Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-08-12 · Byla Nr. Iv-887-554/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-08-12Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-11-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-08-12
Bylos Nr.
Iv-887-554/2010
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00482-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
A. R., S. G.
Atsakovas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Trečiasis asmuo
Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-887-554/2010.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00482-2010-1.Procesinio sprendimo kategorija: 16.5, 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugpjūčio 12 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Rugilei Sirgedienei,dalyvaujant pareiškėjui - A. R.,

pareiškėjų - A. R., S. G. įgalioto atstovo - Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos įgaliotai atstovei Raimondai Girskienei,

nedalyvaujant pareiškėjui S. G.,

atsakovų - Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, įgaliotiems atstovams,

trečiojo suinteresuoto asmens – Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos įgaliotam atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. R., S. G. prašymus atsakovams - Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai patikslintais prašymais kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: S. G. už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. – 2007 m. rugpjūčio mėn. - 4804,10 Lt, A. R. už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – 4374,10 Lt.

Pareiškėjai prašymuose (b.l. 37-46, 72, 77-81) nurodė, taip pat pareiškėjas A. R. ir įgaliota atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjai dirbo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariate. Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. bei kitų VI skyriaus nuostatų taikymo už atliktas pareigas jiems buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, atsakovams atsirado pareiga išmokėti pareiškėjams negautą darbo užmokestį. Taip pat prašė netaikyti senaties termino, o dėl to, kad sprendimo vykdymo būtų atidėtas 1 metams paliko spręsti teismui.

Atsiliepimas

Atsakovas - Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjų prašymais nesutinka ir prašė jų netenkinti.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų prašymus (b.l. 95-98, ) nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, veikė teisėtai - taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Kadangi nebuvo pažeisti nė vieno teisės akto reikalavimai, atsakovo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ir kaltės. Taip pat atsakovas prašė taikyti pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą bei atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams dėl Lietuvos valstybės sunkios finansinės padėties. Be to, prašė atidėti bylos nagrinėjimą kol Lietuvos respublikos Konstitucinis teismas išspręs Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų priėmimo klausimą, o Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui priėmus nagrinėti minėtus prašymus nagrinėti – sustabdyti bylą. Taip pat nurodė, kad vadovaujantis LR Darbo kodeksu pareiškėjams galėtų būti priteistina suma tik už 3 metus, todėl S. G. už laikotarpį nuo 2004-08-01 iki 2007-08-01 susidarytų 4537,81 Lt, o A. R. už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2009-01-01 susidarytų 4365,00 Lt sumos.

Atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų prašymai tenkintini iš dalies.

Pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai ir jų reikalavimai kildinami iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Pareiškėjai teismo prašo priteisti neišmokėtą priemokų ir priedų dalį viršijančią 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) VI skyriuje buvo reglamentuota valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūra, darbo užmokesčio maksimali riba, darbo užmokesčio, priedų ir priemokų skaičiavimo tvarka. Iki 2005 m. gruodžio 21 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006 m. birželio 7 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjams darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, taip pat priedai ir priemokos išmokėtos atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą priedų ir priemokų ribojimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjams. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A1-638/2005 išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę taikomos ir nagrinėjamoje byloje (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovo (Kauno apskrities VPK) atsisakymas mokėti pareiškėjams nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje turi būti Kauno apskrities VPK, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Kauno apskrities VPK, o ne Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės. Šiuo atveju pareiškėjams priteistina darbo užmokesčio nepriemoka tik iš Kauno apskrities VPK. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė ir 2005-12-21 bei 2010-06-07 nutartyse išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A1-638/2005 ir Nr. A662 – 1735-2010. Dėl šių priežasčių pareiškėjų reikalavimai priteisti iš abiejų atsakovų nesumokėto darbo užmokesčio dalį solidariai, atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 13 str., 20 str., 57 str.).

Teismui pateikti duomenys patvirtina išvadą, kad pareiškėjai atliko savo kaip valstybės tarnautojų pareigas, tačiau jiems nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Buvo konstatuota, kad pareiškėjams priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjai yra išsaugoję galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjams šiuo metu jau yra išnykęs. Pareiškėjai į teismą, gindami savo pažeistas teises dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo, kreipėsi 2007 m. gegužės 29 d. (b. l. 10). S. G. priedų ir priemokų viršijančių 70 procentų pareiginės algos ribojimas buvo taikomas nuo 2004 m. birželio mėnesio, o A. R. nuo 2005 m. gruodžio mėnesio, todėl konstatuojama, kad pareiškėjai nepraleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų senaties termino tokiems reikalavimams pareikšti. Pareiškėjas A. R. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., o pareiškėjas S. G. - už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. rugpjūčio mėn. Atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatą, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus, pareiškėjui A. R. priteistina 4365 Lt neišmokėto darbo užmokesčio suma už 3 metų laikotarpį - nuo 2006-01-01 iki 2009-01-01 (b.l. 99, 104-109), o S. G. priteistina 4537,81 Lt neišmokėto darbo užmokesčio suma už 3 metų laikotarpį - nuo 2004-08-01 iki 2007-08-01 (b.l. 110, 111-118).

Atsakovas atsiliepime į prašymus prašo atidėti bylos nagrinėjimą kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas išspręs Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų kuriais prašoma ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatai priėmimo klausimą, o Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui priėmus nagrinėti minėtus prašymus nagrinėti – sustabdyti bylą. Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo tinklapyje http://www.lrkt.lt/Prasymai.html skelbiamos informacijos, atsakovo nurodomi prašymai yra priimti nagrinėti. Dėl taikytino konkrečioje byloje teisės akto atitikties Konstitucijai sprendžia bylą nagrinėjantis teismas ir esant pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis). 2003 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo konstatuojamosios dalies 10 punkte buvo konstatuota, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šioje administracinėje byloje keliamas klausimas dėl įstatymo nuostatų ribojusių priedų ir priemokų mokėjimą įvykdymo ar neįvykdymo aktualiu laikotarpiu yra teisės taikymo klausimas konkrečioje byloje. Šios kategorijos bylose teisminė praktika jau yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, todėl ji taikytina ir šioje administracinėje byloje. Esami aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Tokios nuostatos buvo suformuluotos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, todėl nagrinėjant šią bylą yra aktuali Vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija identiško ar panašaus pobūdžio ginčo bylose. Todėl, vadovaujantis aukščiau išdėstytu, konstatuojama, kad nėra teisinio pagrindo nei bylos nagrinėjimo atidėjimui, nei sustabdymui (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.).

Atsakovas taip pat prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams. Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), sprendimo vykdymas atidėtinas 1 metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p., 4 p. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų prašymus patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. G. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 4537,81 Lt (keturis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt septynis litus 81 ct).

Priteisti pareiškėjui A. R. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 4365 Lt (keturis tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt penkis litus).

Sprendimo vykdymą S. G., A. R. atžvilgiu atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui.

Likusioje dalyje pareiškėjų S. G., A. R. prašymus atmesti kaip nepagrįstus.

Pareiškėjų S. G., A. R. prašymus atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacinius skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius