Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 292 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį nuo 23 val. iki 06 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, bei per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, iš R. J. S. konfiskuota: nusikalstamos veikos padarymo priemonė – automobilis Ford Galaxy, v/n T11463; nusikalstamos veikos rezultatas – 300 JAV dolerių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. S. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje užsieniečius, neteisėtai perėjusius valstybės sieną, o būtent: R. J. S. 2013 m. balandžio 17 d., apie 05.00 val., dėl savanaudiškų paskatų – už piniginį atlygį – 300 JAV dolerių (pagal Lietuvos banko 2013 m. balandžio 17 d. valiutos kursą – 792.45 Lt), Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuo Lavoriškių PKP prieigų, Vilniaus r. iki Mickūnų mstl., Vilniaus r., vairuodamas automobilį Ford Galaxy, v/n T11463, 103-uoju keliu gabeno Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius, neteisėtai valstybės sieną perėjusius šešis Gruzijos piliečius: Z. T., gim. 1979-04-14, L. A., gim. 1984-07-30, S. K., gim. 1982-10-03, A. O., gim. 1970-04-20, N. S., gim. 1977-06-10 ir K. T., gim. 1971-11-10, kurie 2013 m. balandžio 17 d., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną Vilniaus r., Lavoriškių sen., Lavoriškių PKP prieigose apie 20 m. atstumu nuo valstybės sieną žyminčio ženklo Nr.1151, o ne per Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir muitinės kontrolės punktus.

Nuteistojo teigimu, netinkamas įrodymų vertinimas pasireiškė tuo, jog buvo pažeistas atskirų įrodymų ir jų visumos objektyvaus vertinimo principas, tokiu būdu buvo nesilaikyta ne tik Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies, bet ir 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose įtvirtintų reikalavimų. Šioje byloje įrodymai, surinkti vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymu, nebuvo tinkamai ištirti bei patikrinti Lietuvos Respublikos BPK įtvirtintais būdais. Apelianto teigimu, būtent pastarajame įstatyme įtvirtintais būdais surinkti duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. J. S. veiksmuose nėra visų Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – savanaudiškų paskatų ir tiesioginės tyčios. Nuteistasis pažymi, kad, duodamas parodymus viso proceso metu, jis paaiškino, jog dirba taksi vairuotoju ir jo pagrindinė funkcija yra keleivių vežimas į jų pačių nurodytas vietas, o už šią paslaugą jis visuomet gaudavęs atlygį. Dirbant taksistu, jam ne kartą teko vežti užsieniečius į Vilnių nuo Medininkų ir Lavoriškių pasienio postų, tačiau jis nesidomėdavo, kokiu būdu jo keleiviai yra patekę į Lietuvos Respubliką. Ir šioje byloje nagrinėjamu atveju apeliantas tvirtina gavęs užsakymą už atlygį atvežti keleivius iš Lavoriškių į Vilnių. Atvažiavęs pasiimti keleivių, rado juos stovinčius netoli pasienio posto ir muitinės kontrolės punkto, todėl apeliantas negalėjo suprasti, kad jie į Lietuvos Respubliką pateko neteisėtai. Be to, nuteistasis pasiteiravo keleivių, ar jie turi dokumentus, patvirtinančius jų teisėtą buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Keleiviams atsakius teigiamai, R. J. S. neturėjo kitos galimybės įsitikinti šia aplinkybe. Tą aplinkybę, jog apeliantas neturėjo tyčios neteisėtai gabenti užsieniečių, patvirtina ir tai, kad jie buvo vežami automobilio salone, nesiimant jokių konspiracinių priemonių. Nuteistojo teigimu, tokių jo parodymų, priešingai nei nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje, nepaneigia kiti byloje surinkti duomenys. Apžiūrėjus R. J. S. kompiuterį, nebuvo rasta jokių duomenų apie tai, kad jis būtų intensyviai bendravęs su asmeniu, vardu „Giga“, socialiniame tinklapyje ir taręsis su juo dėl užsieniečių gabenimo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nenuosekliai vertino Daiktų apžiūros protokole užfiksuotus R. J. S. kompiuterio atmintyje išlikusių laiškų fragmentus, kurie nepatvirtina apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o priešingai – ją paneigia, kadangi laiškus iš „Gigos“ jis gavo jau po apygardos teismo nustatyto nusikalstamos veikos padarymo laiko. Nuteistasis teigia ikiteisminio tyrimo metu paaiškinęs, jog su „Giga“ laiškais susirašinėjo norėdamas papriekaištauti šiam, kad kaip pastarojo pažįstami pristatę asmenys buvo neteisėtai patekę į Lietuvos Respubliką ir dėl to R. J. S. turi nemalonumų.

Taigi apibendrindamas R. J. S. teigia nesuvokęs ir negalėjęs suvokti, jog gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius asmenis, todėl jo veiksmuose nėra subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, kuri būtina veiką kvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnio 2 dalį.

Nuteistasis R. J. S. nesutinka ir su ta apygardos teismo išvada, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas gauti 300 JAV dolerių atlygį. Keleivių sumokti pinigai – 300 JAV dolerių buvo ne nusikalstamos veikos rezultatas, o atlygis už suteiktas taksi paslaugas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. J. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. S. ginčija veikos, už kurią jis nuteistas, įrodytumą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išskirtinę reikšmę suteikdamas apeliantą įkaltinantiems įrodymams ir visiškai nepasisakydamas dėl jį teisinančių įrodymų. Su šiomis aplinkybėmis siejamas ir netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, kuris, anot R. J. S., pasireiškė tuo, kad jo veika buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnio 2 dalį nenustačius šios nusikalstamos veikos būtinojo subjektyvaus požymio – tiesioginės tyčios.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame argumentai dėl neva nepagrįsto nuteistojo R. J. S. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnio 2 dalį ir teiginiai dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų grindžiami prašymais kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus ir nustatytus faktus, t. y. ginčijamas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius apygardos teismas nustatė laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo R. J. S. baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnio 2 dalį, nustatytos nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvada dėl nuteistojo kaltumo padarius šią nusikalstamą veiką pagrįsta, paremta byloje esančių įrodymų visuma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Atmesdamas nuteistojo pateiktą gynybinę versiją, kurią jis kartoja ir apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas detaliai išdėstė kokie įrodymai paneigia R. J. S. parodymus apie tai, kad jis nežinojo gabenantis nelegaliai valstybės sieną kirtusius asmenis.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2013 m. balandžio 17 d., apie 5.00 val., Vilniaus rajone, Mickūnų gyvenvietėje buvo sustabdytas R. J. S. vairuojamas automobilis Ford Galaxy, kurio salone, be nuteistojo, buvo šeši Gruzijos piliečiai, kurie, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, tą pačią dieną neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Nuteistasis R. J. S. apeliaciniame skunde šių objektyviais bylos duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių neginčija, tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teisme, tvirtina nežinojęs, kad jo taksi automobilyje gabenti Gruzijos piliečiai Lietuvos Respublikos sieną buvo kirtę nelegaliai. Apeliantas tvirtina Gruzijos piliečius vežęs todėl, kad dirba taksistu ir šiuos asmenis už atlygį paprašė pavežti jo pažįstamas, vardu „Giga“. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad toks nuteistojo R. J. S. aiškinimas paneigiamas objektyviais bylos duomenimis.

Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, šioje byloje duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, kad apeliantas suprato gabenantis nelegaliai valstybės sieną perėjusius asmenis, nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas atliko išsamią netiesioginių įrodymų analizę, kurių visuma teismui leido padaryti pagrįstą išvadą dėl visų Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo R. J. S. veiksmuose. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Aplinkybę, jog apeliantas žinojo ir suprato savo automobiliu gabenantis nelegaliai valstybės sieną perėjusius Gruzijos piliečius, visų pirma, patvirtina objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės šių asmenų sienos kirtimo aplinkybės, kurios buvo žinomos ir apeliantui. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, liudytojų G. R., S. L., Gruzijos piliečių bei iš dalies paties nuteistojo parodymų nustatyta, kad apelianto gabenti Gruzijos piliečiai Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto naktį, specialiai tam nepritaikytoje, miškingoje vietoje, akivaizdžiai laikydamiesi konspiracijos priemonių. Nors nuteistasis pirmosios instancijos teisme tvirtino manęs, kad Gruzijos piliečiai į Lietuvos Respubliką atvyko automobiliu, prie kurio jie buvo tuo metu, kai R. J. S. juos paėmė, tokie jo parodymai paneigiami operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotais apelianto ir vieno iš gabentų Gruzijos piliečių telefoniniais pokalbiais. Iš jų matyti, kad asmuo „Nuri“, paskambinęs R. J. S. ir prisistatęs „nuo Gigos“, pasakė, kad jau „išėjo“ ir yra šimtas trečiame kilometre. Šio pokalbio metu Gruzijos pilietis nurodo ir tai, kad: „žodžiu, sėdime čia šlapi“ (pokalbio Nr. 740, t. 1, b. l. 172). Po keliasdešimties minučių vykusio pakalbio metu Gruzijos pilietis aiškina apeliantui, kad stovi prie automobilio, kur „(nesuprantamas žodis) miega“ (pokalbis Nr. 744, t. 1, b. l. 174); paskutinio telefoninio pokalbio metu Gruzijos pilietis nurodo R. J. S., kad pribėgs prie jo automobilio tuomet, kai pravažiuos automobilis „Va, automobiliai tik pravažiuos, dabar aš bėgu, pribėgsiu“, apeliantas jam į tai atsako nurodydamas pasislėpti nuo važiuojančio automobilio: „Tu vienas? Palauk kol ta pravažiuos, už, už manęs“ (pokalbio Nr. 745, t. 1, b. l. 175). Šių pokalbių, vykusių tą pačią dieną, prieš kelias valandas iki R. J. S. sulaikymo, turinys leidžia daryti išvadą, kad abu pašnekovai žinojo ir suprato, jog Gruzijos piliečiai, kuriuos paimti turėjo R. J. S., į Lietuvos Respubliką pateko neteisėtai, dėl ko jie siekė išlikti nepastebėti ir lipdami į apelianto vairuojamą automobilį. Šių pokalbių įrodomosios vertės nemenkina tai, kad, kaip teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, su kuriuo konkrečiu Gruzijos piliečiu bendravo R. J. S. telefonu. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, kad iš minėtų telefoninių pokalbių turinio galima daryti neabejotiną išvadą, kad R. J. S. telefonu kalbėjo su vienu iš vėliau gabentų Gruzijos piliečių, o tai, kuris konkrečiai Gruzijos pilietis palaikė ryšį su apeliantu, jokios reikšmės R. J. S. veiksmų vertinimui neturi. Pažymėtina ir tai, kad Gruzijos piliečiai šioje byloje buvo apklausti kaip įtariamieji, todėl jie neturėjo pareigos duoti išsamius ir teisingus parodymus, dėl ko ne visas aplinkybes pavyko nustatyti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis ginčija ir operatyvinių veiksmų, kurių metu buvo klausytasi minėtų telefoninių pokalbių, teisėtumą. Tačiau šių įrodymų neteisėtumą apeliantas iš esmės sieja su, jo nuomone, netinkamu telefoninių pokalbių turinio vertinimu. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai patikrino šioje byloje atliktų operatyvinių veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą – teismui buvo pateikta išslaptinta operatyvinė medžiaga, kurią įvertinęs apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad buvo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas R. J. S. atžvilgiu atlikti operatyvinius veiksmus, kurie buvo vykdomi laikantis teisės aktų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. J. S. tyčią padaryti Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina ir užfiksuoti jo telefoniniai pokalbiai su asmeniu, vardu „Giga“. Nors šiuose telefoniniuose pokalbiuose tiesiogiai apie planuojamą nusikalstamą veiką nekalbama, tačiau vertinant tam tikrų pokalbių fragmentų turinį kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, akivaizdu, kad R. J. S. dėl neteisėto Gruzijos piliečių gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje tarėsi su asmeniu, vardu „Giga“. Tokia išvada darytina įvertinus telefoninį pokalbį, kurio metu jie iš anksto tariasi dėl valstybės sieną perėjusių Gruzijos piliečių paėmimo („Giga“: „Kelintą jie ... aš nežinau. Nenoriu tavęs apgaudinėti. Žodžiu, kad jie pereis, aš tau paskambinsiu. Na, ten ... Vilniaus autostradoje, šimtas trečiame“; R. J. S.: „Gerai, gerai. Na, tik, tik, tik iki Vilniaus ir viskas, daugiau niekur.“ (pokalbio Nr. 210, t. 1, b. l. 166)). 2013 m. balandžio 11 d. vykusio telefoninio pokalbio metu „Giga“ dar kartą prašo R. J. S. nuvežti perėjusius per valstybės sieną asmenis iki Vilniaus („Giga“: „Rimas, eee ryte paskambinsiu. Šeštą, septintą valandą ryto. Jie dabar ten, kai jau pereis ir paskambinsiu <...>. Pereis per tris, keturias valandas. <...> Tu nuvežk iki Vilniaus, kur nors iki viešbučio. Ir viskas. Visa kita jie patys žino. Pinigus iš karto paduos ir viskas, patys jie nueis <...>“; R. J. S.: „Tai kelintą jie bus“; „Giga“: „Na, aš nežinau. Tikriausiai, jie jie įėjo ten... Jie įėjo į mišką. Dar jiems reikia tris, keturias valandas. Trijų, keturių valandų kad pereitų“ (pokalbio Nr. 424, t. 1, b. l. 169). Nors minėti telefoniniai pokalbiai vyko ne R. J. S. inkriminuotos veikos išvakarėse, tačiau iš jų galima daryti išvadą, kad ir anksčiau „Giga“ yra kreipęsis į R. J. S. prašydamas iki Vilniaus nugabenti nelegaliai analogiškomis aplinkybėmis Lietuvos Respublikos sieną perėjusius Gruzijos piliečius; taip pat apeliantui buvo gerai žinomas ir suprantamas tokių asmenų patekimo į Lietuvos Respubliką būdas (į Lietuvos Respublikos teritoriją jie patekdavo eidami mišku, ne per pasienio ar muitinės punktą, pasitinkame jie buvo 103 – ajame kilometre), taip pat ir tai, kad veždamas šiuos asmenis jis elgiasi neteisėtai – šią aplinkybę patvirtina tai, kad apeliantas sutiko Gruzijos piliečius pavežti tik iki Vilniaus. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu R. J. S. parodė supratęs, kad „Giga“ jam siūlo užsiimti neteisėta veikla (t. 2, b. l. 17-22). Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme apeliantas tvirtino, kad jam nekilo jokių abejonių dėl gabentų Gruzijos piliečių patekimo į Lietuvos Respubliką aplinkybių. Tačiau tos pačios apklausos metu jis nurodė ir tai, kad Gruzijos piliečiams įlipus į jo automobilį, jis paprašė parodyti jų pasus (t. 2, b. l. 136). Taigi R. J. S. parodymai dėl žinojimo apie Gruzijos piliečių patekimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes yra prieštaringi.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ir telefoniniu pokalbiu, vykusiu tarp R. J. S. ir L. G.. Šio pokalbio, vykusio 2013 m. balandžio 16 d., apie 23 val., metu R. J. S. nurodė L. G., kad jeigu jam kažkas paskambins, tai jis kelsis ir turės anksti ryte dirbti (R. J. S.: „Nu žiūrėk, man paskambino, skambins apie penktą, šeštą kažkur, tai aš grįšiu pamiegoti ir lauksiu“). Iš vėliau sekusio pokalbio turinio galima daryti išvadą, kad nors R. J. S. kalba neaiškiai ir neįvardindamas, kas konkrečiai jam gali skambinti ir kur jam gali tekti važiuoti, L. G. pokalbio esmę suprato ir teiraujasi, kodėl niekas neskambino praėjusį kartą. Taip pat ji papriekaištauja apeliantui nurodydama, kad tikisi, jog tai bus paskutinis kartas. R. J. S. nurodo, kad apie tai telefonu kalbėti nenori. Apeliantas iš dalies teisus teigdamas, kad šis užfiksuotas telefoninis pokalbis nėra informatyvus ir pats savaime negali būti vertinamas kaip jo kaltės įrodymas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant šio telefoninio pokalbio turinį visų kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, jis pagrįstai pripažintas R. J. S. kaltės įrodymu. Iš šio pokalbio turinio akivaizdu, kad R. J. S. ir anksčiau užsiimdavo veikla, apie kurią telefoninių pokalbių metu stengiasi kalbėti kaip įmanoma mažiau, neinformatyviai, nepaisant to L. G. apie jo veiklą žino ir jai nepritaria. Be to, iš šio telefoninio pokalbio turinio galima daryti išvadą, kad R. J. S. ir anksčiau kažkokio asmens nurodymu yra vykdęs tokią užduotį, kokiai rengėsi 2013 m. balandžio 16 d. Ši aplinkybė sutampa su iš kitų telefoninių pokalbių turinio nustatytomis aplinkybėmis, kad asmuo, vardu „Giga“, į R. J. S. dėl Gruzijos piliečių gabenimo yra kreipęsis ne kartą, taip pat ir, kaip patvirtino pats apeliantas, 2013 m. balandžio 11 d. Priešingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje neapklausdamas L. G., įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Iš bylos duomenų matyti, kad L. G. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir paaiškino, kad minėto telefoninio pokalbio metu ji savo sutuoktiniui R. J. S. priekaištavo dėl to, kad R. J. S. negalėjo jos su dukterėčia nuvežti į mokyklą. Liudytoja nurodė ir tai, kad su vyru apie darbą niekuomet nekalbėdavo, kas yra jo klientai nesidomėdavo (t. 1, b. l. 64-66). L. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, todėl tokie jos parodymai savarankiškos įrodomosios vertės neturi ir todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių parodymų nevertino priimdamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Pažymėtina ir tai, kad įvertinus L. G. parodymų turinį bei tą aplinkybę, kad ji yra R. J. S. sutuoktinė, taigi yra suinteresuota duoti jam palankius parodymus, darytina išvada, kad ši liudytoja jokių aplinkybių, reikšmingų visapusiškam ir išsamiam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui, faktinių veikos aplinkybių nustatymui, nenurodė, todėl ir jos apklausa pirmosios instancijos teisme nebuvo būtina.

Kaip teisingai pažymėjo Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje, R. J. S. veiksmų neteisėtumą bei tyčią nusikalsti patvirtina ir aplinkybės dėl atlygio už suteiktą paslaugą – Gruzijos piliečių nugabenimą iki Vilniuje esančio viešbučio. Iš bylos duomenų nustatyta, kad R. J. S. iš šešių Gruzijos piliečių už kelionę iki Vilniaus paprašė sumokėti po 50 JAV dolerių (iš viso – 300 JAV dolerių). Įvertinus atstumą, kurį apeliantas turėjo gabenti Gruzijos piliečius (30-40 km), akivaizdu, kad toks iš Gruzijos piliečių pareikalauto atlygio dydis negali būti vertinamas kaip įprasta kaina už teisėtas taksi paslaugas. Be to, iš jau aptartų telefoninių pokalbių su „Giga“ turinio matyti, kad apie užmokestį Gruzijos piliečiai buvo informuoti iš anksto, R. J. S. nustatytą kainą tiek „Giga“, tiek Gruzijos piliečiai žinojo. Ši aplinkybė taip pat patvirtina tai, jog R. J. S. šešis Gruzijos piliečius gabeno suvokdamas savo neteisėtą veiksmų pobūdį ir siekdamas gauti finansinės naudos, t.y. dėl savanaudiškų paskatų.

Deklaratyviais ir nepagrįstais pripažįstami R. J. S. apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas neišsamiai, kadangi nebuvo nustatytas ir apklaustas asmuo, vardu „Giga“, be to, į bylą nebuvo pateikti visi užfiksuoti R. J. S. telefoniniai pokalbiai. Atsakant į pastarąjį skundo argumentą pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 154 straipsnio 8 dalį, dėl pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, ar kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės fakto ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytame protokole išdėstomas tik tyrimui reikšmingas duomenų bei garso įrašo turinys. Tyrimui reikšmės neturintys duomenys ir garso įrašai, kurie nėra bendroje laikmenoje su reikšmingais bylai duomenimis ir įrašais, prie bylos nepridedami ir tuoj pat prokuroro nutarimu sunaikinami surašius atitinkamą aktą. Taigi ikiteisminio tyrimo subjektai, siekiant išvengti baudžiamųjų bylų apkrovimo nereikšmingais bylai dokumentais, neturi pareigos į bylos medžiagą įtraukti visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Tuo tarpu atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl asmens, vardu „Giga“ identifikavimo ir apklausos, pažymėtina, kad pats apeliantas apie šį asmenį duomenų nurodė itin mažai, neįvardindamas jo tikslių anketinių duomenų. Atsižvelgiant į pastarąją aplinkybę, ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo suvaržytos galimybės šį asmenį identifikuoti ir, nustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties požymius, inicijuoti jo atžvilgiu baudžiamąjį procesą ar jį apklausti. Pažymėtina, kad nei ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, nei bylą nagrinėjantys teismai nėra įpareigoti tikrinti visų kaltininko keliamų versijų ir tai nelaikytina įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažeidimu. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais. Ši Lietuvos Respublikos BPK nuostata reiškia ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko parodymai dėl kito asmens neva neteisėtų veiksmų turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, ir tokios gynybinės versijos nepatikrinimas negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui.

Taigi įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas nustatė visus būtinus Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir pagrįstai R. J. S. pripažino kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BK normų nepažeidė ir skirdamas bausmę apeliantui. Skundžiamame teismo nuosprendyje įvertintos visos šio klausimo išsprendimui reikšmingos aplinkybės – padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, pavojingumas, R. J. S. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, tai, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių – ir, R. J. S. atžvilgiu pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Ši bausmė nelaikytina per griežta, todėl jos keisti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. J. S. apeliacinį skundą atmesti.