mazutą ar ne, negalėjo įtakoti apelianto apsisprendimo sudaryti su atsakovu aptariamą sutartį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstyta patvirtina, kad apeliantas neturi teisės į prašomą priteisti sumą nei remiantis nepagrįsto praturtėjimo institutu, nei kitomis teisės normomis (pvz., civiline atsakomybe). Apeliantas sutartimi įsigijo jam reikalingą mazutą; dėl jo kokybės ir kiekio ginčo nėra. Spręsti, kad apeliantas galėjo gauti mazuto iš kitų pardavėjų pigiau, kad atsakovas mazutą privalėjo parduoti mažesne nei rinkos kaina, kad apeliantas dėl sutarties patyrė nuostolių, nėra pagrindo. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės tokiai išvadai, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, atlygintinos atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Bylos duomenimis, atsakovas turėjo 4 719 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą (t. 2, b. l. 1-5). Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir teisės aktų reikalavimus, šių išlaidų atlyginimas mažinamas iki 1 500 Lt (CPK 98 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti atsakovui valstybės įmonei Lietuvos naftos produktų agentūrai (į. k. 110084364) iš apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ (į. k. 111760831) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

TeisėjaiDanutė MilašienėNijolė PiškinaitėVigintas Višinskis