Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Olegas Šibkovas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – Institucija) skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl to, kad 2014 m. sausio 1 d., apie 02.06 val., prie (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 1,60 promilių girtumas), dalyvavo eismo įvykyje, nepateikė vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos dokumento, privalomojo draudimo, t. y. šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 ir 16 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d.

Kauno apylinkės teismas 2014-10-03 nutarimu administracinę teiseną V. K. atžvilgiu pagal ATPK 126 str. 4 d. nutraukė, nenustatęs administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pareigūnai tinkamai, savalaikiai ir teisėtai rinko įrodymus, patikrino tyrimo metu esamas aplinkybes ir surinko pakankamai V. K. kaltę įrodančių duomenų. Aplinkybė, kad V. K. nepripažino savo kaltės ir neigė vairavęs automobilį įvykio metu, vertintina kaip jo gynybinė pozicija. V. K. atsižvelgiant į praeityje jo padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus neabejotinai žinojo savo elgesio baustinumą ir gręsiančias neigiamas pasekmes bei jo teisių suvaržymą. V. K. sąmoningas kaltės neigimas iškart po įvykio įtakotas jo, kaip linkusio nusižengti ir nusikalsti asmens patyrimu. Nors V. K. praeityje turėti teistumai išnykę, tačiau tai nesumenkina jo įgytos patirties susidūrus su tiesioginiu įstatymo veikimu ir jų išmanymu bei atitinkamu elgesiu, t.y. kaltės neigimu, iki kol neįrodyta priešingai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir eksperto išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Teismas nesilaikė nurodytų aplinkybių reikalavimų ir priėmė nutarimą visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neištyręs visų bylos aplinkybių bei galimų įrodymų. Teismas, pažeisdamas ATPK 256 str. 3 d. nuostatas, nustatančias bylą nagrinėjančiam teismui pareigą rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes, nesiėmė reikiamų priemonių kilusioms abejonėms pašalinti. Atsižvelgiant į tai, byloje turi būti imamasi priemonių kilusioms abejonėms išsklaidyti, t.y. kyla būtinybė rinkti papildomus įrodymus ir spręsti dėl liudytojų apklausų, versijų tikrumo patikrinimo. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, ko teismas nepadarė. Atliekant tyrimą nekilo jokių neaiškumų ar abejonių, dėl V. K. kaltės. Teismas nesiėmė būtinų veiksmų teismui iškilusioms abejonėms ir neaiškumams pašalinti, patvirtinti ar paneigti V. K. ir kai kurių liudytojų iškeltai versijai ir jų duotų parodymų patikimumui patikrinti ir taip nesurinkus pakankamai įrodymų, kurie leistų padaryti jam neabejotiną išvadą konstatuojant, kad V. K. nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d. administracinę teiseną nutraukė.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad DNR ekspertizė dėl pėdsakų ant automobilio VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio vairalazdės ir greičio pavarų svirties rezultatai nebuvo informatyvūs, t.y. lyginamieji DNR pavyzdžiai, paimti iš automobilio, buvo identifikavimui netinkami. Bylos nagrinėjimo metu teismui kilus abejonių nebuvo nenustatyti ir apklausti asmenys, kurių parodymai reikšmingi nustatant objektyvią tiesą ir vertinant liudytojų parodymų patikimumą, šalinant bylos nagrinėjimo metu iškilusius prieštaravimus.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo išvados turi būti pagrįstos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia ir leistinumu. Duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadas ir pagrįstai pripažinti V. K. nepadarius administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d. nėra.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. Institucija skunde savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės motyvuoja tuo, jog teismas netinkamai ištyrė liudytojų parodymus, nesilaikė reikalavimo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, bei nesiėmė veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes (ATPK 248 straipsnis), įrodymus vertinti laikantis ATPK 257 straipsnio, kuriame nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu,. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patikrinus bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nepažeidė, teisės normas taikė tinkamai, o teismo išvados, kad nėra neginčijamų faktinių duomenų, patvirtinančių V. K. kaltę padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklausti V. K., L. L., R. P., G. J., G. M., R. B., G. M., G. Č., D. L., J. S., N. L., teismas tinkamai įvertino jų paaiškinimus, nurodė kuriais iš jų remiasi, bei motyvuotai argumentavo, kuriuos vertintina kritiškai. Siekiant patikrinti liudytojų paaiškinimus buvo paskirta ir atlikta ekspertizė, išreikalautos skambučių išklotinės, byloje nėra jokių duomenų, jog liko neatlikti dar kokie nors veiksmai, neįvertinti įrodymai, ar neapklausti asmenys, todėl deklaratyvūs Institucijos skundo argumentai susiję su nepilnu ir nevisapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei kilusių abejonių nesiaiškinimu, nenurodant konkrečių neatliktų veiksmų, neištirtų aplinkybių, bei nepatikrintų versijų bei būdų šiems veiksmams atlikti atmetami, kaip nepagrįsti. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas apklausė visus įvykio vietoje buvusius liudytojus ir išnaudojo visas galimas priemones nustatyti objektyvią tiesą byloje.

Priešingai nei nurodoma Institucijos apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismas itin išsamiai analizavo liudytojų parodymus, kiekvieną iš jų įvertino atskirai ir sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog išanalizavus liudytojų, kurie nesusiję su eismo įvykyje dalyvavusiais asmenimis jokiais ryšiais, paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog V. K. automobilio nevairavo. Liudytojai R. P., G. J., R. B. nurodė, jog V. K. išlipo iš automobilio kairės pusės galinės sėdynės. Netikėti šių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo.

V. K. nuo pat pradžių teigė, jog automobilio nevairavo, kad vairavo G. M.. Policijos pareigūnas M. Pažėra apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad atvykus į įvykio vietą V. K. aiškino, kad kažkoks asmuo, kuris vairavo automobilį, išvažiavo su taksi atsivežti vairuotojo pažymėjimo, o „Mersedes“ vairuotojas L. L., nors konkrečiai nesakė kas vairavo, bet nurodė, jog jam atrodo, kad V. K.. Pagarsinus šio liudytojo tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, jog „Mersedes“ vairuotojas teigė, jog „VW Passat“ vairuotojas pasišalino, liudytojas patvirtino tarnybine pranešime nurodytas aplinkybes. Policijos pareigūnas G. Č. taip pat paaiškino, jog „Mersedes“ vairuotojas nurodė, kad „VW Passat“ vairuotojas pabėgo. Policijos pareigūnė N. L. taip pat paaiškino, jog V. K. komisariate teigė jog automobilio nevairavo. Aplinkybę, kad vairavo kitas asmuo patvirtina ir su V. K. važiavusi liudytoja G. M.. Kiti liudytojai D. L. ir J. S. nepatvirtino, jog automobilį vairavo būtent V. K.. J. S. nurodė, jog automobilį vairavo tikrai ne G. M.. Liudytojas L. L., policijos pareigūnams negalėjo tiksliai nurodyti, kas vairavo automobilį, tačiau teismo posėdyje paaiškino, kad vairavo V. K.. Įvertinus, jau aptartų liudytojų paaiškinimus, šie L. L. teisme pakeisti parodymai pagrįstai įvertinti kritiškai.

Iš byloje esančios telefoninių skambučių išklotinės nustatyta, kad V. K. 2014-01-01 įvykio naktį tikrai skambino G. M., kas patvirtina V. K. paaiškinimą, jog naktį skambino draugui, jog jį su drauge parvežtų.

Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo V. K. kalte dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, bei padarė išvadą, kad asmuo negali būti nubaustas pagal ATPK nuostatas, administracinio teisės pažeidimą grindžiant prielaidomis. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas vadovavosi principu in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nesurinko įrodymų patvirtinančių, jog V. K. nepadarė administracinio teisės pažeidimo, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog asmens nekaltumas yra preziumuojamas, asmuo yra nekaltas kol neįrodyta priešingai. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog V. K. padarė administracinį teisės pažeidimą. Institucijos nurodyti argumentai neva patvirtinantys V. K. kaltę, t.y. kad jis ne kartą baustas administracine tvarka, todėl pasirinko administracinio teisės pažeidimo padarymo neigimo taktiką, bei įvykio diena (2014-01-01), Naujųjų metų naktis, V. K. kaltės taip pat nepatvirtina.

Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai, nešališkai ir objektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus bei pagrįstai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal ATPK 126 str. 4 d. nutraukė, nesant V. K. veiksmuose pažeidimo sudėties. Keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarimą apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarimą nepakeistą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.