Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Venckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal G. S. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 5 d. nutarties, kuria G. S. B. skundas atmestas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Institucija) vyriausiosios specialistės 2023 m. birželio 8 d. nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. NZT-ANR_N-1565-2023.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

1. G. S. B. Institucijos 2022 m. lapkričio 8 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 110 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 21 straipsnio 2 ir 7 punktus (nutarime klaidingai nurodyta „21 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktus“), nes Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriui (toliau – ir Skyrius) 2023 m. balandžio 17 d. 10.00 val. atlikus valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo neplaninį patikrinimą vietoje, Skyrius surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 47ŽN-15-(14.47.78.) ir nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ežere įrengtas lieptas (medinis ant metalo konstrukcijų), kuriam statyti žemės patikėtinio leidimas išduotas nebuvo.

2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 5 d. nutartimi pareiškėjo skundas atmestas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

3. Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. S. B. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 5 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas pažymi, kad jis 2020 m. vasario 7 d. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais. Sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) ežero krantu ir tai patvirtina 2020 m. vasario 11 d. topografinis planas. Tai, kad sklypas liečiasi su krantu patvirtina 2020 m. sausio 27 d. „Capital“ pardavimo skalbimo nuotrauka. Pasak pareiškėjo, Institucija sklypo ribas nustatinėjo tuo metu, kai ežero vanduo buvo nusekęs, todėl kranto linija buvo neteisingai atitolinta nuo sklypo. Perkant sklypą lieptas buvo jau įrengtas ir pardavinėjamas kaip sklypo privalumas, tačiau jis buvo avarinės būklės (sutrupėjusios, sutrūnijusios lentos), tai patvirtina 2019 m. gruodžio 13 d., 2021 m. birželio 17 d. asmeninė filmuota medžiaga. Pareiškėjas nurodo, kad įsigijo lentų ir pakeitė ištrupėjusias lentas, tačiau sklypo įsigijimo metu lieptas buvo pastatytas ir jo vieta bei plotas nepakito. Taip pat kaimo gyventojai dėl apsemiamo kranto iš akmenų suformavo dirbtinį krantą, tokiu būdu sklypo atstumas nuo vandens nutolo apie 50 cm. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepakankamai įvertino šį faktą, kadangi dabartiniu atveju, ežero ribos ir kranto linija natūraliai susijungtų su jo sklypu.

3.2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Institucijos nutarimas neteisėtas, nes Institucija anksčiau netikrino kranto ir tai nurodo akte, be to, netikrino, kad lieptas buvo įrengtas žymiai anksčiau prieš tai buvusio šeimininko, todėl jis negalėjo padaryti administracinio nusižengimo. Nutarime nėra nurodyta, kokį teisės aktą jis pažeidė, koks ir nuo kada lieptui yra reikalingas leidimas, todėl pirmosios instancijos teismas, palikdamas skundžiamą nutarimą, vadovavosi prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnį (toliau – ir Statybos įstatymas), nes nagrinėjamu atveju įrengto liepto avarinės būklės šalinimas, lieptą apkalant lentomis, nėra statyba ar rekonstrukcija. Be to, Institucija nutarime nurodė, kad pareiškėjas šį lieptą įrengė, tačiau pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes paneigė konstatuodamas, kad liepto metalinį karkasą ir dalį lentų įrengė prieš tai buvęs savininkas, o kelių lentų prikalimą vertino kaip statybos darbus, nors Institucija nutarime nesirėmė Statybos įstatymu. Pareiškėjas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti tik skundo ribose nagrinėjamą klausimą, o neišeiti už skundo ribų netinkamai taikant Statybos įstatymo 2 straipsnį.

3.3. Skunde pareiškėjas tvirtina, kad įvertinant, kad tiltelis jau buvo pastatytas, trūko tik kelių lentų, juos uždėjus apsaugant kitų asmenų sveikatą ar gyvybę, yra rūpestingo piliečio elgesys. Vertinant objektyviuosius veikos požymius visumoje (tiltelis jau buvo pastatytas, trūko tik kelių lentų, juos uždėjus apsaugant kitų asmenų sveikatą ar gyvybę, yra rūpestingo piliečio elgesys), kurie paaiškėjo nuo 2023 m. balandžio 17 d. įvykusio patikrinimo, neįrodyta, jog pareiškėjas yra kaltas padaręs nusižengimą. Tokiu būdu, kadangi pareiškėjo veiksmuose nenustatyti visi būtinieji administracinio nusižengimo, numatyto ANK 110 straipsnio 1 dalyje, požymiai – subjektyvioji pusė (tyčia) ir objektyvioji pusė. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas nutarimas naikintinas ir administracinio nusižengimo teisena nutrauktina.

3.4. Pareiškėjas skunde taip pat pažymi, kad administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik lieptelį įrengusiam asmeniui, o kadangi lieptas buvo įrengtas iki sklypo įsigijimo (2020 m. vasario 7 d.), vadovaujantis ANK 39 straipsniu, administracinė nuobauda negalėjo būti paskirta.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos įgaliotas atstovas prašo atmesti pareiškėjo G. S. B. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 5 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Institucijos atstovas, cituodamas teisės aktų nuostatas, susijusias su nagrinėjama situacija, pažymi, kad pagal Institucijos direktoriaus 2012 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-146 „Dėl Sutikimų statyti ir naudoti valstybinės reikšmės paviršiniuose vandens telkiniuose laikinus nesudėtingus statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos išdavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 2 punkte nurodyta, kad „Sutikimai išduodami statyti ir naudoti valstybinės reikšmės paviršiniuose vandens telkiniuose laikinuosius nesudėtinguosius statinius (visų tipų lieptus, jachtų ir valčių elingus, laikinuosius nesudė­tinguosius sporto paskirties inžinerinius statinius, skirtus vandens sportui ir pramogoms organizuoti), išskyrus hidrotechnikos statinius“. Sutikimas gali būti išduodamas „privataus žemės sklypo savininkui, kurio valdomas žemės sklypas ribojasi su valstybinės reikšmės paviršiniu vandens telkiniu, kuriame planuojama statyti laikinąjį nesudėtingąjį statinį“. Sutikimas išduodamas 10 metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo Sutikimo išdavimo datos.

4.2. Institucijos atstovas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ 12 punktą lieptai yra priskiriami kitos paskirties inžineriniams statiniams. Lietuvos Statybos įstatymo 2 straipsnyje yra nurodytos pagrindinės įstatymo sąvokos, pavyzdžiui, statinio remontas – statinio kapitalinis ar paprastasis remontas; statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį. Statybos darbai – darbai, atliekami statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Jeigu statytojas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama.

4.3. Atsiliepime pažymima, kad ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties subjektyvusis elementas yra tyčia, taigi privalo būti įrodyta, kad asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir naudoja valstybinį ar privatų žemės sklypą, aiškiai suprasdamas, kad ne jis, o kitas asmuo yra ginčo žemės sklypo savininkas. Pareiškėjas pripažino, jog atliko įstatymu draudžiamus veiksmus – pažeidė gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų įstatymų saugomus interesus, neturėdamas valstybinės žemės patikėtinio sutikimo atliko liepto remonto / rekonstravimo darbus, t. y. vykdė statybą. Pareiškėjo žemės sklypas neturi bendros ribos su (duomenys neskelbtini) ežeru, lieptas pastatytas ne pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Šios aplinkybės nustatytos tikslaus matavimo prietaiso (GPS imtuvo Spectra precision SP-60 Nr. 5917500173) pagalba bei vadovaujantis Nekilnojamo turto registre įregistruoto žemės sklypo koordinatėmis. Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

4.4. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia. Nutarimas priimtas mažiau nei per tris mėnesius nuo žemės sklypo naudojimo patikrinimo atlikimo, todėl administracinio nusižengimo teisenos nutraukimas dėl senaties termino negalimas. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis įsigijo žemės sklypą su jau pastatytu lieptu nereiškia, kad apelianto veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Apeliantas pats jokių aktyvių veiksmų, pažeidimui (užimta valstybinė žemė – (duomenys neskelbtini) ežere įrengtas lieptas) pašalinti neatliko, o kreipėsi dėl sutikimo lieptui statyti į (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo prezidentą, į Instituciją, aiškiai suvokdamas, kad lieptas pastatytas ne jam nuosavybės teise priklausančiame sklype, taip pat vykdė statybos darbus, ką pats pripažino žemės naudojimo patikrinimo vietovėje metu, bylos nagrinėjimo metu, kas vadovaujantis teismų praktika yra laikoma administracinio nusižengimo sudėties subjektyviuoju elementu – tyčia.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

G. S. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje.

6. ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo ar bylą nagrinėjančio organo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui ar bylą nagrinėjančiam organui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime ANK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs G. S. B. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl jo kaltės jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 110 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo priimtą procesinį sprendimą, tuo pačiu ir Institucijos nutarimą, vadovaujantis tik pareiškėjo G. S. B. apeliacinio skundo argumentais, kurie paremti subjektyviais duomenimis apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Minėtoje nutartyje yra aiškiai išdėstyti priimto procesinio sprendimo motyvai bei įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad jokie pareiškėjo skunde nurodyti esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Remiantis šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų vertinimą ir teisės taikymą, todėl nėra teisinio pagrindo nepritarti nutartyje teismo išdėstytoms išvadoms. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi pareiškėjas G. S. B., nesudaro pakankamo pagrindo teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimui.

8. ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą arba naudojimą. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad ANK 110 straipsnio prasme užėmimas gali būti suprantamas kaip užgrobimas, atitinkamos intervencijos į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią žemę, mišką ar vandens telkinius atlikimas, ir tokiu atveju svarbu nustatyti ne tiek, kiek kokio asmens ar asmenų pagalba atliktas pats užėmimas kaip veiksmas, bet patį užėmimo fakto buvimą ir žemės ar kito nekilnojamojo turto priskyrimą sau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-15-693/2019, 2AT-21-489/2021, 2AT-75-495/2022, 2AT-28-697/2023 ir kt.). Nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad savavališku svetimos žemės užėmimu pripažinti ir tokie atvejai, kai kaltais veiksmais atskira teritorija aptveriama tvora ir į ją nebegali patekti kiti asmenys, taip pat kai ji užstatoma statiniais. Kaip teisingai pažymėjo ir Institucijos įgaliotas atstovas atsiliepime, ANK 110 straipsnyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties subjektyvusis požymis yra tyčia, o kvalifikuojant asmens veiką pagal šio straipsnio 1 dalį privalo būti įrodyta, kad asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir (ar) naudoja valstybinę ar privačią žemę, mišką ar vandens telkinius, suprasdamas, kad ne jis, o valstybė ar kitas asmuo yra jų savininkas.

9. Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 punkte numatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo laikytis žemės sklypui Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ir žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų; o minėto įstatymo 7 punkte numatyta, kad savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

10. Kaip jau minėta, Institucijos nutarimu G. S. B. pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį buvo nubaustas už tai, kad 2023 m. balandžio 17 d. atlikus valstybinio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimo neplaninį patikrinimą vietoje buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ežere įrengtas lieptas (medinis ant metalo konstrukcijų), kuriam statyti žemės patikėtinio sutikimas neišduotas. Tokiais veiksmais G. S. B. pažeidė Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 punktą ir 7 punktą. Priešingai nei pareiškėjas nurodė teikdamas skundą apylinkės teismui ir apeliacinį skundą apygardos teismui, Institucijos nutarime prie skilties „Teisės akto, kurio reikalavimai pažeisti, pavadinimas, straipsnis, dalis, punktas“ aiškiai įvardinta, kokio teisės akto nuostatas pažeidė G. S. B.. Vien tai, kad Institucijos nutarime klaidingai nurodyta, jog G. S. B. pažeidė Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktus, kai minėtas straipsnis dalių neturi, nesudaro pagrindo pripažinti, kad nėra aiškiai įvardintas teisės akto pažeidimas. Taigi, atsižvelgiant į nutarime suformuluotą kaltinimą, nurodytas faktines aplinkybes, paminėtą ANK straipsnį, įstatymo nuostatas, nėra jokio pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas, palikdamas Institucijos nutarimą nepakeistą, vadovavosi prielaidomis.

11. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pirmiau paminėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog būtent G. S. B. padarė aptartą administracinį nusižengimą. Nors apeliantas G. S. B. apeliaciniame skunde nesutinka, kad jis turėtų būti atsakingas už liepto įrengimą, nes sklypo įsigijimo metu lieptas buvo pastatytas ir jo vieta bei plotas nepakito, kai jis pakeitė ištrupėjusias lentas, aukštesniojo teismo vertinimu, tokie argumentai yra laikytini G. S. B. gynybine versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, todėl atmetami. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai aptarė apelianto nurodomas aplinkybes, o vien tai, kad teismo padarytos išvados yra priešingos pareiškėjo nuomonei arba iš esmės jam nepalankios, neleidžia konstatuoti, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

12. Kaip jau buvo minėta, kvalifikuojant veiką pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį privalo būti nustatyta, kad asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė valstybinį ar privatų žemės sklypą, aiškiai suprasdamas, kas yra jo savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-15-693/2019). Iš paties pareiškėjo byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo (atspausdinto 2020 m. vasario 12 d.) matyti, kad G. S. B. pirkimo–pardavimo sutartimi 2020 m. vasario 7 d. įgijo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybes teise byloje minimą žemės sklypą su jame esančiais pastatais. To paties registro išrašo 9 punkte yra įtvirtinta ir teritorijų, kuriose taikomos specialios žemės naudojimo sąlygos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų 2019 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-2166 VI skyriaus šeštojo, septintojo ir aštuntojo skirsnių nuostatose (b. l. 23–25). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui G. S. B. galėjo būti nežinomos jo įgyto sklypo ribos ir atitinkamai greta esančio jam nuosavybės teise nepriklausančio vandens telkinio naudojimo sąlygos. Pagrindą taip manyti sustiprina ir ta aplinkybė, kad po Institucijos 2023 m. balandžio 17 d. atlikto žemės naudojimo patikrinimo, kurio metu buvo užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) ežere įrengtas lieptas (medinis ant metalo konstrukcijų), kuriam statyti žemės patikėtinio leidimas išduotas nebuvo, G. S. B. dar tą pačią dieną 2023 m. balandžio 17 d. pateikė Skyriui prašymą išduoti sutikimą statyti ir naudoti laikinąjį nesudėtingąjį statinį valstybinės reikšmės paviršiniame vandens telkinyje, prašydamas išduoti sutikimą statyti ir naudoti lieptą (duomenys neskelbtini) ežere, besiribojančiame su pareiškėjo žemės sklypu, kartu pridėdamas (duomenys neskelbtini) rajono medžiotojų klubo prezidento 2023 m. vasario 27 d. pasirašytą sutikimą liepto įrengimui, tačiau 2023 m. gegužės 15 d. gavo Skyriaus raštą dėl atsisakymo išduoti sutikimą statyti ir naudoti laikinąjį nesudėtingąjį statinį valstybinės reikšmės paviršiniame telkinyje (b. l. 9–10). Aukštesniojo teismo vertinimu, minėtos aplinkybės priešingai nei nurodoma apelianto skunde, patvirtina, kad G. S. B. yra aiškiai žinomos privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir valstybinės žemės ribos.

13. Kita vertus, administracinėn atsakomybėn patraukto G. S. B. apeliacinio skundo teiginiai apie jam priklausančio žemės sklypo besiribojančio su vandens telkiniu ribas, neva kaimo gyventojai dėl apsemiamo kranto iš akmenų suformavo dirbtinį krantą, tokiu būdu sklypo atstumas nuo vandens nutolo apie 50 cm, o dabar ežero ribos ir kranto linija natūraliai susijungtų su jo sklypu ir į bylą pateiktos nuotraukos su vaizdo įrašais (b. l. 76–80), neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl G. S. B. kaltės pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį. Tokios išvados niekaip nepaneigia ir paties pareiškėjo byloje pateikti topografiniai planai, bendrovės „Capital“ apibrėžtos parduodamo žemės sklypo su statiniais ribos, kadangi žemės sklypų planų suderinimas ir įregistravimas nėra ginčijamas. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė Institucijos atstovė, Institucija remiasi nekilnojamojo turto registre įregistruotomis koordinatėmis, o kranto linija atžymėta viešuose registruose (b. l. 84 antra pusė). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, registro objektai Registre registruojami pagal iš kitų registrų (kadastrų) ar valstybės informacinių sistemų gautus duomenis Registro nuostatuose nustatytais atvejais, todėl vadovautis apelianto teiginiais apie kitokias sklypo ribas nei tai užfiksuota registruose, analizuojamoje situacijoje nėra pagrindo.

14. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad liepto pastatymo ant valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio teisėtumo faktas, be kita ko, bandomas pagrįsti ir medžiotojų būrelio prezidento parašu (neprieštaravimu) dėl tilto plano (b. l. 27-28). Pabrėžtina tai, kad norint statyti lieptą valstybinės reikšmės paviršiniame vandens telkinyje, yra būtinas Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus sutikimas. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad toks sutikimas buvo gautas ir lieptas valstybinės reikšmės paviršiniame vandens telkinyje pastatytas teisėtai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Institucijos atstovė patvirtino, kad minėto sutikimo statyti lieptą nėra gauta, o medžiotojų būrelio prezidento leidimas nesuteikia asmeniui teisės statyti lieptą valstybinės reikšmės paviršiniame vandens telkinyje (b. l. 99). Atsižvelgdamas į tai apygardos teismas sprendžia, kad G. S. B. aiškiai suvokė, kad atliko liepto įrengimo darbus (apkaldamas lieptą lentomis) ne jam nuosavybės teise priklausančiame sklype, ką pripažino Skyriaus atlikto žemės naudojimo patikrinimo ir pirmosios instancijos bylos nagrinėjimo metu. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog G. S. B. padarė ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, nes savavališkai užėmė vandens telkinį, todėl priimta nutartis, kuria paliktas galioti nutarimas dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn, yra teisėta ir pagrįsta.

15. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su skunde nurodytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas kelių lentų prikalimą prilygina statybos darbams, nors Institucija nutarime nesirėmė Statybos įstatymu, todėl apylinkės teismas, pasisakydamas dėl Statybos įstatymo nuostatų pažeidimo, išėjo už skundo nagrinėjimų ribų. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ 12 punktą lieptai yra priskiriami kitos paskirties inžineriniams statiniams. Tuo tarpu būtent G. S. B. iniciatyva atlikta liepto rekonstrukcija valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio (duomenys neskelbtini) ežere, patenka į šių statinių kategoriją, dėl ko minėto statinio įsiterpimas į savininkui nuosavybes teisėmis nepriklausantį žemės sklypą pagrįstai pripažintas valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio užėmimu ANK 110 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiškėjui nesutinkant su tuo, kad jo atliktas lentų prikalimas iki tol stovėjusiam liepte gali būti prilyginamas liepto įrengimui, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, grįsdamas pareiškėjo kaltę pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį, pagrįstai atsižvelgė į Statybos įstatyme esantį išaiškinimą dėl atliekamos liepto – kaip kitos paskirties inžinerinio statinio rekonstrukcijos prilyginimo statybos darbams. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, kad dėl to teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme, peržengė skundo nagrinėjimo ribas ar plečiamai aiškino nutarimą, kadangi bylos nagrinėjimo ribos pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį nepasikeitė, t. y. nebuvo išplėstas pažeidimo esminių faktinių ir teisinių aplinkybių turinys, taip pat nesikeitė asmens veiksmų teisinis kvalifikavimas. Pareiškėjo manymas, jog dėl to apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti Institucijos nutarimą naikinti – vertintini tik kaip subjektyvi pareiškėjo pozicija.

16. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas administracinės nuobaudos skyrimo senaties termino klausimas, teigiant, jog lieptas buvo įrengtas dar iki sklypo įsigijimo, t. y. 2020 m. vasario 7 d. ANK 39 straipsnis numato, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Kaip matyti byloje jokių objektyvių duomenų, kad Institucijai, priėmusiai skundžiamą nutarimą, jau gerokai anksčiau būtų žinoma apie apelianto daromą pažeidimą, ar būtų buvęs būtent dėl to (savavališko žemės užėmimo) tyrimas byloje nėra, toks tyrimas dėl savavališko žemės ar vandens telkinio užėmimo tokį tyrimą atlikti įgaliotoje institucijoje neužregistruotas. Tokiu būdu nesant Institucijos užfiksuotos informacijos, pareiškėjo ir pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo parodymais grįsti minėtų faktų jų įrodomosios reikšmės kontekste, nepakanka. Esant išdėstytoms aplinkybėms pripažintina, kad G. S. B. veiksmai dėl savavališko žemės ir vandens telkinio užėmimo, už ką atsakomybė numatyta ANK 110 straipsnyje, yra trunkamojo pobūdžio, jie tęsėsi iki šioje byloje nurodytos patikrinimo dienos 2023 m. balandžio 17 d., todėl, jeigu statiniai pažeidžiant nustatytą tvarką pastatyti ir daugiau kaip prieš dvejus metus, jų statymo diena negali būti atskaitos taškas sprendžiant dėl administracinio nusižengimo nuobaudos skyrimo senaties.

17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, sprendžia, kad apylinkės teismas faktines bylos aplinkybes vertino tinkamai, tinkamai pritaikė ANK nuostatas bei priėmė pagrįstą procesinį sprendimą palikti nepakeistą Institucijos 2023 m. birželio 8 d. nutarimą, kuriuo G. S. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė pažeidimų dėl administracinės nuobaudos skyrimo, nes, nustačius atsakomybę lengvinančią ir nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, administracinėn atsakomybėn patrauktam G. S. B. paskirta švelniausia ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta nuobauda – įspėjimas.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

18. Skundu taip pat prašoma priteisti G. S. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kartu su apeliaciniu skundu prašoma G. S. B. priteisti 480 Eur proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, pateikta sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 2 ir grynųjų pinigų priėmimo kvitas (b. l. 114–115). Nors prie prašymo nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas prašo priteisti ir išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme, tačiau iš byloje esančio prašymo pirmosios instancijos teisme, dėl kurio skundžiamojoje nutartyje nepasisakyta, apygardos teismas sprendžia, kad šiuo prašymu kartu prašoma priteisti ir pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas, kurias sudaro iš viso 750 Eur (480 Eur už skundo surašymą, posėdis – 150 Eur ir 2023 m. gruodžio 14 d. posėdis – 120 Eur), pateiktos sąskaitos faktūros už teisines paslaugas Nr. 50, 94, 95, pinigų priėmimo kvitai (b. l. 92–96). Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas pasisakys dėl G. S. B. patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, t. y. dėl 1 230 Eur.

19. ANK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos, o 2 dalyje nurodyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal ANK 565¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant BPK nuostatas. Remiantis ANK 666 straipsnio 2 dalimi, asmens advokato išlaidos atlyginamos tik tuo atveju, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Šioje byloje konstatuota, kad padarytas ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl patirtų išlaidų advokato paslaugoms priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 5 d. nutartį nepakeistą ir G. S. B. apeliacinio skundo netenkinti.

G. S. B. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.