- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-14
- Bylos Nr.
- I-2454-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01140-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. S. (toliau – pareiškėja) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2014 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą (toliau – SADM) Nr. SD-801 ir priteisti iš SADM neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 20 846,91 Lt (6 037,69 Eur).
Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 25 str. ir 1 priedo pakeitimo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), todėl, pareiškėjos nuomone, jai turi būti išmokėta dėl minėtų nuostatų neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Teigė, kad SADM sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta išmokėti teisėtai pareiškėjai priklausantį ir neišmokėtą arbo užmokestį, yra neteisėtas, nes SADM turi pareigą atlyginti pareiškėjos patirtus praradimus ir išmokėti darbo užmokesčio skirtumą.
Atsiliepimas
SADM atsiliepime (b. l. 13–15) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o jeigu teismas pareiškėjo skundą tenkintų – taikyti pareiškėjo reikalavimui 3 metų ieškinio senaties terminą.
SADM nurodė, kad pareiškėjai priklausantis darbo užmokesti skunde nurodytu laikotarpiu buvo skaičiuojamas ir mokamas pagal tuo metu galiojusį įstatymų reikalavimus. Valstybės tarnautojų algos bazinio dydžio ir koeficientų nustatymas yra įstatymų leidėjo kompetencija ir SADM neturi teisės kvestionuoti šios kompetencijos ir netaikyti galiojančių įstatymų nuostatų.
Teismo posėdyje pareiškėja, atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 35, 36).
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
SADM pareiškėjos reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. ir taikytinu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., o į teismą su skundu pareiškėja kreipėsi 2014 m. vasario 21 d. (b. l. 10).
Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai. Todėl, atsižvelgiant į SADM prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja pateikė skundą praleidusi ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl nėra pagrindo atnaujinti senaties terminą.
Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
Taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo paduoti, pareiškėjos skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.
Kaip minėta, pareiškėja taip pat prašo panaikinti 2014 m. vasario 4 d. SADM sprendimą Nr. SD-801 (b. l. 8), kuriuo SADM atsisakė išmokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką.
Motyvuojamoji dalis
Teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu bei 2014 m. balandžio 16 d. nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), kuriame yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Taigi, teismo vertinimu, SADM, kol nebuvo priimtas Grąžinimo įstatymas, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką, todėl reikalavimas panaikinti SADM 2014 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. SD-801 taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.